Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-11-19 · Administracinė byla Nr. AS-261-640-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-11-19
Bylos Nr.
AS-261-640-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Pareiškėjas
D. M.
Administracinė byla Nr. AS18 – 640/2007Procesinio sprendimo kategorija 54 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2007 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 8 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja D. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Teisingumo ministras) 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-85 ,,Dėl antstolės D. M. įgaliojimų pasibaigimo“. Pareiškėja taip pat prašė sustabdyti skundžiamo įsakymo galiojimą.

Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu įsakymu ji nuo 2007 m. spalio 1 d. atleista iš antstolės pareigų, neįgijus reikiamo išsilavinimo, ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo. Teigė, jog nesustabdžius šio įsakymo galiojimo ji privalės atleisti visą savo personalą, uždaryti kontorą, vykdomosios bylos bus perduotos kitam antstoliui, o tai sąlygos ne tik vykdymo proceso vilkinimą, bet ir proceso šalių nepasitenkinimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 8 d. nutarties dalimi pareiškėjos prašymą patenkino ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdė Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-85 galiojimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad teismas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (ABTĮ 71 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, jog skundžiamu įsakymu pareiškėja atleista iš antstolių. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjos pateiktus motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, padarė išvadą, jog užtikrinus reikalavimą pareiškėja išvengtų nuostolių, o ateityje nekiltų ginčas dėl nuostolių atlyginimo iš atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija). Be to, Studijų kokybės vertinimo centras pareiškėjos kvalifikaciją 2007 m. balandžio 18 d. įvertino kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu ji išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą Studijų kokybės vertinimo centre. Studijų kokybės vertinimo centras raštu informavo pareiškėją, kad kvalifikacinio egzamino data nustatyta 2007 m. spalio 5 d. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pareiškėjos prašymą patenkino.

III.

Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pakartojo pareiškėjos skundo argumentus, tačiau nenurodė konkrečių aplinkybių ir faktų, dėl kurių kyla reali grėsmė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, pažeisdamas ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS15-183/2006).

2. Teismo praktika taikant reikalavimo užtikrinimo priemones bylose, kuriose ginčijamas antstolių įgaliojimų pasibaigimas dėl neatitikimo išsilavinimo reikalavimui, skiriasi, nes vienose jų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, o kitose – nepritaikyta.

3. Dėl tokių pačių, kokias nurodė ir pareiškėja, aplinkybių pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS10-349/2007. Pareiškėjos argumentai yra susiję vien tik su neigiamų finansinių pasekmių atsiradimu. Valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, turėtų visas galimybes atlyginti pareiškėjai padarytą žalą.

4. Tikimybė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės vykdymo proceso eiga būtų sustabdyta tam tikram laikui (pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 5 punktą – vienam mėnesiui), nėra adekvati ir proporcinga leidimui antstoliams, neatitinkantiems kvalifikacinių reikalavimų, tęsti veiklą neribotą laiką.

5. Teismas, priimdamas nutartį, turėjo nuspręsti, ar paminėtos priemonės pritaikymas nepažeistų proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-22/2007). Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, leidžiama buvusiam antstoliui, kurio veikla jau nutraukta teisės aktų nustatyta tvarka ir dėl kurio kvalifikacijos kyla tokių abejonių, dėl kurių jis negali būti antstoliu, vykdyti antstolio funkcijas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėja inicijuoja ginčą dėl administracinio akto (įsakymo) teisėtumo ir pagrįstumo bei prašo laikinai sustabdyti jo galiojimą, t. y. taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis) (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS11-367/2007, AS15-622/2006; iš esmės analogiškos pozicijos laikytasi ir administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, AS8-488/2007 ir kt.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Tokios pozicijos iš esmės laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, AS5‑230/2005. Tad jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą.

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, Nr. AS6‑496/2006, Nr. AS15‑622/2006).

Pažymėtina, kad antstolis gauna pajamas iš valstybės jam suteiktų funkcijų vykdymo, taip pat paslaugų, kurias jis gali teikti pagal įstatymus, teikimo. Šios pajamos nėra pastovios. Jos inter alia priklauso nuo to, kiek asmenų kreipsis į antstolį dėl atitinkamų paslaugų teikimo, kaip seksis antstoliui vykdyti jam pateiktus vykdomuosius dokumentus ir kitų aplinkybių. Tad tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti asmeniui padarytą turtinę žalą (asmens negautas pajamas), patenkinus pareiškėjos skundą, gali būti iš esmės neįmanoma.

Be to, po teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, grįžęs vykdyti antstolio funkcijas asmuo dar ilgai gali patirti neigiamas pasekmes dėl skundžiamo įsakymo taikymo iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes jam reikėtų iš esmės iš naujo pradėti vykdyti savo veiklą, jis galimai jau būtų praradęs didžiąją dalį savo klientų bei jų pasitikėjimą, skundžiamo įsakymo priėmimo dieną jo vykdytos bylos galėtų būti jau kito antstolio įvykdytos, todėl jis nebeturėtų galimybės gauti pajamų iš jų vykdymo.

Atkreiptinas dėmesys, kad antstolių skaičius atitinkamoje veiklos teritorijoje yra reguliuojamas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Neatmestina tikimybė, kad nesustabdžius skundžiamo įsakymo galiojimo, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo įstatymų nustatyta tvarka būtų paskirtas naujas antstolis į dėl pareiškėjos atleidimo atsilaisvinusią antstolio vietą. Tai galėtų iš esmės apsunkinti pareiškėjos grįžimą dirbti antstoliu, jei skundžiamas įsakymas būtų panaikintas.

Atsižvelgdama į paminėtą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo, šis administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, priėmus pareiškėjai palankų sprendimą, gali būti neįmanomas arba itin sudėtingas. Šiuo atveju būtų iš esmės neįmanoma tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti turtinę žalą, kurią būtų patyręs ir ateityje patirtų antstolis. Atitaisyti (kompensuoti) kitą antstoliui padarytą žalą (klientų pasitikėjimo, darbuotojų ir klientų praradimą ir kt.) taip pat būtų itin sudėtinga.

Pažymėtina, kad pareiškėja buvo atleista iš antstolių ne dėl to, kad netinkamai vykdė savo funkcijas ar netinkamai organizavo ir vykdė savo veiklą, o tik dėl to, kad per įstatymo nustatytą terminą, atsakovo nuomone, neįgijo reikiamo išsilavinimo. Ši aplinkybė neleidžia teigti, kad egzistuoja reali grėsmė, jog ginčijamo įsakymo galiojimo sustabdymo metu pareiškėja galėtų netinkamai vykdyti antstolio pareigas ir pažeisti trečiųjų asmenų (vykdymo proceso dalyvių ar kt.) teises ir teisėtus interesus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog asmens išsilavinimo trūkumas reformuotos antstolių sistemos veiklos pradžioje įstatymų leidėjo nebuvo vertinamas kaip absoliuti kliūtis asmenims tapti antstoliais ir vykdyti įstatymų jiems pavestas svarbias funkcijas. Paminėtu aspektu ši byla iš esmės skiriasi nuo atsakovo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS10‑349/2007.

Pastebėtina ir tai, kad nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo padidėtų kitų toje teritorijoje, kurioje veikė pareiškėja, galinčių veikti antstolių darbo krūvis, kitas antstolis turėtų susipažinti su dideliu skaičiumi jam perduotų pareiškėjos užvestų vykdomųjų bylų, o tai galėtų neigiamai paveikti trečiųjų asmenų ir viešąjį interesus, nes sudarytų prielaidas sutrikdyti sklandų, efektyvų ir operatyvų vykdymo procesą šiose bylose.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė yra proporcinga ja siekiamam tikslui – užtikrinti realią ir veiksmingą asmens teisių gynybą teisme, išvengti neatitaisomos (sunkiai atitaisomos) žalos, kuri gali atsirasti, jei skundžiamas aktas ginčo metu galiotų, o vėliau teismo sprendimu būtų panaikintas. Laikinas ginčijamo akto galiojimo sustabdymas taip pat neturėtų esmingai pažeisti viešojo ir trečiųjų asmenų interesų ir net tam tikrais aspektais leistų juos užtikrinti. Sustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimą, galima išvengti didesnės žalos privatiems ir visuomenės interesams nei ji galėtų atsirasti netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Prieš tai nurodytos išvados padarytos analogiškoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. AS2-646/2007.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę. Tenkinti atsakovo atskirąjį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysBirutė JanavičiūtėRomanas Klišauskas