- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-15
- Bylos Nr.
- 2A-865-467/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Neringa Švedienė, Henrichas Jaglinskis
- Pareiškėjas
- S.M., I.M., A.M.
- Suinteresuotas asmuo
- M.B., Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 34.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 34.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A.M., I.M., S.M. ir suinteresuoto asmens M.B. apeliacinius skundus dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A.M., I.M. ir S.M. pareiškimą dėl palikimo priėmimo faktų nustatymo, suinteresuotieji asmenys – M.B. ir Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai A.M., I.M. ir S.M. 2007-04-17 kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V.M. po savo tėvo P.M. mirties priėmė jo palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti jam priklausančią ½ dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje esančio dviejų kambarių buto (duomenys neskelbtini), o po savo motinos A.M. mirties V.M. priėmė jos palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti jai priklausančią kitą ½ dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje esančio dviejų kambarių buto (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nurodė, kad 2000-07-17 mirė P.M., kuris turėjo du vaikus – sūnų V.M. ir dukrą M.M. P.M. buvo susituokęs su A.M., kuri mirė 2005-12-24. V.M. buvo vedęs pareiškėją S.M. P.M. ir A.M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėjo dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini). Šį butą ir visą turtą notaro patvirtintu 1993-12-29 testamentu P.M. paliko savo sūnui V.M., taip atimdamas paveldėjimo teisę iš dukters M.B. Po palikimo atsiradimo į notarą dėl jo priėmimo nei V.M., nei M.B. nesikreipė, tačiau palikimą priėmė V.M., pradėjęs tiek po P.M. mirties faktiškai valdyti jam priklausančią ½ dalį minėto buto, tiek po A.M. mirties faktiškai valdyti jai priklausančią kitą ½ dalį to paties buto. Faktinis valdymas pasireiškė buto valdymu ir priežiūra, mokesčių už komunalines paslaugas mokėjimu. V.M. ruošė teismui pareiškimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir rinko dokumentus, tačiau 2006-10-19 mirė. Prašomas nustatyti juridinis faktas nustatytinas tam, kad būtų gautas V.M. palikimo paveldėjimo teisės liudijimas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo M.B. su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad V.M. savo tėvo P.M. palikimo, faktiškai jį užvaldant, nepriėmė, jokių veiksmų neatliko. Visą palikimą po tėvo mirties priėmė motina A.M., pradėjusi faktiškai valdyti paveldimo buto dalį, o kartu ir visą paveldimą turtą. V.M. ir po motinos mirties likusio buto neprižiūrėjo, nesirūpino, jame negyveno ir jo nevaldė.
Suinteresuotas asmuo Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo neginčijo, civilinę bylą prašė nagrinėti jam nedalyvaujant.
Žemesnės instancijos teismas
Visagino miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškimą tenkino iš dalies - nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V.M. po savo motinos A.M. mirties priėmė jos palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti jai priklausantį dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis juridinis faktas nustatytas turto paveldėjimo klausimui spręsti. Pareiškėjų prašymo dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog V.M. po savo tėvo P.M. mirties priėmė jo palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti jam priklausančią ½ dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje esančio dviejų kambarių buto (duomenys neskelbtini), netenkino. Teismas nustatė, kad P.M. palikimo atsiradimo dieną (2000-07-17) galiojo 1964 metų Civilinis kodeksas, kuris reglamentavo, jog įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, jog po P.M. palikimo atsiradimo įpėdiniai būtų kreipęsi į notarą dėl palikimo priėmimo ir kad būtų buvus užvesta paveldėjimo byla. Tačiau liudytojų parodymais teismas nustatė, jog A.M. po savo sutuoktinio P.M. liko toliau gyventi jų bute, visu butu rūpinosi kaip savu, jį prižiūrėjo, savo vardu mokėjo visus mokesčius, t.y. faktiškai pradėjo valdyti mirusiojo palikimą. Vaikai gyveno atskirai. Teismas nepripažino, kad V.M. priėmė savo tėvo P.M. palikimą, pradėdamas valdyti paveldimą turtą. A.M. palikimo atsiradimo dieną (2005-12-24) abu jos vaikai buvo gyvi. Teismas, remdamasis liudytojų A.Š. ir E.Š. parodymais bei rašysenos ekspertizės akto išvada, laikė įrodytu faktą, kad po savo motinos A.M. mirties palikimą priėmė V.M., pradėdamas jį valdyti ir juo rūpintis kaip savu.
Šalies argumentai
Pareiškėjai A.M., I.M. ir S.M. apeliaciniu skundu prašo sprendimą pakeisti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V.M. po savo tėvo P.M. mirties priėmė jo palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti jam priklausančią ½ dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje esančio dviejų kambarių buto (duomenys neskelbtini), o po savo motinos A.M. mirties V.M. priėmė jos palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti jai priklausančią kitą ½ dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje to paties buto. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nenustatė šio juridinę reikšmę turinčio fakto, nes P.M. notaro patvirtintu 1993-12-29 testamentu visą turtą paliko savo sūnui V.M. Todėl po P.M. mirties per šešis mėnesius priimti jo palikimą turėjo teisę tik V.M., kuris po tėvo mirties ir pradėjo valdyti paveldimą turtą – kiekvieną savaitgalį atvažiuodavo į butą ir juo naudojosi kaip savu (pareiškėjų ir suinteresuoto asmens M.B. paaiškinimai, liudytojų D.G. ir P.E. parodymai), taip pat mokėjo už komunalines paslaugas (UAB „Visagino būstas“ apmokėjimo knygelės šaknelės laikotarpiu nuo 2000-07-17 iki 2001-01-17 ir vėlesni apmokėjimai bei ekspertizės aktas). Teismas nepasisakė dėl šių rašytinių įrodymų, jų nevertino, o vertino tik abstrakčius liudytojų parodymus, todėl šiuo aspektu teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir tai sąlygojo nepagrįstos sprendimo dalies priėmimą. A.M. buvo ginčo buto bendrasavininkė, todėl turėjo teisę jame gyventi ir pareigą prisidėti prie komunalinių paslaugų apmokėjimo, tačiau tai nepanaikina V.M. teisės priimti tėvo palikimą pagal testamentą. V.M. su šeima gyveno kitoje vietoje, todėl negyveno paveldėtame bute.
Suinteresuotas asmuo M.B. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo atmesti. Nurodo, kad pareiškėjai, teigdami, jog V.M. po savo motinos A.M. mirties priėmė palikimą, nenurodė ir įrodymais nepagrindė CK 5.51 straipsnio 1 dalyje nurodytų palikimo priėmimo sąlygų, todėl teismas, nustatydamas tokį faktą, pažeidė materialinės teisės normas. Liudytojų A.Š. ir E.Š., kurie buvo geri V.M. pažįstami, parodymai nepatvirtinti kitais įrodymais. Be to minėti asmenys ginčo bute neva apsigyveno 2006 metų balandžio mėnesį, t.y. daugiau nei po trijų mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos, dėl to jų apsigyvenimo bute faktas negali sukelti CK 5.51 straipsnio 1 dalyje numatytų pasekmių (CK 5.50 str. 3 d.). V.M. už buto komunalines paslaugas mokėjo tik tris mėnesius, o po to mokėjimus nutraukė. Teismas pažeidė CPK 141 straipsnio nuostatas ir išėjo už pareiškėjų prašymo ribų. Teismas neatkreipė dėmesio, kad A.M. po savo vyro mirties nebuvo priėmusi palikimo, kadangi skundžiamo sprendimo priėmimo metu viešame registre ½ dalis ginčo buto buvo registruota P.M. vardu. Be to teismas nukrypo nuo teisminės praktikos, kadangi rezoliucinėje dalyje konstatavo, kokį palikimą V.M. priėmė po savo motinos mirties, taip išspręsdamas notarų kompetencijai priskirtiną klausimą. Apeliantė M.B. taip pat yra kreipusis į teismą dėl palikimo priėmimo, todėl pagal CPK 136 straipsnio 4 dalį abi bylos turėjo būti sujungtos. Teismas nepagrįstai išlaidas už ekspertizę priteisė iš M.B., nes ji neginčijo aplinkybės, kad kvitai už komunalines paslaugas buvo užpildyti V.M. ranka. Išlaidos už ekspertizę turėtų būti priteistos iš pareiškėjų arba iš valstybės (CPK 90 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjai A.M., I.M. ir S.M. prašo suinteresuoto asmens M.B. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjai nurodė CK 5.50 straipsnyje išvardytas palikimo priėmimo sąlygas ir pateikė jas patvirtinančius įrodymus. Apeliantės teiginiai, kad V.M. po motinos mirties už komunalines paslaugas mokėjo tik tris mėnesius, o po to mokėjimus nutraukė, yra nepagrįstas ir prieštarauja byloje esančioms pažymoms. Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nereikėjo įvardinti paliktą turtą. Šis neatitikimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato rekomendacijai yra formalus, nekeičiantis sprendimo esmės, todėl nesudaro pagrindo naikinti sprendimą. Apeliantė klaidina teismą, teigdama, kad teisme yra iškelta kita civilinė byla dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kadangi apeliantė į teismą kreipėsi su prašymu atnaujinti terminą palikimui priimti.
Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo M.B. prašo jų apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad V.M. po savo tėvo mirties priėmė palikimą, pradėjęs paveldimą turtą valdyti, nes po jo mirties žmona A.M. liko gyventi bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiame bute, rūpinosi juo kaip savu, savo vardu mokėjo komunalinius mokesčius, prižiūrėjo butą. V.M. po tėvo mirties pasiliko toliau gyventi su savo šeima kitame bute.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjos prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o suinteresuoto asmens M.B. apeliacinį skundą atmesti. Suinteresuoto asmens M.B. atstovė palaikė ir prašė tenkinti suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, o pareiškėjų - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama pareiškėjų A.M., I.M., S.M. ir suinteresuoto asmens M.B. apeliacinių skundų ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus bei motyvus, išklausiusi į teismo posėdį atvykusių asmenų kalbų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl ko teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (CPK 330 str., 329 str. 1 d.).
Vienu iš apeliacinio skundo motyvų suinteresuotas asmuo M.B. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 141 straipsnio nuostatas ir išėjo už pareiškėjų prašymo ribų. Teisėjų kolegija tokiems argumentams iš esmės pritaria. Kaip matyti iš teismui paduoto pareiškimo, pareiškėjai prašė nustatyti du juridinę reikšmę turinčius faktus, o būtent: pirma, kad V.M. po savo tėvo P.M. mirties priėmė jo palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti jam priklausančią ½ dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje esančio dviejų kambarių buto (duomenys neskelbtini), ir antra, kad po savo motinos A.M. mirties V.M. priėmė jos palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti jai priklausančią kitą ½ dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje esančio dviejų kambarių buto (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu pareiškėjai aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė pareiškimo dalyką. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį (443 str. 1 d.) tik pareiškėjui priklauso teisė pakeisti pareiškimo dalyką ar pagrindą, todėl teismas, priimdamas procesinį sprendimą, negali peržengti pareiškimo ribų, t.y. negali keisti nei pareiškimo dalyko, nei pagrindo. Pareiškimo elementai (dalykas ir pagrindas) apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių turi laikytis teismas, nagrinėdamas bylą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš esmės nustatė tokį juridinę reikšmę turintį faktą, kokio pareiškėjai neprašė, t.y. nustatė, kad V.M. po savo motinos A.M. mirties priėmė jos palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti jai priklausantį dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Tačiau teismas negali būti pernelyg aktyvus ir keisti pareiškimo dalyko, kadangi teismas, vykdydamas teisingumą, turi būti nešališkas. Tokiu būdu konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes šių pažeidimų negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme dėl žemiau aptartų motyvų (CPK 329 str. 1 d.).
Apeliantė M.B. teigia, kad skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas, konstatuodamas, jog V.M. po savo motinos A.M. mirties priėmė jos palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti jai priklausantį 2 kambarių butą, nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos ir išsprendė klausimą, kuris, sutinkamai su Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, priskirtas notarų kompetencijai. Teisėjų kolegija ir šį apeliantės argumentą iš esmės laiko pagrįstu. Pagal įstatymą teismas, nagrinėdamas bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Išnagrinėjęs bylą dėl palikimo priėmimo, ir nustatydamas palikimo priėmimo faktą, teismas neturi aiškintis ar konstatuoti (įvardyti) palikto turto kiekio, jo dalių, vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr.56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 13 p.). Pagal LR notariato įstatymo 26 straipsnio 2 punktą notarai išduoda paveldėjimo teisės liudijimus. Paveldėjimo teisės liudijimas yra oficialų palikimo priėmimo faktą ir teisę į palikimą patvirtinantis dokumentas. Pažymėtina, kad CK 5.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įpėdinis, kad įgytų palikimą, turi jį priimti; neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (CK 5.1 str. 1 d.). Palikėjui mirus, vyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Universalus teisių ir pareigų perėmimas pasireiškia tuo, kad įpėdiniams pereina tiek palikėjo turtas, tiek įsipareigojimai ir skolos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje konkrečiai apibrėždamas paveldimą turtą (t.y. 2 kambarių butas (duomenys neskelbtini)), pažeidė materialinės teisės normas (CPK 330 str.), kadangi galimai apribojo universalų palikėjo teisių ir pareigų perėjimą, nes CK 5.50 straipsnio 1 dalis draudžia palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Konstatuotina, kad šis pažeidimas (iš esmės netinkamas sprendimo rezoliucinės dalies suformulavimas) iš esmės galėtų būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, tačiau tik tuo atveju, jei nebūtų nustatyta kitų procesinės ar materialinės teisės normų pažeidimų.
Apeliantė M.B. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ir CPK 136 straipsnio 4 dalies nuostatas. Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjai A.M., I.M. ir S.M. į teismą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo kreipėsi 2007-04-17 (b.l. 1, t.1). Suinteresuotas asmuo M.B. (pareiškėja) į teismą su pareiškimu dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo kreipėsi 2007-03-19 (b.l. 35, t.1). Taigi M.B. į teismą kreipėsi anksčiau. Nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo M.B., pateikdama atsiliepimą į pareiškimą, nurodė, kad, siekdama priimti palikimą ir atsižvelgdama į tai, jog praleistas įstatymo nustatytas terminas, 2007-03-19 kreipėsi į tą patį pirmosios instancijos teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo CK 5.57 straipsnio ir CPK XXXVIII skyriaus nustatyta tvarka (b.l. 32, t.1). Dėl to prašė sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą. Tačiau buvo sustabdyta kita civilinė byla - pagal pareiškėjos M.B. pareiškimą dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo iki bus išnagrinėta ši byla. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad suinteresuotas asmuo M.B. būtų kėlusi bylų sujungimo klausimą šioje byloje. Tuo tarpu CPK 306 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tačiau pagal CPK 136 straipsnio 4 dalį teismas, nustatęs, kad teismo žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai jose nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium. CPK 136 straipsnio 4 dalis įtvirtina teismo teisę, o ne pareigą sujungti civilines bylas, esant šioje teisės normoje įtvirtintiems pagrindams. Nepaisant to, pirmosios instancijos teisme, paaiškėjus aplinkybėms, kad suinteresuotas asmuo M.B. taip pat kreipėsi į teismą, siekdama priimti tą patį palikimą, atsižvelgiant į aktyvų teismo vaidmenį, nagrinėjant bylas ypatingąja teisena, bei siekiant visapusiškai išnagrinėti bylą, teismas turėjo svarstyti civilinių bylų sujungimo klausimą.
Tiek pareiškėjai, tiek suinteresuotas asmuo M.B. apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr.51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punkte konstatuota, kad, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktai įpareigoja teismą motyvuojamojoje sprendimo dalyje pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą, nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šią nuostatą pažeidė, kadangi remdamasis vienais įrodymais, nenurodė kitų byloje esančių įrodymų atmetimo motyvų. Tuo tarpu įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, rėmėsi tik pareiškėjų pateiktais įrodymais ir visiškai nepasisakė dėl suinteresuoto asmens M.B. pateiktų paaiškinimų, pakankamai argumentuotai neįvertino aplinkybės, jog suinteresuotas asmuo M.B. kreipėsi į teismą dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo ir jo reikšmės nagrinėjamai bylai. Dėl to, neapsvarsčius bylų sujungimo klausimo, tinkamai neįvertinus visų byloje esančių įrodymų, nėra pagrindo konstatuoti, jog byla išnagrinėta teisingai ir išsamiai.
Pirmosios instancijos teismas priteisė iš suinteresuoto asmens M.B. 261,71 Lt ekspertizės išlaidų pareiškėjos S.M. naudai. Apeliantė M.B. su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Viena iš ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatybių – ta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CPK 443 straipsnio 6 dalies išlyga, jog tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Pareiškėjų A.M., I.M., S.M. ir suinteresuoto asmens M.B. interesai nagrinėjamoje byloje yra iš tikrųjų yra priešingi, tačiau tokiu atveju teismui nekyla pareiga savo iniciatyva proporcingai padalyti bylinėjimosi išlaidas. Skirti byloje ekspertizę prašė pareiškėjai, o suinteresuotas asmuo M.B. teigė, jog ekspertizė byloje yra netikslinga (b.l. 64, 129, 131, t.2). Visagino miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, paskyrus rašysenos ekspertizę, apmokėti ekspertizės išlaidas buvo įpareigoti pareiškėjai (b.l. 134, t.2). Pareiškėjai teismo neprašė priteisti jiems iš suinteresuoto asmens M.B. bylinėjimosi išlaidas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas procesinės teisės normas (CPK 443 str. 6 d.), nepagrįstai pareiškėjams priteisė ekspertizės išlaidas.
Pagal CPK 263 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai taikius materialinės bei procesinės teisės normas. Konstatavus aukščiau nurodytus materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus, teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 320 str., 329 str. 1 d., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Visagino miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.