- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-02
- Bylos Nr.
- I1-473-342/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02360-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- O.B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O.B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas O.B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovė) 30 000 Eur neturtinės žalos.
Pareiškėjas nurodo, jog bausmę atliekant Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau - ir Pravieniškių PN-AK) užsikrėtė hepatitu C, užsikrėtimo būdas nėra aiškus, tačiau jei kalintis asmuo užsikrečia hepatitu C, tai šis faktas parodo, kad įstaigoje nebuvo sudarytos sveikatai saugios kalinimo sąlygos ir dėl to kyla neturtinė žala. Paaiškina, kad 2017 m. ištyrus kraujo mėginį, buvo nustatyta, jog serga hepatitu C. Teigia, kad nei vieno kraujo tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad serga hepatitu C, taip pat daug kartų yra gulėjęs ligoninėse, kuriose buvo daromi kraujo tyrimai, tačiau hepatitas C nebuvo nustatytas. Tvirtina, kad užsikrėtimo aplinkybės nepriklausė nuo jo valios, nes elgėsi atsakingai, prisižiūrėjo higieną, nevartojo narkotikų, nesidarė tatuiruočių, neturėjo seksualinių santykių, todėl daro išvadą, kad dėl atsakovės atstovo kaltės buvo užkrėstas hepatitu C, nes atsakovas kažkur neužtikrino sveikatai saugių kalinimo sąlygų. Pažymi, kad dėl atsakovo kaltės užsikrėtė sunkia liga, kurios išgydyti beveik neįmanoma, ligos pasekmės, simptomai, neigiami išgyvenimai lieka visam gyvenimui. Nurodo, kad tenka visus metus gydytis, apie metus gydėsi labai agresyviais vaistais, kurie turi labai didelį šalutinį poveikį. Atkreipia dėmesį, kad nepaisant nurodytų aplinkybių, hepatitas C nebuvo išgydytas, lieka neaišku, ar jis išgydomas. Pažymi, kad progresuojant ligai, gali pradėti formuotis kepenų cirozė, kepenų ląstelių vėžys, todėl gyvena pastovioje baimėje.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodo, kad jam buvo 2017-09-19 diagnozuotas Hepatitas C, o šiam susirgimui įtaką darė netinkamos kalinimo Pravieniškių PN-AK, tačiau nenurodo, kokie konkretūs Pravieniškių PN-AK administracijos veiksmai ar neveikimas galėjo daryti įtaką jo susirgimui. Mano, kad skundas yra visiškai nepagrįstas, kadangi, kaip ir nurodyta Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro 2020-08-05 rašte Nr. 4R-317, hepatito C virusu galima užsikrėsti per kraują, naudojantis užsikrėtusio asmens daiktais, atliekant medicinines procedūras nesteriliais instrumentais, vartojant švirkščiamuosius narkotikus ir dalijantis užkrėstais švirkštimosi įrankiais, užsikrėtusi motina gali perduoti virusą kūdikiai, arba užsikrėtimas galimas lytinių santykiu metu. Teigia, kad nurodytas virusas neplinta naudojantis bendru tualetu, vonia, dušu, indais ir stalo įrankiais bei valgant užsikrėtusiojo paruoštą maistą, liečiant vienas kitą, kosėjant, čiaudint ar pan. Atkreipia dėmesį, kad Pravieniškių PN-AK medicininės pagalbos skyriuose ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje visos injekcijos daromos vienkartiniais švirkštais, naudojant vienkartines pirštines bei vienkartinius instrumentus.
Pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog elgėsi atsakingai, tatuiruočių nesidarė, seksualinių santykių neturėjo, nevartojo narkotikų. Argumentuoja, kad pareiškėjo narkotinių medžiagų vartojimas ne kartą buvo fiksuotas jo asmens sveikatos istorijoje. Mano, kad tiksliai nustatyti nuo ko pareiškėjas galėjo užsikrėsti Hepatito C virusu galimybės nėra, tačiau neatsakingas narkotinių medžiagų vartojimas gali būti viena iš susirgimo priežasčių.
Argumentuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, taip pat nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė, todėl jis į teismą galimai kreipėsi tik siekdamas sau turtinės naudos iš valstybės. Mano, kad pareiškėjo teiginiai apie jam neva padarytą neturtinę žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais, pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir bendro pobūdžio nusiskundimais bei nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, o nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.
Nurodo, kad iš aukščiau išdėstyto ir iš pateikiamų dokumentų matyti, kad neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų (neveikimo) nenustatyta. Įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pažymi ir tai, kad nuteistasis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų, bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Daro išvadą, kad nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui, sąlygų.
Mano, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Argumentuoja, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, taip pat pabrėžia, kad šiuo atveju nėra būtinų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar Pravieniškių PN-AK (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje esanti Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus, veiklos adresu Marijampolės pataisos namai 2020-10-21 pažyma patvirtina, jog pareiškėjui LAVL nustatytas virusinis hepatitas C; nuo ko užsikrėtė ASI duomenų nėra. Pareiškėjas skunde ir atsikirtimuose į atsakovės atstovo atsiliepimą teigia, jog nors užsikrėtimo būdas nėra aiškus, tačiau jei kalintis asmuo užsikrečia hepatitu C, tai šis faktas parodo, kad įstaigoje nebuvo sudarytos sveikatai saugios kalinimo sąlygos ir dėl to kyla neturtinė žala.
Teismas pažymi, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tai reiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, nors byloje esantys duomenys patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas virusiniu hepatitu C susirgo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, tačiau vien šios aplinkybės pripažinti atsakovės neteisėtus veiksmus nepakanka. Teismo vertinimu, pareiškėjas iš esmės turi nurodyti ir pagrįsti kokie konkretūs atsakovės atstovo (jo darbuotojų) veiksmai ar neveikimas galėjo daryti įtaką virusinio hepatito C susirgimui. Iš viešai prieinamų duomenų (https://nvsc.lrv.lt/lt/naujienos/hepatitas-c-klastinga-liga-uzsikresti-gali-kiekvienas; žiūrėta 2021-01-14 15 val.) matyti, jog virusinio hepatito C infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus; hepatito C virusas paprastai plinta per kraują, rečiau per lytinius santykius, taip pat gimdymo metu serganti motina gali užkrėsti naujagimį; hepatito C virusu negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis. Virusinis hepatitas C plinta: per kraują: darant tatuiruotes, veriant auskarus nesteriliais instrumentais; perpilant kraują ar jo produktus; naudojantis užsikrėtusio asmens daiktais: dantų šepetėliu, skutimosi, manikiūro, pedikiūro reikmenimis; atliekant medicinines procedūras nesteriliais instrumentais; vartojant švirkščiamuosius narkotikus ir dalijantis užkrėstais švirkštimosi įrankiai (adatomis, švirkštais, servetėlėmis ir kitomis švirkštimosi priemonėmis); užsikrėtusi motina gali virusinį hepatitą C perduoti kūdikiui (rizika siekia 4-8 proc.), heteroseksualių (ypač monogaminių) lytinių santykių metu hepatito C infekcija perduodama retai (perdavimo rizika maža ir siekia apie 5 proc.); didesnę riziką virusinio hepatito C užsikrėsti lytinių santykių metu turi sergantys kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis, vyrai turintys lytinių santykių su vyrais, asmenys turintys daug lytinių partnerių, asmenys teikiantys seksualines paslaugas, nenaudojantys prezervatyvų lytinių santykių metu; labiausiai rizikuoja užsikrėsti virusinio hepatito C infekcija asmenys, vartojantys švirkščiamuosius narkotikus; medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju (laboratorijų personalas, chirurgai, stomatologai, akupunktūros specialistai, greitosios medicinos pagalbos medikai); hemofilija sergantys asmenys ir hemodializuojami pacientai (žr., http://www.ulac.lt/ligos/H/hepatitas-c; žiūrėta 2021-01-14 15 val.). Pareiškėjas iš esmės nedetalizuoja aplinkybių, susijusių su jo susirgimo virusiniu hepatitu C aplinkybėmis, t. y., pareiškėjas nenurodo kokie konkrečiai atsakovės atstovo veiksmai lėmė hepatito C viruso plitimą. Pareiškėjas į bylą neteikia duomenų, o teismas nenustatė, kad Pravieniškių PN-AK neveikė taip kaip privalėjo veikti arba atliko kokius nors konkrečius veiksmus, lėmusius hepatito C viruso plitimą, dėl ko pareiškėjas užsikrėtė šiuo virusu. Dėl pareiškėjo argumentų, kad užsikrėtimo aplinkybės nepriklausė nuo jo valios, nes elgėsi atsakingai, prisižiūrėjo higieną, nevartojo narkotikų, nesidarė tatuiruočių, neturėjo seksualinių santykių, pažymėtina, jog šios aplinkybės vertintinos kritiškai. Iš administracinėje byloje esančios pareiškėjo sveikatos istorijos matyt, kad ne kartą buvo fiksuota aplinkybė, kad pareiškėjas vartojo tam tikras narkotines medžiagas. Nors pareiškėjas atsikirtimuose nurodo, kad šie duomenys gauti be jo sutikimo, tačiau pažymėtina, jog tokie pareiškėjo teiginiai nepaneigia nurodytuose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotų duomenų teisingumo.
Apibendrinus anksčiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai yra tik jo gynybinė pozicija, nepagrįsta jokiais konkrečiais faktais (aplinkybėmis), o vien tik pareiškėjo įsitikinimas (manymas), kad jis virusiniu hepatitu C užsikrėtė dėl atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo), negali būti laikomas objektyviu kriterijumi (aplinkybe), į kuri turi būti atsižvelgta vertinant atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų buvimą (nebuvimą). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog anksčiau nurodyti pareiškėjo skundo argumentai grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Teismas konstatuoja, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Olandiją, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo O.B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.