Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2007-09-12 · Civilinė byla Nr. 2-522/2007

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-09-12
Bylos Nr.
2-522/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Virginija Čekanauskaitė, Donatas Šernas
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vidarta“
Ieškovas
V. J.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-522/2007Procesinio sprendimo kategorija 110.1.(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vidarta“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-931-260/2007 pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vidarta“ dėl sutarties pripažinimo galiojančia ir bendro turto dalies atidalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas V. J. 2007 m. birželio 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Vidarta“, prašydamas pripažinti galiojančia 2004 m. rugsėjo mėn. tarp ieškovo V. J. ir atsakovo UAB „Vidarta“ sudarytą jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią atsakovas įnešė į bendrą veiklą žemės sklypą, esantį Kęstučio g. 23/Birutės al. 45, Palangoje, o ieškovas savo darbą, žinias, įgūdžius, dalykinius ryšius bei pinigines lėšas; atidalinti bendros veiklos rezultatą, priteisiant ieškovui nuosavybės teisę į 1/3 dalį žemės sklypo, esančio Kęstučio g. 23/Birutės al. 45, Palangoje. Ieškovas ieškinyje taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui UAB „Vidarta“ nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį Kęstučio g. 23/Birutės al. 45, Palangoje. Ieškovas nurodė, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtina, kadangi jų nesiėmus, atsakovas gali žemės sklypą parduoti ir taip apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2007 m. birželio 21 d. nutartimi nutarė ieškovo V. J. ieškinio reikalavimams užtikrinti areštuoti atsakovui UAB „Vidarta“ nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį Kęstučio g. 23/Birutės al. 45, Palangoje. Teismas nurodė, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, kadangi ieškovas prašo pripažinti nuosavybės teisę į 1/3 dalį žemės sklypo, esančio Kęstučio g. 23/Birutės al. 45, Palangoje. Teismas konstatavo, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. neuždraudus atsakovui disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, atsakovas gali žemės sklypą perleisti tretiesiems asmenims ir dėl to teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Vidarta“ prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai priėmė ieškovo ieškinį, kadangi ieškinys buvo pateiktas su trūkumais, be to, pats ieškinys yra nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas V. J. nurodo, kad su atsakovo atskiruoju skundu nesutinka, ir prašo apeliacinės instancijos teismą Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis paliktina nepakeista.

Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.

Bylos duomenys patvirtina, kad tarp šalių iš esmės yra kilęs ginčas dėl žemės sklypo, esančio Kęstučio g. 23/Birutės al. 45, Palangoje. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones – minėto sklypo areštą, kadangi neareštavus šio turto, jis gali būti perleistas tretiesiems asmenims. Tai patvirtina ir atskirojo skundo turinys kuriame nurodyta, kad atsakovas sklypą, esantį Kęstučio g. 23/Birutės al. 45, Palangoje, ketina parduoti, todėl nesiėmus minėtų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamiems tikslams ir nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo bei nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pagal įstatymo reikalavimus negali spręsti ieškinio pagrįstumo klausimo, todėl dėl atskirojo skundo argumento, jog ieškinys yra nepagrįstas, nepasisako.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovas turi teisę kreiptis į teismą dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.). Įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 str. 3 d.).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmąja dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKazys KailiūnasDonatas Šernas