- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-05
- Bylos Nr.
- ATP-959-200/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-05426-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Angelė Ikasalienė
- Pažeidėjas
- A. G.
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarimo, kuriuo A. G. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 str. 1 d., nubaustas 500 Lt bauda, už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 str. 2 d., nubaustas 300 Lt bauda; vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė nuobauda – 500 Lt bauda,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. G. teismo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 1 d. už tai, kad jis 2013-04-24, 8.45 val., Vilniuje, L.Asanavičiūtės g. 20, aktyviais veiksmais pasipriešino policijos pareigūnams, stumdė policijos pareigūnus rankomis, griebė rankomis už policijos pareigūnų striukių.
Taip pat A. G. teismo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. už tai, kad jis 2013-04-24, 8.45 val. Vilniuje, L.Asanavičiūtės g. 20, keikėsi necenzūriniais žodžiais policijos pareigūnų atžvilgiu, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nutraukti neteisėtą veiką, atsisakė sėstis į tarnybinį automobilį.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarimą ir bylą nutraukti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui; jeigu apygardos teismas būtų kitos nuomonės – prašo sušvelninti nuobaudą, baudos sumokėjimą atidėti 4 mėnesiams. Mano, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra neteisėtas.
Apeliantas nurodo, kad policijos pareigūnai neturėjo pagrindo iš jo pareikalauti asmens dokumento. Apeliantas abejoja, kokį įtarimą jis galėjo sukelti policijos pareigūnams, kadangi jis tuo metu nei nusikalstamos veikos, nei administracinio teisės pažeidimo nedarė, policijos nebuvo paieškomas. Apeliantas pažymi, kad policijos pareigūnas R. U. pripažino, kad apeliantą pažįsta apie 10 metų, buvo jį sulaikęs, todėl apeliantui kyla abejonių, kam pareigūnams buvo reikalingas jo pasas. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad visi policijos automobiliai turi įrangą, kurios pagalba galima nustatyti asmens tapatybę, nepristatant asmens į policijos nuovadą. Apeliantas nurodo, kad policijos pareigūnai galėjo paprašyti jo pasakyti asmens kodą arba gimimo metus. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino jo parodymus, laikydamas tai gynybine pozicija, o rėmėsi tik policijos pareigūnų, kurie yra suinteresuoti, nurodytomis aplinkybėmis. Pasak apelianto, jis policijos pareigūnų už striukių negriebė, policijos pareigūnų nestumdė, aktyviai nesipriešino. Apeliantas pažymi, kad jis nebuvo paieškomas, asmens kratos metu pas jį nieko draudžiamo nerasta, todėl nebuvo jokio pagrindo jo pristatyti į policijos nuovadą, kai policijos pareigūnai galėjo vietoje išsiaiškinti jo asmens tapatybę, tačiau to nedarė.
Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad niekas negirdėjo, kad jis policijos pareigūnų atžvilgiu vartojo užgaulius žodžius, aplinkinių asmenų prie parduotuvės nebuvo, o byloje nebuvo pateiktas tai patvirtinantis garso ir vaizdo įrašas. Be to, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neapibūdino, kokie žodžiai yra necenzūriniai. Apeliantas mano, kad žodis „musar“ yra priimtinas ir neįžeidžiantis bei yra žodžių „faras“, „faraonas“, „mentas“ atitikmuo.
Apeliantas nori, kad įrodymai būtų iš naujo įvertinti, apklausiant policijos pareigūnus dėl kompiuterinės ar garso įrangos automobilyje, dėl stebėjimo kameros kokybės įvertinimo, dėl kitų aplinkybių. Apeliantas nori, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 284 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. normos taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Įvertinus byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutarimą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog A. G. 2013-04-24, 8.45 val., Vilniuje, L.Asanavičiūtės g. 20, aktyviais veiksmais pasipriešino policijos pareigūnams, stumdė policijos pareigūnus rankomis, griebė rankomis už policijos pareigūnų striukių, keikėsi necenzūriniais žodžiais policijos pareigūnų atžvilgiu, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nutraukti neteisėtą veiką, atsisakė sėstis į tarnybinį automobilį.
ATPK 187 str. 1 d. numatyta, kad pasipriešinimas policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas, užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų. ATPK 187 str. 2 d. inter alia įtvirtinta, kad policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, – užtraukia baudą nuo 300 Lt iki 500 Lt arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų. ATPK 187 str. 2 d. yra numatytos dvi savarankiškų pažeidimų, už kuriuos asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn, sudėtys, todėl tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu pagal šį straipsnį, pakanka nustatyti vienos iš veikų požymius, t. y. arba pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, arba jo garbės ir orumo įžeidimą. Pirmuoju atveju pareigūnas turi vykdyti pareigas, jo veikla ir veiksmai turi būti teisėti, t. y. jie turi būti numatyti įstatyme ar poįstatyminiame akte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N62 – 841/2006). Antruoju atveju turi būti konstatuotas asmens įžeidimas ne dėl jo asmeninių savybių, o dėl turimo pareigūno statuso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 20 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N12-634/2005) ir gali pasireikšti užgaulių žodžių vartojimu, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ir pan. Įžeidimas reiškia, kad pažeidėjas pareigas vykdančiam pareigūnui išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui aplinkinių ir jo paties akyse.
Žemesnės instancijos teismas
Nors apeliantas nurodo, kad jis policijos pareigūnų už striukių negriebė, policijos pareigūnų nestumdė, aktyviai nesipriešino, tačiau šiuos apeliacinio skundo teiginius paneigia byloje esanti medžiaga. Vilniaus VPK Patrulių rinktinės 4-osios kuopos 1-o būrio vyresnysis patrulis A. F. ir vyriausiasis patrulis R. U. tiek tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 3-4), tiek apklausti pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad A. G. atsisakė pateikti asmens dokumentą, sulaikymo metu fiziškai pasipriešino policijos pareigūnams, stumdė juos rankomis suėmęs už tarnybinių striukių (b. l. 25-26). Kad nurodyti asmenys yra policijos pareigūnai pažeidėjas, kaip matyti iš jo aiškinimų, suprato. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti policijos pareigūnų, vykdžiusių tarnybines pareigas, t. y. patruliavusių 5 PK teritorijoje, nurodytomis aplinkybėmis. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, policijos pareigūnų dėstomos įvykio aplinkybės tyrimo metu ir per bylos nagrinėjimą teisme buvo nurodomos nuosekliai, logiškai, neprieštaringai. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių minėti policijos pareigūnai būtų šališki, suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį nebūto pažeidimo padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino liudytojų parodymus, pagrįstai ir motyvuotai atmetė liudytojo I. Č. parodymus. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad A. G. aktyviais veiksmais priešinosi policijos pareigūnams, stumdė policijos pareigūnus rankomis, griebė rankomis už policijos pareigūnų striukių, todėl spręstina, kad A. G. veika pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 187 str. 1 d.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje taip pat įrodyta, kad A. G. keikėsi necenzūriniais žodžiais policijos pareigūnų atžvilgiu, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nutraukti neteisėtą veiką, atsisakė sėstis į tarnybinį automobilį. Apeliantas skunde nurodo, kad niekas negirdėjo, kad jis policijos pareigūnų atžvilgiu vartojo užgaulius žodžius, aplinkinių asmenų prie parduotuvės nebuvo, o byloje nebuvo pateiktas tai patvirtinantis garso ir vaizdo įrašas. Be to, apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neapibūdino, kokie žodžiai yra necenzūriniai. Apeliantas mano, kad žodis „musar“ yra priimtas ir neįžeidžiantis bei yra žodžių „faras“, „faraonas“, „mentas“ atitikmuo. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Vilniaus VPK Patrulių rinktinės 4-osios kuopos 1-o būrio vyresnysis patrulis A. F. ir vyriausiasis patrulis R. U. tiek tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 3-4), tiek apklausti pirmosios instancijos teisme nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes, kad 2013-04-24, apie 08.45 val., tarnybiniu automobiliu važiuojant Asanavičiūtės g. 20, prie parduotuvės „RIMI“ aikštelėje pastebėjo jaunuolį, kuris pamatęs jų tarnybinį automobilį sutriko ir pradėjo greitai eiti iš aikštelės. Jie nusprendė jį sustabdyti ir patikrinti asmens dokumentus, ar jis nėra paieškomas ir, ar neturi kokių draudžiamų daiktų. Priėjus prie vyriškio, pasisveikinę ir prisistatę policijos pareigūnai pareikalavo pateikti asmens dokumentus. Vyriškis iš karto pradėjo elgtis agresyviai, keiktis necenzūriniais žodžiais, reiškė savo nepasitenkinimą tuo, kad jie jo asmens dokumentus jau tikrino prieš pusmetį. Į jų teisėtus reikalavimus nutraukti neteisėtus savo veiksmus vyriškis nereagavo, pradėjo rėkauti, įžeidinėti juos vadindamas necenzūriniais žodžiais. Vyriškis atsisakė vykti į policijos įstaigą ir pateikti asmens dokumentą. Nors apeliantas pagrįstai nurodo, kad byloje nebuvo pateiktas garso ir vaizdo įrašas, kuriame būtų užfiksuoti A. G. veiksmai, tačiau, kaip minėta, nėra pagrindo netikėti policijos pareigūnų nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Pažymėtina, kad lietuvių kalboje žodis necenzūrinis reiškia nepadorus, t. y. nepaisantis doros normų, nemoralus, negero elgesio, nemandagus (Lietuvių kalbos žodynas, www.lkz.lt/startas.htm). Priešingai nei nurodo apeliantas, jo akcentuotas žodis „musar“ (iš rusų kalbos – šiukšlės), išsakytas pareigas vykdančių policijos pareigūnų atžvilgiu, yra žeminančio, užgaulaus, nemoralaus pobūdžio, todėl, be abejo, įžeidė policijos pareigūnų garbę ir orumą, be to, policijos pareigūnai byloje nurodę ir kitus apelianto jų atžvilgiu išsakytus necenzūrinius žodžius (b.l. 3,4).
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad policijos pareigūnai neturėjo pagrindo iš jo pareikalauti asmens dokumento. Apeliantas pažymi, kad policijos pareigūnas R. U. pripažino, kad apeliantą pažįsta apie 10 metų, buvo jį sulaikęs, todėl apeliantui kyla abejonių, kam pareigūnams buvo reikalingas jo pasas. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad visi policijos automobiliai turi įrangą, kurios pagalba galima nustatyti asmens tapatybę, nepristatant asmens į policijos nuovadą. Apeliantas nurodo, kad policijos pareigūnai galėjo paprašyti Jį pasakyti asmens kodą arba gimimo metus. Patrulių veiklos instrukcijos 21.2 p. nurodyta, kad patruliuodami sektoriuje, maršrute ar poste, policijos patruliai privalo tikrinti asmenis, kurie be tikslo renkasi viešose vietose, stebi parduotuves, bankomatus, parduotuvėse apsiperkančius žmones, juos seka, apžiūrinėja pastatytas transporto priemones, bando patekti į užrakintas daugiabučių namų laiptines, apžiūrinėja, stebi individualių gyvenamųjų namų, vienkiemių teritorijas, nešasi įtartinus daiktus ar kitaip įtartinai elgiasi (tikrinti šiuos asmenis ieškomų asmenų registruose, pasidomėti apie jų užimtumą (kur dirba, mokosi), gyvenamąją vietą, atvykimo į esamą vietą tikslą). Policijos veiklos įstatymo 16 str. 1 d. numatyta, kad šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą; 2 d. numatyta, kad policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais. Įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka; 18 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti; 18 str. 1 d. 2 p. nurodyta policijos pareigūno teisė, užtikrinant jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti. Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas, nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai A. F. ir R. U. atlikdami tarnybines pareigas nutarę patikrinti A. G., kadangi jis pareigūnams savo elgesiu sukėlė įtarimų, taip pat siekdami patikrinti, ar minėtas asmuo neturi draudžiamų daiktų, ar nėra paieškomas, kadangi jis anksčiau buvo sulaikytas dėl narkotinių medžiagų, turėjo teisę A. G. paprašyti prisistatyti bei pateikti asmens dokumentą. Nors apeliantas pagrįstai nurodo, kad policijos pareigūnas R. U. pripažino, kad apeliantą pažįsta apie 10 metų, buvo jį sulaikęs, tačiau apklaustas pirmosios instancijos teisme policijos pareigūnas R. U. nurodė, kad A. G. pavardę jie žinojo, bet tam, kad patikrintų, tik pavardės nepakanka, reikia asmens kodo arba bent jau pilno vardo, pavardės bei gimimo metų, todėl policijos pareigūnai ir prašė pateikti asmens dokumentą (b. l. 25). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, to pakanka spręsti, kad asmens veika pagal ATPK 187 str. 2 d. kvalifikuota taip pat tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Dėl nuobaudos švelninimo
Apeliantas skunde nurodo, kad jeigu apygardos teismas būtų kitos nuomonės – prašo sušvelninti bausmę, baudos sumokėjimą atidėti 4 mėnesiams.
ATPK 187 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymas užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų; ATPK 187 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymas užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarimu A. G. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 str. 1 d., paskirta 500 Lt bauda, už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 str. 2 d., paskirta 300 Lt bauda, t. y. minimalios sankcijose numatytos baudos; vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., paskirtos nuobaudos subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė nuobauda – 500 Lt bauda. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas, skirdamas apeliantui nuobaudą, atsižvelgė į tai, kad A. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta, į pažeidimų pobūdį, pažeidėjo asmenybę (administracine tvarka baustas) bei padarė išvadą, kad nuobaudos tikslai bus pasiekti A. G. skiriant minimalias ATPK 187 str. 1 d., 187 str. 2 d. numatytas baudas.
Pagal ATPK 20 str. administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. ATPK 30 straipsnyje, reglamentuojančiame administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles, numatyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą yra skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nustatytas atitinkamai ATPK 31 ir 32 straipsniuose.
Pabrėžtina, jog administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo skirta bauda nėra per griežta, ji atitinka padarytų administracinių teisės pažeidimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Todėl nuobaudos sumažinimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų, numatytų ATPK 20 str.
Apeliantas taip prašo baudos sumokėjimą atidėti 4 mėnesiams. Pažymėtina, kad baudos mokėjimo atidėjimas ATPK nėra numatytas. ATPK 313 str. 3 d. numatyta, jog atsižvelgdamas į traukiamo ar patraukto administracinėn atsakomybėn asmens turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, asmens rašytiniu prašymu organas (pareigūnas) priimdamas nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje arba ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo priėmimo dienos gali paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti per laikotarpį iki dvejų metų, atsižvelgdamas į paskirtos baudos dydį. Remdamasis minėta įstatymo nuostata, apeliantas gali pateikti apylinkės teismui motyvuotą, įrodymais pagrįstą prašymą, kad dėl sunkios materialinės padėties jam būtų išdėstytas baudos mokėjimas.
Apeliantas skunde taip pat prašė nagrinėjant šį apeliacinį skundą rengti žodinį bylos nagrinėjimą. ATPK 302¹⁰ str. 2 d. numatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo šios administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes visos reikšmingos aplinkybės jau buvo nustatytos pirmosios instancijos teisme.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad A. G. pažeidimai, numatyti ATPK 187 str. 1 d. ir 187 str. 2 d., yra visiškai įrodyti, o pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio keisti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. G. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.