Kauno apygardos teismo nutartis

2013-03-26 · Civilinė byla Nr. 2S-697-658/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-26
Bylos Nr.
2S-697-658/2013
Teisminio proceso Nr.
2-22-3-02567-2012-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nerijus Meilutis
Atsakovas
R. K.
Ieškovas
V. K.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-697-658/2013(Proceso Nr. 2-22-3-02567-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 122.3 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. K. atskirąjį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-81-736/2013 pagal ieškovės- V. K. ieškinį atsakovui- R. K. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir pagal atsakovo- R. K. priešieškinį ieškovei- V. K. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį (b.l. 46-47), kuriuo prašė nustatyti šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove; nustatyti atsakovo bendravimo tvarką su vaiku; priteisti iš atsakovo išlaikymą.

Atsakovas pateikė teismui priešieškinį (b.l. 48-52) kuriuo prašo nepilnamečio šalių vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu.

Šalių nepilnametė dukra S. K. (gim. 2011 m.) šiuo metu gyvena su ieškove, tačiau atsakovas teigia, jog motina nesugeba pasirūpinti vaiku, vaikas gyvena netinkamoje aplinkoje, gyvenimo sąlygos kenkia vaiko sveikatai. Todėl atsakovas bylos nagrinėjimo eigoje pareiškė prašymą (b.l. 28) taikyti laikinąsias apsaugos priemones- įpareigoti ieškovę, iki bus pakeista tvarka tėvams auklėti nepilnametę dukrą, laikytis 2012-06-05 sudaryto susitarimo dėl tėvo bendravimo su dukra.

Iš bylos medžiagos matosi, jog 2012-06-05 Kėdainių raj. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė, dalyvaujant abiem šalim patvirtino atsakovo bendravimo su dukra tvarką, pagal kuria numatyta, jog tėvas R. K., iš anksto prieš dvi dienas suderinęs su V. K., pasiima vaiką- S. K. dvi savaites per mėnesį iš (duomenys neskelbtini) ir grąžina dukrą po dviejų savaičių nuo jos paėmimo dienos tuo pačiu adresu (b.l. 5).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, jog šalių dukra, kuri šiuo metu yra 1 metų ir 11 mėnesių amžiaus, šiuo metu gyvena pas ieškovę, (duomenys neskelbtini) mieste lanko vaikų darželį. Duomenų, kad vaikui gyventi su motina būtų nesaugu, byloje nėra, institucijos duodančios išvadą atstovas tokių aplinkybių taip pat nenurodė. Mano, kad vaikui yra būtinas asmens, prie kurio jis emociškai prisirišęs (šiuo atveju motinos) buvimas šalia didesnę paros laiko dalį dėl jo psichologinio ir emocinio saugumo vystymosi vaikystėje, ir sprendė, jog prašoma laikinoji apsaugos priemonė esant konfliktiškiems šalių santykiams, vaiko interesams yra žalinga.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį pakeisti, patenkinti atsakovo prašymą matytis su vaiku bei įpareigoti atsakovę netrukdyti jam lygiomis dalimis auklėti ir prižiūrėti vaiką. Savo poziciją apeliantas grindžia šiais motyvais:

Nutartimi apribotos atsakovo teisės matytis su vaiku.Nutartis be jokių teisinių motyvų.Teismas neteisingai nustatė, jog tarp šalių yra ginčas. To nėra, nes ieškinys pareikštas dėl to, nes ieškovei reikia pinigų, nes ji pati dirbti nenori.Teismas privalėjo daryti žodinį bylos nagrinėjimą, kad išsiaiškintų aplinkybes.

Šalies argumentai

Taip pat apeliantas prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo skundą atmesti. Nurodo, jog nutartis teisinga, o skundą apeliantas padavė tik tam, kad užvilkintų bylos nagrinėjimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Įstatymas numato bendrąją taisyklę, jog atskirieji skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, o žodinis procesas vyksta tik pripažinus būtinu tokį nagrinėjimą (CPK 336 str. 1d.). Apeliantas prašo surengti žodinį nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau iš esmės nenurodo jokių motyvų, kodėl tai yra būtina. Pats apeliacinės instancijos teismas tokio būtinumo taip pat neįžvelgia, nes į posėdį išsireikalavo visą civilinę bylą, kurioje pakanka medžiagos skundui nagrinėti.

Pasisakant dėl šios kategorijos (šeimos) bylose taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių pirmiausiai pažymėtina, jog bendrąja prasme laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu siekiama apsaugoti prašymą taikyti šias priemones pareiškusio asmens interesus, o tuo pačiu užtikrinti pagrindinio procesinio dokumento- sprendimo įvykdymą. Tačiau šioje byloje pareikšti reikalavimai yra kilę iš šeimos teisinių santykių, todėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis galima prašyti apginti ir savimi dar negalinčio pasirūpinti nepilnamečio vaiko interesus. Todėl darytina išvada, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nors ir nesprendžia ieškinio ir priešieškinio pagrįstumo klausimo, tačiau jas taikydamas ar atsisakydamas taikyti pirmiausiai privalo atsižvelgti ne į ginčo šalių, bet į nepilnamečio vaiko interesus, nes Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinis vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principas (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d.; LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.; CK 3.3 str. 1 d.).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog šalių mažametė dukra Kėdainių mieste lanko darželį, į ugdymo įstaigą atvedama švari ir prižiūrėta, ir nors ieškovei trūksta socialinių įgūdžių, o šeima įrašyta į rizikos šeimų, auginančių vaikus sąrašą, tačiau iš buities tyrimo akto matosi, jog namai sutvarkyti (b.l. 100-101, 103, 104). Tai leidžia daryti išvadą, jog nėra momentiškai pavojingų veiksnių, o tuo pačiu ir būtinybės taikyti laikinąją apsaugos priemonę, ir jos pagalba nedelsiant paimti mažametį vaiką iš jam įprastos gyvenamosios aplinkos bei perkelti į kitą. Taip pat pasisakydamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, ir nevertindamas šalių sudarytos ir Vaiko apsaugos skyriaus specialistės patvirtintos bendravimo su vaiku tvarkos, apeliacinės instancijos teismas mano, jog pritaikant prašomą atsakovo priemonę, kuomet iš esmės vaikui kas dvi savaites bus keičiama gyvenamoji vieta, o taip pat ir ugdymo įstaigos, maitinimas, priežiūra ir pan.- tai bus labiau žalinga, nei naudinga vaikui. Todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir labai glaustai motyvuodamas nutartį, vis tik teisingai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą iš esmės, ir negalima sutikti su skundo argumentu, jog nutartis teisiškai nemotyvuota. Be abejo, spręsdamas ginčą iš esmės pirmosios instancijos teismas privalės ištirti visumą įrodymų, tam tarpe ir kiekvienos šalies gyvenimo ir buities sąlygas, vaiko sveikatai įtaką darančius veiksnius, šalių ir kartu gyvenančių asmenų įgūdžius, elgesį ir kt. aplinkybes. Todėl ši nutartis negali būti laikoma pagrindu priimant sprendimą, ir jo priėmimui neturi jokios įtakos.

Pasisakant dėl kitų skundo argumentų pažymėtina, jog netaikant prašomos laikinosios apsaugos priemonės, jokiu būdu nereiškia, jog atsakovui yra draudžiama bendrauti su vaiku ir vaiką lankyti. Jis tokias teises turi. Ieškovei neleidžiant bendrauti su vaiku ir jo lankyti, visų pirmą klausimą turi spręsti Vaiko teisių apsaugos tarnyba, teikdama pagalbą skyrium gyvenančiam tėvui įgyvendinti įstatymu jam garantuojamas teises.

Tai pat nepagrįstas skundo argumentas, jog tarp šalių ginčo nėra. Akivaizdu, jog byloje yra ieškinys ir priešieškinis, kuriais prašoma nustatyti vaiko gyvenamąją vieta, ir abi šalys mano, jog vaikas turėtų gyventi su jomis, ir nei viena nepripažįsta kitos reikalavimų. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nevertina motyvų dėl ko buvo reiškiami šie reikalavimai (tai privalės išsiaiškinti ir įvertinti bylą nagrinėjantis apylinkės teismas), tačiau mano, jog šių duomenų pakako pirmosios instancijos teismui konstatuoti ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo buvimą.

Sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo rengto posėdžio formos, iš dalies sutiktina su apeliantu, jog šioje konkrečioje situacijoje nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo tikslinga rengti žodinį procesą. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro ne tik dėl to, kad taip būtų galima išsamiau įvertinti aplinkybes, bet ir dėl to, kad teismas būtų galėjęs gauti bent žodinę Vaiko teisių tarnybos specialistų išvadą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, ko byloje nebuvo priimant ginčijamą nutartį. Tačiau žiūrint į tai, kad pirmosios instancijos teismas klausimą išsprendė teisingai, o CPK 147 str. pirmoji dalis leidžia klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėti rašytinio proceso tvarka,- net ir iš esmės pripažintas pagrįstu šis skundo argumentas nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties.

Dėl šių aplinkybių priimta nutartis paliekama galioti, o skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Nerijus Meilutis