Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. B. (I. B.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-963-265/2013 pagal ieškovo ribotos atsakomybės JAV bendrovės „Lincoln Euroventures L.L.C“ atstovo J. V. (J. V.) ieškinį atsakovui I. B. dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas I. B. K. apygardos teisme pateikė prašymą įpareigoti ieškovą per trumpiausią protingą terminą, bet ne ilgesnį nei 14 dienų, į teismo depozitinę sąskaitą pervesti 60 000 Lt arba pateikti banko garantiją nurodytai sumai atsakovo nuostolių atlyginimui užtikrinti. Nurodė, kad dėl ieškovo piktnaudžiavimo savo teisėmis jis patiria realius nuostolius. Preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo parduoti iki 2013-03-05 A. M. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)), kuris areštuotas pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas iš pirkėjo yra gavęs 60 000 Lt avansą, kurį su netesybomis turi grąžinti pirkėjui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vadovaujantis CPK 146 straipsnio 1 dalies nuostata teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija.

Taikant nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo institutą iš esmės vadovaujamasi tais pačiais principais, kurias vadovaujamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones ne tik preliminariai vertinama ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo tikimybė, tačiau ir teismo sprendimo neįvykdymo rizika, taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimą taip pat turi būti vertinami ne tik galintys kilti atsakovo nuostoliai, bet ir tikimybė, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali pasunkėti. Be to, kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones nereikalaujama įrodyti ieškinio pagrįstumo, analogiškai ir taikant atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą teismui nebūtina turėti įrodymų, kad tam tikro dydžio nuostolių ateityje tikrai atsiras. Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje gali patirti nuostolių, turi pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį. Taigi turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Sprendžiant šį procesinį klausimą taip pat turi būti vertinama ir ieškovo turtinė padėtis, kuri leis nustatyti, ar atsakovo galimų nuostolių atlyginimo suma ieškovui yra didelė.

Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, kaip minėta, gali pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį. Nepateikus tokių duomenų, tenkinti atsakovo prašymo dėl nuostolių atlyginimo nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi, tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, areštavo atsakovui I. B. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant 100 727 JAV dolerių (257 398 Lt) sumos, uždraudžiant turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę. Atsakovas galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dydį grindė aplinkybe, kad jis negali vykdyti preliminariąja 2013 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – parduoti iki 2013 m. kovo 5 d. A. M. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)), kuris areštuotas pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, todėl atsakovas turi grąžinti pirkėjui 60 000 Lt avansą ir sumokėti netesybas.

Teismo nuomone, atsakovo prašyme dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo išdėstytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovas pagrindė 60 000 Lt dydžio galimų nuostolių atsiradimą. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi atsakovo turtui areštą taikė tik nurodydamas areštuojamo turto eiliškumą, tačiau netaikė arešto konkretiems atsakovo turto vienetams, šiuo atveju – žemės sklypui, dėl kurio arešto atsakovas ir kildina galimų nuostolių atsiradimą. Šiuo atveju asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi kreiptis į antstolį (CPK 147 str. 6 d.). Antstolio, vykdančio teismo nutartį dėl atsakovui priklausančio nutartyje nekonkretizuoto turto arešto, reikalavimu skolininkas privalo raštu pateikti duomenis apie turimą konkretų turtą ir jo buvimo vietą, pas trečiuosius asmenis esantį turtą, lėšas kredito įstaigose (CPK 644 str. 6 p., 645 str. 1 d.). Skolininkas turi teisę reikšti prašymus dėl konkretaus turto aprašymo (CPK 643 str. 6 p.). Turėdamas šiuos duomenis, antstolis, laikydamasis CPK 677-678 straipsnių nuostatų reikalavimų, t. y. neviršydamas arešto masto, dalyvaujant skolininkui aprašo konkretų atsakovo turtą, kuriam taikomas areštas (CPK 677 str. 2 ir 3 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad antstolė 2013 m. vasario 21 d. aprašė atsakovui nuosavybės teise priklausančius du žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) (b. l. 51). Duomenų apie tai, kad atsakovas būtų ginčijęs šį antstolės patvarkymą ir prašęs taikyti areštą atsakovo turtui, į bylą nėra pateikta. Jis taip pat neprašė teismo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir vietoje areštuoto žemės sklypo taikyti areštą kitam turtui (CPK 148 str.). Tai reiškia, jog pats atsakovas neveikė pakankamai aktyviai, kad išvengtų galimų nuostolių dėl žemės sklypo, kurias jis buvo įsipareigojęs perleisti trečiajam asmeniui, arešto.

Taip pat pažymėtina, kad nors civiliniai įstatymai neįpareigoja šalių viešame registre registruoti sudaromų preliminariųjų sutarčių, tačiau neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais (CK 1.78 str. 2 d.). Atsakovas nesielgė pakankamai atidžiai ir rūpestingai, nesiėmė priemonių, kad išviešintų preliminariosios sutarties su trečiuoju asmeniu sudarymo faktą dėl įsipareigojimo perleisti turtą. Todėl teismas sprendžia, kad šiuo atveju ieškovas negali būti atsakingas už atsakovo galimus nuostolius dėl pritaikyto žemės sklypo arešto.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikęs atsakovo galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, pagrįstai atmetė atsakovo prašymą. Tuo pačiu pastebėtina, kad atsakovas gali prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones ar jas pakeisti (CPK 146, 147, 149 str. str.). Be to, tuo atveju, jeigu atsakovas jau patyrė nuostolių dėl aprašyto turto arešto, patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal ginčo teisenos taisykles (CPK 147 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuri yra pagrįsta ir teisėta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.