Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 4 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-379-721/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Livena“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Renavita“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Orlen Lietuva“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Livena“ (toliau – BUAB „Livena“) bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Renavita“ (toliau – UAB „Renavita“) ieškiniu kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą, prašydama priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ (toliau – AB „Orlen Lietuva“) 20 087,05 Eur skolą, 4 218,28 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Bylą prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015-11-25 preliminariu sprendimu ieškinį patenkino – priteisė iš atsakovės AB „Orlen Lietuva“ ieškovei BUAB „Livena“ 20 087,05 Eur skolą, 4 218,28 Eur palūkanas ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-11-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisė 365 Eur žyminį mokestį. Atsakovė AB „Orlen Lietuva“ pateikė prieštaravimus, kuriais prašė panaikinti preliminarų sprendimą ir BUAB „Livena“ ieškinį atmesti. Nurodė, kad dėl 2011-06-29 ieškovės ir BUAB „Rekolas“ sudarytos laidavimo sutarties, kuria ieškovė įsipareigojo laiduoti ir solidariai atsakyti atsakovei už BUAB „Rekolas“ prisiimtas prievoles pagal naftos produktų pirkimo – pardavimo sutartis dėl naftos produktų tiekimo 2011 metais, ir jos pagrindu įvykdytų įskaitymų ieškovė BUAB „Livena“ prarado reikalavimo teisę į atsakovę. Atsakovė gavusi PVM sąskaitas – faktūras pagal 2008-01-30 sudarytą pirkimo pardavimo sutartį Nr. 05-08, jos nepažeisdama, laiku per 15 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitų – faktūrų pateikimo, atsiskaitė su ieškove UAB „Livena“ įskaitydama priešpriešinius vienarūšius reikalavimus apie tai tinkamai informuodama ieškovę. Toks įskaitymas ieškovės nebuvo ginčytas, jokie prieštaravimai atsakovei nebuvo pateikti, todėl ieškinys pareikštas nesant faktinio pagrindo, kadangi ieškinio padavimo dienai skolos fakto nebuvo. Atsakovei laiku atsiskaičius su ieškove ir nesant pačios skolos fakto, nebuvo pagrindo skaičiuoti palūkanas. Atsiliepimu į atsakovės prieštaravimus ieškovės BUAB „Livena“ bankroto administratorė UAB „Renavita“ prašė atmesti atsakovės prieštaravimus kaip nepagrįstus, o Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-11-25 preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovė pranešė ieškovei apie tariamus įskaitymo sandorius, 2012-03-06 įskaitymo sandoris pažeidžia BUAB „Livena“ kreditorių teises, įskaitymo sandoriai yra niekiniai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2016-02-04 galutiniu sprendimu 2015-11-25 preliminarų sprendimą paliko nepakeistą – ieškinį tenkino visiškai; priteisė iš atsakovės AB „Orlen Lietuva“ ieškovei BUAB „Livena“ 20 087,05 Eur skolą, 4 218,28 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-11-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 900 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisė 729 Eur žyminį mokestį. Teismas, nustatęs, kad Šiaulių apygardos teismo 2011-12-29 nutartimi ieškovei BUAB „Livena“ iškelta bankroto byla (teismo nutartis įsiteisėjo 2012-02-23), konstatavo, jog atsakovė AB „Orlen Lietuva“ 2012-03-01 įskaitydama 24 147,05 Lt (6 993,47 Eur) kaip UAB „Livena“ apmokėjimą už UAB „Rekolas“ skolą pagal 2011-06-29 laidavimo sutartį ir taip panaikindama savo prievolę ieškovei bei patenkindama dalį savo kreditorinio reikalavimo, pažeidė nustatytą kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarką, kuri užtikrina teisingą kreditorių interesų derinimą ir lygiateisiškumą, todėl 2012-03-01 skolos įskaitymą pripažino negaliojančiu kaip pažeidžiantį imperatyvias teisės normas.Nors teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismo 2011-12-29 nutartis, kuria ieškovei BUAB „Livena“ iškelta bankroto byla, 2012-02-07 įskaitymo metu ir nebuvo įsiteisėjusi, tačiau konstatavo, jog šios įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga pradėjo galioti jau iškėlus bankroto bylą pirmosios instancijos teisme.Teismas, įvertinęs tai, kad Šiaulių apygardos teismo 2011-12-29 nutartimi buvo pritaikytas areštas visam UAB „Livena“ priklausančiam nekilnojamajam ir kitam ilgalaikiam materialiajam turtui iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, o ginčo įskaitymas atliktas 2012-02-07, t. y. galiojant ieškovės turto areštui, konstatavo, jog įskaitymu buvo pažeista teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. draudimas ieškovei disponuoti turtu, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas, todėl 2012-02-07 įskaitymą pripažino niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.Teismas, pripažinęs 2012-02-07 skolos įskaitymą negaliojančiu, sprendė, kad atsakovė liko skolinga ieškovei už parduotą kurą, todėl iš atsakovės ieškovei priteisė 45 209,51 Lt (13 093,57 Eur) skolą pagal 2012-01-31 PVM sąskaitą – faktūrą.Teismas, nustatęs, kad atsakovė neteisėtai atliko 2012-02-07 ir 2012-03-01 įskaitymus, konstatavo, jog ji netinkamai įvykdė prievolę atsiskaityti, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.261 straipsniu, 6.210 straipsnio 2 dalimi priteisė ieškovei iš atsakovės 4 218,28 Eur palūkanų už 3,5 metus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovė AB „Orlen Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-02-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Atsakovės AB „Orlen Lietuva“ atlikti įskaitymai yra teisėti ir galiojantys, kadangi atlikti nepažeidžiant Šiaulių apygardos teismo 2011-12-29 nutartimi nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių masto UAB „Livena“ atžvilgiu, t. y. piniginės lėšos, kurias atsakovė įskaitė, nėra nei nekilnojamasis, nei ilgalaikis materialusis turtas.Teismo nurodyta teismų praktika neatitinka realios situacijos ir faktinių aplinkybių, kurios yra šiuo konkrečiu atveju.Šiaulių apygardos teismo 2011-12-29 nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Livena“ rezoliucinėje dalyje numatyti įpareigojimai (įskaitant ir nutarties 4 punkte nurodytą draudimą UAB „Livena“ vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, ir be teismo leidimo parduoti, išnuomoti, įkeisti, laiduoti įmonės turtą ar kitokiais būdais perleisti įmonei priklausantį turtą, kuris kyla iš ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.) gali būti taikomi, tik nuo 2012-02-23, t. y. iškėlus bankroto bylą, todėl CPK 18 straipsnyje nurodytų imperatyvų atsakovė savo veiksmais (įskaitymais) nepažeidė.Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą ir priteisdamas palūkanas už visą ieškovės prašomą laikotarpį, ne tik, kad neįvertino aplinkybės, jog nebuvo pagrindo atsirasti palūkanoms, bet taip pat neįvertino, kad toks teismo sprendimas prasilenkia su bendraisiais teisės protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (palūkanų suma neprotingai didelė, atsakovė negavo jokio raginimo sumokėti skolą, teismas turėjo sumažinti palūkanų dydį skaičiuojant jas nuo 2012-02-23 iki to momento, kuomet ieškovei objektyviai turėjo tapti žinoma apie tariamai susidariusį atsakovės įsiskolinimą). Atsiliepimu į atsakovės AB „Orlen Lietuva“ apeliacinį skundą ieškovės BUAB „Livena“ bankroto administratorė UAB „Renavita“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-02-04 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:Visos finansinės operacijos ar turto perleidimo sandoriai, sudaryti po Šiaulių apygardos teismo 2011-11-29 nutarties priėmimo, laikytini prieštaraujančiais teismo pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms UAB „Livena“ atžvilgiu ir yra niekiniai.Antrasis pranešimas dėl skolos įskaitymo (įskaitymo sandoris) yra atliktas 2012-03-06, t. y. akivaizdžiai po to, kai įsiteisėjo nutartis dėl UAB „Livena“ bankroto bylos iškėlimo ir įsigaliojo įstatyminis imperatyvus draudimas vykdyti bet kokias finansines prievoles, todėl toks įskaitymo sandoris yra niekinis ir dėl to negalioja.2012-02-07 įskaitymo sandoris buvo sudarytas tuo metu, kai ieškovės atžvilgiu jau buvo priimta nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. ieškovei esant faktiškai nemokiai ir negalint atsiskaityti su visais kreditoriais.Atsakovės AB „Orlen Lietuva“ įskaitymai atlikti nesilaikant visų reikalavimų, atlikti įskaitymai yra niekiniai ir pažeidžiantys kitų ieškovės kreditorių teises.Ieškovė prašė priteisti įstatyme numatyto dydžio palūkanas (6 proc.) už laikotarpį, kuris yra trumpesnis nei įstatyme numatytas ieškinio senaties terminas, be to, teisės aktai nenumato pagrindų ir teismo teisės mažinti įstatyme įtvirtintų priteistinų palūkanų dydžio, todėl apelianto argumentai dėl palūkanų atmestini kaip nepagrįsti.Prie ieškinio ieškovė buvo pridėjusi raštus dėl debitorinės skolos padengimo, atsakovė AB „Orlen Lietuva“ neginčijo šio pranešimo įteikimo, o tai paneigia atsakovės teiginį, jog ji nebuvo raginama atsiskaityti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl reikalavimo įvykdyti prievolę, atsakovei AB „Orlen Lietuva“ atlikus tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, galiojant ieškovei UAB „Livena“ inicijuotoje bankroto byloje taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms ir priėmus nutartį iškelti bankroto bylą. Atliktus įskaitymo sandorius, kuriais ieškovės 45 209,51 Lt (13 093,57 Eur) ir 24 147,05 Lt (6 993,47 Eur) reikalavimai atsakovei įskaityti, tokiu būdu įvykdant atsakovės UAB „Livena“ prievolę ieškovei, ieškovės BUAB „Livena“ bankroto administratorius ginčijo CK 6.66 straipsnio ir CK 1.80 straipsnio pagrindais. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą prievolės pasibaigimą įskaitymu pripažino negaliojančiu, konstatavęs ginčo sandorių neteisėtumą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl sprendė, kad reikalavimai dėl skolos priteisimo už parduotą kurą yra pagrįsti. Atsakovė UAB „Livena“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, argumentuodamas tuo, kad teismas neatskleidė reikšmingų bylai aplinkybių, nevertino visų ginčo šalių argumentų, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.

Dėl faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad iki atliktų ginčijamų įskaitymų ieškovė turėjo 20 087,05 Eur (69 356,57 Lt) reikalavimo teisę į atsakovę AB „Orlen Lietuva“ pagal dvi PVM sąskaitas – faktūras. 2012-02-07 atsakovė išsiuntė ieškovei pranešimą Nr. D2(4.66-3)-2777 dėl skolos įskaitymo, kuriuo informavo ieškovę, kad iš ieškovės 2012-01-31 gavo PVM sąskaitą – faktūrą Nr. LVVG0198316 45 209,51 Lt sumai už degalus, parduotus atsakovei 2012 metų sausio mėnesį, ir įskaitė 45 209,51 Lt sumą kaip UAB „Livena“ skolos apmokėjimą už UAB „Rekolas“ skolą pagal 2011-06-29 laidavimo sutartį. 2012-03-06 atsakovė išsiuntė ieškovei pranešimą Nr. D2(4.66-3)-4141 dėl skolos įskaitymo, kuriuo ieškovę informavo, kad iš ieškovės 2012-02-29 gavo PVM sąskaitą – faktūrą Nr. AA/G0198623 24 147,05 Lt sumai už degalus, parduotus atsakovei 2012 metų sausio mėnesį, ir vadovaudamasis CK 3.130, 6.131 straipsniais įskaitė 24 147,05 Lt kaip UAB „Livena“ skolos apmokėjimą už UAB „Rekolas“ skolą pagal 2011-06-29 laidavimo sutartį. Ieškovė 2012-02-10 informavo atsakovę, kad gavo atsakovės raštą Nr. D2 (4.66-3)-2777, kuriuo buvo pranešta, kad AB „ORLEN Lietuva“ įskaitė 45209,51 Lt kaip UAB „Livena“ skolos apmokėjimą už UAB „Rekolas“ skolą pagal 2011-06-29 laidavimo sutartį ir nurodė, kad nesutinka su skolos įskaitymu, nes jis pažeidžia imperatyvias įstatymo normas bei teismo sprendimą. Ieškovė 2012-04-23 informavo atsakovę, kad gavo atsakovės raštą Nr. D2 (4.66-3)-4141, kuriuo buvo pranešta, kad AB „ORLEN Lietuva“ 2012-03-01 įskaitė 24147,05 Lt kaip UAB „Livena“ skolos apmokėjimą už UAB „Rekolas“ skolą pagal 2011-06-29 laidavimo sutartį ir nurodė, kad nesutinka su skolos įskaitymu, nes atsakovės atliktas įskaitymas prieštarauja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 4 dalies 5 punktui ir yra neteisėtas.Byloje taip pat nustatyta, kad 2011-12-29 Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1369-154/2011 ieškovei buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Renavita“. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2012-02-23, Lietuvos apeliaciniam teismui nutartimi palikus galioti Šiaulių apygardos teismo 2011-12-29 nutartį. Iš teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių duomenų matyti, kad minėtoje bankroto byloje UAB „Livena“ atžvilgiu 2011-12-02 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas įmonei priklausantis ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, leidžiant šiuo turtu naudotis, bet uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, sustabdytas bet koks išieškojimas iš įmonės sąskaitų ir turto, iki nutarties iškelti įmonei bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto ir jų reikšmės nagrinėjamu atveju

ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto norma suteikia teisę teismui, gavusiam pareiškimą iškelti bankroto bylą, savo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies nuostatas bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Įmonės kolektyvinės sutarties galiojimas ribojamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka; įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 ir 5 p.). Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, visą turtą jie turi perduoti bankroto administratoriui, o dėl ūkinės komercinės veiklos tęsimo sprendžia bankroto administratorius (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1, 2 ir 5 p., 11 str. 3 d.).Aptartų normų analizė sąlygoja išvadą, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, draudžiamas bet koks atsiskaitymas su įmonės kreditoriais, draudžiama vykdyti iki bankroto bylos iškėlimo atsiradusias prievoles, o sandoris, kuriuo bankrutuojanti įmonė atsiskaitė su kreditoriumi, yra niekinis ir negalioja nuo jo įvykdymo momento (CK 1.80 str.).Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ir pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdoma skubiai (CPK 152 str. 1 d.). Tai reiškia, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti vykdoma nuo jos priėmimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar ji apskųsta ar ne atskiruoju skundu, o asmeniui, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiama atlikti nutartyje nurodytus veiksmus ir atitinkamai leidžiama atlikti tik tuos veiksmus, kuriuos teismas leido atlikti nutartimi. Jokios priežastys, netgi poreikis užtikrinti ūkinės komercinės veiklos vykdymą, negali pateisinti tokių nutarčių nevykdymo.Atsižvelgdama į Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą turto arešto sampratą ir pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, įstatymu įtvirtinant teismo procesinio sprendimo privalomumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatyti turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisių suvaržymai laikytini imperatyvais, įtvirtintais įstatyme. Todėl sandoriai, sudaryti pažeidžiant teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytus apribojimus, laikytini niekiniais, prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2011-12-02 nutartimi UAB „Livena“ bankroto byloje areštavo UAB „Livena“ priklausantį ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, leidžiant šiuo turtu naudotis, bet uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, sustabdė bet kokį išieškojimą iš įmonės sąskaitų ir turto, iki nutarties iškelti įmonei bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Pagal Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2015-06-16 įsakymu patvirtintą Antrąjį verslo apskaitos standartą „Balansas“, ilgalaikiam turtui priskiriamas nematerialusis, materialusis, finansinis, biologinis ir kitas turtas, kuris atitinka ilgalaikio turto apibrėžimą; trumpalaikiam turtui priskiriamos atsargos, sumokėti avansai, pagal sutartis vykdomų darbų vertė, biologinis turtas, per vienus metus gautinos sumos, trumpalaikės investicijos, pinigai ir jų ekvivalentai ir kitas turtas, kuris atitinka trumpalaikio turto apibrėžimą (Standarto 8, 9 str.). Taigi, darytina išvada, kad teismas, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš esmės apribojo ieškovei disponavimą visu jai priklausančiu turtu. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 6 straipsnio 1 dalį turto arešto aktų registre registruojami teismų, antstolių, prokurorų, Valstybinės mokesčių inspekcijos, kitų valstybės institucijų ir pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant. Tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (CPK 675 str. 4 d.; Turto arešto aktų registro įstatymo 4 str. 1 d.). Duomenys apie ieškovės turto arešto įregistravimą paskelbti viešai Turto arešto aktų registre 2011-12-06, todėl preziumuojama, kad jie atsakovei, kaip apdairiam, rūpestingam juridiniam asmeniui, turėjo būti žinomi. Teisėjų kolegija pažymi, kad iki nutarties iškelti bankroto bylą UAB „Livena“ įsiteisėjimo atlikti bet kokį turto perleidimą draudė Šiaulių apygardos teismo 2011-12-02 nutartis, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo (2012-02-23) ieškovei perleisti turtą draudė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies normos. Atsakovės ginčo įskaitymai atlikti jau galiojant ieškovės kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugai bankroto procese. Kitaip tariant, atsakovė netinkamai įgyvendino prievolę atsiskaityti, tokiu būdu pablogindama ieškovės finansines galimybes, iškėlus bankroto bylą, maksimaliai patenkinti visus kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantė neturėjo teisės atlikti nė vieno iš atliktų įskaitymų. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinio skundo argumentai dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 ir 5 punktų nuostatų pažeidimo ir netinkamo jų aiškinimo yra teisiškai nepagrįsti.

Dėl atliktų įskaitymų teisėtumo

Kadangi minėti veiksmai, atsakovei įvykdant savo prievolę ieškovei tarpusavio reikalavimų įskaitymu, atlikti galiojant teismo nutartimi pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, t. y. galiojant draudimui tokius veiksmus atlikti, o paskutinis veiksmas buvo atliktas jau po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, jo atlikimą draudžiant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto normai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai juos vertino kaip prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo normoms bei pripažino negaliojančiais CK 1.80 straipsnyje nurodytu pagrindu. Pripažinęs atliktus įskaitymo sandorius niekiniais ir negaliojančiais, skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 20 087,05 Eur skolą pagal 2012-01-31 ir 2012-02-29 PVM sąskaitas – faktūras. Pažymėtina, kad apeliantė turi teisę įstoti į ieškovės bankroto bylą kaip kreditorė ir ĮBĮ nustatyta tvarka pretenduoti į ieškovės turtą kaip kreditorė.

Dėl teismų praktikos

Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-10-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2011 atmestini, kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2011, nagrinėtų aplinkybių ir šioje nagrinėjamoje byloje ratio decidendi iš esmės sutampa, todėl kolegijos nuomone šia kasacinio teismo praktika gali būti vadovaujamasi.

Dėl palūkanų dydžio

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais, taip pat atmeta kaip nepagrįstus atsakovės apeliacinio skundo argumentus dėl teismo sprendimo dalies palūkanų priteisimo klausimu. Pagal CK 6.261 straipsnį praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Nagrinėjamu atveju šalys nebuvo susitarusios dėl palūkanų, ieškovė šalių susitarimu ir nesirėmė. Kita vertus, palūkanos už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą gali būti nustatytos ne tik šalių susitarimu, tačiau ir įstatyme. Šiuo atveju konkretus palūkanų dydis nustatytas CK 6.210 straipsnio 2 dalyje. Byloje nustatyta, kad, ieškovė prašė iš atsakovės priteisti įstatyme nustatytas palūkanas, be to, pati atsakovė pripažino savo skolą ieškovei (įskaitymo atlikimas, raštai etc.) ir neįrodė šią skolą sumokėjusi, o tai suponuoja išvadą apie sutartinių teisinių santykių pažeidimą bei prievolę mokėti palūkanas. Teismas, nustatęs šias aplinkybes bei tenkindamas ieškovės reikalavimą, kuris buvo grindžiamas CK normomis, priteisė jos reikalaujamas 4 218,28 Eur palūkanas (CK 6.261 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks teismo sprendimas neprieštarauja įstatymui.Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė patyrė 605 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliaciniame teisme apmokėti. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 p. nustatytas maksimalus už advokato teikiamas teisines paslaugas užmokesčio dydžio koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), jis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1,3 ir maksimalus atlygio dydis galėtų būti 955, 63 EUR (t. y. 1,3 x 735,10 EUR = 955,63 EUR). Už ieškovės atstovo suteiktas paslaugas ieškovė prašo priteisti 500 Eur (su 105 Eur PVM), todėl teismas sprendžia, kad mažinti ieškovės prašomų priteisti atstovavimo išlaidų šiuo konkrečiu atveju nėra teisinio pagrindo (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 4 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“, į. k. 166451720, ieškovei BUAB „Livena“, į. k. 266762380, 605 Eur (šeši šimtai penki eurai) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.