Panevėžio apygardos teismo nutartis

nedalyvaujant prokurorui ir asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – V. N. atstovui advokatui Vytautui Sketeriui,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – V. N., atstovo advokato Vytauto Sketerio skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 5 d. nutarties, kuria V. N. buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 26 d. nutartimi V. N., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 286 straipsnyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. spalio 1 d. nutartimi stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.

2. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmuose 2020 m. rugsėjo 9 d. buvo gautas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas, kuriuo prašoma V. N. taikomą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

3. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 5 d. nutartimi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas tenkintas iš dalies: atmestas prašymas V. N. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, pratęsiant stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Tokį sprendimą teismas priėmė padaręs išvadą, kad V. N. kritika uždraustos veikos ir psichikos sutrikimo atžvilgiu yra formali, jis neturi artimųjų, kurie juo pasirūpintų, jo sutuoktinė S. N. mano, jog jis socialiai pavojingas, todėl jo priverstinis stacionarinis gydymas šiuo metu yra būtinas ir švelninti jam taikomo režimo nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas tenkinamas.

6. Apylinkės teismas, atmesdamas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą dėl V. N. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje keitimo į stebėjimą ir gydymą ambulatorinėmis sąlygomis, byloje esančius duomenis vertino formaliai, atsižvelgdamas į vidutinę pakartotinio smurto riziką, jo sutuoktinės nesutikimą rūpintis V. N. ir ribotas galimybes užtikrinti jo gydymo tęstinumą namuose. Išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį bei teismui pateiktą medžiagą, apygardos teismas nenustatė svarių priežasčių, dėl kurių V. N. negalėtų būti taikomas gydymas ambulatorinėmis sąlygomis.

7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas.

8. Būtina paminėti ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra pažymėjęs, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, jog jis „psichiškai nesveikas“. Tam turi būti išpildytos trys sąlygos: turi būti aišku, jog asmuo turi psichikos negalią, t. y. kad asmuo aiškiai serga psichikos liga, kuri nustatyta objektyvia medicinos išvada; psichikos negalia turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį izoliavimą; priverstinio izoliavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka (W. prieš Nyderlandus, Series A. no 33, § 37, 1979 m. spalio 24 d.; S. prieš Bulgariją, Nr. 36760/06, § 145 ECHR 2012). EŽTT pabrėžė ir tai, jog asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; L. prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.).

9. Pabrėžtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą. Iš 2020 m. rugpjūčio 28 d. Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pakeitimo medicininės apžiūros išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Išvada) matyti, kad gydytojų psichiatrų komisija, atlikusi V. N. medicininę apžiūrą konstatavo, jog stebimuoju laikotarpiu V. N. psichinė būsena buvo stabili, agresijos, ažitacijos, impulsyvumo nekonstatuota, kliedesiai nublankę, netekę aktualumo. Komisijos metu orientacija savyje, vietoje, nesutrikusi, laike - apytikslė, mąstymas rigidiškas, lėtas, kliedesių neišsako, buvusiems formaliai kritiškas, elgesyje neatsispindi, nuotaika lygi, emocijos blėsios, fiksuotas ties grįžimu į namus. Vaistus vartoja, šalutinių reiškinių nėra, socialinius ryšius palaiko su žmona, dukromis. Komisija rekomenduoja keisti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis į priverstinį ambulatorinį gydymą.

10. Apygardos teismas pažymi, kad vertinant asmens pavojingumą, būtina atsižvelgti į gydymo trukmę, jo veiksmingumą, sveikatos pokyčius, paties paciento savo ligos vertinimą ir motyvaciją tęsti gydymą. Vertindamas asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą, skundą nagrinėjančio teismo nuomone, apylinkės teismas priėmė bylos duomenimis nepagrįstą sprendimą. Sprendimą priėmusiam teismui viena iš esminę reikšmę turėjusių aplinkybių sprendžiant priverčiamosios medicinos priemonės taikymo klausimą, visų pirma, turėjo būti V. N. psichinės būklės bei jo pavojingumo įvertinimas, o ne jo sutuoktinės jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta nuomonė dėl V. N. pavojingumo ir jos nenoras, jog V. N. grįžtų į savo gyvenamąją vietą. Visuma byloje esančių duomenų patvirtina, jog V. N. psichinė būsena yra pagerėjusi ir stabili, agresijos, konfliktų, rėžimo pažeidimų nestebima, skirtus vaistus vartoja. V. N. suvokia ir atsakingai žiūri į gydymo tęstinumą, todėl ir toliau laikyti V. N. izoliuotą nuo visuomenės nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, vadovaujantis BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teigiamas asmens sveikatos būklės pokytis yra pagrindas pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį. Nagrinėjamu atveju pritaikius priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą, kaip nurodė ligoninės atstovė teismo posėdyje, V. N. grįžęs į namus galės kreiptis į Panevėžio socialinį ir rūpybos skyrių, kad jam būtų suteikta socialinė pagalba. Socialiniai darbuotojai, bendradarbiaudami su V. N. galės įvertinti asmens socialinę aplinką, poreikį socialinėms paslaugoms ir, esant poreikiui, organizuos socialinės pagalbos teikimą. Kita vertus, pablogėjus V. N. psichinei būklei, visada bus galima kreiptis į teismą dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo.

11. Atsižvelgdamas į išdėstytų duomenų visumą, V. N. psichikos būklę bei jo socialinį pavojingumą, skundą nagrinėjantis apygardos teismas daro išvadą, kad neegzistuoja reali grėsmė, jog Pareiškėjas savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Todėl, apygardos teismo vertinimu, V. N. gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis šiuo metu bus kur kas efektyvesnis nei jo stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Šiuo atveju tai bus pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti, padidins V. N. vidines pastangas grįžti į visuomeninį gyvenimą, stiprinti ir plėtoti socialinius ryšius. Esant šioms aplinkybėms, skundžiama apylinkės teismo nutartis naikinama ir dėl skundo priimamas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 5 d. nutartį ir priimti dėl V. N. skundo naują sprendimą: V. N. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Nutartis neskundžiama.