Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 2-3) pareiškėjas nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad jis laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. vasario 14 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, 3-ioje valdyboje, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, nes vienoje patalpoje buvo apgyvendinta nuo 8 iki 16 asmenų, jose buvo spintelė daiktams susidėti, spintos rūbams bei avalynei, todėl 3,1 kv. m. laisvo ploto norma nebuvo užtikrinta. Jam buvo išduodamas pasenęs, netvarkingas minkštasis inventorius. Perpildytose gyvenamosiose patalpose nuolat jausdavosi blogas kvapas, ant sienų matydavosi pelėsis, grybelis, drėgmė, ne visi nuteistieji budėjimo laikotarpiu susitvarkydavo. Dėl didelio žmonių skaičiaus atsikėlus ryte tekdavo stovėti eilėse prie tualetų ir prausyklų. Patalpų apšvietimui buvo naudojamos liuminescencinės lempos, kurios kenksmingos akims ir regėjimui, šviesos trūkumas ar jos per didelė raiška veikė psichologinę būseną ir regėjimą. Nuo 2009 metų iki 2013 metų jam nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti patalynę ir viršutinius drabužius, asmeninės skalbimo mašinos būriuose buvo neleidžiamos. Buvo įrengti vandens šildytuvai, tačiau jie neveikė, todėl nebuvo galimybės nusiprausti po pasivaikščiojimo, sporto. Sporto salėje nebuvo įrengto dušo, tualeto, persirengimo kambario, patalpos valymo priemonėms. Gyvenamosiose patalpose ir virtuvėje buvo pilna tarakonų, išnaikinti jų niekas nesistengė. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, nepilnavertiškumo jausmą, kilo pavojus susirgti infekcinėmis ligomis, kvėpavimo takų ligomis, odos raukšlėjimusi, nagų pažeidimais („žydėjimu“), poveikiu sąnariams, sveikatos problemos gali atsirasti ateityje. Į administraciją su skundais nesikreipė, nes bijojo susidorojimo, etapavimo į kitus pataisos namus ar tardymo izoliatorius. Prašė reikalavimui netaikyti ieškinio senaties termino, nes bausmę jis atlikinėjo nepertraukiamai, bijojo kreiptis į teismą dėl galimo perkėlimo į kitą lokalinį sektorių, be to, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją asmens kankinimas gali būti ir yra pripažįstamas nusikaltimu žmoniškumui ir senatis netaikoma. Prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2009 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. vasario 14 d. (atsakovo duomenimis Pravieniškių PN jis bausmę atliko laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 16 d.; b. l. 16), jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Dėl ieškinio senaties termino.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).

Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad A. G. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 14 d. (atsakovo duomenimis nuo 2011 m. kovo 16 d.) iki 2016 m. vasario 14 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo jo patalpinimo į Pravieniškių PN dienos, į teismą kreipėsi tik 2018 m. vasario 21 d. skundu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo dienos.

Pareiškėjas nurodo, kad jo reikalavimui ieškinio senaties terminas negali būti taikomas pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), nes kankinimas yra nusikaltimas žmoniškumui ir jis nežmoniškomis sąlygomis buvo laikomas nepertraukiamai. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Ieškinio senaties terminai Konvencijoje nėra reglamentuojami. Be to, Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje pasisakė, kad Konvencija tiesiogiai neformuluoja reikalavimo, jog valstybės vidaus teisės normos paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį, nes to ir negalima būtų įgyvendinti. Joje taip pat nėra griežtai nurodoma, kokiais būdais turi būti įgyvendinamos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl nagrinėjamu atveju žalos atlyginimui netaikytino ieškinio senaties termino pagal Konvenciją, atmestini kaip nepagrįsti, nes ieškinio senaties terminą reglamentuoja nacionalinės teisės aktai. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl nesikreipimo į teismą anksčiau, bijant būti perkaltam į kitą lokalinį sektorių, vertintina kritiškai, nes Pravieniškių PN bausmę jis atliko iki 2016 m. vasario 14 d., į teismą kreipėsi po nurodytos aplinkybės išnykimo praėjus net dvejiems metams ir nedetalizavo, kokie konkretūs faktai jam sudarė prielaidą išvadai dėl galimo perkėlimo.

Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 14 d. (atsakovo duomenimis nuo 2011 m. kovo 16 d.) iki 2015 m. vasario 20 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 21 d. iki 2016 m. vasario 14 d.

Dėl privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo, nurodo, kad turi būti vertinamas laisvas (baldais neužimtas plotas).

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN pareiškėjas buvo apgyvendintas 7-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 17,00 kv. m., kartu su juo buvo apgyvendinti 4 asmenys ir vienam asmeniui teko 4,25 kv. m. (b. l. 18, 19-20). Pareiškėjas skunde nurodė, kad vienoje gyvenamojoje patalpoje gyveno nuo 8 iki 16 asmenų, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, t. y. nenurodė, kokioje konkrečioje patalpoje jo nurodytas nuteistųjų skaičius buvo apgyvendintas, kokiu konkrečiu laikotarpiu (reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 2015 m. vasario 20 d. yra taikytas ieškinio senaties terminas), todėl teismas negali nurodytas abstrakčias aplinkybes laikyti patikimomis. Atsakovo pateikti oficialūs dokumentai – 3-io sektoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus specialisto pasirašyta 2018 m. kovo 14 d. pažyma (b. l. 18), Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. kovo 21 d. pažyma (b. l. 19-20), patvirtina, kad 7-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje gyveno 4 asmenys, plotas yra 17 kv. m., teismas neturi pagrindo jais netikėti, todėl vertina, kad vienam asmeniui teko 4,25 kv. m. gyvenamojo ploto. Teismas negali nesutikti su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius atitinkamai mažino gyvenamųjų patalpų erdvę, tačiau galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m.) ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.

Dėl sanitarinių patalpų įrengimo.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.; toliau - ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Atsakovas atsiliepime nurodė sanitariniuose mazguose įrengtų klozetų, unitazų, praustuvių kiekį, tačiau nepateikė įrodymų, kiek asmenų minėtais įrengimais turėjo naudotis, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad prie tualetų ir prausyklų susidaro eilės, iš esmės neginčijo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 56 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr. pvz. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl per mažo įrenginių kiekio sanitarinėse patalpose. Atsakovui pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepaneigus, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl eilių susidarymo naudojantis sanitariniais įrenginiais, vertintinos kaip Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų pažeidimu.

Dėl kenkėjų (tarakonų) naikinimo.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015 m. spalio 31 d., toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka (Higienos normos HN 76:2010 60 p.; Higienos normos HN 134:2015 20 p.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudariusi 2014 m. lapkričio 18 d. sutartį su UAB „Dezinfa“ (b. l. 25-27). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) taip pat graužikų kontrolės ir naikinimo darbus. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas (b. l. 29-41) patvirtina, kad tokios paslaugos buvo teikiamos reguliariai ir pagal poreikį, tačiau 2015 m. liepos 22 d. tarakonai buvo pastebėti tikrinant 6-ą, 7-ą, 8-ą, 9-ą būrius (b. l. 29). Taigi, ginčui aktualiu laikotarpiu tarakonai buvo pastebėti 7-ame būryje, t. y. būryje, kuriame buvo apgyvendintas pareiškėjas. Pagal bylos duomenis teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN kenkėjų monitoringas, kontrolė ir naikinimas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo vykdomas nepakankamai, todėl atsakovui pažeidus Higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus, gyvenamosiose patalpose esant buitiniams parazitams, pareiškėjas galėjo patirti perteklinius nepatogumus.

Dėl nesančių patalpų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš sporto salėje neįrengto dušo, tualeto, persirengimo kambario, patalpos valymo priemonėms.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų – sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.7 p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.11 p.). Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore (Taisyklių 20 p.). Atsakovo pateikti duomenys (Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažyma; b. l. 19-20) patvirtina, kad 3-iame sektoriuje buvo įrengta svarsčių kilnojimo patalpa. Galiojantys teisės aktai nenumato, kad būriuose privalomai būtų įrengta sporto salė, taip pat nenumato būtino dušo, persirengimo kambario ar kitų patalpų prie sporto salės įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl dušo, tualeto, persirengimo kambario, patalpos valymo priemonėms prie sporto salės neįrengimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl tvarkos gyvenamosiose patalpose.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Pravieniškių PN direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-415 patvirtintą Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą (b. l. 60-61) gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pareiškėjas neginčija, kad negalėjo išsivėdinti gyvenamosios patalpos per langus, nenurodo, kad informavo Pravieniškių PN administraciją dėl netinkamai išvalytų patalpų, ar kreipėsi į kitas institucijas dėl grybelio, pelėsio, drėgmės gyvenamosiose patalpose, todėl teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų galėjo gyvenamosiose patalpose jaustis blogas kvapas, drėgmė, ant sienų matėsi pelėsis ar grybelis. Nors pareiškėjas nurodė, kad nesikreipė į administraciją, nes bijojo susidorojimo, tačiau aplinkybių dėl galimo susidorojimo nedetalizavo, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kada jis ketino kreiptis į pataisos namų administraciją ir galimai jam buvo grasinama, be to, akivaizdu, kad jam nebuvo varžoma teisė (grasinama) pateikiant skundą šioje byloje, todėl minėti pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai.

Dėl minkšto inventoriaus ir neveikiančio vandens šildytuvo.

Higienos normos HN 76:2010 65 punkte nustatytas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (Higienos normos HN 76:2010 66 p.). Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad minkštasis inventorius nuteistiesiems (suimtiesiems) turi būti išduodamas išskalbtas, išvalytas arba dezinfekuotas ir pagamintas naudojant atitinkamas charakteristikas turinčius audinius (žaliavas). Pareiškėjas galėjo naudoti ir sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio perduotą patalynę, ją skalbti bei dezinfekuoti pagal Pravieniškių PN direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216 patvirtintą Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašą (b. l. 52-53). Ginčo dėl to, kad pareiškėjui nebuvo išduotas minkštas inventorius ar jo neturėjo, byloje nėra. Pareiškėjas ginčija, kad jam buvo išduotas netinkamas minkštas inventorius, kad neveikė įrengti vandens šildytuvai, tačiau duomenų, kad kreipėsi į atsakovą dėl minkšto inventoriaus pakeitimo ar neveikiančių vandens šildytuvų, o atsakovas skundus ignoravo byloje nėra. Aplinkybė, kad laikotarpiu nuo 2009 metų iki 2013 metų jam nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti patalynę ir viršutinius drabužius, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas dėl ieškinio senaties termino minėtam laikotarpiui taikymo. Kadangi pareiškėjas nenurodė, jog dėl išduoto netinkamo inventoriaus ar neveikiančio šildytuvo būtų kreipęsis į atsakovą tuo metu, kai tokios aplinkybės egzistavo, o šiuo metu patikrinti ginčui aktualiu laikotarpiu buvusias aplinkybes nėra galimybės, todėl teismas neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Aplinkybių dėl galimo susidorojimo teikiant skundus administracijai pareiškėjas nedetalizavo, todėl jos vertintinos kritiškai ir atmestinos kaip nepagrįstos.

Dėl patalpų apšvietimui naudojamų lempų.

Pareiškėjas žalą kildina iš patalpų apšvietimui naudotų liuminescencinių lempų, kurios, jo nuomone kenksmingos akims ir regėjimui.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 35.5 punktą, dirbtiniam apšvietimui turi būti naudojamos liuminescencinės lempos. Higienos norma HN 134:2015 dirbtiniam apšvietimui naudotinų lempų rūšies nereglamentuoja. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad šviesos trūkumas ar jos per didelė raiška veikė psichologinę būseną ir regėjimą, laikytina prieštaringa ir nekonkrečia (nėra aišku, ar prašoma priteisti žala kildinama iš per didelio ar per mažo apšvietimo), todėl plačiau neanalizuotina. Dėl nurodytų argumentų, darytina išvada, kad Pravieniškių PN gyvenamųjų patalpų apšvietimui naudotos lempos atitiko teisės aktų reikalavimus.

Dėl neturtinės žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, nepilnavertiškumo jausmą, kilo pavojus susirgti infekcinėmis ligomis, kvėpavimo takų ligomis, odos raukšlėjimusi, nagų pažeidimais („žydėjimu“), poveikiu sąnariams, sveikatos problemos gali atsirasti ir ateityje. Atsakovo pateiktame Pravieniškių PN 2018 m. kovo 26 d. Medicininiame pažymėjime (b. l. 70) nurodoma, kad A. G. sveikatos istorijoje duomenų, jog jis ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl kvėpavimo takų pažeidimo, odos patologijų, nagų žydėjimo, pablogėjusio regėjimo, kurį galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. 2017 m. birželio 29 d. Medicinos pažymėjime nurodoma, kad į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl blogų gyvenimo sąlygų nesikreipė (b. l. 43). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinėje byloje nesant jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, teismas neturi pagrindo išvadai, kad kalinimo sąlygos galėjo įtakoti pareiškėjo nurodytus sveikatos ar psichinės būklės sutrikimus (ABTĮ 56 str.).

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), bet CK 1.138 straipsnio 8 punktas taip pat numato, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (pvz. 2000 m. spalio 10 d. EŽTT sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (ABTĮ 13 str., 20 str.). Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. LVAT, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A-2147-624/2017, Nr. A-667-602/2017 nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui kalintam pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų reikalavimus (atsakovui nepakankamai vykdant tarakonų naikinimą (kontrolę) ir nepaneigus aplinkybių dėl nepakankamo kiekio įrengimų sanitarinėse patalpose), tačiau byloje nesant įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis bei, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į tai, kad pareiškėjo patalpinimą į Pravieniškių PN sąlygojo sąmoningi paties pareiškėjo veiksmai – jis padarė nusikaltimą, ir jam turėjo būti akivaizdu, kad dėl to kils neigiamos pasekmės, bei į tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginti savo teises teisme, teismas daro išvadą kad byloje nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitikimo Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, Higienos normos HN 134:2015 20 punkto ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų reikalavimams laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista A. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas.

Pareiškėjo A. G. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.