Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės M. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1903-918/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rytų maistas“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo teisė ir valdymas“, ieškinį atsakovei M. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Rytų maistas“ ir atsakovė M. J. 2011 m. rugpjūčio 1 d., 2011 m. gruodžio 31 d. 2012 m. gruodžio 31 d. sudarė neterminuotas paskolos sutartis Nr. 11/02, 11/04, 12/02, kuriomis atsakovė ieškovei suteikė paskolas, atitinkamai 2446 Lt, 36761,73 Lt, 3201 Lt sumoms, iš viso 42 408 Lt (12 282,21 Eur). 2014 m. gegužės 30 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ieškovė pardavė atsakovei virtuvės ir restorano baldus bei virtuvės įrangą už 12 024,11 Lt (3 482,42 Eur). Sutarties 4 punktu šalys susitarė, kad sutarties sumos pirkėja nemoka pardavėjai, bet šia suma sumažinamas pardavėjos UAB „Rytų maistas“ (ieškovės) įsiskolinimas pirkėjai (atsakovei). Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi UAB „Rytų maistas“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Verslo teisė ir valdymas“. Bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2014 m. gegužės 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties 4 punktą nuo pat sutarties pasirašymo momento, priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 3 482,42 Eur skolos ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad sandoris sudarytas dėl prievolės, kurios vykdymo terminas nebuvo suėjęs, kadangi paskola buvo suteikta neterminuotai. Administratoriaus nuomone, 2014 m. gegužės 30 d. sutartis dalyje dėl atsiskaitymo už įsigytą turtą tvarkos yra niekinė CK 1.78 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 1.80 straipsnio 1 dalies, 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi pažeidžia imperatyvias įstatymo normas ir UAB „Rytų maistas“ kreditorių UAB „Dezinfa“, VSDFV Kauno skyriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos teises bei teisėtus interesus. Pažymėjo, kad įmonės ir atsakovės priešpriešinių reikalavimų įskaitymai buvo atlikti po antstolių turto arešto aktų įregistravimo turto arešto registre, siekiant užtikrinti UAB „Dezinfa“, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir VSDFV Kauno skyriaus reikalavimus. Tokiu būdu atsakovei, kuri dar neturėjo galiojančios reikalavimo teisės, buvo suteikta pirmenybė prieš kreditorius, kurių naudai išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus vykdė antstoliai, taip pažeidžiant imperatyvias CK 6.930¹ straipsnio nuostatas. Pripažinus sutarties 4 punktą negaliojančiu, atsakovei kyla pareiga sumokėti už įsigytą turtą (CK 6.305 straipsnis).Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčijama sutartis tarp šalių buvo sudaryta siekiant iš dalies išspręsti kilusį ginčą dėl atsakovei laiku negrąžintų paskolų. Sudarius minėtą sutartį, ieškovės padėtis pagerėjo, nes pardavus turtą jokie pinigai iš ieškovės pusės sumokėti nebuvo, tačiau nemaža pinigų suma buvo sumažintas jos piniginis įsipareigojimas vienai iš savo turimų kreditorių, todėl ieškovės administratorius neturi jokio teisinio pagrindo teikti ieškinį vadovaudamasis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatomis. Ginčo turto kainos įskaitymas yra pirkimo-pardavimo sutarties šalių sulygtas ir įstatymo nedraudžiamas veiksmas, jo negalima traktuoti kaip ieškovės atsiskaitymą su vienu iš savo kreditorių, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.930¹ straipsnio nuostatas ir konstatuoti, kad pirkimo-pardavimo sutarties 4 punktas šias nuostatas pažeidė. Ieškovės reikalavimas minėtą punktą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu vadovaujantis CK 1.80 straipsniu yra atmestinas. Pažymėjo, kad pirkimo-pardavimo sutarties 4 punkte numatyta atsiskaitymo už parduodamą turtą tvarka yra esminė šios sutarties sąlyga, be kurios atsakovė pirkimo-pardavimo sutarties nebūtų sudariusi. Tuo atveju, jeigu teismas pripažintų sutarties 4 punktą niekiniu ir negaliojančiu, niekinė bei negaliojanti turėtų būti pripažintina visa sutartis. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatomis, galėtų būti taikoma restitucija, atsakovė turėtų grąžinti ieškovei iš jos nupirktą turtą, taip pat būtų panaikintas ir pardavėjo, t. y. BUAB „Rytų maistas“ 3 482,42 Eur dydžio įsiskolinimo atsakovei sumažinimas. Šalis grąžinus į iki sandorio buvusią padėtį, atsakovė neturėtų absoliučiai jokio pagrindo grąžinti ieškiniu reikalaujamos priteisti iš atsakovės pinigų sumos, kadangi atsakovė jokių pinigų tiesiogiai nėra gavusi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiu 2014 m. gegužės 30 d. pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „Rytų maistas“ ir M. J., 4 punktą dėl įskaitymo nuo sutarties sudarymo momento; priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 3482,42 Eur skolą pagal 2014 m. gegužės 30 d. sutartį ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 3 482,42 Eur sumos nuo civilinės bylos iškėlimo (2016-02-26) iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 109 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.Teismas pažymėjo, kad nei atsakovė, nei liudytoju apklaustas buvęs įmonės vadovas V. A. negalėjo tiksliai įvardinti kada ir kokia konkrečia forma atsakovė pareikalavo ieškovę grąžinti skolą pagal neterminuotas paskolos sutartis, todėl sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė turi neginčijamą reikalavimo teisę į ieškovę, būtiną įskaitymo sandoriui atlikti. Atsakovė nebuvo kreipusis į teismą dėl įsiskolinimų pagal minėtas paskolų sutartis priteisimo, ši skola nebuvo priteista, nebuvo išduotas vykdomasis dokumentas. Tokiu būdu atsiskaitymai su atsakove pagal paskolos sutartis turėjo būti atliekami paskutiniąja eile. Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad ginčo sandorio sudarymo metu didžiausi ieškovės finansiniai įsipareigojimai buvo Valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir UAB „IT sales“, taip pat ieškovė turėjo finansinių įsipareigojimų pagal vykdomuosius dokumentus ir kitiems kreditoriams – AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Dezinfa“, kad UAB „Rytų maistas“ tuometinis vadovas V. A. ir atsakovė buvo ir yra sugyventiniai. Todėl teismas sprendė, kad ginčo sandorio metu atsakovei turėjo būti žinoma apie buvusius UAB „Rytų maistas“ finansinius įsipareigojimus pirmiau nurodytiems aukštesnės eilės kreditoriams, kad ginčo sandoriu atliktas atsiskaitymas (nepriklausomai nuo atsiskaitymo formos) tarp UAB „Rytų maistas“ ir M. J. pirmiau nei su nurodytais kreditoriais pažeidžia imperatyviąją įstatymo normą dėl atsiskaitymo eiliškumo. Dėl šios priežasties teismas pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalys, 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas, ar ginčijamo sandorio 4 punkto sąlyga buvo esminė, teismas konstatavo, kad iš sutarties turinio nėra aišku, kokie konkretūs įmonei priklausantys baldai ir įranga pirkimo – pardavimo sutartimi buvo perduoti atsakovei, kokia šių baldų ir įrangos vertė. Teismas pažymėjo, kad nors teismo posėdžio metu atsakovė pateikė pagal sutartį parduotų baldų ir įrangos sąrašą, tačiau šis sąrašas buvo surašytas atsakovės vienašališkai, teismo posėdžio metu paskelbus pertrauką, sąraše daiktai nėra pakankamai individualizuoti. Remdamasis nurodytu, teismas konstatavo, kad labiau tikėtina, jog tikrasis sandorio tikslas buvo apsaugoti nuo kitų kreditorių ir galimų išieškojimų įmonės kilnojamąjį turtą, o ne sumažinti įmonės įsiskolinimo atsakovei dydį. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovė tvirtino, jog įsigytą turtą bandė parduoti, tačiau šių aplinkybių įrodymais nepatvirtino. Atsakovei nepateikus jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad turtas nenaudojamas, o sandėliuojamas, teismas, aptartų aplinkybių pagrindu, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti visą 2014 m. gegužės 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia (CK 6.226 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad pripažinus sutarties sąlygą dėl įskaitymo niekine, taikoma restitucija – šalių sugrąžinimas į buvusią padėtį. Tai reiškia, kad ieškovė turi teisę reikalauti, kad pagal 2014 m. gegužės 30 d. pirkimo - pardavimo sutartį atsakovė atsiskaitytų ir sumokėtų sutartyje nurodytą įsigytų daiktų kainą. Teismas sprendė, kad atsakovei tinkamai neįvykdžius prievolės ir ieškovei pareikštu ieškiniu reikalaujant priteisti skolą, yra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą ir priteisti jai iš atsakovės 3 482,42 Eur sumą, mokėtiną pagal šalių 2014 m. gegužės 30 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį (CK 6.38 straipsnis, 6.305 straipsnis). Tenkinęs ieškovės reikalavimą dėl ginčo sumos priteisimo, teismas, remdamasis CK 6.37, 6.210 straipsnių nuostatomis, priteisė iš atsakovės ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei paskirstė teismo išlaidas – priteisė valstybei iš atsakovės 109 Eur žyminį mokestį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė M. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas netinkamai pritaikė CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatą, reglamentuojančią imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimą; CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatą, reglamentuojančią imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo atveju taikytiną restituciją; CK 6.873 straipsnio 2 dalies nuostatą, reglamentuojančią neterminuotos paskolos sutarties sumos grąžinimą pagal pareikalavimą; 6.930 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; CK 6.226 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią dalinį sutarties negaliojimą. Teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatavo faktinę aplinkybę, jog pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovė M. J. neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę. Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek triplike, taip pat bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovė bei liudytojas V. A. nurodė, kad M. J., nutraukusi darbo sutartį ir nustojusi eiti UAB „Rytų maistas“ direktorės pareigas, buvo žodžiu ir telefonu kelis kartus pareikalavusi ieškovės grąžinti jai įmonei paskolintus pinigus. Šią aplinkybę teisme patvirtino ir liudytojas V. A., kuris tuo metu buvo ieškovės direktorius. Kadangi įstatymas nenumato pareikalavimo išraiškos formos, žodinis reikalavimas laikytinas tinkamu. Iš to seka, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovė M. J. jau turėjo galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę BUAB „Rytų maistas“. Byloje minėtas aplinkybes paneigiančių įrodymų nėra pateikta. Aplinkybę, kad atsakovės reikalavimas grąžinti paskolą buvo pateiktas skolininkui patvirtina ir ginčijamos sutarties nuostata, kuria šalys aiškiai susitarė, kad už įsigytą turtą nebus mokama pinigais, o bus atitinkama suma sumažinta atsakovei grąžintina paskola, kas akivaizdžiai patvirtina atsakovės reikalavimo grąžinti paskolą egzistavimą dar iki sandorio sudarymo. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, dėl ko netinkamai pritaikė CK 6.873 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliantės nuomone, pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankroto administratorius, patikrinęs bankrutuojančios įmonės sandorius, gali pateikti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme tik dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Nagrinėjamu atveju sudarius ginčo pirkimo-pardavimo sutartį nė viena jos sąlyga, įskaitant ir 4 punktą, neprieštaravo nei ieškovės veiklos tikslams, nei kaip nors įtakojo bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Todėl teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškinį atsižvelgdamas į ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatas. Teismas nepagrįstai pripažino pirkimo-pardavimo sutarties 4 punktą negaliojančiu vadovaujantis CK 1.80 straipsnio nuostatomis motyvuodamas tuo, jog įskaitymas buvo įvykdytas pažeidžiant imperatyvias CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, reglamentuojančias atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Apeliantė pažymi, kad ginčo turto kainos įskaitymas buvo pirkimo-pardavimo sutarties šalių tarpusavyje sulygtas atsakovės sumokėjimas už jai parduotas prekes. Iš esmės toks sandoris laikytinas ne atsiskaitymu su kreditoriumi, o mainais. Teismas nepagrįstai CK 6.930¹ straipsnio pažeidimu laikė faktą, kad atsakovė ir liudytojas V. A. yra sugyventiniai, todėl atsakovė neva negalėjo nežinoti apie ginčo sandorio sudarymo metu UAB „Rytų maistas“ turėtus įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Atsakovė pažymi, kad ieškovė nekėlė šalių nesąžiningumo klausimo, be to, minėta aplinkybė nepaneigia fakto, kad sudarytas sandoris buvo teisėtas, įmonei naudingas, neprieštaraujantis jokio įstatymo nuostatoms ir nepažeidžiantis kitų bendrovės kreditorių interesų. Tuo labiau, kad palikus galioti skundžiamą teismo sprendimą, visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių padėtis dar labiau pablogėtų, kadangi atsakovė įgytų teisę reikšti papildomą reikalavimą dėl negrąžintos paskolos, ko pasėkoje atitinkamai padidėtų bendra kreditorinių reikalavimų suma. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčijamos sutarties 4 punktas nėra esminė minėtos sutarties sąlyga, ko pasėkoje pati sutartis tariamai yra toliau galiojanti. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, pirkimo-pardavimo sutarties 4 punktas, kuriame numatyta atsiskaitymo už parduodamą turtą tvarka, yra laikytinas esmine šios sutarties sąlyga, be kurios atsakovė pirkimo-pardavimo sutarties būtų nesudariusi. Apeliantė pažymi, kad pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovės įsigytas kilnojamasis turtas buvo perduotas atsakovei, jis į įmonės dispoziciją nei nuomos, nei panaudos, nei kokių kitų teisinių santykių pagrindu negrįžo, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad sandorio tikslas buvo neva nuo kitų kreditorių ir galimų išieškojimų apsaugoti įmonės kilnojamąjį turtą. Tokiu būdu teismui pripažinus ginčo sutarties 4 punktą niekiniu ir negaliojančiu, niekine bei negaliojančia turėjo būti pripažintina ir visa sutartis (CK 6.226 straipsnio 1 dalis). Taikant restituciją ir šalis grąžinus į iki sandorio buvusią padėtį, ieškovė neturėtų absoliučiai jokio teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovės grąžinti pinigus, kadangi atsakovė jokių pinigų iš ieškovės pagal ginčijamą sandorį nėra gavusi. Todėl teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovei 3482,42 Eur. Teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės UAB „Rytų maistas“ bankroto administratorius prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad įstatyme nėra numatytos pareikalavimo formos. CK 6.183 straipsnis numato, jog rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. 2011 m. rugpjūčio 11 d. paskolos sutarties Nr. 11/02 8 punkte šalys sutarė, kad „bet kokie pakeitimai ar papildymai yra neatsiejama sutarties dalis ir galioja tik pasirašyti abiejų šalių.“ Tokio abiejų šalių pasirašyto dokumento apie sutarties nutraukimą nėra. Minėtos aplinkybės pagrindžia, kad apeliantė ginčijamo sandorio sudarymo metu neturėjo reikalavimo teisės. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto taikymo. Pažymi, kad ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto norma nėra savarankiškas sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas. Bankrutuojančios įmonės administratorius anksčiau šios įmonės sudarytus sandorius gali ginčyti Civiliniame kodekse nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad sudarius ginčo sutartį, ieškovės padėtis pagerėjo. Pažymi, kad gautos įmonės lėšos būtų skirtos kreditorių, kurių naudai išieškojimą vykdė antstolis, naudai, o nagrinėjamu atveju įmonei turto netekus, kreditorių reikalavimų nebebuvo iš ko tenkinti. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ginčo sutarties tikslas buvo sumažinti pardavėjos įsiskolinimą pirkėjai. Ieškovės nuomone, teismas teisingai išaiškino tikrąjį sandorio tikslą – apsaugoti nuo kitų kreditorių ir galimų išieškojimų įmonės kilnojamąjį turtą. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ginčo sutartimi atsakovei nenumatyta pareiga sumokėti prekių kainos. Pažymi, kad pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tarp sutarties šalių susiklostė pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Vadovaujantis CK 6.305 straipsnio nuostatomis, panaikinus ginčo sutarties 4 punktą, atsakovei kilo pareiga sumokėti už nusipirktą turtą sutartyje sulygtą kainą – 3 482,42 Eur. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad taikant restituciją ir šalis grąžinus į iki sandorio buvusią padėtį, ieškovė neturėtų absoliučiai jokio teisinio pagrindo reikalavimui iš ieškovo „grąžinti“ pinigų sumą. Ieškovė pažymi, kad ieškiniu nereiškė reikalavimo taikyti restituciją. Šiuo atveju panaikinus ginčo sutarties 4 punktą, atsakovei kyla pareiga sumokėti daikto kainą taip, kaip tai numatyta CK 6.305 straipsnyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Rytų maistas“ ir atsakovė M. J. 2011 m. rugpjūčio 1 d., 2011 m. gruodžio 31 d. 2012 m. gruodžio 31 d. sudarė neterminuotas paskolos sutartis Nr. 11/02, 11/04, 12/02, kuriomis atsakovė suteikė ieškovei paskolas atitinkamai 2 446 Lt, 36 761,73 Lt ir 3 201 Lt sumoms, iš viso 42 408 Lt (12 282,21 Eur). 2014 m. gegužės 30 d. ieškovė ir atsakovė sudarė pirkimo – pardavimo sutartį (toliau ir Sutartį), kuria ieškovė pardavė atsakovei virtuvės ir restorano baldus bei virtuvės įrangą už 12 024,11 Lt (3 482,42 Eur). Sutarties 4 punktu šalys susitarė, kad sutarties sumos pirkėja nemoka pardavėjai, bet šia suma sumažinamas pardavėjos (ieškovės) įsiskolinimas pirkėjai (atsakovei). Minėto sandorio sudarymo metu iš ieškovės buvo vykdomi išieškojimai pagal: 1) 2012 m. vasario 3 d. Kauno m. apylinkės teismo įsakymą Nr. L2-4235-451/2012 dėl 132,34 Eur skolos išieškojimo kreditoriui UAB „Dezinfa“; 2) 2012 m. gegužės 31 d. Kauno m. apylinkės teismo įsakymą Nr. L2-10837-329/2012 dėl 53,78 Eur skolos išieškojimo kreditoriui AB „Lietuvos draudimas“; 3) 2012 m. birželio 8 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-30249 dėl 4 663,10 Eur (16100,75 Lt) skolos; 4) 2012 m. liepos 31 d. Kauno miesto apylinkės teismo įsakymą Nr. L2-14028-748/2012 dėl 3 114,45 Eur skolos išieškojimo kreditoriui UAB „IT sales“; 5) 2012 m. lapkričio 19 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimą Nr. 62-1103 dėl 1 298,27 Eur (4 482,65 Lt) skolos išieškojimo kreditoriui VSDFV Kauno skyriui. Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi UAB „Rytų maistas“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Verslo teisė ir valdymas“.

12. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

13. Byloje nėra ginčo, kad prekės pagal 2014 m. gegužės 30 d. Sutartį atsakovei buvo perduotos ir su ja, kaip penktos eilės išieškotoja, iš dalies atsiskaityta pažeidžiant CK) 6.9301 straipsnio 1 dalyje numatytą atsiskaitymo eiliškumą. Byloje taip pat nustatyta (Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo), kad UAB „Rytų maistas“ jau 2013 metais buvo nemoki ir negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais, nurodytais šios nutarties 11 punkte. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, pagal kurią atsiskaitymas su tolesnės eilės kreditoriais galimas tik visiškai atsiskaičius su pirmesnės eilės kreditoriais, kas reiškia, kad teisės norma, nustatanti atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, yra imperatyvi, nepriklausomai nuo pasirinktos atsiskaitymo formos, net ir nesusijusios su pinigų, kuriais disponuoja skolininkas, perdavimu tretiesiems asmenims. Kadangi aptariama norma yra imperatyvi, tai ją pažeidžiant sudarytas sandoris yra negaliojantis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).

14. Sutarčių aiškinimo taisykles numato CK XIV skyrius. Pagal CK 6.193 straipsnį sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.

15. Pagal 2011 m. rugpjūčio 1 d., 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartis Nr. 11/02, Nr. 11/04, Nr. 12/02 šalys susitarė, kad paskolos grąžinimo terminas nenustatomas, tačiau toks terminas gali būti nustatytas abiejų šalių susitarimu (sutarčių 2, 3 punktai). Pagal minėtų sutarčių 8 punktą, bet kokie sutarties pakeitimai ar papildymai yra neatsiejama sutarties dalis ir galioja tik pasirašyti abiejų šalių. Atsakovei nepateikus duomenų apie paskolos sutarčių pakeitimą (paskolos gražinimo termino nustatymą) sutartyse nustatyta rašytine tvarka, taip pat atsižvelgiant į ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo tikslus, apie kuriuos bus paminėta šios nutarties 16 punkte, ir paskolos sutartis pasirašiusių asmenų artimus tarpusavio santykius (atsakovė M. J. ir V. A. yra sugyventiniai), pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą pagrindą išvadai, kad Sutarties sudarymo metu atsakovė dar neturėjo neginčijamos reikalavimo teisės į ieškovę, būtiną įskaitymo sandoriui atlikti. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo CK 6.873 straipsnio 2 dalies taikymo.

16. Minėta, kad 2014 m. gegužės 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu UAB „Rytų maistas“ buvo nemoki, ūkinės veiklos nevykdė, nekilnojamojo turto ir kilnojamojo turto, išskyrus antstolių areštuotą 2004 m. gamybos automobilį „O. A.“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėjo. Bylos duomenys patvirtina, kad kreditorių UAB „Dezinfa“, VSDFV Kauno skyriaus, UAB IT sales“ finansiniams reikalavimams įvykdyti 2012 m. liepos 4 d., 2012 m. gruodžio 17 d. ir 2013 m. rugpjūčio 30 d. antstolių priimtais turto areštų aktais buvo areštuotas vienintelis skolininkės ( ieškovės UAB „Rytų maistas“) turtas – 2004 m. laidos automobilis „O. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Paminėta aplinkybė dėl ieškovės turto arešto leidžia daryti išvadą, kad ginčijama Sutartimi atsakovei perduotas (parduotas) turtas arba buvo nuslėptas, arba priimant antstolių patvarkymus dėl ieškovės turto arešto šio turto pas ieškovę jau nebuvo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad leistinomis įrodinėjimo priemonėmis byloje nebuvo nustatyta, kokie konkretūs įmonei priklausantys baldai bei įranga ir kokios vertės buvo perduoti atsakovei pirkimo – pardavimo sutartimi, kad šį turtą buvo bandyta parduoti kitiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ir įvertinus tai, kad po ginčijamo sandorio sudarymo ieškovė neteko paskutinio turto, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas pirmesnės eilės kreditorių reikalavimams patenkinti, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tikrasis sandorio tikslas buvo apsaugoti nuo kitų kreditorių ir galimų išieškojimų įmonės kilnojamąjį turtą, o ne sumažinti įmonės įsiskolinimo atsakovei M. J. dydį.

17. G. S. 4 punktu šalys susitarė, kad sutarties sumos ( 12 024,11 Lt) Pirkėjas (atsakovė) Pardavėjui (ieškovei) nemoka, bet šia suma sumažinamas Pardavėjo įsiskolinimas Pirkėjui. Kadangi minėta sutarties sąlyga prieštaravo tikrajam Sutarties tikslui, nurodytam sutarties 1 punkte, ir imperatyvioms įstatymo normoms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl dalies sandorio (ne visos sutarties, bet vienos iš sutarties sąlygų) negaliojimo ir teisėtai bei pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės reikalaujamą sumokėti skolą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis).

18. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92, par. 56; 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Marini prieš Albaniją, peticijos Nr. 3738/02, par. 105). Todėl teisėjų kolegija, sutikdama su kitais pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą teisingai, panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

19. Atsakovės apeliacinį skundą atmestus, bylinėjimosi išlaidos turėtų būti paskirstomos vadovaujantis CPK 93 straipsnio taisyklėmis. Ieškovei tokio prašymo nepareiškus, apeliacinės instancijos teisme šalių patirtos išlaidos neatlyginamos.

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.