Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį, reikštą atsakovams uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini), uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) ir uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini), dėl sandorių pripažinimo tariamu ir apsimestiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama: pripažinti atsakovų uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) 2008 m. rugsėjo 22 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 08/09/22 tariamu ir negaliojančiu sandoriu nuo pat sudarymo momento; pripažinti atsakovų uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) 2010 m. lapkričio 8 d. sudarytą taikos sutartį apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu nuo pat sudarymo momento.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 3 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės reiškiamą ieškinį. Pirmosios instancijos teismas šioje apeliacinėje byloje kvestionuojamą procesinį sprendimą grindė tuo, jog Civilinio kodekso 6.156 straipsnio nuostatos laiduoja sutarčių šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Juridiniai asmenys, įgyvendindami savo teisnumą, sudaro konkrečias sutartis (Civilinio kodekso 2.74 straipsnis). Civilinio kodekso 2.75 straipsnio nuostatos draudžia nepagrįstai apriboti juridinių asmenų teisnumą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytą teisinį reguliavimą ir į tas aplinkybes, jog ieškovė ginčija sandorius, kurių šalimi pastaroji nebuvo ir kuriuose nėra pasisakyta dėl ieškovės teisių ir pareigų, konstatavo, kad ieškovė neturi teisės spręsti, kokius sandorius sudaryti ir kokias tarpusavio teises bei pareigas nusistatyti atsakovams. Pirmosios instancijos teismo teigimu, ieškovės reiškiamo ieškinio tikslas – įrodyti, jog atsakovų uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) 2008 m. rugsėjo 22 d. sudarytoje negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje Nr. 08/09/22 nustatyti mokėjimai neturi įtakos atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) nuostoliams, patirtiems dėl šios atsakovės ir ieškovės 2008 m. rugpjūčio 25 d. sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo, kurių atlyginimą atsakovė prašo priteisti iš ieškovės Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje, kurios numeris 2-1503-553/2013. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės ieškinys pareikštas ne tikslu paneigti ginčijamus sandorius, kurie neturi tiesioginių sąsajų su ieškove, o tikslu įrodyti tam tikrą aplinkybę, reikšmingą ieškovei Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje, kurios numeris 2-1503-553/2013. Ieškovė turi galimybę šią aplinkybę įrodinėti visomis Civilinio proceso kodekse numatytomis leistinomis priemonėmis Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje. Šiam tikslui pasiekti nėra būtina nuginčyti sandorius, kurių šalimi ieškovė nebuvo ir kuriems nuginčyti ieškovė neturi teisnumo. Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatavo, jog ieškinys, pareikštas asmens, neturinčio teisnumo tokiam ieškiniui pareikšti, yra nenagrinėtinas teisme ir negali būti priimtas (Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti ieškovės reiškiamą ieškinį.

Ieškovės pareikštas atskirasis skundas yra grindžiamas tuo, jog, pasak ieškovės, pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju padarė nepagrįstą išvadą, kad, atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog ieškovė nėra ginčo sandorių šalis, pastaroji neturi teisės kvestionuoti atsakovų sudarytus sandorius, o ši pirmosios instancijos teismo išvada lėmė, jog teismas, spręsdamas ieškovės reiškiamo ieškinio priėmimo klausimą, nepagrįstai taikė procesinės teisės normą, nustatytą Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Ieškovės nuomone, atsakovų uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) 2008 m. rugsėjo 22 d. sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 08/09/22 yra tariamas sandoris. Ieškovė pažymėjo, jog tariamas sandoris pagal Civilinio kodekso 1.86 straipsnį yra niekinis sandoris. Pagal Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 5 dalį reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, o niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Ieškovė šiame kontekste taip pat pažymėjo, jog pagal Civilinio kodekso 6.227 straipsnio 1 dalį teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. Ieškovės teigimu, pastaroji yra suinteresuotas asmuo, nes aukščiau nurodytos nuomos sutarties pripažinimas tariamu ir negaliojančiu sandoriu turės tiesioginę įtaką atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) galimybėms reikalauti iš ieškovės tariamų nuostolių atlyginimo ir kartu ieškovės teisėms ir pareigoms. Ieškovė pažymėjo, jog pastaroji reiškiamu ieškiniu inter alia prašo pripažinti atsakovų uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) 2010 m. lapkričio 8 d. sudarytą taikos sutartį apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu. Pagal Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Apsimestiniai sandoriai yra niekiniai sandoriai, todėl, kaip jau buvo aukščiau nurodyta, reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Ieškovės teigimu, aukščiau nurodytos taikos sutarties pripažinimas apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu turės inter alia tiesioginę įtaką ieškovės teisėms ir pareigoms. Pasak ieškovės, priešingai nei šiuo konkrečiu atveju sprendė pirmosios instancijos teismas, pastaroji yra suinteresuotas asmuo, kuris, gindamas savo teises ir teisėtus interesus, turi teisę kreiptis į teismą ir kvestionuoti atsakovų sudarytus ginčo sandorius.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Bylos medžiagos ir teismo procesinio sprendimo analizė sudaro pagrindą teigti, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas atskirojo skundo ribose.

Šioje apeliacinėje byloje yra kvestionuojama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu atsisakyta priimti apeliantės pareikštą ieškinį.

Byloje nustatyta, jog apeliantė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydama pripažinti atsakovų uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) 2008 m. rugsėjo 22 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 08/09/22 tariamuoju sandoriu, o atsakovų uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) 2010 m. lapkričio 8 d. sudarytą taikos sutartį – apsimestiniu sandoriu.

Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Civilinio kodekso 6.225 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu, ją sudarant, buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai.

Viena vertus, Civilinio kodekso 1.86 ir 1.87 straipsniuose, reglamentuojančiuose atitinkamai tariamojo sandorio ir apsimestinio sandorio teisines pasekmes, priešingai nei Civilinio kodekso 1.80 ir 1.81 straipsniuose, reglamentuojančiuose atitinkamai imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio ir viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio teisines pasekmes, expressis verbis nėra nurodyta, jog tariamasis sandoris ir apsimestinis sandoris yra niekiniai sandoriai, kita vertus, sisteminė Civilinio kodekso 1.80, 1.81, 1.86 ir 1.87 straipsniuose įtvirtintų nuostatų analizė sudaro pagrindą sutikti su apeliante ir teigti, jog tariamasis sandoris ir apsimestinis sandoris yra niekiniai sandoriai.

Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Civilinio kodekso 6.227 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. Sisteminė šių materialiojo įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog suinteresuotas asmuo (Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 5 dalies prasme) – tai asmuo, kurio teises ar teisėtus interesus pažeidė niekinis sandoris. Pastebėtina, jog šią išvadą pagrindžia ir proceso įstatymas, tiksliau – Civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalis, kurioje inter alia nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Viena vertus, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog ieškovė neturi teisės spręsti, kokius sandorius sudaryti ir kokias tarpusavio teises bei pareigas nusistatyti atsakovams, kita vertus, ieškovė, jeigu atsakovų sudarytais niekiniais sandoriais yra pažeidžiamos ieškovės teisės ir / ar teisėti interesai, turi teisę kreiptis į teismą ir kvestionuoti atsakovų sudarytus niekinius sandorius. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog teisės ir / ar teisėto intereso pažeidimo įrodinėjimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas (Civilinio proceso kodekso 176 ir 178 straipsniai), o konstatavimas, yra ar neįrodytas teisės ir / ar teisėto intereso pažeidimas, – bylos išnagrinėjimo iš esmės, inter alia įrodymų ištyrimo ir įvertinimo, rezultatas (Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalis), todėl klausimas, yra ar ne įrodytas teisės ir / ar teisėto intereso pažeidimas, a priori negali būti sprendžiamas ir juo labiau išspręstas pradinėje proceso – ieškinio priėmimo – stadijoje.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantės pareikšto ieškinio priėmimo klausimą, nepagrįstai ne(į)vertino apeliantės reiškiamų reikalavimų pobūdžio ir nepagrįstai neatsižvelgė į materialiojo įstatymo nuostatas, nustatančias, kokie asmenys gali reikšti reikalavimus dėl sandorių pripažinimo niekiniais. Tai lėmė, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisėtą ir kartu tinkamu procesiniu būdu nepagrįstą išvadą, jog apeliantė, nebūdama ginčo sandorių šalimi, neturi materialinės subjektinės teisės kvestionuoti ginčo sandorius, o šių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų rezultatas – neteisėtas ir nepagrįstas atsisakymas Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu priimti ieškovės pareikštą ieškinį. Kaip žinia, ieškinio priėmimo klausimo sprendimas ex lege yra priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai (Civilinio proceso kodekso 137 straipsnis), todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytų aplinkybių, argumentų ir išvadų visetą, konstatuotina šios apeliacinės bylos atveju esant pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti apeliantės pareikšto ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį ir perduoti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinio atsakovams uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini), uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) ir uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl sandorių pripažinimo tariamu ir apsimestiniu priėmimo klausimą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.