Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė),

dalyvaujant pareiškėjui D. T. T. ir jo atstovei adv. Miglei Čirbaitei, atsakovo atstovams Jolantai Verbuvienei ir Viktorui Ostrovojui, vertėjui Augustui Ramonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įgaliojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 80, 86, 88 straipsniais bei atsižvelgdamas į byloje esančią medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjas 2005 m. balandžio 5 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kuriame paaiškino, jog yra kamerūnietis, atvykęs iš Prahos į Vilnių prašyti prieglobsčio, nes jo šalyje jam gresia mirtis. Pildydamas prieglobsčio prašytojo anketą, nurodė, jog yra vienturtis sūnus, augęs poligaminėje šeimoje, kurioje jo tėvo antroji žmona, negalėdama susilaukti savo vaikų, siekė su juo susidoroti, norėdama užvaldyti visą jo tėvo turtą. Mirus jo motinai, jam buvo pasakyta, jog jis bus pašalintas. Kreipėsi į policiją, kuri pasakė, kad tai šeimyninis ginčas. Po to išvyko į Rusiją, kur ramiai gyveno, kol jį surado pamotės brolis ir prasidėjo puldinėjimai. Jis turėjęs bėgti iš šalies, kad išvengtų pavojaus gyvybei. Vėliau pareiškėjas patikslino, kad į Maskvą atvykęs 2001 m., iš jos traukiniu 2005 m. kovo 10 d. išvyko į Lietuvą su nusipirktu Prancūzijos piliečio pasu. Papildomai paaiškino, jog pamotės blogus ketinimus jo atžvilgiu supratęs iš piešinių, atsiradusių jo namuose bei dėliojamų prie kambario durų žolelių. Teismo nuomone, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, detaliai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytus prieglobsčio suteikimo pagrindus, t. y., remtasi Prieglobsčio reikalų skyriaus 2005 m. gruodžio 15 d. išvada Nr. (15/6-3)-13PR-86RN, kuri surašyta atsižvelgus į surinktą medžiagą, bei į 2005 m. gruodžio 14 d. pažymą Nr. CM-15/6-3-12-90 „Dėl Kamerūno piliečio persekiojimo, keliamos grėsmės jo gyvybei ir sveikatai grąžinus jį į kilmės šalį“, iš kurios matyti, jog burtininkavimas Kamerūne plačiai paplitęs, tačiau už jį kyla baudžiamoji atsakomybė. Pažymėta, kad klesti korupcija ir policija į jiems adresuotus skundus reaguoja negreit, tačiau duomenų, jog policija asmenų negintų ar burtininkaujančių neteistų, nėra. Pareiškėjas skunde tvirtino, jog bėga iš kilmės šalies dėl pamotės grasinimų, tačiau iš Departamento pateiktos medžiagos matyti, jog po motinos mirties tik praėjus dviem metams jis išvyko į Rusijos Federaciją, todėl neaišku, kodėl grasinimų išsigąsta tik po dviejų metų. Pamotės ketinimai, jeigu jie būtų buvę tikri, galėjo būti įgyvendinti ir per tuos 2 metus bei išvengiant didžiulių pastangų surasti pareiškėją didžiausioje pagal dydį pasaulio valstybėje – Rusijoje. Taigi skundo argumentai, jog jis baiminasi dėl savo gyvybės, laikytini nepagrįstais, o išvykimas iš šalies buvo skatinamas visai kitų priežasčių nei nurodo pats pareiškėjas, ką byloja ir paties pareiškėjo elgesys jo prašymo nagrinėjimo metu, t. y. neteisėtai išvyksta iš Užsieniečių registracijos centro į Švediją, iš jos į – Daniją.

D. T. T. į bylą pateikė dokumentą – faktų konstatavimo protokolą, anot jo, įrodantį, kad yra persekiojamas pamotės, kuri siekia su juo susidoroti. Teismas pažymėjo, kad minėtas dokumentas buvo pateiktas atsakovui tik paskutinės apklausos metu, nors surašytas dar 2001 m., ir jame nustatyti esminiai prieštaravimai, lyginant su pareiškėjo pasakojimu, t. y. protokole nurodoma, jog jo motina buvo antroji žmona, tuo tarpu pareiškėjas teigė, jog pirmoji. Be to, kaip matyti iš faktų konstatavimo protokolo, jis surašytas teikiant paslaugą ir už dokumento surašymą užmokėta, todėl toks dokumentas negali būti vertinamas kaip nenuginčijamai aplinkybes patvirtinantis, o pareiškėjas jokių įrodymų, kad negali ar bijo naudotis valstybės, kurios jis yra pilietis, gynyba iš viso nepateikė, nors tokio fakto nustatymas būtinas pabėgėlio statusui gauti. Be to, jo nurodytas persekiojimo (grėsmės) pagrindas nėra Konvencijos ir minėto įstatymo dalykas (prašytojas turi būti persekiojamas ar turi visiškai pagrįstai bijoti būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, tuo tarpu nėra priskirtinas nei vienai iš šių kategorijų). Todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neatitinka būtinų pabėgėlio sąvokos kriterijų, todėl toks statusas nesuteiktas pagrįstai.

Remdamasis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsniu, teismas konstatavo, kad sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Į bylą nepateikti duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam kilmės valstybėje gresiančių veiksmų, o tariamų pamotės veiksmų nėra pagrindo kvalifikuoti pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnį.

IV.

V.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus nustato Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba.

To paties įstatymo 87 straipsnyje yra nustatyti papildomos apsaugos suteikimo pagrindai. Nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:

1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos;

3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Kaip nustatyta byloje iš savo kilmės valstybės – Kamerūno pareiškėjas 2001 metais išvyko į Maskvą, turėdamas savo šalies pasą ir Rusijos Federacijos vizą, išduotą mokymosi tikslais. Po pusantrų metų studijų Maskvos valstybinio universiteto filiale, Ivanovo mieste, pareiškėjas studijas nutraukė, o 2005 m. kovo 10 d. su suklastotu Prancūzijos piliečio pasu išvyko iš Rusijos. Nenorą grįžti į savo kilmės valstybę pareiškėjas motyvuoja susiklosčiusiais jam nepalankiais santykiais šeimoje su pamote. Tačiau ši aplinkybė nėra teisinis pagrindas suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą. Be to, pirmosios instancijos administracinis teismas teisingai sprendime pažymėjo, kad paties pareiškėjo elgesys rodo, jog iš savo kilmės valstybės jis išvyko ne dėl pagrįstos baimės būti persekiojamas, o dėl kitų tikslų. Pareiškėjas iš Rusijos Federacijos per Lietuvos Respubliką nuvyko į Čekijos Respubliką, o iš ten ruošėsi vykti į Jungtinę Karalystę, tačiau Čekijoje buvo sulaikytas ir grąžintas į Lietuvą. Iš pabėgėlių centro Lietuvoje pareiškėjas vėl pabėgo ir į Lietuvą pakartotinai buvo grąžintas iš Danijos. Pareiškėjo teisės dėl konfliktinių santykių šeimoje visiškai gali būti apgintos jo kilmės valstybėje. Kitokių aplinkybių dėl pagrįstos baimės grįžti į savo kilmės valstybę pareiškėjas nenurodė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. T. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.