Panevėžio apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs J. K. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-00380-14 pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl to, kad G. P., laikotarpiu nuo 2014-02-27 iki 2014-04-09, apgaulės būdu, tai yra patalpindama internete melagingą skelbimą apie vaikiškų prekių pardavimą bei bankiniu pavedimu gaudama piniginį užmokestį į savo AB „Swedbank“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) už neva parduodamus vaikiškus daiktus, savonaudai įgijo svetimą L. U. turtą, tai yra 650 Lt, D. J. turtą, tai yra 350 Lt ir J. K. turtą, tai yra 640 Lt.

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė J. V. 2014-11-21 nutarimu ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. 10-9-00380-14 nutraukė, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d. požymių.

Šį prokurorės nutarimą J. K. (kaip ir L. U.) apskundė Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiajai prokurorei, kuri 2014-12-30 nutarimu atmetė J. K. skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės 2014-11-21 nutarimą.

Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-02-02 nutartimi J. K. skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės 2014-12-30 nutarimo, kuriuo prokurorė atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės 2014-11-21 nutarimo, buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta galimai padarytos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai, tai yra nebuvo surinkta objektyvių duomenų, kad G. P., sudarydama žodinę pirkimo-pardavimo sutartį su J. K. dėl užsakytų prekių pristatymo iš anksto siekė tyčia ją suklaidinti ir tokiu būdu užvaldyti perduotus pinigus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs teismui pateiktą ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-00380-14 medžiagą, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015-02-02 nutartimi pagrįstai atmetė pareiškėjos J. K. skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės 2014-12-30 nutarimo ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės 2014-11-21 nutarimo, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-00380-14, panaikinimo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 3 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 214 str. 1 d. numatyta, kad BPK 212 str. 1 ir 2 p. numatytais atvejais ikiteisminį tyrimą nutraukia prokuroras nutarimu.

Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad tiek prokurorų nutarimuose, tiek Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyje padarytos išvados yra pagrįstos ir abejoti jomis nėra jokio pagrindo. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė nustatė, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d., požymių. Šį nutarimą prokurorė motyvavo tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina, jog G. P., įkeldama skelbimus į minėtą internetinį puslapį, neturėjo tyčios apgaule užvaldyti svetimą turtą, o siekė sudaryti žodines pirkimo - pardavimo sutartis, kurios ir buvo sudarytos bei įvykdytos. O tolimesni dėl prekių pirkimo-pardavimo tarp nukentėjusiųjų ir G. P. susiklostę santykiai patenka į civilinės teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių sritį. Su minėtame nutarime išdėstytais vertinimais ir motyvais sutiko tiek Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė, tiek skundžiamą nutartį priėmęs Panevėžio miesto apylinkės teismas.

Pagal BK 182 str. sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Pažymėtina, jog sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu sukčiavimo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Esminiai sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymiai, skiriantys jį nuo civilinio delikto, yra tai, kad naudota apgaulė turėjo esminę reikšmę turto savininkų, teisėtų valdytojų ar asmenų, kurių žinioje yra turtas, apsisprendimui dalyvauti žalingame sandoryje bei kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimas arba panaikinimas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-309/2013, kt.).

Konstatuotina, jog, nagrinėjamu atveju, ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-00380-14 medžiagoje nebuvo surinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių G. P. veikoje buvus subjektyvųjį minėto nusikaltimo požymį – tyčią suklaidinti R. K. ir tokiu būdu užvaldyti jos perduotus pinigus. Kaip pagrįstai nurodė ir apylinkės teismas skundžiamame nutarime, G. P. siekė sandorius dėl užsakytų prekių pristatymo įvykdyti, o aplinkybė, kad to padaryti nepavyko, įvertinant dalies pinigų grąžinimą bei skolos pripažinimą, dar neleidžia tvirtinti jos veiksmuose buvus apgaulę. O tolimesni dėl prekių pirkimo - pardavimo tarp nukentėjusiųjų ir G. P. susiklostę santykiai patenka į civilinės teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių sritį.

Pareiškėja nurodo, jog G. P., nutraukus ikiteisminį tyrimą su ja nebeatsiskaito, tačiau šios aplinkybės taip pat neleidžia tvirtinti esant padarytai nusikalstamai veikai. Be to, kaip teisingai pažymėjo tiek apylinkės teismas, tiek prokurorė, baudžiamasis procesas negali būti įrankis civiliniams santykiams spręsti. Tuo labiau, kad, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, J. K. pažeistų teisių gynimo civiline tvarka galimybė nėra apsunkinta tiek, kad iš esmės taptų neįmanoma.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, jog skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-02-02 nutartis, kuria buvo atmestas J. K. skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės 2014-12-30 nutarimo ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės 2014-11-21 nutarimo, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-00380-14, panaikinimo yra teisėta ir pagrįsta, ir todėl ją naikinti remiantis skundo motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

J. K. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartį.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.