Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartis

asmeniui, įtariamam padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, V. M., jo gynėjai advokatei Silvai Mardosaitei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo

V. M. (V. M.), a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečiui, vedusiam, turinčiam II grupės neįgalumą, vidurinio išsilavinimo, gyv. (duomenys neskelbtini)., administracine tvarka nebaustam, neteistam,

įtariamam padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent jis:

2018 m. balandžio 22 d. apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį - sutuoktinę T. M., t. y. tyčia kumščiu sudavė T. M. į kairę veido pusę, tokiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą,

t. y. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje.

Aplinkybės, susijusios su padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ir kad ją įvykdė V. M. įrodytos šiais įrodymais ir duomenimis: asmens, įtariamo padarius įstatymo uždraustą veiką – V. M. paaiškinimu ikiteisminio tyrimo metu, kad gyvena kartu su savo žmona jau 30 metų. 2018 m. balandžio 22 d. vakare jo žmona vartojo alkoholį. Jis dėl to supyko ir sudavė žmonai delnu į kairę veido pusę. Žmona nuo suduoto smūgio nugriuvo ant sofos. Žmona iš karto policijos neiškvietė, o iškvietė tik kitos dienos rytą. Kodėl ši taip pasielgė, jis nežino. Tai pirmas kartas, kai sudavė savo sutuoktinei (b. l. 50); nukentėjusiosios T. M. protokolu-pareiškimu (b. l. 1) ir parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kad 2018 m. balandžio 22 d. apie 18.00 val. ji su sutuoktiniu buvo namuose. Pastarasis jai kažką pasakė. Ji atsakė, jog tai netiesa. Vyras supyko ir delno išorine dalimi sudavė smūgį jai į veido kairę pusę. Tai sukėlė jai fizinį skausmą. Po to vyras išėjo į lauką. Ji į policiją nesikreipė. Netrukus vyras parėjo į namus ir užmigo. Apie 4.00 val. sutuoktinis atsibudo, pradėjo vaikščioti po namus, jo elgesys tapo neadekvatus, aiškino, kad jų dukrą sukandžiojo erkės. Suprato, kad vyro psichinė būklė pablogėjo, todėl paskambino savo kaimynei ir paprašė, kad iškviestų policiją. Netrukus atvyko policijos pareigūnai ir išsivežė sutuoktinį į policijos įstaigą. Vyras negerdavo vaistų nuo psichikos sutrikimų, nors jie jam buvo privalomi. Pirma viskas buvo gerai, o po to jam pasidarė blogiau. Šiuo metu pats prašo vaistų. Vyrui atleido (b. l. 36-38, 129); 2018-04-23 tarnybiniu pranešimu dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, kuriame nurodyta, kokio pobūdžio smurtą patyrė T. M. ir kad tai padarė jos sutuoktinis V. M. (b. l. 23, 24); 2018-04-23 apžiūros protokolu ir nuotrauka, kuriuose užfiksuota, kad nukentėjusiosios kairiojo skruosto audiniai yra patinę (b. l. 26-28); 2018-04-23 įvykio vietos apžiūros protokolu ir nuotrauka, kuriuose užfiksuota, kad įvykio vieta - namas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 29-31); asmens blaivumo testo rezultatu, kuris patvirtina, kad įvykio metu V. M. buvo blaivus (b. l. 56).

Aplinkybės, susijusios su V. M. asmeniu, jo psichikos būkle ir pavojingumu visuomenei įrodytos dokumentais, iš kurių matyti, kad V. M. nuo 2012 metų konstatuotas lėtinis psichikos sutrikimas - šizoafektinis sutrikimas. V. M. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu konstatuojamas lėtinis psichikos sutrikimas - šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas, pagal savo psichikos būklę baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, t. y. jis nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, o šiuo metu jam taip pat konstatuojamas lėtinis psichikos sutrikimas - šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas, todėl jis negali būti pilnaverčiu teismo proceso dalyviu ir negali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, būti apklausiamas, negali dalyvauti teismo posėdyje. V. M. tikslinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones - stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (b. l. 89-93).

Ekspertė A. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad visiškai palaiko Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-233/2018 duotą išvadą ir papildomai paaiškino, kad net po paskutinio stacionarinio gydymo, kuris buvo 2018 m. kovo mėnesį, nepaisant to, kad buvo taikytas medikamentinis gydymas, V. M. nors ir išrašytas pagerėjusios būklės, tačiau jam buvo išlikęs sutrikęs realybės suvokimas ir sutrikusi socialinė adaptacija. Be to, medicininėje dokumentacijoje aprašyta, kad pas V. M. nėra kritikos savo ligai, todėl gydantis ambulatoriškai jis gali vaistus vartoti netvarkingai, savavališkai nutraukti jų vartojimą, dėl ko gali kartotis psichikos sutrikimų paūmėjimai. Tuo pagrindu išvadą davusi ekspertė rekomendavo skirti stacionarinį gydymą.

Motyvuojamoji dalis

Ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta neginčijamai įrodyta, kad V. M. smurtavo savo šeimos nario – sutuoktinės T. M. – atžvilgiu ir sukėlė jai fizinį skausmą, t. y. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veika, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Šios veikos padarymo ir bylos nagrinėjimo teisme metu jis negalėjo ir negali suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ir valdyti savo veiksmų, t.y. veikos padarymo metu buvo ir šiuo metu yra nepakaltinamas (BK 17 straipsnis). Tai nebuvo laikinas psichikos sutrikimas, todėl jis atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės ir taikytina priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

V. M. gynėja advokatė Silva Mardosaitė prašė pakeisti jam prašomos taikyti priverčiamosios medicinos priemonės rūšį ir taikyti ne stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, o ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Pažymėtina, kad pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

Šioje byloje teismas nustatė, kad V. M. padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Jis to neginčija, kaip ir aplinkybės, jog veikos padarymo metu jis nesuvokė savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Tačiau, pastarojo gynėja advokatė Silva Mardosaitė teigia, kad V. M. šiuo metu ramus, geria vaistus, niekada nepaliekamas vienas ir yra prižiūrimas. Jos nuomone, jis nėra pavojingas visuomenei, todėl jis gali būti gydomas ne izoliuotas gydymo įstaigoje, o ambulatorinio stebėjimo sąlygomis.

Pastebėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. Šioje byloje V. M. prašoma taikyti BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare. Šiuo atveju įstatymų leidėjas tiesiogiai neįtvirtino reikalavimo atsižvelgti į padarytos veikos pavojingumą. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos.

Byloje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikę ekspertai nustatė, kad V. M. veikos padarymo metu ir ekspertizės atlikimo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, jam konstatuotas šizoafektinis sutrikimas, dėl to jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ekspertai rekomendavo taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Apklausta teismo posėdyje ekspertė A. S. patvirtino ekspertizės išvadas bei rekomendacijas, nurodė, jog V. M. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas, jam reikalingas ilgalaikis ir kvalifikuotas gydymas, be to po 2018 metų gydymo pas jį buvo išlikęs sutrikęs realybės suvokimas ir sutrikusi socialinė adaptacija, pas jį nėra kritikos savo ligai, todėl gydantis ambulatoriškai jis gali vaistus vartoti netvarkingai bei savavališkai nutraukti jų vartojimą.

Teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad atlikta ekspertizė ar ją atliekant gauti rezultatai yra neteisėti ir neišsamūs. V. M. gynėja teisme neprašė skirti pakartotinės teismo psichiatrijos ekspertizės. Todėl gynėjos nuomonė dėl V. M. psichikos būsenos nesudaro pagrindo abejoti ekspertizės akto pagrįstumu ir nepaneigia teismo ekspertų psichiatrų išvadų, kad visgi jam konstatuotas lėtinis psichikos sutrikimas - šizoafektinis sutrikimas ir jam reikalingas priverstinis gydymas specializuotos psichikos sveikatos priežiūros stacionare.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. M. (V. M.) pripažinti padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, esant nepakaltinamam ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti nutarčiai įsiteisėjus.

Nutarčiai įsiteisėjus jos nuorašą išsiųsti Rokiškio psichiatrijos ligoninei.

Nutartis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.