Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, kurią sudaro pranešėjas Algirdas Gaputis, teisėjai Donatas Jatužis ir Bronė Vidzėnienė,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. A. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo J. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 22 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir nuteistas areštu aštuoniasdešimčiai parų.

D. B. pripažinta kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant D. B. viso laisvės apribojimo laikotarpiu: kiekvieną dieną nuo 22 iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, tame tarpe alkoholio; dirbti, o darbo netekus registruotis darbo biržoje. Taip pat nuteistajam išaiškinta, kad bausmės vykdymo laikotarpiu jis privalo: be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Priteista iš J. A. ir D. B. E. K. solidariai 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir po 475 Eur atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. B. ir J. A. nuteisti už tai, kad 2015 m. rugsėjo 22 d. apie 21.30 val., Rokiškio r., R. kaim. sen., K. k., (duomenys neskelbtini) esančio namo kieme, veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigęs nuo alkoholio, bendrais veiksmais, apipildami degiu skysčiu automobilį „Ford Focus“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį E. K., ir po priekiniu dešinės pusės ratu padėdami plastikinę talpą su degiu skysčiu ir ją uždegdami, visuotinai pavojingu būdu – padegant, kėsinosi sugadinti ar sunaikinti svetimą, E. K. priklausantį turtą – automobilį „Ford Focus“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 500 eurų vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi liudytojas S. Z. pamatęs liepsną, degančią talpą iš po automobilio ištraukė.

2. Apeliaciniu skundu J. A. skundžia Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. apkaltinamąjį nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį.

2.1 Nurodo, kad kaltu neprisipažįsta, jokio nusikaltimo daryti nesikėsino, nukentėjusio nepažįsta, pirmą sykį jį pamatė teisme, o D. B. įvykio dieną sutiko atsitiktinai, iki tol jo nepažinojo. Teigia, kad netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje, dėl ko kilo įtarimas, kad jis ketino nusikalsti su D. B.. Mano, kad nukentėjusysis su D. B. turi asmeninių nesutarimų ir pykstasi, o jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu nuteistas nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

6. Apeliaciniai skundai atmetami.

7. Abiejų apeliantų skunduose keliamas išimtinai įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir jų vertinimo šiuo aspektu klausimas.

7.1 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra išimtinė teismo, priimančio baigiamąjį aktą byloje, prerogatyva, tačiau teismas privalo išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus.

7.7 Būtent pirmos instancijos teismo ištirtų bei nuosprendyje aptartų ir įvertintų įrodymų visuma – nuteistųjų J. A. ir D. B., nukentėjusiojo E. K., liudytojų S. Z., L. G., S. K., V. B. parodymai, duomenys, gauti įvykio vietos apžiūros metu, specialisto išvada, leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad apeliantai padarė jiems inkriminuojamą nusikaltimą. A. B. turėjo motyvą kerštauti nukentėjusiajam E. K. dėl jo ankstesnių santykių su dabartine jo mergina. D. B. parodymai, jog įvykio metu jis su J. A. sėdėjo netoli įvykio vietos stovėjusiame D. B. automobilyje ir iš jo išlipę nebuvo, o tuo pačiu ir juos patvirtinantys kito nuteistojo J. A. parodymai, akivaizdžiai neatitinka tikrovės, nes liudytojas S. K. prieš pat įvykį nurodė aiškiai matęs nuo nukentėjusio namų nubėgančius būtent dviejų asmenų siluetus link stovinčio automobilio Audi, kuriame policijos pareigūnai netrukus po pasikėsinimo padegti nukentėjusiojo automobilį ir sulaikė abu apeliantus. S. K. parodymai esminėse detalėse viso proceso metu buvo nuoseklūs – jis vienodai nurodė, kad pro savo buto langą matė nuo nukentėjusiojo namų pusės bėgančius du asmenis link netoliese stovėjusio D. B. automobilio, šalia kurio jokių kitų automobilių nebuvo, po to girdėjo daromų automobilio durelių garsą, kas šioje situacijoje leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad bėgę asmenys įsėdo būtent į šį automobilį, o tai, kad S. K. matytus asmenis įvardino kaip vaikinus ar jaunuolius, nagrinėjamu atveju jokios reikšmės neturi, juo labiau, kad apklausiamas teisme šis liudytojas nurodė, kad taip apibūdino matytus asmenis tik todėl, kad matė juos bėgančius, ko, liudytojo manymu, seni žmonės nedarytų. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiojo automobilį buvo pasikėsinta padegti degiu skysčiu – benzino ir dyzelino mišiniu, kurio pėdsakų rasta ir ant abiejų nuteistųjų drabužių bei batų. D. B. skunde nurodoma aplinkybė, kad šiais naftos produktais rūbus ir batus apeliantai galėjo išsitepti pildami degalus į transporto priemones, yra nelogiška dėl to, kad pirmiausia, nėra transporto priemonių, kurios naudotų šių kuro rūšių mišinį ir kad tokiais naftos produktais tokiu būdu (pilant kurą į transporto priemones) galėtų išsitepti abu apeliantai. Be to, D. B. automobilį, bei du jame sėdinčius asmenis, toje vietoje, esančioje mažiau nei 100 metrų atstumu nuo pasikėsinto padegti E. K. automobilio, kur apeliantai buvo aptikti po įvykio ir iš kurios matėsi įvykio vieta, liudytoja L. G. matė jau keliolika minučių prieš įvykį. Tai rodo, kad apeliantai įvykio vietoje buvo jau prieš įvykį ir turėjo pakankamai laiko įvykdyti nusikalstamus veiksmus.

Tokia pirmos instancijos teismo nuosprendyje neginčytinai nustatyta faktinių aplinkybių grandinė verčia daryti vienintelę logišką išvadą, kad būtent apeliantai, veikdami bendrininkų grupėje ir kartu atlikdami kaltinime nurodytus veiksmus, padegdami pasikėsino sunaikinti svetimą turtą – E. K. automobilį.

8. Nors apeliantas D. B. skunde teigia, kad E. K. nepagrįstai pripažintas nukentėjusiuoju, nes byloje nėra jokių duomenų, jog pasikėsintas sudeginti automobilis priklauso jam ir tik nustačius transporto priemonės savininką ir turto vertę, būtų galima kalbėti apie šios nusikalstamos veikos kvalifikaciją. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmiausia, šiuo atveju sunaikinto ar sugadinto svetimo turto vertė neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, kadangi yra nustatytas kitas šią veiką kvalifikuojantis požymis – svetimas turtas pasikėsintas sugadinti visuotinai pavojingu būdu, t. y. jį padegant. Toks turto naikinimo būdas ir tai darant žmonių gyvenamosiose vietovėse (patalpose) ar šalia jų, padidina veikų pavojingumą, sudaro pavojų daugeliui įstatymo saugomų gėrių – žmonių sveikatai ir gyvybei, nuosavybei. Taigi nagrinėjamoje byloje turto vertė neturi reikšmės veikos vertinimui, nes veikos kvalifikavimą šioje byloje nulemia kito kvalifikuojančio požymio (turto sugadinimas visuotinai pavojingu būdu) konstatavimas. Iš kitos pusės, nagrinėjamoje byloje nėra jokių nukentėjusiojo E. K. parodymus bei jo apeliacinės instancijos teismui pateiktą automobilio pirkimo pardavimo sutartį (nors ir turinčios trūkumų – joje nėra automobilio pardavėjo parašo) paneigiančių duomenų, kad pasikėsintas sudeginti automobilis priklausė būtent E. K. ir, kad jį buvo pasikėsinta sugadinti, nes šias aplinkybes patvirtina byloje esantys ištirti įrodymai – liudytojų S. Z., L. G., V. B. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas.

9. Apeliantas teigia, kad jam pateiktas kaltinimas nekonkretus, abiems nuteistiesiems inkriminuoti analogiški veiksmai, taip pat nepagrįstai pripažinta, kad jis nusikalto bendrininkų grupėje. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas su tokias jo argumentais nesutinka.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir panašiai. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, tai konstatuojama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (pvz. nutartys Nr. 2K-214/2011, 2K-630/2011). Jau aptartais įrodymais nustatyta, kad abu apeliantai atliko kaltinime nurodytus veiksmus ir bendrais veiksmais, neatsižvelgiant į kiekvieno bendrininko veiksmų apimtį, prisidėjo prie kilusių nusikalstamų pasekmių, todėl abu kaip bendrininkai atsakingi už kilusius padarinius. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie nusikalto bendrininkų grupėje ir bendrai atliko visus jiems inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės veiksmus. Kadangi abu nuteistieji buvo nusikaltimo vykdytojai, abu buvo nusikaltimo vietoje, visi jų atlikti bendri veiksmai abiems inkriminuoti visiškai pagrįstai, nes šiuo atveju visiškai nesvarbu, kuris iš jų konkrečiai atnešė talpą su degiu skysčiu prie nukentėjusiojo automobilio, kuris šiuo skysčiu apipylė automobilį, kuris talpą pastatė po automobiliu ir kuris šią talpą ten uždegė.

10. Nuteistasis D. B. nesutinka ir su kita apylinkės teismo pripažinta jo atsakomybe sunkinančia aplinkybe, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, skunde teigdamas, kad alkoholį jis galėjo vartoti ir po nusikalstamos veikos padarymo, tačiau tokie jo teiginiai prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams. Nuteistieji teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad iki įvykio jie buvo bare, vartojo alkoholį, byloje yra duomenys, kad apžiūrint D. B. automobilį po pasikėsinimo padaryti nusikaltimą, salone rasta alaus skardinė, po įvykio abiems apeliantams nustatyti girtumai. Šios aplinkybės duoda pagrindą neabejotinai išvadai, kad nuteistieji jau nagrinėjamo įvykio metu jau buvo apsvaigę nuo alkoholio ir ši aplinkybė sąlygojo jų nusikalstamus veiksmus, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino tai kaip jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

11. Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir dėl to J. A. ir D. B. pagrįstai pripažino kaltais jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymu bei skyrė tinkamas bausmes.

12. Už BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, gali būti baudžiama bauda, laisvės apribojimu, areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu skirdamas apeliantams bausmes, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje ir abiems apeliantams paskirtų bausmių skyrimą savo sprendime motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino apeliantų padarytų veikų pavojingumą, jų asmenybę ir kitas svarbias aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija visiškai sutinka.

12.1 J. A. skundžiamas nuosprendis yra septintas, ankstesniais nuosprendžiais jis buvo nuteistas laisvės atėmimo ir arešto bausmėmis, tačiau akivaizdu, jog tai nepadėjo apelianto atžvilgiu pasiekti BK 41 straipsnio 4 punkte numatyto tikslo – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad kitus bausmės tikslus – atimti apeliantui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo galima viena iš griežtesnių minimo straipsnio sankcijoje numatytų bausmių – trumpalaikiu laisvės atėmimu - areštu.

12.2 Tuo tarpu D. B. anksčiau nebuvo teisiamas, kartą baustas administracine tvarka, dirba, iš esmės jį neigiamai charakterizuojančių duomenų byloje nėra, todėl jam pagrįstai paskirta viena iš švelnesnių BK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytų bausmių - laisvės apribojimas.

12.3 Taigi, skundžiamu nuosprendžiu apeliantams paskirtos bausmės savo rūšimi yra ir teisingos, ir teisėtos.

12.4 Nors abiems nuteistiesiems paskirtos bausmės didesnės nei galimi jų vidurkiai, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nustatytos trys J. A. ir dvi D. B. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, paskirtos bausmės negali būti laikomos aiškiai per griežtomis.

13. Tokiu būdu, apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

14. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo atstovas advokatas V. P. apeliacinės instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad nukentėjusysis E. K. sumokėjo jam 500 Eur už jo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, dokumentų surašymą ir kitas teisines paslaugas ( 2 t. b.l. 100,102) ir prašė iš nuteistųjų priteisti E. K. turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

14.1 Byloje taipogi gauta Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos J. A. išlaidos sudaro 297,91 eurus.

14.2 BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

14.3 Šiuo atveju byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėta pagal nuteistųjų apeliacinius skundus ir jame taip pat buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo interesais. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos pobūdį, apeliacinės instancijos teisme vykusio posėdžio trukmę, nukentėjusiojo atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiojo interesus apeliacinės instancijos teisme, bei nuteistojo J. A. advokato darbo sąnaudas ginant nuteistojo interesus, atstovaujamiesiems suteiktų paslaugų apimtį ir į tai, kad nuteistųjų apeliaciniai skundai netenkinami, daro išvadą, kad prašomos priteisti pinigų sumos už atstovavimą nėra aiškiai per didelės, proporcingos advokatų įdėtam darbui atstovaujant nukentėjusįjį ir nuteistąjį apeliacinės instancijos teisme, todėl priteistinos iš nuteistųjų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų J. A. ir D. B. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš nuteistųjų J. A. ir D. B. nukentėjusiajam E. K. po 250 eurų jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Iš J. A. valstybės naudai priteisti 297,91 eurus antrinės teisinės pagalbos išlaidų už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus antrinės teisinės pagalbos suteikimą, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas – (duomenys neskelbtini) , bankas – AB ,,(duomenys neskelbtini) “, įmokos kodas – (duomenys neskelbtini) , mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą J. A..