Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė),

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė - V. P. bei jos gynėjos advokatės Lidijos Blinkevičienės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 27 d. nutarties, kuria V. P., padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. P. pripažinta padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką - 2017 m. spalio 27 d., apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini) panaudojo smurtą savo dukters M. B. atžvilgiu, o būtent: spirdama į koją bei griebdama ranka už žando, sukėlė M. B. fizinį skausmą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. V. P. apeliacinis skundas tenkinamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Sprendžiant, ar asmeniui taikytina priverčiamoji medicinos priemonė, pirmiausia reikia nustatyti, ar jo veiksmai atitinka baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymius. Apeliaciniame skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. V. P. skunde bei jos gynėja bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiajai M. B. buvo padaryti kokie nors sužalojimai, jie niekur nėra užfiksuoti; V. P. jokių tyčinių veiksmų nukentėjusiosios M. B. atžvilgiu neatliko, o fizinis skausmas nukentėjusiajai galėjo būti sukeltas nebent tada, kai pati nukentėjusioji V. P. stūmė iš buto, tuo metu V. P. galėjo ranka kliudyti nukentėjusiąją.

8. Pirmosios instancijos teismas pripažino V. P. padariusia visuomenei pavojingą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Teismas nurodė, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma: nukentėjusiosios M. B., liudytojų I. Š., Ž. B. parodymais, rašytiniais įrodymais įrodyta, kad V. P. smurtaudama sukėlė artimam giminaičiui fizinį skausmą.

9. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir priimtu sprendimu nesutinka. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas nutarties aprašomoje dalyje tik išdėstė baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų turinį, nurodydamas, kad jų visuma įrodyta, jog V. P. smurtaudama sukėlė artimam giminaičiui fizinį skausmą. Tačiau kaip matyti, teismas nenurodė jokių įrodymų įvertinimo motyvų, t. y. kokie įrodymai kokias aplinkybes pagrindžia, nenurodė jokių veikos kvalifikavimo motyvų, padarė bendro pobūdžio išvadas ir jų nepagrindė visumos įrodymų turinio analize. Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, taip pat savo iniciatyva atlikusi įrodymų tyrimą – apklaususi nukentėjusiąją M. B., liudytoją G. B. – sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog V. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

10. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

11. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal 2017 m. spalio 27 d. M. B. protokolą - pareiškimą, kuriame ji nurodė, kad 2017 m. spalio 27 d. paliko savo dukrą pas močiutę (I. Š.), adresu (duomenys neskelbtini). Apie 13.00 val. grįžo pasiimti dukros ir pamatė, kad ji ir močiutė verkia, jas išgąsdino jos (M. B.) motina V. P.. V. P., girdint dukrai, vartojo necenzūrinius žodžius, ją gąsdino. Paprašė V. P. išeiti iš močiutės namų, tačiau ji nesutiko, todėl ji (M. B.) pradėjo stumti V. P. iš namų pro duris, stūmė rankomis įrėmusi į krūtinę. Tokiam veiksmui V. P. priešinosi, vieną kartą jai (M. B.) spyrė į koją, taip pat griebė už žando, tokiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą, tačiau vis tiek išstūmė V. P. pro duris ir jas užrakino (b. l. 12). Liudytojo apklausos protokole M. B. nurodė, jog konflikto metu paėmė motiną už drabužių ir ją ištempė iš buto į koridorių, V. P. priešinosi ir spyrė, sugriebė už žando, įdrėskė į žandą, taip sukėlė fizinį skausmą, mano, jog motina tyčia nespyrė ir negriebė už žando, o taip elgėsi todėl, kad nenorėjo išeiti iš buto. Mano, jog motina galėjo justi skausmą tuo metu, kai ją tempė iš buto. Išėjusi iš močiutės buto, girdėjo kaip V. P. kažkam skambino. Po kurio laiko nuvyko į policiją, nes norėjo išsiaiškinti, ką apie įvykį pranešė V. P., bijojo pati dėl to nukentėti, parašė pareiškimą (32-33 b. l.). Papildomos apklausos metu M. B. nurodė, jog konflikto metu ji liepė V. P. išeiti iš močiutės namų, tačiau V. P. išeiti nenorėjo, todėl ji (M. B.) suėmusi ją už pečių, stūmė pro duris, o tokiam veiksmui V. P. priešinosi, todėl vieną kartą spyrė į koją, taip pat griebė už žando, įdrėksdama į ausį ir žandą, sukeldama fizinį skausmą; išstūmė V. P. iš namų į koridorių, užrakino duris (b. l. 34-35). Pirmosios instancijos teisme M. B. parodė, jog mama nesutiko iš buto išeiti gražiuoju, tada ji (M. B.) sugriebusi bandė motiną išstumti pro duris į koridorių, tada motina spyrė, griebė už žando (b. l. 167). Apeliacinės instancijos teisme M. B. patvirtino, jog situacija truko vos kelias sekundes, vyko labai greitai, motina V. P. besipriešindama jos M. B. veiksmui – ištūmimui iš buto – įspyrė į koją, įdrėskė į žandą. (b. l. 198).

12. Kaip matyti, M. B. nurodė, kad dėl V. P. veiksmų, t. y. dėl to, kad V. P. vieną kartą jai spyrė į koją, ranka įdrėskė į žandą, ji patyrė fizinį skausmą. Iš liudytojo Ž. B. parodymų matyti, kad pagal iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje buvo nuvykta adresu (duomenys neskelbtini), kur V. P. paaiškino, kad įvyko konfliktas su dukra (M. B.); V. P. motina (I. Š.) paaiškino, kad V. P. ir jos anūkė (M. B.) susipyko dėl mažametės mergaitės ar daiktų, nurodė, kad dukra (M. B.) jau yra išvykusi namo (24, 167 b. l.). Iš liudytojos I. Š. parodymų matyti, kad jos namuose tarp V. P. ir M. B. įvyko konfliktas, jos susistumdė, tačiau jokių duomenų apie tyčinius smurtinius V. P. veiksmus nenurodė (167 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu apklausta liudytoja G. B., priėmusi M. B. pirminį protokolą - pareiškimą, nurodė, jog priėmė tik pareiškimą, nukentėjusiosios M. B. ir įvykio aplinkybių neatsimena (199 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad iš esmės fizinio skausmo sukėlimo faktas, fizinio smurto panaudojimo aplinkybės šioje byloje yra grindžiamos nukentėjusiosios M. B. parodymais.

13. Iš nukentėjusiosios M. B. pirminio protokolo - pareiškimo (12 b. l.), parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (32-33, 34-35 b. l.), bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (167 b. l.) apeliacinės instancijos teisme metu (198 b. l.) matyti, kad esmines įvykio aplinkybes ji iš esmės nurodė vienodai, t. y. nurodė, kad įvykio dieną tarp jos ir V. P. įvyko konfliktas, nes V. P., būdama močiutės (I. Š.) bute, gąsdino jos dukrą, močiutę, dėl ko ji paprašė V. P. išeiti iš buto. V. P. išeiti nesutiko, todėl ji (M. B.) suėmė V. P. už pečių ir stūmė pro duris iš buto, tuo metu V. P. vieną kartą jai įspyrė į koją, ranka sugriebė už žando į jį įdrėksdama, dėl ko ji (M. B.) patyrė fizinį skausmą. Pagrindo nesivadovauti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra, nes kaip minėta, jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi, juos iš dalies patvirtina liudytojos I. Š. parodymai, liudytojo Ž. B. parodymai. Tačiau kolegijos vertinimu, byloje nustatytos fizinio skausmo sukėlimo aplinkybės neduoda pagrindo kategoriškai išvadai, kad V. P. veiksmai buvo tyčiniai, t. y. kad ji savo veiksmais siekė ir norėjo sukelti M. B. fizinį skausmą ar ją sužaloti. Iš aukščiau aptartų nukentėjusiosios M. B. parodymų nustatyta, kad įvyko abipusis susitumdymas, tačiau jis įvyko ne siekiant sužalojimų, fizinio skausmo sukėlimo, o konfliktuojančioms pusėms siekiant savo tikslų, t. y. M. B. stengiantis jėga išstumti V. P. iš buto, o V. P. priešinantis tokiems M. B. veiksmams. Juolab, kad ir pati M. B. neneigė, kad savo veiksmais galėjo smulkesnio kūno sudėjimo motinai V. P. sukelti fizinį skausmą taip pat (b. l. 199). Nustatytos įvykio aplinkybės yra svarbios sprendžiant tiek dėl veikos pavojingumo, tiek dėl jos tyčinio pobūdžio įvertinimo. Be to, bylos įrodymai patvirtina, kad į policijos pareigūnus pirma kreipėsi V. P., nes būtent ji iš karto po įvykio skambino bendrajam pagalbos centrui, kvietė pagalbą dėl smurto artimoje aplinkoje (17-20 b. l.). Kai tuo tarpu M. B. po valandos ar dviejų vyko į policijos komisariatą dėl to, jog, kaip pati nurodė, norėjo išsiaiškinti, ką apie įvykį pareigūnams pranešė motina, bijojo pati nukentėti ir todėl surašė pareiškimą. Teisėjų kolegija įvertinusi ne tik V. P. atliktus veiksmus ir V. B. nurodomą patirtą fizinį skausmą, bet ir visą susidariusią konfliktinę situaciją – konflikto kilmę, eigą, konfliktinėje situacijoje dalyvavusių V. P. ir M. B. tikslus bei motyvus, daro išvadą, jog iš buto stumiama V. P. M. B. tik priešinosi ir tyčios sukelti jai fizinį skausmą ar sužaloti neturėjo ir todėl V. P. veikoje nėra BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos sudėties požymių, o būtent subjektyvinės pusės – tiesioginės ar netiesioginės tyčios.

14. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad V. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl egzistuoja BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas V. P. atžvilgiu baudžiamąjį procesą nutraukti. Esant nurodytoms aplinkybėms, Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas - baudžiamoji byla V. P. atžvilgiu nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 straipsnio 5 dalies 5 punktas, BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punktu).

15. Skundžiama nutartimi V. P. buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tačiau nutraukus baudžiamąją bylą, minėta priverčiamoji medicinos priemonė naikintina. Iš byloje esančio Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 87-91) matyti, kad V. P. dėl jos ligos pobūdžio reikalingas stacionarinis gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Konstatavus, kad V. P. nepadarė baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos, jos gydymo klausimas turi būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos psichikos priežiūros įstatyme nustatyta tvarka.

16. V. P. skunde akcentavo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apribota jos teisė į gynybą, nes ji nebuvo pakviesta į teismo posėdį, prašė nagrinėjant jos skundą apeliacinės instancijos teisme kviesti ją į teismo posėdį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. P. negali dalyvauti ir būti apklausiama teismo posėdyje (91 b. l.), todėl nei į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme V. P. nebuvo kviečiama. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme V. P. gynė įstatymo nustatyta tvarka paskirti gynėjai, todėl jos teisė į gynybą nebuvo pažeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu, 403 straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

Asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė V. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - baudžiamąją bylą V. P. atžvilgiu nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti V. P. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - (duomenys neskelbtini).

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.