- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-23
- Bylos Nr.
- 1A-225-518/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Aloyzas Kruopys, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- R. B.
- Advokatai
- Vaidotas Sviderskis
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Aloyzo Kruopio ir Albino Bielskio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 213 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš R. B. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės naudai priteista 8 314, 08 Lt proceso (ekstradicijos) išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su S. M. (S. M.), nuo 2010 m. rugsėjo 20 d. neteisėtai laikė netikrus kitų valstybių apyvartoje esančius pinigus - didelį kiekį didelės vertės (346 vienetus) 50 eurų nominalo (viso 17 300 eurų), pagal oficialų Lietuvos banko kursą 59 733, 44 Lt vertės) netikrų banknotų, kuriuos neteisėtai, R. B. su S. M. laikydami automobilyje „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodami šiuo automobiliu per Italijos Respubliką, Austrijos Respubliką, Vokietijos Federacinę Respubliką neteisėtai pergabeno iki Antverpeno miesto, Belgijos Karalystėje, kur nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. rugsėjo 27 d. neteisėtai laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, vardu „Ruben“, bute, esančiame Antverpeno mieste tiksliau nenustatytu adresu. Tęsdami nusikalstamą sumanymą ir turėdami tikslą neteisėtai įgytus netikrus eurų banknotus neteisėtai pergabenti į Visagino miestą, Lietuvos Respublikoje, R. B., ir S. M. netikrus eurų banknotus perdavė apie jų nusikalstamą veiką nežinojusiai kartu vykusiai O. L., kurios atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir tuo pačiu automobiliu nuo 2010 m. rugsėjo 27 d. per Belgijos Karalystėje, Nyderlandų Karalystę, Vokietijos Federacinę Respubliką, Lenkijos Respubliką ir Lietuvos Respubliką netikrus 346 vienetus 50 eurų nominalo eurų banknotus neteisėtai gabendami laikė automobilyje „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2010 m. rugsėjo 28 d., 13.45 val., kai visi netikri eurai buvo surasti ir paimti automobilio „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu.
Šalies argumentai
Nuteistojo R. B. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendį pakeisti: 1) sumažinti R. B. paskirtą laisvės atėmimo bausmę; 2) taikyti BK 64¹ straipsnį ir paskirtąją bausmę sumažinti vienu trečdaliu; 3) į bausmės laiką įskaityti kardomajame kalinime (suėmime) išbūtą laiką - 10 dienų (2010-09-28 iki 2010-10-08); 4) kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Dėl paskirtos bausmės ir jos dydžio nuteistojo R. B. gynėjas nurodo, kad jo ginamasis yra teistas, tačiau už visai kitokio pobūdžio nusikaltimą, teistumas išnykęs prieš 10 (dešimt) metų, nuo 2010 metų jis nepadarė jokio teisės pažeidimo. Gynėjas pažymi, kad nors ir buvo paieškomas, jo ginamasis nesislapstė ir legaliai dirbo Vokietijoje, turėjo tvirtus socialinius ryšius, yra teigiamai charakterizuojamas, šiuo metu dirba, jo atsakomybę sunkina tik tai, kad šiuo nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupe, o byloje pareikštas civilinis ieškinys neabejotinai bus atlygintas, kadangi šioje byloje areštuota daugiau piniginių lėšų negu reikalinga civiliniam ieškiniu patenkinti, be to, jis prisipažino dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, atskleidė nusikaltimo mechanizmą ir esmines aplinkybes. Išvardintos aplinkybės, gynėjo vertinimu, patvirtina, kad jo ginamajam paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė yra akivaizdžiai per griežta, kadangi ji izoliuoja asmenį nuo visuomenės ir iš esmės visuomenei nepavojingą, nusikalsti nelinkusį asmenį paverčia asocialiu, o laisvės atėmimo bausme, nutraukus nuteistojo socialinius ryšius, jį eliminuojant iš darbo rinkos ir padarant valstybės išlaikytiniu, pažeidžiamas visuomenės interesas.
Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog R. B. sutiko, kad jo byla būtų nagrinėjama atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl jam turėjo būti taikomas BK 64¹ straipsnis.
Dėl pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės skaičiavimo pradžios nuteistojo gynėjas nurodo, kad R. B. paskirtos bausmės pradžią nustatydamas nuo jo ginamojo sulaikymo Vokietijoje dienos - 2014 m. sausio 6 d., tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad R. B. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2010 m. rugsėjo 28 d. (t. 5, b. l. 1) ir suėmime išbuvo 10 (dešimt) dienų, iki 2010 m. spalio 8 d., todėl vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, šis laikas turi būti įskaitytas į R. B. paskirtos bausmės laiką.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais, prokuroras prašė nuteistojo gynėjo skundą tenkinti iš dalies, t. y. nuosprendį pakeisti ir į R. B. paskirtą bausmę įskaityti 10 dienų laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. B. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Iš nuteistojo R. B. gynėjo apeliacinio skundo matyti, jog nėra ginčijamos nei faktinės bylos aplinkybės, nei nusikalstamos veikos kvalifikacija, apeliantas nesutinka tik su teismo paskirtos bausmės dydžiu bei kardomojo kalinimo (suėmimo) laiko neįskaitymu į paskirtą bausmę, t. y. gynėjas prašo R. B. paskirti švelnesnę nei ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, taikyti BK 64¹ straipsnį ir paskirtąją bausmę sumažinti vienu trečdaliu; į bausmės laiką įskaityti kardomajame kalinime (suėmime) išbūtą laiką - 10 dienų (2010 m. rugsėjo 28 d. – 2010 m. spalio 8 d.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus bei remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. R. B. kaltė padarius BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad R. B. paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Šiuo aspektu būtina pažymėti, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Vienas iš fundamentalių bausmės skyrimo principų yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra vienas iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Tik visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Būtina pažymėti, kad išimtys iš BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės numatytos BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatose.
Byloje nustatyta, kad R. B. padarė nusikaltimą finansų sistemai (BK 213 straipsnio 2 dalis). Ši nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Už jos padarymą baudžiamajame įstatyme numatyta vienintelė bausmės rūšis - laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų. Kaip jau minėta anksčiau, už nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje.
Šioje byloje nenustatyta BK 62 straipsnyje numatytų aplinkybių, leidžiančių R. B. paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę už padarytą nusikaltimą, nurodytą BK 213 straipsnio 2 dalyje.
Apeliantas yra teisus nurodydamas, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta bendros taisyklės išimtis, teismas gali paskirti švelnesnę, nei įstatymo numatytą bausmę. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad teismui skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, turi būti nustatyta, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, taikyti nuteistojo R. B. atžvilgiu minėto įstatymo nuostatas, nėra jokio pagrindo.
Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226/2010, 2K-P-89/2014, 2K–252/2014).
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmę R. B. tinkamai laikėsi BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Skiriant bausmę ir nustatant jos dydį, atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą (praeityje teistas (teistumas išnykęs), baustas administracine tvarka), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Kaip jau minėta anksčiau, R. B. padaryta nusikalstama veika finansų sistemai priklauso sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus R. B. vienintelę BK 213 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad netikri pinigai (eurai) nebuvo realizuoti, bausmės dydį R. B. nustatė žymiai mažesnį nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, t. y. paskyrė bausmę artimą sankcijos minimumui. Nuteistojo gynėjo nurodomos aplinkybės, jog R. B. turi tvirtus socialinius ryšius, charakterizuojamas teigiamai, dirba, per visą proceso laiką nepadarė naujo teisės pažeidimo, nelaikytinos išimtinėmis, dėl kurių jam laisvės atėmimo paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes. Apygardos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka teisingumo principą. Paskirtoji ketverių metų laisvės atėmimo bausmė nelaikytina akivaizdžiai per griežta, švelninti ją nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir R. B. paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Toks apelianto prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.
BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas (BK 64¹ straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų R. B. baudžiamoji byla išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, t. y. ši byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas arba baigta teismo baudžiamuoju įsakymu. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla buvo teisminga apygardos teismui, ji negalėjo būti nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka (BPK 426 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis BPK 418 – 421 straipsnių nuostatomis, baudžiamoji byla negalėjo būti užbaigta ir teismo baudžiamuoju įsakymu.
Nagrinėjamoje byloje nebuvo ir BPK 273 straipsnyje numatytų sąlygų atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis R. B. teisiamojo posėdžio metu pripažino kaltinime inkriminuotą jam nusikalstamą veiką, tačiau priešingai nei apeliaciniame skunde teigia gynėjas, neišreiškė sutikimo bei pageidavimo bylą išnagrinėti atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, be to, kaip jau buvo minėta anksčiau nutartyje, sutrumpintas įrodymų tyrimas byloje ir negalėjo būti atliekamas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, po nuteistojo R. B. apklausos buvo apklausiami liudytojai V. A., S. M., O. L. (t. 9, b. l. 89-94).
BK 64¹ straipsnio taikymą negalimą daro ir tai, kad bausmės skyrimas pagal šį BK straipsnį siejamas su prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką paprastai laikomos situacijos, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Taigi kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų.
Byloje nustatyta, kad R. B. pirmos apklausos metu kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neprisipažino (t. 5, b. l. 5), 2010 m. spalio 1 d. papildomos apklausos metu R. B. kaltu prisipažino iš dalies (t. 5, b. l. 8), 2011 m. gegužės 26 d. R. B. pareiškė neprisipažįstantis padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu yra kaltinamas (t. 5, b. l. 23). Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis nedavė nuoseklių parodymų dėl padarytos nusikalstamos veikos, siekdamas, kiek įmanoma sumažinti savo nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Toks, ikiteisminio tyrimo institucijų surinktų ir teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų nulemtas nuteistojo prisipažinimas, pagrįstai teismo įvertintas kaip prisipažinimas kaltu tik iš dalies, t. y. skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad R. B. pripažino byloje nustatytas faktines netikrų pinigų (eurų) gabenimo aplinkybes.
Taigi, nesant visų būtinų BK 64¹ straipsnyje numatytų sąlygų, sumažinti R. B. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę vienu trečdaliu, nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas, įvertinęs visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, R. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis, tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, pripažindamas kaltu pagal BK 213 straipsnio 2 dalį, R. B. pagrįstai paskyrė bausmę savo dydžiu artimą sankcijos minimui. R. B. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams. Pagrindo švelninti paskirtą bausmę nėra.
Tačiau nuteistojo R. B. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 66 straipsnio nuostatas ir į R. B. paskirtą bausmę neįskaitė šio nuteistojo kardomojo kalinimo (suėmimo) laiko nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. iki 2010 m. spalio 8 d.
BK 66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę.
Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas į paskirtą bausmę pagrįstai įskaitė laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2014 m. sausio 6 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad į bausmę nebuvo įskaitytas R. B. suėmimo laikas 2010 m. rugsėjo 28 d. – 2010 m. spalio 8 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. R. B. buvo laikinai sulaikytas (t. 5, b. l. 1), Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi R. B. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 10 dienų (t. 5, b. l. 30). Ignalinos rajono apylinkės prokuratūros 2010 m. spalio 8 d. nutarimu kardomoji priemonė buvo pakeista ir R. B. iš suėmimo paleistas. Taigi šis suėmime išbūtas laikas (2010 m. rugsėjo 28 d. – 2010 m. spalio 8 d.), vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi turi būti įskaitytas į nuteistajam paskirtą bausmę. Todėl šioje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų, susijusių su taikytos kardomosios priemonės – suėmimo – termino įskaitymu į bausmės laiką (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendį pakeisti.
Į nuteistajam R. B. paskirtą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. iki 2010 m. spalio 8 d.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.