Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą, atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas M. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 8000 Eur žalos atlyginimą už laiku nepateiktus jam išrašytus vaistus. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamo gydymo, nepateikiant laiku vaistų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad įkalinimo įstaigų administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.

Vertinant, ar atsakovas tinkamas šioje byloje, pažymėtina, jog šiuo atveju žala nėra susijusi su sveikatos paslaugų teikimu, o yra susieta su funkcija, užtikrinančia šių paslaugų teikimą, t. y., su tinkamu vaistų užsakymu.

Byloje nėra ginčo, ir tai patvirtina į bylą pateikti dokumentai, jog pareiškėjas į Šiaulių kalėjimą buvo etapuotas 2023-02-01, ir jau 2023-02-06 perkeltas į Klaipėdos AVPK, iš kur į Šiaulių kalėjimą grąžintas 2023-02-10. Kompensuojami vaistai užsakyti 2023-02-22 ir 2023-03-07, gauti 2023-02-23 ir 2023-03-20, pareiškėjui išduoti 2023-02-26 ir 2023-03-21 pasirašytinai. Vaistai buvo paskirti 2023-01-26, paskirti pirmą kartą, tad gydymo nutraukimo nebuvo.

Bylai aktualiu laikotarpiu kompensuojamųjų vaistų užsakymą reguliavo Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2021-06-22 įsakymu Nr. 94 patvirtintas „Vaistų (vaistinių preparatų) valdymo pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriuose ir gydomuosiuose skyriuose aprašas“ (toliau – Aprašas), kurio 40 punktas nurodo, kad paskyrus pacientui kompensuojamuosius vaistinius preparatus ir išrašius e-receptą, sveikatos priežiūros administratorius ar kitas atsakingas asmuo užsakymą dėl šių vaistinių preparatų saugiomis elektroninėmis priemonėmis pateikia vaistinei, su kuria sudaryta bendradarbiavimo sutartis. Užsakymai pateikiami savaitės eigoje.

Teismas pripažįsta pagrįstais atsakovo argumentus, susijusius su kompensuojamųjų vaistų užsakymu iki 2023-02-06, kai pareiškėjas, grąžintas iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2023-02-01 į Šiaulių kalėjimą, buvo 2023-02-06 etapuotas į Klaipėdos AVPK, kur buvo iki 2023-02-10. Šiuo atveju Aprašo 40 punkte numatytas užsakymo terminas pažeistas nebuvo nei Šiaulių kalėjime, nei Klaipėdos AVPK.

Tačiau pareiškėjas 2023-02-10 buvo grąžintas į Šiaulių kalėjimą, o kompensuojamieji vaistai užsakyti tik 2023-02-22 ir 2026-03-07, tuo pažeidžiant Aprašo 40 p. numatytą terminą vaistų užsakymui – vieną savaitę. Pažymėtina, jog Aprašas numato vienos savaitės terminą, neskaičiuojant jo darbo dienomis, tad vaistai vėliausia turėjo būti užsakyti 2023-02-17. Pareiškėjas 2023-02-20 buvo padavęs skundą dėl jam nesuteikiamų išrašytų vaistų, skundas išnagrinėtas 2023-03-16, nurodant kad kompensuojamieji vaistai jam išduoti, tačiau priežastys, kodėl jie buvo užsakyti, pažeidžiant Aprašo nustatytus terminus, atsakyme neanalizuoti. Atsiliepime ir rašte dėl papildomų rašytinių įrodymų pateikimo nurodoma, kad vaistai buvo vėliau užsakyti dėl to, jog pareiškėjas buvo etapuojamas į kitas įkalinimo įstaigas bei dėl valstybinių švenčių, tačiau visiškai nepasisakyta, kodėl dalis vaistų buvo užsakyta 2023-02-22, o kita dalis tik 2023-03-07. Teismas pripažįsta pagristomis priežastis dėl pareiškėjo etapavimo į kitas įkalinimo įstaigas, kaip jau nurodyta aukščiau, šiuo atveju iki 2023-02-10 užsakymo terminai pažeisti nebuvo, tačiau pareiškėją etapavus į Šiaulių kalėjimą 2023-02-10, vaistai turėjo būti užsakyti iki 2023-02-17 (CK 1.120 str.). Jokių priežasčių, sutrukdžiusių laiku užsakyti kompensuojamuosius vaistus, atsakovo atstovas nenurodė.

Teismui pateikti įrodymai, jog pareiškėjas 2023-02-20 buvo pateikęs skundą dėl jam neišduodamų kompensuojamųjų vaistų. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog vaistai turėjo būti užsakyti, pagal Aprašo reikalavimus, iki skundo padavimo.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas pas psichiatrą nesikreipė, sveikatos pablogėjimas neužfiksuotas. Kompensuojamųjų vaistų perdavimas įvyko pasirašytinai.

Įvertinus virš išdėstytą, teismas laiko įrodytu, jog Aprašo 40 punktas, reglamentuojantis kompensuojamų jų vaistų užsakymą, buvo pažeistas, dalis vaistų užsakyta 4 dienomis vėliau, nei tai turėjo būti padaryta, dalis – net 18 dienų vėliau, tad atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių kalėjime, neužtikrinant jam paskirto gydymo, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių kalėjime pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias sąlygas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos kalėjimų tarnybos administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, neužsakydama kompensuojamųjų vaistų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). teismui nekyla abejonių dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, jau vien tai, jog pareiškėjui buvo skirti vaistai, ir jis dėl jų gavimo turėjo rašyti skundą Šiaulių kalėjimo administracijai, leidžia teigti, jog pareiškėjas turėjo neigiamų išgyvenimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, jog vaistai buvo skirti pirmą kartą, pažymėtina, jog sveikatos pablogėjimu, susijusiu su netinkamu gydymu, pareiškėjas neturtinės žalos neargumentuoja.

Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių kalėjimo administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad nesavalaikis kompensuojamų vaistų užsakymas iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, sveikatos pablogėjimu dėl laiku negautų vaistų pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimo nemotyvuoja), įvertinus ir tai, jog ilgalaikio pažeidimų poveikio nenustatyta, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, teismas vertina, atsižvelgdamas ir į tai, kad pažeidimai ilgalaikiai nebuvo, vieni vaistai pavėluotai užsakyti 4 dienas, kiti 18 dienų, tačiau vaistai užsakyti tik po pareiškėjo skundo, padaryti pažeidimai susiję su pareiškėjo sveikata, pareiškėjui priteistinas 180 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 180 (vienas šimtas aštuoniasdešimt) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.