Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-17401-848/2015 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos ieškinį atsakovui D. K., tretiesiems asmenims V. K., notarei R. I., AB Swedbank dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (actio Pauliana), restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Paulina), taikymo ir aiškinimo klausimai. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai iš esmės dėl trijų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – kreditoriaus (ieškovės) teisių pažeidimo aiškinant Vedybų (povedybinę) sutartį, skolininko (atsakovo) ir trečiojo asmens nesąžiningumo sudarant šią sutartį, ieškinio senaties termino, taip pat procesinis klausimas dėl netinkamos proceso šalies pakeitimo tinkama, sudarantis savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos

Actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto vieno iš kreditoriaus interesų gynimo būdų paskirtis yra ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.). Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims.

Skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes, pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-17/2006; kt.).

Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu.

Minėta, kad byloje kilo ginčas dėl antrosios actio Pauliana sąlygos (kreditoriaus teisių pažeidimo) sudarant 2013 m. spalio 11 d. Vedybų (povedybinę) sutartį aiškinimo.

Ši sąlyga aiškintina atsižvelgiant į CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktą pavyzdinį, bet ne baigtinį sąrašą atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus, t. y. jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Nustatinėjant šią actio Pauliana instituto taikymo sąlygą, būtina turėti omenyje tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytais sandoriais, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui. Jei skolininkui sudarius ginčijamą sandoris, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriniams reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai reikšti actio Paulianoieškinio negalima.

Sutuoktinių teisė sudaryti vedybinę (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą) yra įtvirtinta įstatymu (CK 3.83 straipsnio 1 dalis). Nors ieškovė byloje ginčija visą povedybinę sutartį, tačiau tiek ieškinio, tiek apeliacinio skundo argumentai grindžiami iš esmės sutartį sudariusių šalių nesąžiningumu (sutarties 3.4 ir 4.1 punktai) ir ieškovės abejonėmis, kad ateityje ji negalės nukreipti išieškojimo į skolininko sutuoktinės turtą.

Atsižvelgdama į tai, kad ginčijamos sutartys sudarytos tą pačią dieną ir pas tą patį notarą (t. 1, b. l. 105-108, 109-112), kad jomis buvo siekiama išspręsti tarpusavyje susijusius sutuoktinių turto teisinio režimo ir santuokoje įgyto turto pasidalinimo klausimus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog turto pasidalinimo sutarties šalys buvo nesąžiningos ir trečiasis asmuo V. K. nenuginčijo nesąžiningumo prezumpcijos (CK 6.67 straipsnio 1 punktas); kad turto pasidalijimo sutartimi buvo pažeisti kreditoriaus (ieškovės) turtiniai interesai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustačius kreditoriaus teisių pažeidimo sudarant povedybinę sutartį, nėra pagrindo konstatuoti ir nesąžiningų sutuoktinių veiksmų, nes minėtos sąlygos turi būti nustatinėjamos atskirai, o sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su kita pirmosios instancijos išvada, kad ginčijama povedybinė sutartis nepažeidė ieškovės teisių, dėl ko nenustačius vienos iš actio Pauliano sąlygų, teismas turėjo pagrindą ieškovės ieškinį šioje reikalavimų dalyje atmesti. Prieidama tokios išvados, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, pagrįstais ir kasacinio teismo išaiškinimais, kad vien turto režimo (statuso) nustatymas povedybinėje sutartyje pats savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo. Sutuoktinių pajamų priskyrimas asmeninėn kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybėn neatima teisės kreditoriui nukeipti išieškojimą ne tik į sutuoktinio (skolininko) asmeninį turtą, bet ir į jam priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto dalį. Jeigu kitas sutuoktinis davė sutikimą ir prisiėmė prievolę, kurios pagrindu ieškovė vykdo išieškojimą, tai, nepakakus bendrosios jungtinės nuosavybės turto, išieškojimas gali būti nukreipiamas į kiekvieno iš sutuoktinių asmeninį turtą. Dėl to susitarimas dėl vieno iš sutuoktinių gautinų pajamų teisinio režimo neapriboja šio sutuoktinio civilinės atsakomybės pagal iki tokio susitarimo santuokos metu atsiradusias prievoles. Ieškovė, pareikšdama ieškinį, savo teisių pažeidimą iš esmės siejo su Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartimi, bet ne povedybine sutartimi, kas matyti ir iš suformuluoto ieškinio dalyko (reikalavimų). Be to, atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl atsakovo prievolės asmeninio pobūdžio pažymėtina, kad asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 straipsnis).

Taigi ieškovė, byloje, reikšdama actio Pauliana ieškinį dėl povedybinės sutarties nuginčijimo, turėjo įrodyti kaip sudaryta sutartis pažeidžia jos kaip kreditoriaus teises į skolos išieškojimą, tačiau minėtų aplinkybių neįrodė, o savo teisių pažeidimą grindė nenuosekliais ir iš esmės liečiančiais ne povedybinės sutarties, bet turto pasidalijimo sutarties rezultatą lėmusiais veiksniais, dėl ko nekilnojamasis turtas atiteko vienam iš sutuoktinių, o kitam (atsakovui) – piniginė kompensacija, į kurią išieškojimas yra negalimas, nes atsakovas tokių lėšų neturi (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad nei viena iš šalių neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų dėl 2013 m. spalio 11 d. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties actio Pauliana neteisėtumo sąlygų (išskyrus ieškinio senaties termino taikymo sąlygą), teisėjų kolegija, sutikdama su teismo išvadomis ir žemiau pasisakydama dėl ginčijamos sąlygos, jų nekartoja ir joms pritaria.

Dėl senaties termino skaičiavimo actio Pauliana atveju

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (actio Pauliana) ieškinį dėl skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis - tai laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Ieškinio senaties terminas nėra naikinamasis, nes teismas, pripažinęs, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, turi teisę jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenumato konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo ir kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, į ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio mėn. 20 d. Teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga Nr. A2-39, 10 p., Teismų praktika 18). Ieškinio senaties institutas nustatomas tiek ieškovo, tiek ir atsakovo interesais. Viena vertus, juo yra užtikrinamas civilinių teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas, kita vertus, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ginti savo pažeistas teises. Tais atvejais, kai egzistavo kokios nors aplinkybės, nepriklausančios nuo asmens valios ir sukliudžiusios jam laiku, nepasibaigus ieškinio senaties terminui, kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, taip pat ir tais atvejais, jeigu asmuo, veikdamas protingai ir sąžiningai, aktyviais teisėtais veiksmais per visą laikotarpį iki bylos iškėlimo siekė ginti savo pažeistas teises, negalima būtų pripažinti, jog tai suteiktų atsakovui teisę tikėtis, jog toks asmuo apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista, taip pat negalima pripažinti, jog, esant aukščiau minėtoms aplinkybėms, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo atitiktų ieškinio senaties teisinio instituto paskirtį. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2002). Bylose pagal actio Pauliana kiekvienu konkrečiu atveju svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises.

Bylos duomenimis nustatyta, kad remiantis Kauno apskrities VMI 2013 m. rugsėjo 13 d. atlikto atsakovo D. K. mokestinio patikrinimo aktu Nr. AU16-21 ir šio akto pagrindu 2013 m. lapkričio 13 d. priimtu sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-235, VMI įgijo 91 761 Lt (26 575,82 Eur) dydžio reikalavimo teisę į skolininką (atsakovą) (t. 1, b. l. 13-34, 35-57). Taigi atsakovo ir jo sutuoktinės 2013 m. spalio 11 d. sudarytos ginčijamos povedybinė ir sutuoktinių turto pasidalijimo sutartys buvo sudarytos tuomet, kai ieškovė konstatavo atsakovo mokesčių mokėjimo pažeidimus ir nustatė valstybei mokėtiną preliminarų jų dydį, tačiau iki 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimo priėmimo, kuomet ieškovė patvirtino prieš tai atlikto mokestinio patikrinimo aktą ir galutinai paskaičiavo atsakovo piniginės prievolė dydį (91 761 Lt ). Atsakovui apskundus minėtą 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą, o vėliau ir VMI 2014 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 68-7 administracine tvarka, šalių ginčas buvo galutinai išnagrinėtas 2014 m. balandžio 29 d. Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės sprendimu Nr. S-83(7-29/2014), kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas ir patvirtintas VMI 2014 m. sausio 17 d. sprendimas Nr. 68-7 (t. 1, b.l. 77-90). Atsakovas nepasinaudojo teise skųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą teismine tvarka, taigi šios komisijos sprendimas įsiteisėjo 2014 m. gegužės 20 d. Todėl nuo šio momento pripažintina, kad ieškovė įgijo galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nereiškia, kad ieškovė iš karto privalėjo tikrinti skolininko turtinę padėtį ir pradėti skolos išieškojimą, o ieškinio padavimo praleistas vienerių metų terminas, skaičiuojant jį nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki ieškinio padavimo (2015 birželio 18 d.) datos, nėra toks ilgas, dėl ko būtų galima atsisakyti ginti ieškovės teises. Be to, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė galėjo tikėtis, kad skolininkas sumokės skolą gera valia, o apie savo teisių pažeidimą (skolos išieškojimo negalimumą ir turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, perleidimą) objektyviai suvokė ir sužinojo 2015 m. kovo 27 d., gavusi iš atsakovo prašymą pripažinti jo skolą beviltiška, nes savo vardu neturi jokio nekilnojamojo turto ir kad su sutuoktine V. K. turi povedybinę sutartį. (t. 1, b. l. 95). Kaip teisingai nurodė atsakovas, ieškovė nebuvo pasyvus atsakovo veiksmų stebėtojas ir atitinkamais laikotarpiais tikrino sutuoktinių turinė padėtį viešuose registruose, tačiau iki ginčijamų sutarčių sudarymo jos teises pažeidžiančios informacijos nerado (t. 2, b. l. 9-11), o vėliau, įgijusi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą ir sužinojusi apie savo teisių pažeidimą, kreipėsi į teismą dėl jų gynybos nepraleisdama termino.

Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino į pažeistų teisių gynimą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė šiuo pagrindu ginti ieškovės teises ir ieškinį atmetė.

Dėl netinkamos šalies, kai ieškovas atsisako pakeisti trečiojo asmens procesinę padėtį į atsakovo

Minėta, kad pagrindinis actio Pauliana tikslas yra ne sandorio pripažinimas negaliojančiu, bet kreditoriaus teisėtų interesų patenkinimas, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo atveju sukelia teisinius padarinius tik actio Pauliano ieškinį pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina šio kreditoriaus teisių pažeidimams pašalinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Šiam tikslui pasiekti kreditorius, vadovaudamasis dispozityvumo principu (CPK 12 straipsnis), gali savo nuožiūra pasirinkti bet kurią byloje dalyvaujančio asmens procesinę padėtį, skolininką įtraukdamas į procesą atsakovu, o su skolininku sudaryto ginčijamo sandorio kitą šalį – trečiuoju asmeniu. Svarbu, kad kreditoriui būtų užtikrinta teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškiniui atmesti nepagrįstai taikė CPK 45 straipsnio taisykles, kadangi nagrinėjamu atveju tam nebuvo teisinio pagrindo.

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 ir 2 dalys). Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi, restitucija yra taikoma kaip teisinė negaliojančio sandorio pasekmė, grąžinant tokio sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo momento (CK 1.138 str. 2 p., 6.145str. 1 p.). Restitucija atliekama natūrą, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims (CK 6.146 straipsnis). Nagrinėjamu atveju įmanoma ginčo nekilnojamojo turto (buto) teisinį režimą grąžinti į pirmykštę padėtį, dėl ko ieškovės reikalavimas šioje ieškinio dalyje yra visiškai pagrįstas.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

CK 6.2010 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitokio palūkanų dydžio. Byloje kilo ginčas dėl nekilnojamojo turto pasidalinimo sutarties ir jo grąžinimo į pirmykštę (bendron jungtinėn nuosavybėn) padėtį. Taigi ginčo objektas nėra piniginė prievolės įvykdymas, todėl ieškovės reikalavimas šioje dalyje atmestinas.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias actio Pauliana ieškinio senaties sąlygas, CPK 45 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias netinkamos šalies pakeitimą tinkama, dėl ko teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina iš dalies ir prima naują sprendimą – ieškinį tenkina iš dalies.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, perskirtomos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Actio Pauliana pagrindu reiškiamas reikalavimas laikytinas turtiniu, kurio suma nustatoma ir šis ieškinys įvertinamas pagal ginčijamu sandoriu perleisto turto rinkos vertę (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas). CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punkte tiesiogiai įtvirtinta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškinio suma nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Šio ginčo atveju perleisto turto vertė, dėl kurio kilo ginčas, yra 33 016,68 Eur (114 000 Lt)., todėl mokėtina žyminio mokesčio suma, nuo kurios ieškovas yra atleistas įstatymu, sudaro 949 Eur. Ieškovės vieną reikalavimą atmetus, o kitą tenkinus, atmestų ir patenkintų reikalavimų dalis sudaro 50 proc., todėl iš atsakovo valstybei priteistina 474,50 Eur žyminio mokesčio ir 10,23 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (iš viso 484,73 Eur), o atsakovui iš ieškovės 366,59 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios ir 119,79 Eur apeliacinės instancijos teismuose (iš viso 486,38 Eur).

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą iš dalies.

Ieškinį tenkinti iš dalies ir pripažinti negaliojančia 2013 m. spalio 11 d. Sutuoktinių turto pasidalinimo sutartį, pagal kurią D. K. ir V. K. susitarė pasidalinti santuokos metu įgytą turtą; taikyti restituciją ir išregistruoti Nekilnojamo turto registre juridinį faktą, kad butas/patalpa – butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), priklauso asmeninės nuosavybės teise V. K. ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre juridinį faktą, kad paminėtas butas priklauso D. K. ir V. K. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), 486,38 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 38 ct) atstovavimo išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Priteisti valstybei iš atsakovo D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 484,73 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 73 ct) bylinėjimosi išlaidų.