Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-375-135/2011

Teisėjas Alfredas Vilbikas Teisminio proceso Nr. 1-06-1-03049-2010-7

2011 m. spalio 27 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės Š. A. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo Š. A., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 219 straipsnio 2 dalį kaltinamajam ir ir Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, atstovaujamai R. B., susitaikius ir byla nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. A., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad pagal valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktas deklaracijas nesumokėjo daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių, t. y. būdamas viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas „(duomenys neskelbtini), registruotos adresu: „(duomenys neskelbtini), vadovu ir pagal 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnį turėdamas pareigą laiku pateikti mokesčių deklaracijas bei laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, po to, kai Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau Šiaulių apskrities VMI) 2010-08-20 raštu Nr. 6303-07-7108-13066 priminė apie pareigą sumokėti mokesčius bei nustatė 20-ies dienų terminą jiems sumokėti, nesumokėjo 103 433,65 Lt mokesčių, t. y. 98712,65 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 4650,00 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio, 71,00 Lt mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių, apskaičiuotų pagal šias Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktas deklaracijas:

2007-05-24 pateikta 2007 m. balandžio mėnesio PVM deklaracija, patikslinta 2007-12-20 d. (nepriemoka 630,00Lt);

2007-06-25 pateikta 2007 m. gegužės mėnesio PVM deklaracija, patikslinta 2007-12-20 d. (nepriemoka 87,00Lt);

2007-07-25 pateikta 2007 m. birželio mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 285,14 Lt);

2007-10-25 pateikta 2007 m. rugsėjo mėnesio PVM deklaraciją (nepriemoka 23,00 Lt);

2007-11-26 pateikta 2007 m. spalio mėnesįioPVM deklaracija (nepriemoka 785,00 Lt);

2007-12-20 pateikta 2007 m. vasario mėnesioPVM deklaracija (nepriemoka 414,00 Lt);

2007-12-20 pateikta 2007 m. balandžio mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 2186,30 Lt);

2007-12-20 pateikta 2007 m. gegužės mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 257,56 Lt);

2008-01-25 pateikta 2007 m. gruodžio mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 404,00 Lt);

2008-07-24 pateikta 2008 m. birželio mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 382,00 Lt);

2008-10-27 pateikta 2008 m. rugsėjo mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 834,00 Lt);

2008-11-24 pateikta 2008 m. spalio mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 521,00 Lt);

2008-12-29 pateikta 2008 m. lapkričio mėnesioPVM deklaracija (nepriemoka 13,00 Lt);

2009-02-06 pateikta 2088 m. liepos mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 207,00 Lt);

2009-06-25 pateikta 2099 m. gegužės mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 336,00 Lt);

2009-07-27 pateikta 2009 m. birželio mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 471,00 Lt);

2009-08-03 pateikta 2009 m. gegužės mėnesio PVM deklaracija, patikslinta 2009-07-31 (nepriemoka 13,00 Lt);

2009-08-25 pateikta 2009 m. liepos mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 105,00 Lt);

2009-09-25 pateikta 2009 m. rugpjūčio mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 444,00 Lt);

2009-10-23 pateikta 2009 m. rugsėjo mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 12758,65 Lt);

2009-11-25 pateikta 2009 m. spalio mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 8710,00 Lt);

2009-12-28 pateikta 2009 m. lapkričio mėnesio PVM deklaracija, patikslinta 2010-04-25 (nepriemoka 14048,00Lt);

2010-01-25 pateikta 2009 m. gruodžio mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 6203,00 Lt);

2010-02-25 pateikta 2010 m. sausio mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 2539,00 Lt);

2010-04-26 pateikta 2009 m. lapkričio mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 7906,00 Lt);

2010-05-25 pateikta 2010 m. balandžio mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 11062,00 Lt);

2010-06-28 pateikta 2010 m. gegužės mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 11587,00 Lt);

2010-07-26 pateikta 2010 m. birželio mėnesio PVM deklaracija (nepriemoka 15501,00 Lt);

2010-07-29 pateikta 2008 m. juridinių asmenų pelno mokesčio deklaracija (nepriemoka 4650,00 Lt);

2007-07-30 pateikta 2007 m. I pusmečio mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaracija (nepriemoka 16,00 Lt);

2009-08-04 pateikta 2009 m. I pusmečio mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaracija (nepriemoka 7,00 Lt);

2010-02-25 pateikta 2009 m. II pusmečio mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaracija (nepriemoka 48,00 Lt).

Š. A. ir jo gynėjas advokatas skundžia 2011 m. birželio 13 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį, prašo jį panaikinti ir Š. A. išteisinti.

Nurodo, kad LR BK 219 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas yra mokesčio mokėtojas, nustatyta tvarka pateikęs deklaraciją, tačiau nesumokėjęs daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių, o šiuo atveju nesumokėtų mokesčių mokėtojas yra ne Š. A. kaip fizinis asmuo, o VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, kadangi VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ yra nesumokėjusi įstatymų nustatytais terminais deklaruotų sumų pagal kaltinime išvardytas deklaracijas. Atsižvelgdami į tai, apeliantai daro išvadą, kad šiuo atveju nusikalstamos veikos subjektas yra juridinis asmuo VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, o ne fizinis asmuo Š. A., todėl Š. A. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 219 straipsnio 2 dalyje, subjektyviojo požymio – nusikalstamos veikos subjekto.

Taip pat nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas nepagrįstai patvirtino 2011-06-13 susitarimą dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, pasirašytą tarp Š. A. ir civilinio ieškovo Šiaulių apskrities VMI atstovo R. B.. Teigia, kad tokiu būdu juridinio asmens VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ mokestinė prievolė buvo perkelta fiziniam asmeniui Š. A., ir tai prieštarauja LR Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 daliai. Mano, kad pareiga sumokėti 2011-06-13 susitarime numatytas sumas, iš viso 102 433,67 Lt, yra išimtinė VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ prievolė, todėl Š. A. negali būti laikomas tinkamu civiliniu atsakovu šioje baudžiamojoje byloje.

Nurodo, kad Š. A. teisminio nagrinėjimo metu nesinaudojo advokato pagalba, gynėsi pats, todėl jam nebuvo žinomi visi teisiniai jo baudžiamosios atsakomybės aspektai, o siekdamas būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, neįvertino visų galimų savo elgesio pasekmių ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir dėl to buvo apribota Š. A. Lietuvos Respublikos BPK 10 straipsnyje įtvirtinta teisė į efektyvią gynybą nuo pareikšto kaltinimo.

Teismo posėdyje Š. A. ir jo gynėjas advokatas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius teismo išvadas, kad Š. A. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismo yra nustatyta, kad Š. A., būdamas VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, nuo 2007-05-24 iki 2010-02-25 pateikęs Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai deklaracijas, nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų 103 433,65 Lt mokesčių po to, kai Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010-08-20 raštu Nr. 6303-07-7108-13066 priminė apie pareigą sumokėti mokesčius bei nustatė 20 dienų terminą jiems sumokėti. Nurodytą priminimą Š. A. gavo (1 t., 27 b.l.), tačiau per nurodytą laikotarpį nesumokėjo deklaruotų mokesčių. Šių aplinkybių apeliantai neneigia, tačiau nurodo, kad prievolė sumokėti mokesčius buvo ne Š. A., kaip fiziniam asmeniui, tačiau juridiniam asmeniui VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, t. y. Š. A. nėra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 219 straipsnio 2 dalyje, subjektas.

Lietuvos Respublikos BK 219 straipsnyje reglamentuota baudžiamoji atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą. Šio BK straipsnio dispozicijoje numatyta, jog atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą arba kitą dokumentą nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad už mokesčių nesumokėjimą atsako ir juridinis asmuo.

Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 219 straipsnį yra būtinos trys objektyviosios sąlygos: pateikta deklaracija arba nustatyta patvirtinta ataskaita, ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; po įteikto priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai. Nusikaltimo, numatyto BK 219 str., objektyvioji pusė pasireiškia mokesčių nesumokėjimu nurodytu laikotarpiu po valstybės įgaliotos institucijos priminimo tai padaryti, taip pat būtina nustatyti, ar iki nusikalstamos veikos padarymo mokesčių mokėtojas buvo mokus ir turėjo realią galimybę sumokėti mokesčius, o šios nusikalstamos veikos subjektu gali būti tiek atitinkamo amžiaus sulaukęs ir pakaltinamas fizinis asmuo, tiek juridinis asmuo.

Apylinkės teismo nuosprendyje konstatuota, kad VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovas Š. A., iki atsakomybės atsiradimo pagrindo buvo moki ir turėjo realią galimybę mokesčius sumokėti laiku.

Dėl nagrinėjamos nusikalstamos veikos subjekto kolegija pažymi, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatą byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šiaulių miesto apylinkės teismui 2011-04-05 buvo pateikta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje kaltinimas padarius Lietuvos Respublikos BK 219 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką buvo įteiktas Š. A., o 2011 m. balandžio 5 d. teismo nutartimi minėta byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (1 t., 30–31 b. l.), todėl teismas neturi jokio pagrindo nagrinėti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ baudžiamosios atsakomybės klausimo, nes dėl šio asmens byla nebuvo perduota nagrinėti.

Iš bylos duomenų matyti, kad už finansinių ataskaitų bei deklaracijų pateikimą ir mokesčių į valstybės biudžetą sumokėjimą VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ buvo atsakinga šios įstaigos vadovas. Šias pareigas Š. A. pradėjo eiti nuo 2005-03-16 (1 t., 159 b. l.). Priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius jam buvo įteikti 2010-08-20, t. y. tuo metu, kai jis buvo įmonės vadovas ir buvo atsakingas už mokesčių sumokėjimą į valstybės biudžetą. Bylos duomenys rodo, kad apeliantas nesumokėjo priminime nurodytų mokesčių ir nesiėmė jokių veiksmų, kad mokesčiai būtų sumokėti.

Tuo metu galiojusio LR Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 143 straipsnis numatė, kad mokesčių mokėtojai, tretieji asmenys ir (arba) juridinių asmenų vadovai bei kiti atsakingi darbuotojai už šiame Įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą taip pat atsako pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą arba pagal Baudžiamąjį kodeksą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad kokios nors pateisinamos aplinkybės būtų sutrukdžiusios Š. A. suvokti savo, kaip ūkio subjekto vadovo, atsakomybę. Todėl nusikaltimo, už kurį nuteistas, subjektu jis pripažintas pagrįstai.

Apeliantai skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai patvirtino 2011-06-13 pasirašytą susitarimą tarp kaltinamojo fizinio asmens Š. A. ir civilinio ieškovo Šiaulių apskrities VMI atstovo.

Byloje nustatyta, kad Š. A. tyčia, savo kaltu neveikimu nemokėjo mokesčių ir tuo valstybei padarė žalą, lygią VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ nesumokėtų mokesčių dydžiui. Tarp Š. A. padarytos veikos ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl Šiaulių apskrities VMI pagrįstai byloje pareiškė civilinį ieškinį Š. A. (LR (duomenys neskelbtini) str.).

Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiuoju asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Taigi, tik esant visoms išvardytoms sąlygoms, kaltinamasis gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko.

Civilinis ieškovas Šiaulių apskrities VMI, atstovaujama R. B., ir kaltinamasis Š. A. 2011-06-13 pasirašė susitaikymo protokolą, kuriame nurodyta, kad kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, savo noru atlygino dalį padarytos žalos, o likusią dalį – 102 433,64 Lt – įsipareigojo atlyginti iki 2013 m. rugpjūčio mėnesį susitaikymo protokole išdėstyta tvarka.

Toks kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas neprieštarauja LR BK 38 straipsnio reikalavimams, o BK 38 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai tik subjektams, kurie negali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės: recidyvistams, pavojingiems recidyvistams, taip pat asmenims, kurie anksčiau jau buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikę su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai.

Baudžiamasis kodeksas nenumato kitų apribojimų atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį, analizuojant nusikalstamos veikos sudėtį (objektą ir kt.), nei pagal kitus kriterijus. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, atsižvelgdamas į tai, kad Š. A. padarė apysunkį nusikaltimą, prisipažino padaręs šį nusikaltimą, susitarė dėl žalos atlyginimo ir susitaikė su nukentėjusiuoju, anksčiau teistas už neatsargų nusikaltimą, teistumas išnykęs, pagrįstai patvirtino 2011-06-13 kaltinamojo ir civilinio ieškovo susitarimą dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, kadangi tai yra viena iš būtinų sąlygų, siekiant taikyti BK 38 straipsnį.

Apeliantai skunde taip pat nurodo, kad buvo pažeista Š. A. teisė į gynybą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, prieš apklausiant Š. A. kaip įtariamąjį 2011 m. vasario 25 d. dėl pareikšto įtarimo pagal LR BK 219 straipsnio 2 dalį, Š. A. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją. Įrašas protokole dėl gynėjo atsisakymo patvirtina, kad jis nepageidavo pasinaudoti šia teise (1 t., 188 b. l.).

Teismas, prieš pradėdamas nagrinėti bylą iš esmės, išaiškino kaltinamajam Š. A. teises, įtvirtintas BPK 22 straipsnyje, tarp kurių ir teisę turėti gynėją, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad Š. A., kad dalyvautų jį ginantis advokatas teisminio nagrinėjimo metu taip pat nepageidavo (2 t., 43 b. l.). Taigi, apeliantų teiginio apie teisės į gynybą pažeidimą nepatvirtina bylos medžiaga.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės Š. A. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.