- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-646-431/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09923-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Atsakovas
- K. B., V. B.
- Kategorijos
- 44.3pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams K. B. ir V. B. dėl žalos atlyginimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, išvadą byloje teikiant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, priteisti iš atsakovės K. B. 2339,03 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio palūkanas metines nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad atsakovų užimtos patalpos nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, kuri perdavė ieškovui patikėjimo teise valdyti visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, skirtas gyventojams naudotis, socialinio būsto, bendrabučių gyvenamąsias patalpas. Atsakovė su savo nepilnamečiu sūnumi savavališkai užėmė butą. Atsakovė neturi dokumentų, įrodančių teisę naudotis butu, nėra sudariusi būsto nuomos sutarties. Vilniaus miesto savivaldybė nėra suteikusi teisės atsakovams naudotis butu, nėra priėmusi sprendimo išnuomoti atsakovams nurodytą butą. Atsakovė 2010-03-03, 2010-04-27, 2011-05-23, 2011-06-29 raštais įspėta dėl patalpų atlaisvinimo. Atsakovų savavališkai užimto buto negalima suteikti teisėtai naudotis kitiems asmenims. Nuomodama patalpas Vilniaus miesto savivaldybė gauna nuomos mokestį. Atsakovų užimtą butą nustatyta tvarka išnuomavęs, per trejų metų terminą ieškovas būtų gavęs 2339,03 Lt pajamas už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31. Atsakovai, užimdami patalpas ir nemokėdami už jas nuomos mokesčio, padarė ieškovui materialinę žalą, nes ieškovas negavo nuomos mokesčio, kurį galėjo gauti. Ieškovo negautų pajamų dydis yra prilyginamas padarytos žalos dydžiui.
Atsakovė ir nepilnamečio atsakovo V. B. įstatyminė atstovė K. B. įstatymo reikalavimus atitinkančio atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Prašė bylą nagrinėti atsakovams nedalyvaujant. Prašyme nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, ieškinyje nurodytame bute atsakovai faktiškai negyveno ir šiuo metu negyvena, į butą užeidavo tik laikinai. Jokios žalos ieškovui atsakovai nėra padarę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies ir iškeldino atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Priteisė ieškovui iš atsakovės K. B. 1300,00 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2013-03-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovės 100,00 Lt žyminio mokesčio ir 10,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, į valstybės biudžetą.
Teismas nustatė, kad atsakovė su nepilnamečiu vaiku nuo 2009-11-24 yra užėmusi butą ir jame gyveno. Atsakovės teismui pateiktame prašyme nurodyta aplinkybė, kad atsakovė bute faktiškai negyveno ir negyvena, kad į butą užeidavo laikinai, prieštarauja atsakovės paaiškinimams, užfiksuotiems buto patikrinimo aktuose, taip pat pačios atsakovės prašymuose Vilniaus miesto savivaldybei nurodytoms aplinkybėms. Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu ir nurodydama, kad bute negyveno ir negyvena, nepateikė įrodymų, paneigiančių naudojimosi butu, jį užėmus, faktą. Teismas konstatavo, kad atsakovė su vaiku butą užėmė savavališkai, be nuomos sutarties, todėl visiškai pagrįstas ir teisėtas yra ieškovo reikalavimas iškeldinti atsakovus iš buto. Teismas pažymėjo, kad dėl atsakovų iškeldinimo iš buto vaikas nebus paliktas be gyvenamojo būsto, nes atsakovė turi kitą gyvenamąją vietą.
Teismas pripažino, kad ieškovo reikalavimas atlyginti žalą yra pagrįstas ir teisėtas. Tarp ieškovo patirtos žalos ir atsakovės kaltų neteisėtų veiksmų, atsakovei su vaiku savavališkai užėmus Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą, yra priežastinis ryšys. Yra visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos.
Teismas pripažino, kad yra pagrindas mažinti priteistinos žalos dydį pagal CK 6.282 straipsnio 1 ir 3 dalį. Byloje surinkti įrodymai rodo, kad daug kartų patikrinus butą ir nustačius savavališko užėmimo faktą, taip pat ne vieną kartą paraginus atsakovę iki nustatyto termino atlaisvinti butą, ieškovas delsė imtis reikiamų veiksmų tam, kad savavališkai užimtas butas būtų atlaisvintas. Paskutinį kartą atsakovei buvo nustatytas terminas iki 2011-07-18 atlaisvinti butą, tačiau atsakovams iki nustatyto termino neišsikėlus iš buto, ieškovas iki 2013-03-25 kreipimosi į teismą dėl atsakovų iškeldinimo jokių aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama atlaisvinti butą, neatliko, nurodant buto patikrinimo 2011-08-08, 2012-10-26 aktuose faktiškai jau neegzistavusią aplinkybę, kad Vilniaus miesto savivaldybėje sprendžiamas atsakovės prašymas leisti naudotis butu. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, paskutinis atsakovės prašymas Vilniaus miesto savivaldybei buvo pateiktas 2011-06-15 ir į jį atsakyta buvo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011-06-29 raštu, nustatant atsakovei terminą iki 2011-07-18 atlaisvinti patalpas. Byloje surinkti įrodymai yra pakankami pripažinti, kad paties ieškovo didelis neatsargumas, laiku nesiimant reikiamų buto atlaisvinimo veiksmų, padėjo ieškovo žalai dėl negauto buto nuomos mokesčio padidėti. Jeigu buto atlaisvinimo veiksmai būtų pradėti iš karto po to, kai atsakovė buto neatlaisvino iki 2011-07-18, butas galimai jau būtų nustatyta tvarka išnuomotas. Aptariamas ieškovo didelis neatsargumas, pasireiškęs delsimu imtis reikiamų ir savalaikių buto atlaisvinimo veiksmų, sudaro pagrindą žalos atlyginimo sumažinimui (CK 6.282 str. 1 d.). Teismas taip pat pripažino, kad atsakovės sunki turtinė padėtis taip pat sudaro pagrindą atlygintinos žalos dydžio sumažinimui (CK 6.282 str. 3 d.). Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė viena augina nepilnametį vaiką, neturi darbo, brangaus turto, nuosavo būsto, yra įrašyta į eilę socialiniam būstui išsinuomoti. Todėl sumažino ieškovui atlygintinos žalos dydį iki 1300,00 Lt, t.y. žalos atlyginimo dydis sumažino 44,42 proc.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimo dalį, kuria buvo sumažinta atsakovės K. B. žala iki 1300,00 Lt, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti ieškovui iš atsakovės 2339,03 Lt žalos atlyginimą.
Ieškovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Teismas neteisingai taikė CK 6.282 straipsnio 1 dalį ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Teismas nepagrįstai neįvertino ieškovo pateikto įrodymo, kad dar 2012-10-26 buto patikrinimo aktu Nr. 5235 konstatuota, jog atsakovė patvirtina savo naudojimąsi butu ir informuoja apie savo pastangas sudaryti buto nuomos sutartį. Teismas neįvertino, jog tik 2013-01-28 Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų komitetas protokolu Nr. 4-362-(1.1.21T1) galutinai nusprendė atsakovę su nepilnamečiu vaiku keldinti iš savavališkai užimto buto, kadangi Vaiko teisių apsaugos skyriaus inspektoriai nustato, kad atsakovė butu faktiškai nesinaudoja. Todėl konstatuotina, kad ieškovo didelio neatsargumo, delsimo imtis veiksmų atlaisvinti butą nebuvo.
2) Teismas nepagrįstai taikė CK 6.283 straipsnio 3 dalį, pripažindamas, kad dėl sunkios atsakovės turtinės padėties galima mažinti atlygintinos žalos dydį. Atsakovė jau 2010-03-04 įspėjimu pasirašytinai buvo informuota, kad butu naudojasi neteisėtai ir neatlaisvinus buto, ji bus iškeldinta ir iš jos bus išieškota padaryta žala. Tačiau atsakovė toliau naudojosi butu. Pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį atlygintinos žalos dydis negali būti mažinamas tais atvejais, kai žala padaroma tyčia. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė turi kitą gyvenamąją vietą ir butu nuolat nesinaudojo. Todėl konstatuotina, kad turint kitą gyvenamąją vietą, išsikeldinti iš buto nebuvo jokių kliūčių, tačiau atsakovė nuo 2010 m. to nepadarė, net įspėta. Teismas nepagrįstai maksimizavo atsakovės sunkią turtinę padėtį ir nepagrįstai neįvertino atsakovės veiksmų, jos tyčios neišsikeliant iš buto.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).
Byloje kilo ginčas dėl pagrindų mažinti atsakovės padarytos žalos atlyginimo dydį egzistavimo.
Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia.
Byloje yra nustatyta, kad atsakovės padarytą žalą sudaro ieškovo negautos pajamos, t.y. negautas buto nuomos mokestis, kurį ieškovas būtų gavęs nuomodamas ginčo butą, jeigu atsakovė nebūtų jo savavališkai užėmusi nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31, tai yra trejus metus.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovė nuo 2006-08-03 yra įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (duomenys neskelbtini) (b.l. 11). Nuo 2009-11-24 buto patikrinimo akto Nr. 503 sudarymo ieškovui turėjo būti žinoma, kad atsakovė su savo šeimos nariais gyvena Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiame bute, neturėdama sudariusi buto nuomos sutarties (b.l. 15-16). Pakartotiniu 2010-03-04 buto patikrinimo aktu Nr. 1092 buvo nustatyta, jog atsakovė su nepilnamečiu vaiku yra savavališkai užėmusi butą, jai pasirašytinai 2010-03-04 įteiktas įspėjimas geranoriškai atlaisvinti butą per 12 dienų, jį perduodant pagal buto perdavimo-priėmimo aktą ir grąžinant raktus (b.l. 17-18; 29). Atsakovė per nustatytą terminą savanoriškai neišsikėlė iš buto. Šią aplinkybę patvirtina 2010-03-18 buto patikrinimo aktas Nr.1156, kuriame nurodyta, kad butas neatlaisvintas, raktas nuo buto neperduotas, gyventoja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu leisti gyventi bute (b.l. 19-20). Pakartotinai buvo sudaryti 2010-04-09, 2011-03-15 ir 2011-08-08 buto patikrinimo aktai, kuriais buvo konstatuota, jog atsakovė yra neišsikėlusi iš buto, teikia prašymus Vilniaus miesto savivaldybei dėl leidimo gyventi užimtame bute (b.l. 21-26). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamentas į atsakovės 2010-03-17, 2011-04-26 ir 2011-06-15 pateiktus prašymus (b.l. 30-32) tris kartus raštu atsakė, jog nėra galimybės suteikti atsakovei būstą ne eilės tvarka, atsakovė buvo paraginama iki 2010-05-15, vėliau iki 2011-06-15 ir 2011-07-18 atlaisvinti butą ir perspėta, kad neatlaisvinus patalpų iki nurodytos datos, bus parengti dokumentai dėl atsakovės iškeldinimo teismine tvarka (b.l. 33-36). Tačiau, atsakovei neįvykdžius nurodytų įpareigojimų ir neišsikėlus iš buto, ieškovas nei karto neįvykdė savo perspėjimo ir nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl atsakovės iškeldinimo. Todėl pirmos instancijos teismas teisingai pripažino, kad toks ieškovo delsimas iš dalies nulėmė didesnių nuostolių atsiradimą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamame sprendime teismas ne tik paminėjo, bet ir įvertino ieškovo pateiktą 2012-10-26 buto patikrinimo aktą Nr. 5235 (b.l. 27-28), nurodydamas, kad 2011-08-08 ir 2012-10-26 buto patikrinimo aktuose jau buvo fiksuojama faktiškai neegzistuojanti aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybėje yra sprendžiamas atsakovės prašymas leisti naudotis butu. Ši pirmos instancijos teismo išvada pripažintina teisinga, kadangi aukščiau minėtu 2011-06-29 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento raštu atsakovė buvo įpareigota iki 2011-07-18 atlaisvinti butą ir perspėta, kad neatlaisvinus patalpų iki nurodytos datos, bus parengti dokumentai dėl atsakovės iškeldinimo teismine tvarka. Taigi, ieškovas, siekdamas išvengti papildomų nuostolių dėl negaunamo nuomos mokesčio, privalėjo po šios datos kreiptis į teismą su ieškiniu dėl iškeldinimo. Ta aplinkybė, kad po 2011-06-29 rašto pateikimo atsakovei, Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų komitetas 2013-01-28 posėdyje vėl svarstė klausimą dėl atsakovų iškeldinimo iš savavališkai užimtų gyvenamųjų patalpų ir nusprendė pritarti atsakovų iškeldinimui (b.l. 37), nepanaikina ieškovo kaltės dėl to, kad buvo delsiama ilgiau nei metus spręsti pajamų negavimo dėl savavališkai užimtų patalpų klausimo. Ieškovo kaltės dalį patvirtina taip pat ir atsakovės prašymuose nurodoma sunki jos materialinė padėtis, negalėjimas gaunant tik 315,00 Lt per mėnesį socialinę pašalpą nuomotis buto (b.l. 32). Turėdamas tokią informaciją, ieškovas turėjo numatyti, kad kuo ilgiau atsakovė neteisėtai gyvens užimtame bute, tuo didesni bus nuostoliai ir sunkesnės galimybės juos realiai išsiieškoti.
Teismas pagrįstai neatsižvelgė į aukščiau minėtą 2013-01-28 Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų komiteto posėdžio protokolą, kadangi jame nebuvo svarstytos aplinkybės, susijusios su atsakovės nepilnamečio vaiko teise į gyvenamąjį būstą. Tai, kad atsakovė savavališkai užimtame bute gyvena su nepilnamečiu vaiku, ieškovui turėjo būti žinoma iš aukščiau nurodytų buto patikrinimo aktų bei atsakovės prašymų, tačiau nei viename Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento rašte, kuriuo buvo atmestas atsakovės prašymas dėl socialinio būsto suteikimo, nebuvo atsižvelgiama į šią aplinkybę. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad būtų kreiptasi į Vaiko teisių apsaugos skyrių dėl galimo atsakovės nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos klausimo išsprendimo. Apeliaciniame skunde minimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2013-04-25 aktas, kuriame konstatuota, kad atsakovė su vaiku nebegyvena nurodomame bute (b.l. 68) buvo gautas teismo iniciatyva, jau įvykus 2013-01-28 Socialinių reikalų komiteto posėdžiui bei po ieškinio dėl iškeldinimo teismui pateikimo dienos. Todėl negalima šio dokumento sieti su skunde nurodomu ieškovo siekiu visapusiškai ištirti situaciją, prieš priimant galutinį sprendimą dėl iškeldinimo.
CK 6.248 straipsnio 2 dalyje yra numatytos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Tyčia yra laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos arba sąmoningai leidžiama jai atsirasti. Byloje atsakovės pateiktame prašyme nurodytos aplinkybės, jog atsakovai butu nesinaudojo ir faktiškai jame negyveno (b.l. 86), pirmos instancijos teismo buvo pagrįstai pripažintos neįrodytomis ir prieštaraujančiomis kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius tik 2013-04-25 aktu konstatavo, kad atsakovė su vaiku nebegyvena nurodomame bute (b.l. 68). Vaikų teisių apsaugos skyriaus 2013-05-09 išvadoje yra patvirtinta, jog atsakovė su vaiku negyvena Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame bute, tačiau nėra nurodytas joks kitas galimas atsakovės gyvenamosios vietos adresas (b.l. 67). Byloje taip pat nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti, jog visą neteisėto naudojimosi butu laiką nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31 atsakovė būtų turėjusi kitą gyvenamąją vietą. Priešingai, atsakovė visą laiką su savo sūnumi buvo įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, jos deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), prašymuose atsakovė nurodydavo, kad pagal savo gaunamas pajamas ji negalinti nuomotis buto ir neturi kur gyventi. Todėl atsakovės veiksmų, kuriais ieškovui buvo padaryti nuostoliai, negalima vertinti kaip tyčios. 2009-11-24 buto patikrinimo aktas Nr. 503 patvirtina, kad bute savavališkai buvo apsigyvenusi ir atsakovės motina, kuri taip pat nurodė teikianti prašymą dėl leidimo nuomotis butą. Taigi, atsakovės galimybės susirasti kitą gyvenamąjį būstą buvo gana ribotos, be to pasyvus ieškovo elgesys, ilgą laiką nesikreipiant į teismą dėl iškeldinimo, neskatino jos aktyviai ieškoti kitų galimybių susirasti teisėtą gyvenamąją vietą. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.282 straipsnio 1 ir 3 dalis ir iš dalies sumažino priteistinos žalos dydį.
Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.