Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens I. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 8 d. nutarties, kuria netenkintas jos skundas ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) 2023 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 20-ANR_N-21120-2023, paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. I. C. 2023 m. rugsėjo 21 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas už tai, kad ji 2023 m. rugpjūčio 24 d. 20.35 val., (duomenys neskelbtini) sav., X: (duomenys neskelbtini), Y: (duomenys neskelbtini) vairuodama automobilį Volvo XC60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje, nepaliko saugaus tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus, kliudė stovintį automobilį Audi Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino, nepranešė nukentėjusiajam ar policijai, ir iš įvykio vietos nuvažiavo. Tokiais savo veiksmais ji pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), 126, 219.1, 222 punktus, tuo padarė administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 7 dalyje bei 426 straipsnio 2 dalyje.

2. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2023 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 20-ANR_N-21120-2023 už ANK 417 straipsnio 7 dalyje numatyto nusižengimo padarymą I. C. skirta 10 Eur bauda, už 426 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo padarymą – 1100 Eur bauda. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, I. C. paskirta galutinė nuobauda – 1100 Eur bauda.

3. Nesutikdama su Institucijos jos atžvilgiu priimtu nutarimu ir jai paskirta nuobauda I. C. pateikė skundą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams, tačiau šis 2024 m. vasario 8 d. nutartimi I. C. skundą atmetė. Teismas pažymėjo, kad Institucija išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nepadarė ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, nuobauda pareiškėjai skirta teisingai. Teismo vertinimu, bylos aplinkybės, vaizdo įrašo medžiaga rodo, kad I. C. neabejotinai suvokė, jog atsitrenkė į kitą automobilį, suprato, kad dėl to kitas automobilis galėjo būti apgadintas ir taip galėjo būti padaryta žala ne tik jos pačios, bet ir kito asmens turtui, tačiau, tai suvokdama, sąmoningai perstatė automobilį į kitą vietą ir iš įvykio vietos pasišalino, apie tai neinformuodama nukentėjusiojo ar policijos.

4. Skunde aukštesnės instancijos teismui I. C. prašo: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 8 d. nutartį; 2) pakeisti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2023 m. spalio 23 d. nutarimą Nr. 20-ANR_N-21120-2023 dalyje dėl administracinio nusižengimo numatyto ANK 426 straipsnio 2 dalyje ir administracinio nusižengimo bylą šioje dalyje nutraukti.

4.1. Skunde apeliantė nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi nesutinka, kadangi nutartis priimta vadovaujantis spėjimais ir prielaidomis, grindžiama žmogiškaisiais pojūčiais, kurie kiekvieno žmogaus yra labai individualūs, o ne faktinėmis aplinkybėmis. Sprendžiant administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, kuomet visos abejonės turi būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Teisminėje praktikoje ne kartą akcentuota, kad administracinė atsakomybė už ANK 426 straipsnio 1-2 dalyse numatytus nusižengimus - pasitraukimą iš eismo įvykio vietos pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, kyla nustačius ne tik objektyvias pasišalinimo iš eismo įvykio vietos aplinkybes, bet ir tiesioginę asmens tyčią padaryti šį pažeidimą, t. y. tai, kad pažeidėjas suvokė, jog yra susijęs su eismo įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), suprato pasišalinimo neteisėtumą ir norėjo taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.

4.2. Skunde sutinka, kad savo automobiliu galėjo sukelti eismo įvykį ir apgadino kitą automobilį, draudimo bendrovė padarytą žalą atlygins, tačiau iš eismo įvykio pasišalino ne siekdama išvengti atsakomybės, o sąžiningai klysdama dėl savo veiksmų, todėl mano, kad Institucijos priimtas nutarimas yra nepagrįstas, nes padarytas tik administracinis nusižengimas numatytas ANK 417 straipsnio 7 dalyje, tačiau pažeidimas numatytas ANK 426 straipsnio 2 dalyje nepadarytas. I. C. teigimu, ji nuosekliai tiek policijai, tiek teismui nurodė, kad manevruodama ir stengdamasi pastatyti automobilį, tik suvokdama, kad nepavyks savo automobilio iš karto pastatyti dėl vietos trūkumo, pavažiavo atbuline eiga ir pastatė į priekyje esančią stovėjimo vietą. Kad šio manevravimo metu kliudė priekyje stovintį automobilį nepajuto. Kad šio kliudymo galėjo nepajusti patvirtino ir apgadinto automobilio savininkas, kuris nurodė, kad jis, kaip vyras, šį kontaktą būtų pajutęs, bet ji, kaip moteris, galėjo ir nepajusti. Vaizdo įraše matosi, kaip kliudytas automobilis sujuda, bet šis judesys sutampa su apeliantės vairuoto automobilio judėjimo kryptimi ir iš vairuotojo vietos šio judesio nesimato, todėl negalima teigti, kad iš šono matomas kliudyto automobilio vaizdas, lygiai taip pat matomas ir iš vairuotojo vietos. Po įvykio svarstė, kodėl nepastebėjo šio kontakto, padarė išvadą, kad kontakto momentas galėjo sutapti su automobilio stabdymo momentu, tačiau teismas į šią detalę nekreipė dėmesio ir šios versijos nepaneigė.

4.3. Nesutinka su teismo vertinimu, kad atidarinėdama savo automobilio dureles ir bagažinę ji tariamai apžiūrinėjo savo automobilio apgadinimus, nes apgadinta buvo tik priekinė automobilio dalis ir jei būtų supratusi, kad įvykdė eismo įvykį, būtų apžiūrėjusi detaliau tik savo automobilio priekį. Jei būtų supratusi, kad sukėlė eismo įvykį, tiesiog natūraliai būtų detaliai apsižiūrėjusi savo automobilio priekį, taip pat nuėjusi apžiūrėti kito apgadinto automobilio, o žiūrint vaizdo įrašą, tiesiog mato savo natūralų, ramų ir rutininį elgesį pastačius automobilį, neįvykus jokiam įvykiui. Be to, niekur nėra fiksuota, kad savo automobilį turėjo ar planavo pastatyti į vietą, šalia apgadinto automobilio. Atvirkščiai, buvo numačiusi ir stengėsi savo automobilį pastatyti būtent į tą vietą, kurioje ir pastatė, nes važiuodama su vaikais, visuomet stengiasi rasti vietą savo automobiliui, kad šonuose nestovėtų kiti automobiliai ir kad, išlipant atidarydami automobilio dureles, vaikai neapgadintų šalia stovinčių automobilių.

4.4. Skundo autorės nuomone, nei teismas priimdamas skundžiamą nutartį, nei policijos pareigūnai priimdami nutarimą, neakcentavo ir nenustatė tyčinio pasišalinimo iš eismo įvykio vietos tikslo ir motyvo, kurių iš esmės ir nebuvo. Automobilis yra draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, teisę vairuoti šios kategorijos transporto priemones turima ir ši teisė nebuvo atimta. Neblaivumo atveju, kiekvienas vairuotojas būtų apskritai pasišalinęs iš eismo įvykio su savo transporto priemone, o ne gretimai įvykio vietos pastatęs savo automobilį. Tokiu būdu prašo jos apeliacinį skundą tenkinti.

5. Atsiliepime į I. C. apeliacinį skundą Institucija prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą bei I. C. apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodo, jog teismas priimdamas nutartį atmesti skundą, visapusiškai objektyviai ir išsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Institucijos nuomone, byloje yra nustatyta pakankamai duomenų pagrindžiančių faktą, kad apeliantė apgadinusi svetimą turtą, suvokdama savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes su nukentėjusiuoju ar į įvykio vietą kviesti policiją, šią pareigą sąmoningai ignoravo, tai yra tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vien ta aplinkybė, kad įvykio metu apeliantė turėjo teisę vairuoti transporto priemones, galiojantį transporto priemonės draudimą, panašaus ar analogiško nusižengimo anksčiau nebuvo padariusi negali būti vertinamos kaip šalinančios asmens atsakomybę dėl ANK 426 straipsnio 2 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo padarymo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

I. C. apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymima, kad teismo ar Institucijos procesinis sprendimas administracinio nusižengimo byloje (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes.

7. ATPK 569 straipsnyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, pagal ATPK 636 straipsnį nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje turi būti ne tik išdėstytos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, bet jos turi būti ir motyvuotai įvertintos.

8. To, kad apeliantė I. C. pagrįstai buvo nubausta pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį, ji neginčija. Apeliantė nesutinka su apylinkės teismo nutartyje padarytomis išvadomis dėl kaltės padarius jai ANK 426 straipsnio 2 dalyje inkriminuotą administracinį nusižengimą argumentuodama, kad jos veiksmuose nėra nustatyta tyčia pasišalinti iš įvykio vietos, kadangi ji nesuvokė, jog kliudė kitą automobilį. Būtent šia apimtimi, atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas ir nagrinėjama administracinio nusižengimo byla.

9. Aukštesnysis teismas, išanalizavęs bylos medžiagą ir įvertinęs joje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog I. C. padarė ginčijamą administracinį nusižengimą, o jos kaltės neigimas apylinkės teismo pagrįstai buvo vertinamas kritiškai kaip siekimas išvengti atsakomybės. Pažymima, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai yra iš esmės analogiški apeliacinio skundo argumentams, kuriuos pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir dėl jų argumentuotai pasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas su pirmos instancijos teismo išdėstytais motyvais iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

10. ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė asmeniui už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, kai padaryta žala viršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. KET 222 punktas nurodo, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai.

11. Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Sprendžiant dėl apeliantės veiksmų tyčios, pažymėtina, kad teismų praktikoje kaltės, jos formos, rūšies, subjektyvių (vidinių psichinių) administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį nusižengimą (teisės pažeidimą), išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis, susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio, taip pat išsiaiškinamas pasišalinimo iš įvykio vietos motyvas, tikslas ir kt. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti ir kitam kliudytam objektui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio, kitas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015).

12. Byloje nustatyta, kad I. C. vairuodama automobilį Volvo XC60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje, nepaliko saugaus tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus, kliudė stovintį automobilį Audi Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino, nepranešė nukentėjusiajam ar policijai, ir iš įvykio vietos nuvažiavo. Tokiais I. C. veiksmais nukentėjusiajam D. M. padaryta 905,78 Eur dydžio žala (administracinio nusižengimo bylos ROIK 23220172896 medžiagos 32 lapas), kuri yra didesnė nei 15 MGL (750 Eur) ir atitinka ANK 426 straipsnio 2 dalies sudėtį.

13. Pritariant apylinkės teismo motyvams, visa įvykių eiga detaliai užfiksuota automobilių stovėjimo aikštelės prieigas fiksavusia parduotuvės vaizdo stebėjimo kamera, tokia vaizdinė medžiaga pateikta į bylą ir leidžia betarpiškai vertinti buvusią situaciją (administracinio nusižengimo bylos ROIK 23220172896 medžiagos 18 lapas). Apeliacinės instancijos teismas dar kartą peržiūrėjęs vaizdo įrašą, neturi pagrindo prieštarauti tiek Institucijos atstovų, tiek apylinkės teismo dėstomai pozicijai, jog esant užfiksuotoms faktinėms aplinkybėms akivaizdu, jog I. C. statydama automobilį stovėjimo aikštelėje, savo priekine dešine automobilio puse atsitrenkia į nukentėjusiojo automobilį, po ko abu automobiliai sujuda, o iškart po smūgio, supratusi, kad atsitrenkė į kito asmens automobilį, kuris kliudė jai toliau tęsti judėjimą tiesia kryptimi, važiuodama atbuline eiga, pasitaisė savo automobilį ir nuvažiavo į kitą, priešais ją esančią automobilių stovėjimo vietą. Kritiškai vertintini apeliantės argumentai, jog ji nepajuto, kad kliudė kitą automobilį, nukentėjusiojo automobilio sujudėjimas galimai sutapo su jos automobilio stabdymo momentu, o į kitą stovėjimo vietą nuvažiavo būtent dėl to, kad ir norėjo ten pastatyti savo automobilį. Tokie deklaratyvūs bei subjektyvūs pasiteisinimai atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Vaizdinė medžiaga patvirtina, kad nukentėjusiojo automobilis nuo kontakto su apeliantės transporto priemone sujuda, po ko, I. C. neabejotinai tai pajutusi, pavažiuoja atbuline eiga, foto nuotraukose (administracinio nusižengimo bylos ROIK 23220172896 medžiagos 19-23 lapai) aiškiai matyti vizualiai akivaizdūs ir pakankamai žymūs tiek nukentėjusiojo, tiek I. C. automobilio apgadinimai, todėl tokio kontakto vertinti kaip nejuntamo nėra jokio objektyvaus pagrindo. Vairuotojai, turinčiai pakankamą vairavimo patirtį, B kategorijos transporto priemones galinčiai vairuoti jau nuo 2008 metų (administracinio nusižengimo bylos ROIK 23220172896 medžiagos 16-17 lapai), esamoje situacijoje sunku būtų nesuvokti, jog ji ką tik kliudė kitą transporto priemonę. Juolab, kad automobilis buvo kliudytas važiuojant priekine eiga, bei matant prieš save kitų transporto priemonių išsidėstymą, atitinkamai ir vertinant atstumus reikalingus saugiam pravažiavimui, ir vietoj to, jog I. C. imtųsi aktyvių veiksmų siekiant tinkamai užfiksuoti eismo įvykio aplinkybes, pasirinko kitą elgesio variantą – nutylėti padarytą žalą bei pasišalinti iš įvykio vietos.

14. Nors apeliantė bando pagrįsti, jog jos elgesys po įvykio pastačius automobilį ir išlipus iš jo yra natūralus ir ramus, visgi vaizdo medžiagos duomenys rodo priešingai. I. C. išlipusi iš automobilio, atsidaro jo galines kairės pusės dureles, tuomet atidaro priekines keleivio pusės dureles, po ko atsidaro bagažinę, tačiau nieko nepasiima (pateikta versija dėl daugkartinių maišelių ieškojimo atmesta kaip nepagrįsta). Be to, vaizdo medžiaga patvirtina ir tai, kad eidama pro priekinę savo vairuoto automobilio dalį bei atidarydama priekines keleivio pusės dureles, apeliantė akivaizdžiai pasižiūri į tą savo automobilio vietą, kuria kliudė kitą automobilį, dėl ko akivaizdžiai turėjo pastebėti ir savo transporto priemonės apgadinimus. Visos šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog ji tokiu būdu galimai norėjo įvertinti savo automobilio apgadinimus. Tai, kad šie apgadinimai nebuvo apžiūrėti tiesiogiai ir akivaizdžiai tik patvirtina pastarosios siekį nepastebėtai pasišalinti iš įvykio vietos. Visa tai rodo, kad I. C. neabejotinai suvokė ką padarė. Dar labiau, apeliantei būnant įvykio vietoje, prie savo automobilio prieina nukentėjusysis su šeima, jie apžiūrinėja nukentėjusiojo automobilį, tarpusavyje kalbasi, o I. C., uždariusi bagažinės dureles, nueina nuo automobilio parduotuvės link, praeidama pro nukentėjusįjį, neabejotinai galėdama matyti ir girdėti nukentėjusiojo ir jo šeimos vykstantį pokalbį bei tai, kad jie apžiūrinėja savo automobilį, pro kurį ji ką tik pravažiavo, galėdama suprasti, kad ji neabejotinai kliudė nukentėjusiojo automobilį.

15. Taigi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad I. C. neabejotinai suvokė, jog atsitrenkė į kitą automobilį, suprato, kad dėl to kitas automobilis galėjo būti apgadintas ir taip galėjo būti padaryta žala ne tik jos pačios, bet ir kito asmens turtui, tačiau, tai suvokdama, sąmoningai perstatė automobilį į kitą vietą ir iš įvykio vietos pasišalino, apie tai neinformuodama nukentėjusiojo ar policijos, t. y. kad ji veikė tyčia.

16. Dėl apeliantės skundo teiginio, jog ji neturėjo jokio tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, aukštesnysis teismas sutinka su skundžiamos nutarties argumentais, kad atsakomybei pagal ANK 426 straipsnį atsirasti nėra būtina nustatyti kaltininko motyvą pasišalinti iš įvykio vietos, kadangi to straipsnio dispozicija nenumato. Pasišalinimo iš eismo įvykio motyvai gali būti įvairūs – atsakomybės už eismo įvykio sukėlimą vengimas, padidėjusios privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įmokos, nenorėjimas skirti laiko, reikalingo eismo įvykio suforminimui, skubėjimas į sutartą susitikimą ir pan., tačiau šių aplinkybių nustatinėti pasišalinimo iš eismo įvykio atvejais nereikia – užtenka tik paties fakto, kad vairuotojas tyčia pasitraukė iš eismo įvykio vietos, su kuriuo yra susijęs, nepranešęs apgadinto turto savininkui ar policijai. Analizuojamu atveju bylos duomenys betarpiškai patvirtina, kad I. C. suvokė, jog yra susijusi su eismo įvykiu, kurio metu kliudė kitą transporto priemonę, suprato pasišalinimo neteisėtumą ir norėjo taip elgtis. Tuo tarpu nei teisės vairuoti transporto priemones turėjimas, nei transporto priemonės draustumo turėjimas, nėra I. C. atsakomybę šalinančios aplinkybės dėl ANK 426 straipsnio 2 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo padarymo.

17. Taigi apygardos teismas, patikrinęs šios administracinio nusižengimo bylos duomenis, pripažįsta, jog apylinkės teismas ANK nuostatų dėl įrodymų vertinimo nepažeidė, skundžiamos nutarties išvados yra pagrįstos ANK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, kaip to ir reikalauja įstatymas. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra ANK nuostatų pažeidimas, jeigu teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Šiuo konkrečiu atveju, nagrinėdamas apeliantės skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo, apylinkės teismas atliko įrodymų tyrimą, įvertino ištirtus įrodymus, išvadas išsamiai motyvavo, nutartyje jokių prieštaravimų nėra. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su apylinkės teismo nutartyje išdėstytu įrodymų vertinimu nėra pagrindas nepritarti apylinkės teismo sprendimui.

18. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis, kuria I. C. skundas netenkintas ir paliktas galioti Institucijos nutarimas nubausti I. C. pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį, 417 straipsnio 7 dalį, yra teisėta ir pagrįsta, Institucijos nutarimu paskirta nuobauda tinkamai individualizuota, todėl naikinti apylinkės teismo nutartį I. C. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą ir I. C. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.