- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-10
- Bylos Nr.
- 2A-325/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- K. L.
- Atsakovas
- G. L.
- Advokatai
- Artūras Cibulskas
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Violetai Drėmienei, Jūratei Lajauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje 2 Nr. 2-945-39/2008 pagal ieškovo K. L. ieškinį atsakovui G. L. dėl piniginės prievolės išieškojimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas K. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei jo patikslinimu atsakovui G. L. dėl piniginės prievolės išieškojimo ir prašė priteisti iš atsakovo 500 000 Lt piniginės prievolės bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1993 m. rugsėjo 1 d., kaip šiuo metu likviduotos individualios K. L. elektroninės technikos projektavimo firmos „EKOCHRON“ savininkas, ieškovas su atsakovu sudarė kreditinę sutartį, pagal kurią atsakovui paskolino 542 078 JAV dolerių. Pagal Individualių įmonių įstatymą, ieškovo, kaip savininko, asmeninei nuosavybei 2001 m. lapkričio 16 d. perdavimo - priėmimo aktu buvo perduotas likviduojamos įmonės turtas – atsakovo debitorinė skola (įmonė 2002 m. gegužės 30 d. buvo išregistruota iš Vilniaus miesto įmonių rejestro). Ieškovas nurodė, kad atsakovas negrąžino gautos paskolos, todėl, pagal sutarties l punkto 2 dalį sutartis yra galiojanti tol, kol atsakovas neatsiskaitys su ieškovu. Ieškovas pažymėjo, kad nuo 1995 m. sausio 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 20 d. buvo areštuotas ir priverstinai gydomas pagal Vilniaus l apylinkės teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-13-31-97, t. y. tuo metu buvo tokioje būsenoje, kai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tik 2000 m. rugsėjo 20 d., po jam skirto gydymo pabaigos, galėjo kreiptis su ieškiniu dėl skolos gražinimo. Ieškovo manymu, dėl šių aplinkybių atnaujintinas terminas ieškiniui paduoti.
Atsakovas G. L. su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog ieškinyje nurodomos pinigų sumos, niekada iš ieškovo nesiskolino. Pažymėjo, kad teismui pateiktame kreditinės sutarties nuoraše parašas panašus į atsakovo, tačiau tekstas rašytas ne jo ranka. 1993 metais atsakovas su ieškovu buvęs labai geruose santykiuose, iš ieškovo atsakovas imdavo prekes, jas parduodavo ir tik po to su juo atsiskaitydavo. Ieškovas atsakovui duodavo pasirašyti tam tikrus dokumentus dėl prekių priėmimo-perdavimo. Kartais ieškovas pasirašydavęs ir ant tuščių lapų. Šios aplinkybės, bei 1993 m. rugsėjo 1 d. sutartis buvo tiriama baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas buvo nuteistas. Atsakovo manymu, ieškovas praleido trijų metų ieškininės senaties terminą, numatytą 1964 m. CK 84 straipsnyje. Pagal skolos dokumentą, kreditą atsakovas privalėjo grąžinti 1993 m. rugsėjo 15 d. Taigi ieškininės senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama būtent nuo šios datos ir baigėsi 1996 m. rugsėjo 15 d. ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendė, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Nurodė, jog tiek civilinėje byloje, tiek prijungtoje baudžiamojoje byloje yra pateiktos ginčijamos 1993 m. rugsėjo 1 d. kreditinės sutarties kopijos. Prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-002-96 buvo atlikta ekspertizė, 1996 m. vasario 14 d. ekspertizės akte Nr. 11-353 nurodyta, kad parašas esantis 1993 m. rugsėjo 1 d. ginčo sutartyje nebuvo tirtas, kadangi kopijos parašų ekspertai netiria. Pažymėjo, jog baudžiamojoje byloje esantis 1996 m. birželio 5 d. nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą prieš G. L. patvirtina atsakovo G. L. paaiškinimus, jog jis pasirašinėdavo ant tuščių blankų, tačiau ieškovo nurodytai sumai sutarties nepasirašė, tokios pozicijos atsakovas laikėsi ir šios civilinės bylos nagrinėjimo metu. Teismas sprendė, kad iš pateiktos kreditinės sutarties kopijos, atsakovui neigiant paskolos sutarties sudarymą, neįmanoma nustatyti, ar atsakovas pasirašė minėtą paskolos sutartį, o kitokių įrodymų, patvirtinančių kreditinės sutarties sudarymo faktą, ieškovas nepateikė. Teismas pažymėjo, jog ieškovui sudarant paskolų sutartis, taip pat ir ginčo sutartį, jis buvo neveiksnus, tai konstatuota 1997 m. spalio 2 d. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartyje ir dėl to ieškovas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam paskirta priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonė atiduodant priverstiniam gydymui į psichiatrinę ligoninę sustiprintojo stebėjimo sąlygomis. Teismo nuomone, net jei ir būtų buvusi sudaryta 1993 m. rugsėjo 1 d. kreditinė sutartis, būtų svarstytinas klausimas dėl CK 1.84 straipsnio 2 dalyje numatytų pasekmių, nes ši norma numato, kad fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, sudarytas sandoris negalioja. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovas pagal 1993 m. rugsėjo 1 d. kreditinę sutartį yra jam skolingas 500 000 Lt (CPK 178 str.).
Šalies argumentai
Apeliacinius skundu ieškovas K. L. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliantas skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Teismas nepagristai sprendime teigė, kad sutarties sudarymo metu ieškovas buvo neveiksnus, neteisingai aiškino 1997 m. spalio 2 d. nutartį, pagal kurią ieškovas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės būdamas veiksnus, bet tuo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ieškovo veiksnumas niekada nebuvo apribotas, tai patvirtina eksperto N. M. išvada 1997 m. spalio 2 d. nutartyje, todėl šis teismo argumentas atmestinas.
2. Ginčo sutartis su atsakovu sudaryta remiantis kitomis kreditinėmis sutartimis, prieš tai sudarytomis su atsakovu ir jas atstoja.
3. Ginčo sutarties originalas buvo per klaidą atiduotas atsakovui, tačiau sutarties kopiją jis patvirtino savo antspaudo originaliu spaudu ir savo originaliu parašu, todėl sutartis turi vienodą galią su originalu.
4. Remiantis teismų praktika, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos teismas pagal tokius pat ieškinius, remiantis tokiomis pat kreditinėmis sutartis, priėmė ieškovą tenkinančius sprendimus civilinėse bylose Nr. 2-2104-28/2007 ir Nr. 2-2258-48/2007, kurie jau įsiteisėję.
Atsiliepimas
Atsakovas G. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, o taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d.), todėl bylą nagrinėja pagal pateiktą apeliacinį skundą.
Ieškovas jo ir atsakovo paskolos sutartinių santykių faktą įrodinėja į bylą pateikta 1993 m. rugsėjo 1 d. tinkamai nepatvirtinta sutarties kopija (b. l. 9). Tuo metu galiojo 1964 m. CK 293 straipsnis, tačiau, vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, ginčo atveju taikytinos 2000 m. CK normos, reglamentuojančios paskolos sutarties teisines pasekmes, nes ieškinys pareikštas 2007 m. gegužės 30 d.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK6.870 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas (1964 m. CK 291 str. 1 d.) paskolos sutartis priskiriama realinių sutarčių kategorijai. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui pinigus. Esant šioms sąlygoms, laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai.
Įrodinėjimo pareiga, kad šalis sieja prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (CPK 178 straipsnis). Ginčo atveju paskolos santykių tarp jo (apelianto) ir atsakovo atsiradimą apeliantas įrodinėjo minėta kreditinės sutarties reikiamai nepatvirtinta šviesokopija. Pirmosios instancijos teismas jos (sutarties šviesokopijos) nepripažino pakankamu paskolos suteikimą atsakovui patvirtinančiu įrodymu, nes, atsakovui neigiant sutarties sudarymo faktą, įsitikinti sutarties šviesokopijos tikrumu nėra galimybės. Ekspertai, nesant sutarties originalo, atsisakė tirti sutarties šviesokopijoje esantį skolininko parašą (Baudžiamoji byla Nr. 02-1-002-96,1 t., b. l. 14-18). Apeliantas nepateikė minėtos sutarties originalo ir apeliacinės instancijos teismui, teigdamas, kad jo neturi, nes originalas atiduotas skolininkui (atsakovui).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005, ir kt.).
Įrodinėjant prievolės, kilusios iš sutarties, įvykdymą, turi būti laikomasi bendrų taisyklių, numatytų CK 6.871 straipsnio 1 dalyje (1964 m. CK 43 str.) dėl sandorių sudarymo formos ir dėl teisinių pasekmių tos formos nesilaikant. Tai reiškia, kad sudarant paskolos sutartį, turi būti laikomasi įstatymo nustatytos rašytinės formos reikalavimo. Vadovaujantis bendromis prievoles reglamentuojančiomis normomis, paskolos faktą galima įrodinėti ir kitais įrodymais.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė įrodinėjimo byloje dalyką, taip pat tinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą. Faktiniai bylos duomenys, tarp jų ir ginčo paskolos sutarties originalo byloje nebuvimas įgalino teismą konstatuoti, kad ieškovas neįrodė teisės reikalauti iš atsakovo grąžinti skolą, nes be ginčo sutarties originalo negalima daryti pagrįstos išvados, jog šalys šią sutartį sudarė (CPK 178 str.). Nors apeliantas teigia, kad ginčo sutarties šviesokopija, patvirtinta atsakovo įmonės antspaudu prilygsta originalui ir turi tokią pat galią, tačiau teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus pripažįsta nepagrįstais. Vien tik atsakovo įmonės antspaudas ant sutarties šviesokopijos, nesant kitų originalių sutarties rekvizitų, ir tokios sutarties sudarymo ir jos (sutarties) teisinių pasekmių faktą įrodančių aplinkybių, nepakankamas įrodymas išvadai sutarties šviesokopijoje nurodytiems ieškovo ir atsakovo paskoliniams santykiams konstatuoti. Byloje nustatyta (Baudžiamosios bylos Nr. 02-1-002-96 medžiaga), kad tariamos sutarties sudarymo metu ir vėliau apeliantą ir atsakovą siejo glaudūs komerciniai santykiai: prekyba, indėlių iš gyventojų rinkimas ir t.t. Atsakovas neigia gavęs iš ieškovo ginčo paskolą ir sudaręs su juo tarimą paskolos sutartį. Atsakovas pripažįsta, kad parašas sutarties šviesokopijoje – tik panašus į jo parašą, tačiau tokios sutarties niekada nepasirašinėjo. Parašo ant sutarties atsiradimo galimybę aiški tuo, kad dėl gerų santykių su apeliantu, jis (atsakovas) prašant apeliantui pasirašydavo ir ant tuščių popieriaus lapų. Jo (atsakovo įmonės) antspaudą saugojo apeliantas, todėl, atsakovo teigimu, jis (apeliantas) turėjo galimybę juo (antspaudu) pasinaudoti. Tokias aplinkybės nustatytos ir minėtoje baudžiamojoje byloje, nutrauktoje, nesant atsakovo G. L. veikoje nusikaltimo sudėties. Šių aplinkybių apeliantas nepaneigė ir nagrinėjant šią civilinę bylą
Apeliantas nurodo, jog ginčo sutarties originalas atsidūrė pas atsakovą dėl suklydimo. Pažymėtina, kad bendrieji įstatyminiai civilinių teisinių santykių principai (teisingumo, protingumo, sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis) ir kt.) sukuria civilinių teisinių santykių dalyvių pareigą įgyjant ir įgyvendinant civilines teises ir pareigas elgtis pakankamai apdairiai, rūpestingai, t. y. patiems rūpintis savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidautinų neigiamų pasekmių, ir nepasunkėtų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas, todėl teisėjų kolegija, nesant ginčo sutarties originalo, šios sutarties šviesokopijos nepripažįsta tinkamu paskolos sutarties sudarymo faktą įrodančiu įrodymu.
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė tinkamai patvirtinto rašytinės formos dokumento, kuris įrodytų paskolos sandorį, o kitais būdais ieškovas ginčo sutarties fakto neįrodinėjo, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl ieškovo reikalavimo nepagrįstumo, neįrodžius tokios paskolos sudarymo su atsakovu fakto.
Apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teisme apeliantas teigia, kad ginčo sutartis su atsakovu buvo sudaryta remiantis kitomis kreditinėmis sutartimis, prieš tai sudarytomis su atsakovu ir jas (sutartis) atstoja. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šis apelianto teiginys nepagrįstas, nes iš ginčo sutarties šviesokopijos nėra galimybių nustatyti jog tokia sutartis buvo sudaryta kitų kreditinių sutarčių pagrindu arba, kad, sudarius ginčo kreditinę sutartį, kitos sutartys neteko galios. Apeliantas nepateikė kitų įrodymui, galinčių patvirtinti šį jo teiginį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priešingai, nei teigia apeliantas, viena iš apelianto nurodytų kreditinių sutarčių, kurios, kaip teigia apeliantas, pagrindu buvo sudaryta ginčo sutartis, sudaryta 2003 m. spalio 4 d., t. y. jau po tariamos ginčo sutarties sudarymo (b. l. 83). Joje nėra nurodytos ginčo sumos. Teisėjų kolegija įžvelgia ir apelianto reikalavimo nelogiškumą: esant kitoms, prieš tai sudarytoms (jei tokios yra), atitinkančios įstatymą paskolos sutartims, nėra prasmės reikalauti atsakovą grąžinti paskolą pagal minėtas sutartis apimančią įstatymo neatitinkančią sutarties šviesokopiją.
Apeliantas nurodo, jog Vilniaus apygardos teismas pagal tokius pat ieškinius, remiantis tokiomis pat kreditinėmis sutartis, priėmė ieškovą tenkinančius sprendimus civilinėse bylose Nr. 2-2104-28/2007 ir Nr. 2-2258-48/2007. Tačiau apelianto minimose bylose priimti sprendimai grindžiami visiškai kitomis faktinėmis aplinkybėmis, t.y.: pirmu atveju Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2104-28/2007 buvo priimtas sprendimas už akių teismui atlikus formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą ir įsitikinus, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, antru atveju (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-2258-48/2007) atsakovas pripažino skolą K. L. . Taigi teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsižvelgti į teismo sprendimus, apelianto paminėtose civilinėse bylose.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai pasisakė apie jo (apelianto) neveiksnumą paskolos sutarties sudarymo su atsakovu metu. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ieškovo neveiksnumo, aptardamas situaciją dėl galimybės ginčyti ginčo sutarties pasekmes tuo atveju, jei ši 1993 m. rugsėjo 1 d. sutartis būtų pripažinta sudaryta. Ši teismo sprendime nurodyta aplinkybė nagrinėjamam ginčui neturi reikšmės ir vertintina kaip perteklinė. Pažymėtina, kad nei viena iš šalių nekėlė klausimo dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir bylą iš esmės išsprendė teisingai.
Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.