- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-22
- Bylos Nr.
- A-662-1768-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00620-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- L. P.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja L. P. skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybės saugumo departamento (toliau – ir Departamentas) 2011 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (66)-18-93 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą apskaičiuoti ir išmokėti žuvusiojo V. P. šeimai Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Valstybės saugumo departamento statuto (toliau – ir Statutas) 44 straipsnio 1 dalyje numatytą kompensaciją.
Paaiškino, kad 2006 m. rugpjūčio 23 d. (duomenys neskelbtini) mieste, Baltarusijos Respublikoje, žuvo jos vyras V. P.. Žūties metu V. P. formaliai tarnybiniais (darbiniais) ryšiais buvo susietas su Užsienio reikalų ministerija, ką patvirtina terminuota diplomato tarnybos sutartis Nr. 87, pasirašyta 2005 m. spalio 28 d., įsigaliojusi 2005 m. lapkričio 2 dieną. Šią sutartį Užsienio reikalų ministerija nutraukė 2006 m. rugpjūčio 23 d. dėl V. P. mirties. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Gardine ministro patarėjo pareigybės aprašymas užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. K-57 buvo patvirtintas tik 2006 m. kovo 6 dieną. Darė išvadą, kad diplomatinė tarnyba nebuvo pagrindinė V. P. skirta Lietuvos valstybės užduotis. Nurodė, kad Departamentas 2006 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (01)-18-369-743 informavo Generalinę prokuratūrą, kad V. P. darbo Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Baltarusijos Respublikos Gardine metu buvo pavesta atlikti Valstybės saugumo departamento kompetencijai priskirtas funkcijas. Departamento direktoriaus 2005 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-360 V. P. buvo perkeltas iš Valstybės saugumo departamento Trečiosios valdybos viršininko pareigų į Generalinio konsulato Gardine ministro patarėjo pareigas. Teigė, kad perkėlimo atveju V. P. turėjo būti garantuotos jo eitos pareigos ir su šiomis pareigomis susijusios socialinės garantijos, kaip numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje. Nurodė, kad Departamento direktorius 2005 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-361 nuo 2005 m. lapkričio 2 d. įtraukė V. P. į Departamento pareigūnų rezervą, nors negalėjo to daryti neatleidęs iš Departamento. Pažymėjo, kad lokalinis norminis aktas negali galioti atgal. Nurodė Valstybės saugumo departamento statuto 22 straipsnį, kuriame nėra numatyta, kad pareigūno perkėlimas į pareigas diplomatinėse atstovybėse būtų atleidimo iš tarnybos pagrindas. Pažymėjo, kad negavo dokumento, rodančio, jog V. P. buvo atleistas iš tarnybos Departamente. Remdamasi Valstybės saugumo departamento statuto 22 straipsniu, 28 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja teigė, kad Departamentas neturėjo teisinio pagrindo atleisti V. P. iš tarnybos. Nurodė, kad V. P., kaip kadriniam Departamento darbuotojui, negalėjo būti pritaikytas dirbančio kitose institucijose asmens statusas, kad būtų galima jį perkelti į Departamento rezervą. Teigė, kad V. P. į Departamento rezervą galėjo būti perkeltas tik Valstybės saugumo departamento statuto 28 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. atskirų Departamento tarnybinių užduočių atlikimui, o tai V. P. tarnybiniais ryšiais sieja su Departamentu jo žūties metu. Paaiškino, kad 2010 m. vasario 8 d. kreipėsi į Departamentą ir prašė išmokėti žuvusiojo saugumo pareigūno šeimos nariams kompensaciją. Departamentas 2010 m. kovo 8 d. rašte iš esmės pripažino, kad žūties momentu V. P. buvo saugumo pareigūnu, tačiau atsisakė spręsti klausimą dėl kompensacijos mokėjimo. Pareiškėjos atstovas 2010 m. lapkričio 18 d. pateikė Departamentui turimą medžiagą ir dar kartą paprašė spręsti kompensacijos klausimą. Departamentas 2010 m. lapkričio 26 d. raštu atsisakė spręsti kompensacijos klausimą iki ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 19-1-002-06 užbaigimo. Pareiškėjos atstovas 2010 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją, kad gautų duomenis, ar ši institucija yra pripažinusi V. P. žūtį susijusia su tarnyba valstybei. Teigė, kad Užsienio reikalų ministerijos 2010 m. sausio 6 d. raštu pateikti dokumentai rodo, jog Užsienio reikalų ministerija V. P. žūtį laikė susijusia su tarnyba Lietuvos valstybei. Buvęs Departamento generalinis direktorius A. P. 2010 m. gegužės 7 d. Komisijai V. P. žūčiai tirti parodė, kad V. P. žūties metu buvo Departamento darbuotojas, tuo pat metu buvęs diplomato statuse. Prezidento Kanceliarijos 2008 m. liepos 18 d. informacijoje dėl V. P. valstybinio apdovanojimo Ministras Pirmininkas ir Prezidentas V. P. įvardijo kaip Lietuvos diplomatą – aukšto rango Departamento pareigūną, žuvusį einant pareigas. Pareiškėjos atstovas 2011 m. sausio 14 d. dar kartą kreipėsi į Departamentą, kuris 2011 m. sausio 20 d. raštu atsisakė spręsti kompensacijos mokėjimo klausimą. Pareiškėja nesutiko su tuo, kad jos atžvilgiu gali būti taikomos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšius su tarnyba sąlygų (toliau – ir Sąlygos) 3 bei 20 punktai. Laikė, kad atsakovas pažeidė Sąlygų 3 punktą, nes pareiškėjai nepateikė išvados dėl V. P. žūties, ir Sąlygų 20 punktą, nes jame nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga vadovaujamasi tik prireikus. Prašė atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje nustatytą terminą, nes byloje keliamas klausimas yra itin sudėtingas ne tik teisės taikymo prasme, bet ir įrodymų surinkimo bei jų įvertinimo prasme. Paaiškino, kad po Departamento 2011 m. sausio 20 d. rašto gavimo pareiškėja ir jos atstovas išnagrinėjo turimus įrodymus ir ieškojo galimybių rinkti papildomus įrodymus, kurie leistų ginčą išspręsti be kreipimosi į teismą. Pareiškėjos ir atsakovo priešingų pozicijų suderinimui pareiškėjos atstovas 2011 m. kovo 1 d. buvo susitikęs su Departamento Teisės skyriaus pareigūnais, tačiau, jiems nesuderinus pozicijų, kreipėsi į teismą. Prašė terminą skaičiuoti nuo šios datos.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 65-68) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad V. P. 2005 m. spalio 17 d. tarnybiniu prašymu Nr. (03)-l8-426 išreiškė norą dirbti diplomatinėje tarnyboje ir su Užsienio reikalų ministerija 2005 m. spalio 28 d. sudarė terminuotą diplomato tarnybos sutartį Nr. 87. Departamento generalinio direktoriaus 2005 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-360 „Dėl V. P. perkėlimo“ V. P. buvo perkeltas iš Departamento Trečiosios valdybos viršininko pareigų į Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Gardine ministro patarėjo pareigas. Departamento generalinio direktoriaus 2005 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-361 V. P. buvo nurodyta priduoti jam priskirtą tarnybinį ginklą į Departamento ginklų sandėlį, tarnybinį pažymėjimą grąžinti Departamento Personalo skyriui, o specialiąsias priemones, dokumentus bei kitas darbo priemones perduoti Departamento Kauno apygardos skyriaus viršininkui, Departamento Finansų apskaitos skyrius buvo įpareigotas atsiskaityti su V. P. ir išmokėti jam kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Darė išvadą, kad tai patvirtina, jog per terminuotos diplomato tarnybos sutarties galiojimo terminą V. P. darbdaviu tapo Užsienio reikalų ministerija. Pažymėjo, kad Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretoriaus A. R. 2007 m. vasario 19 d. potvarkiu Nr. DP-39 „Dėl kompensacijos išmokėjimo“ buvo pavesta paskaičiuoti ir išmokėti žuvusiojo V. P. šeimai 2,5 metų darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Skirdamas kompensaciją, Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius pripažino, jog V. P. žuvo dėl priežasčių, susijusių su diplomato tarnyba. Pažymėjo, kad iš Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnio ir Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, jog 120 mėnesių darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija išmokama, jei pareigūno žūtis yra susijusi su tarnyba Valstybės saugumo departamente. Teigė, kad terminuotos diplomato tarnybos sutarties galiojimo metu įvykusi V. P. žūtis sietina su tarnyba Užsienio reikalų ministerijoje, iki kol nėra nustatyta, kad šis įvykis yra susijęs su tarnyba Valstybės saugumo departamente. Pabrėžė, kad ne tarnybos (darbo) laiku įvykusi žūtis pripažintina draudiminiu įvykiu, susijusiu su tarnyba, tik teismo sprendimu ar tardymo (ikiteisminio tyrimo) išvada pagal Sąlygų 3 punktą. Kadangi toks sprendimas (išvada) Departamentui nėra pateiktas, tačiau gali būti pateiktas, nurodė, kad Departamentas neturi teisės spręsti klausimo dėl kompensacijos skyrimo ir mokėjimo pagal Sąlygų 20 punktą. Pažymėjo, kad pareiškėja nei su vienu Departamentui adresuotu 2010 m. vasario 8 d., 2010 m. lapkričio 18 d., 2011 sausio 14 d. raštu nepateikė teismo sprendimo ar ikiteisminio tyrimo išvados. Departamentas 2010 m. kovo 8 d., 2010 m. lapkričio 26 d., 2011 m. vasario 20 d. raštais informavo pareiškėją, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl V. P. žūties aplinkybių ir kad sprendimui priimti reikalingas teismo sprendimas ar ikiteisminio tyrimo išvada. Nurodė, kad kompensacijos klausimo sprendimas nebūtų visapusiškas, pilnas ir objektyvus, jei nebūtų sulaukta ikiteisminio tyrimo baigties (išvados) ar teisminio nagrinėjimo baigties (teismo sprendimo), kadangi šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl V. P. žūties aplinkybių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 6 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies, Departamento Sprendimą panaikino ir įpareigojo L. P. 2011 m. sausio 14 d. prašymą nagrinėti iš naujo.
Nurodė Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1, 6 dalis, nustatė, kad tarnybinis tyrimas dėl V. P. žūties nebuvo atliktas. Pažymėjo, kad atsakovas 2011 m. sausio 20 d. raštu Nr. (66)-18-93 atsisakė spręsti su kompensacija susijusius klausimus tol, kol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas dėl V. P. žūties aplinkybių. Darė išvadą, kad Departamentas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl kompensacijos mokėjimo. Nurodė, kad Departamento 2011 m. sausio 20 d. raštas Nr. (66)-18-93 gali būti vertinimas ne kaip sprendimas atsisakyti skirti kompensaciją, o kaip sprendimas nepradėti tarnybinio tyrimo dėl priežastinio ryšio tarp V. P. tiesioginių pareigų vykdymo ir žūties patvirtinimo iki ikiteisminio tyrimo medžiagos ar teismo sprendimo gavimo. Atsakovo sprendimą teismas vertino tik šiuo procedūriniu aspektu ir nepasisakė dėl kitų teisiškai kompensacijos pagal Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnį skyrimui reikšmingų faktų, kadangi šių faktų tyrimas priklauso tarnybinio tyrimo komisijos kompetencijai.
Nurodė, kad skundo reikalavimu pareiškėja prašė, jog teismas sprendimu išspręstų klausimus, kurie teisės aktuose numatyti kitų valstybės įstaigų kompetencijai (priežastinio ryšio įvertinimas priskirtas tarnybinio tyrimo komisijai, o kompensacijos paskaičiavimas – valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui). Pažymėjo, kad teismas negali perimti tarnybinio tyrimo komisijos funkcijos ir už šią komisiją įvertinti kompensacijos skyrimui reikšmingų kitų aplinkybių ar vietoje valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus pripažinti įvykio draudiminiu bei paskaičiuoti kompensacijos. Pabrėžė, kad teisė teismui veikti už kitas institucijas, kurios teisės aktais įpareigotos priimti sprendimus, įstatymuose nėra numatyta.
Kadangi Sąlygų 3 punktas numato būtinybę pateikti tardymo (ikiteisminio tyrimo) medžiagą arba teismo sprendimą, kai įvykis įvyko ne tarnybos laiku, taikant Sąlygų 20 punktą vertintina, kad atsitikimui įvykus ne tarnybos metu, kiekvienu atveju reikalinga pateikti ikiteisminio tyrimo (tardymo) medžiagą arba teismo sprendimą. Pažymėjo, kad toks Sąlygų 20 punkto aiškinimas išplaukia iš Sąlygų 3 punkte numatytos išimties ne tarnybos metu įvykusiam įvykio patvirtinimui. Teismas konstatavo, kad atsakovas, spręsdamas dėl tarnybinio tyrimo komisijos skirtos spręsti priežastinio ryšio buvimo klausimą sudarymo, turi teisinį pagrindą vertinti tardymo (ikiteisminio tyrimo) medžiagą arba teismo sprendimą. Atkreipė dėmesį, kad šių dokumentų atsakovas reikalavo iš pareiškėjos, nors jai nėra nustatyta pareiga pateikti tokius dokumentus. Pažymėjo, kad pagal Sąlygų 20 punktą pareiškėja turi pareigą pateikti tik prašymą, įvykio aktą ir mirties liudijimą, kitų duomenų gavimas priklauso ne jos, bet darbdavio pareigoms. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas nurodė, jog jam yra žinoma apie vykstantį ikiteisminį tyrimą dėl V. P. žūties, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis į prokuratūrą dėl priežastinio ryšio nustatymui reikalingų duomenų gavimo. Pažymėjo, kad Sąlygų 3 punktas nereikalauja remtis išimtinai tik baigiamuoju ikiteisminio tyrimo (tardymo) dokumentu, todėl darė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo baigimas neturi reikšmės duomenų gavimui. Pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog Departamentui būtų svarbu gauti ikiteisminio tyrimo išvadą. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo išvada yra Baudžiamojo proceso kodekso nenumatytas dokumentas, todėl teisiškai šio dokumento surašymo pagrindai nereglamentuojami. Atsižvelgiant į dokumento pobūdį vertino, kad toks dokumentas gali būti surašomas pagal atskirą kreipimąsi. Pažymėjo, kad atsakovas kreipimosi nepateikė. Atsakovo atstovo argumentus, kad Departamento darbuotojai dalyvavo pirminiuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, ar, kad prokurorams yra žinoma, jog būtų reikalinga pranešti apie aplinkybes, jog apdraustasis žuvo vykdydamas pareigas, teismas nelaikė teisiškai reikšmingais, nes tokie veiksmai teisės aktuose nereglamentuoti. Pažymėjo, kad nepaprašęs dokumentų atsakovas negali žinoti, jog tokių dokumentų nėra, o, negavęs užklausimo asmuo negali žinoti, kokie dokumentai yra reikalingi.
Kadangi pagal Sąlygų 20 punktą pareiškėja turi pareigą pateikti tik prašymą, įvykio aktą ir mirties liudijimą, teismas darė išvadą, kad šių dokumentų pateikimo faktas yra pagrindas atsakovui imtis tolesnių veiksmų – sudaryti tarnybinio tyrimo komisiją. Pažymėjo, kad tarnybinio tyrimo komisijos darbo eigoje spręstinas klausimas ir dėl papildomų dokumentų gavimo. Nurodė, kad Sąlygos nenumato galimybės nepradėti tolesnių veiksmų, jei yra pateikiami Sąlygų 20 punkto nurodyti dokumentai.
Atsiliepimas
Atkreipė dėmesį, kad atsakovo 2011 m. sausio 20 d. rašte Nr. (66)-18-93 nėra nurodyta, jog tarnybinis tyrimas nebus vykdomas dėl to, kad V. P. nebuvo Departamento darbuotojas, todėl šios aplinkybės teismas nevertino. Pabrėžė, kad atsiliepime pateikti atsakovo paaiškinimai dėl V. P. buvimo darbuotoju nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pabrėžė, kad atsakyti į klausimą, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp tiesioginių pareigų atlikimo ir žūties, gali tik tarnybinio tyrimo komisija.
Nurodė, kad pareiškėja yra padavusi skundą vėliau nei ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti. Pažymėjo, kad atsakovo 2011 m. sausio 20 d. raštu Nr. (66)-18-93 pateiktas atsisakymas yra susijęs su pareiškėjos teisės į kompensaciją realizavimu. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1123/2007 ir pažymėjo, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atkreipė dėmesį, kad Sąlygų 23 punktas taip pat numato, jog reikalavimams, kylantiems iš asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo jiems žuvus ar sužalojus, taikomi Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai. Dėl nurodytų priežasčių šioje byloje pareiškėjos pareikštam reikalavimui teismas netaikė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto vieno mėnesio termino atsakovo Sprendimo apskundimui.
Pažymėjo, kad kompensacijos apskaičiavimą pagal Sąlygų 3 punktą atlieka valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius po to, kai gauna tarnybinio tyrimo komisijos išvadą, patvirtinančią priežastinio ryšio buvimą. Darė išvadą, kad reikalavimas dėl kompensacijos paskaičiavimo negali būti keliamas Departamentui, o toks paskaičiavimas negalimas nesant tarnybinio tyrimo komisijos išvados. Todėl netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo.
III.
Pareiškėja L. P. apeliaciniu skundu (b. l. 97-98) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir įpareigoti Departamentą L. P. 2011 m. sausio 14 d. prašymą nagrinėti iš naujo, patikrinant, ar V. P. žūtis įvyko tarnybos Departamente metu bei ar yra priežastinis ryšys tarp V. P. mirties ir pareigų Departamente vykdymo, jei bus nuspręsta, kad V. P. žuvo ne tarnybos Departamente metu.
Paaiškina, kad nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. (V. P. žūties) iki teismo sprendimo priėmimo atsakovas nebuvo padaręs veiksmų, priskirtų jo kompetencijai Sąlygomis, o nuo 2008 m. spalio 6 d. pakeitus Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnį, ir pagal šios normos 6 dalį. Nesutinka, kad teismas apribojo veiksmus, kuriuos turi atlikti Departamentas tyrimu dėl ne tarnybos metu įvykusio įvykio. Teigia, kad toks teismo vertinimas prieštarauja Sąlygų 3 punktui. Mano, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje įrašius nuostatą, kad V. P. žūtis įvyko ne tarnybos metu, nepagrįstai susiaurinta Departamentui pavesto tyrimo apimtis ir netinkamai taikomas Sąlygų 3 punktas. Nurodo, kad išsiuntus Departamento pareigūną darbui užsienyje kaip Departamento atstovą, jis visą laiką yra tarnyboje, todėl Departamentas privalo savo tyrimo išvadose pasisakyti dėl visų Sąlygų 3 punkte nurodytų aplinkybių, t. y., ar V. P. žūtis atsitiko, kai jis vykdė tarnybines pareigas. Teigia, kad tik nusprendus, jog V. P. žūtis įvyko ne tarnybinių pareigų vykdymo metu, reikia nagrinėti, ar žūtis susijusi su tarnyba.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 102-104) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad V. P. terminuotos diplomato tarnybos sutarties galiojimo metu (jo žūties metu) buvo ne Departamento, o Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas. Nurodo, jog tai patvirtina V. P. 2005 m. spalio 17 d. tarnybinis prašymas Nr. (03)18-426, kuriuo jis išreiškė norą dirbti diplomatinėje tarnyboje, 2005 m. spalio 28 d. tarp V. P. ir Užsienio reikalų ministerijos sudaryta terminuota diplomato tarnybos sutartis Nr. 87, Departamento generalinio direktoriaus 2005 m. lapkričio 3 d. įsakymai Nr. P-360, P-361. Daro išvadą, kad terminuotos diplomato tarnybos sutarties galiojimo terminui V. P. darbdaviu tapo Užsienio reikalų ministerija. Teigia, kad tai patvirtina ir Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretoriaus A. R. 2007 m. vasario 19 d. potvarkis Nr. DP-39 „Dėl kompensacijos išmokėjimo“. Nurodo Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnį, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalį ir daro išvadą, kad 120 mėnesių darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija išmokama, jei pareigūno žūtis yra susijusi su tarnyba Departamente. Mano, kad teismas pagrįstai sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog V. P. žūtis įvyko ne tarnybos Departamente metu. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniame skunde kelia reikalavimus, kurie nebuvo išdėstyti bylą nagrinėjant teisme. Pažymi, kad pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimai nustatyti, ar V. P. žūtis įvyko tarnybos Departamente metu, ar yra priežastinis ryšys tarp V. P. mirties ir pareigų Departamente vykdymo, jei bus nuspręsta, kad V. P. žuvo ne tarnybos Departamente metu, prieštarauja Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 6 daliai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybės saugumo departamento 2011 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (66)-18-93 (b. l. 62), kuriuo pareiškėja informuota, jog tol, kol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas dėl A. P. žūties aplinkybių, Departamentas negali spręsti klausimų, susijusių su pareiškėjos prašyme nurodyta kompensacija, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Statuto 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad aplinkybė, ar saugumo pareigūno mirtis yra susijusi su tarnyba, nustatoma Saugumo departamento generalinio direktoriaus nustatyta tvarka atlikus tarnybinį tyrimą. Sąlygų 3 punkte įtvirtinti draudiminiais pripažįstami įvykiai, atsitikę apdraustajam, kai jis vykdo tarnybines pareigas, vyksta į tarnybą (darbą) arba iš jos, taip pat ne tarnybos (darbo) laiku, jeigu teismo ar tardymo (ikiteisminio tyrimo) nustatyta, kad šie įvykiai susiję su tarnyba (darbu), per apdraustojo mokymo ir pratybų laiką, ir pakenkę apdraustojo sveikatai arba tapę jo mirties priežastimi. Taip pat nurodyta, kad žūties priežastinį ryšį su tiesioginių pareigų vykdymu nustato institucijos, kurioje apdraustasis tarnavo arba ėjo pareigas, vadovo nustatyta tvarka sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius nustato, ar nelaimingas atsitikimas laikomas draudiminiu įvykiu, ir apskaičiuoja draudimo sumos dydį. Sąlygų 20 punkte nustatyta, kad kompensacija žuvusio apdraustojo šeimos nariams šių draudimo sąlygų 18 punkte nustatyta tvarka mokama pateikus prašymą (prašymus), įvykio aktą ir mirties liudijimą (patvirtintą jo nuorašą). Prireikus vadovaujamasi tardymo (ikiteisminio tyrimo) išvada arba teismo sprendimu.
Kaip matyti, byloje nėra ginčo, kad atsakovui buvo pateikti Sąlygų 20 punkte nurodyti dokumentai. Departamentas Sprendimu atsakė į pareiškėjos 2011 m. sausio 14 d. prašymą (b. l. 61) įvykdyti Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnio ir Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalies nuostatas – išmokėti žuvusiojo saugumo pareigūno šeimos nariams įstatymu numatytą kompensaciją. Skundžiamas Departamento Sprendimas nespręsti klausimų, susijusių su minėtame prašyme nurodyta kompensacija, priimtas vadovaujantis Sąlygų 3 ir 20 punktais. Tiek iš skundžiamo Departamento Sprendimo, tiek iš atsakovo atsiliepimo į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui, atsiliepimo į apeliacinį skundą bei atsakovo atstovo paaiškinimų pirmosios instancijos teismo, apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu matyti Departamento pozicija, kad V. P. žūties metu buvo ne Departamento, bet Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas. Bylos medžiaga rodo, kad pareiškėja laikosi priešingos nuomonės ir tvirtina, kad V. P. terminuotos diplomato tarnybos sutarties galiojimo metu buvo Departamento darbuotojas. Taigi tarp šalių yra ginčas dėl Statuto 44 straipsnio 6 dalies ir Sąlygų 3 punkto normų hipotezėse įtvirtintos esminės sąlygos pradėti tarnybinį tyrimą dėl aplinkybių, svarbių kompensacijos mokėjimui, nustatymo – asmens buvimo saugumo pareigūnu žūties metu (Statuto 44 str. 6 d.), jo tarnavimo ar pareigų ėjimo Departamente (Sąlygų 3 p.). Tik nustatęs aplinkybę, kad V. P. žūties metu buvo Departamento darbuotojas, pirmosios instancijos teismas galėjo spręsti dėl galimybės prieiti išvadą, susijusią su atsakovo pareiga, gavus Sąlygų 20 punkte privalomus pateikti dokumentus, imtis veiksmų sudarant tarnybinio tyrimo komisiją. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs esminės aplinkybės dėl V. P. buvimo Departamento darbuotoju žūties metu, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo atsisakymas Sprendimu atlikti tolimesnius veiksmus yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo nuostata nevertinti aplinkybės, ar V. P. žūties metu buvo Departamento pareigūnas, kadangi skundžiamame atsakovo Sprendime ši aplinkybė nenurodoma, nėra teisinga. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, rėmėsi Sąlygų 3 punktu, be kita ko, įtvirtinančiu minėtą esminę tarnybinio tyrimo komisijos sudarymo sąlygą. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs Sąlygose įtvirtintą tarnybinio tyrimo komisijos kompetenciją, nepagrįstai konstatavo, jog šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra atsakovo paaiškinimai dėl V. P. buvimu darbuotoju. Kaip minėta, Sąlygų 3 punkte įtvirtinta, jog tarnybinio tyrimo komisija nustato žūties priežastinį ryšį su tiesioginių pareigų vykdymu, tačiau tam, kad tokia komisija būtų sudaryta, asmuo, kurio žūties priežastinis ryšys bus tiriamas, turi tarnauti ar eiti pareigas institucijoje, kurios vadovas turi pareigą tokią komisiją sudaryti. Pirmosios instancijos teismui neištyrus bylos nagrinėjimui esminę reikšmę turinčios aplinkybės skundžiamas apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo panaikintas atsakovo Sprendimas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, toks teismo sprendimas vertinamas kaip esantis be motyvų, todėl vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 142 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 5 punktu, naikinamas, bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepateikdamas jokių motyvų, byloje esančių įrodymų analizės, nepagrįstai laikė, jog V. P. žūtis įvyko ne tarnybos metu. Tokia teismo pozicija nėra grindžiama jokiais įrodymais, todėl negali būti pripažinta teisėta. Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo, nagrinėsiančio šią bylą iš naujo dėmesys į tai, ar tokios aplinkybės tyrimas įeina į šios bylos nagrinėjimo dalyką, t. y., ar sprendžiant klausimą dėl Departamento Sprendimo pagrįstumo šioje byloje reikalinga tirti įrodymus ir jų vertinimo kontekste spręsti dėl V. P. žūties tarnybos ar ne tarnybos metu. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino Sąlygų 3, 20 punktuose minimą tardymo (ikiteisminio tyrimo) išvadą, nurodydamas, kad atsakovas nesikreipė į prokuratūrą dėl dokumentų gavimo, nors nenustatė esminės aplinkybės, reikšmingos tarnybinio tyrimo komisijos sudarymo pagrindui. Atkreiptinas dėmesys, kad Sąlygų 20 punkte įtvirtinta dispozityvi nuostata, t. y. prireikus vadovautis tardymo (ikiteisminio tyrimo) išvada arba teismo sprendimu sprendžiant klausimą dėl kompensacijos mokėjimo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ne tik ištirti visas faktines bylos aplinkybes, bet ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos L. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.