- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-27
- Bylos Nr.
- 2-457/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Danutė Milašienė, Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- J. V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos, Lietuvos valstybei
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 118.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria nutarta nutraukti civilinę bylą pagal ieškovo J. V. M. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ir žalos dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas J. V. M. 2007 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos valstybei, prašydamas teismą priteisti iš atsakovo ieškovui ieškovo mirusiam tėvui M. M. priklausiusius 15 ha žemės, esančios Sausinės kaime, Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, įvertintos 8 610 000 Lt, 480 000 Lt turtinės žalos ir 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6, 23, 30 straipsnių, CK 6.237, 6.240, 6.250, 6.271 straipsnių pagrindu. Ieškovas nurodė, kad Lietuvos valstybė be teisinio pagrindo valdo ieškovo tėvui priklausiusią žemę, kuri ieškovui dėl valdžios institucijų ir valstybės pareigūnų kaltės negrąžinama nuo 1991 m.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2008 m. sausio 25 d. nutartimi nutarė ieškovo ieškinį priimti nagrinėti teisme.
Kauno apygardos teismas 2008 m. kovo 21 d. ir 2008 m. balandžio 11 d. protokolinėmis nutartimis įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, Kauno apskrities viršininko administraciją.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi nutarė civilinę bylą pagal ieškovo J. V. M. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ir žalos dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo priteisimo nutraukti; išaiškinti J. V. M. , kad su tokio pobūdžio ieškiniu jis gali kreiptis į Kauno apygardos administracinį teismą.
Teismas konstatavo, kad bylos pasirengimo nagrinėti teisme eigoje paaiškėjo, jog J. V. M. yra atkurta nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymu ir Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 52/11965, išmokant jam piniginę kompensaciją. Teismas pažymėjo, kad santykius, susijusius su nuosavybės teisių į žemę, kaip nekilnojamąjį turtą, kuri pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta, atkūrimu ar neatkūrimu (įskaitant sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimą bei jų apskundimą), reguliuoja specialūs įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai, nustatantys specialią nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Teismas nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos, ir apskundimo tvarka detalizuota Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, kuriame nustatyta, kad skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, nagrinėjami Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. nustatyta išankstinė ne teisme nagrinėjamų ginčų tvarka. Teismas nurodė, kad apskrities viršininko priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo būti apskųstas teismui per 30 dienų nuo šio sprendimo įteikimo piliečiui datos, tačiau ieškovas nepateikė teismui įrodymų, ar jis pasinaudojo įstatymų nustatyta galimybe apskųsti įgaliotos institucijos sprendimus atkurti jam nuosavybės teises į 15 ha žemės sklypą Sausinės kaime, išmokant kompensaciją. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nurodytus administracinius aktus atkurti nuosavybės teisę, išmokant kompensaciją ieškovui už valstybės išperkamą žemės sklypą, priėmė apskrities viršininkas, konstatavo, kad šis sprendimas turėtų būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir nagrinėjamas administraciniuose teismuose, kuriuose, remiantis šio įstatymo 15 straipsniu taip pat nagrinėjamos bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Teismas pažymėjo, kad nors teisiniai santykiai, susiję su nacionalizacija ir denacionalizacija yra turtiniai, tačiau juose valstybė dalyvauja ne kaip privatus asmuo, o kaip valdžios institucija, todėl šių santykių negalima laikyti civiliniais teisiniais santykiais. Teismo nuomone, aplinkybė, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal CK taisykles, bet pagal specialius teisės aktus, taip pat tai, kad restitucija yra ribota, patvirtina, jog santykiai, susiję su nekilnojamojo turto grąžinimu, yra ne civiliniai teisiniai, o administraciniai ir atitinkamai valstybės bei jos institucijų veikla, susijusi su nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis. Dėl nurodytų argumentų teismas konstatavo, kad ieškovo inicijuojamas ginčas atsakovui Lietuvos valstybei yra kilęs iš administracinių teisinių santykių, todėl Kauno apygardos teismui neteismingas ir, teismo nuomone, byla teisminga administraciniam teismui. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas bylų rūšinio teismingumo klausimus, laikėsi tokios pačios teisminės praktikos.
Teismas konstatavo, kad Kauno apygardos teisme buvo priimtas nagrinėti ieškovo ieškinys, kuris yra neteismingas Kauno apygardos teismui, byla yra nenagrinėtina Kauno apygardos teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), todėl nutrauktina CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas J. V. M. prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, nurodant, kad ieškovo J. V. M. ieškinys dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ir žalos atlyginimo privalo būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismo išvada, kad šiuo atveju ieškinys nagrinėtinas administraciniame teisme, nepagrįsta, kadangi tokio pobūdžio ieškinių nagrinėjimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai. Teismas, nutraukdamas bylą, nepagrįstai rėmėsi CPK 137 straipsnio antrosios dalies 1 punktu, kadangi ieškinys jau buvo priimtas ir civilinė byla buvo iškelta. Teismas nepagrįstai nutraukė bylą tuo pagrindu, kad byla neteisminga konkrečiam teismui, kadangi įstatymas tokio bylos nutraukimo pagrindo nenumato. Teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl ieškinys nėra nagrinėtinas teisme, todėl pažeidė CPK 291 straipsnio pirmosios dalies 5 punkto reikalavimus. Nutraukdamas bylą teismas atėmė iš ieškovo teisę remtis Lietuvos Respublikos Konstitucija, kadangi teismas nusprendė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija paremtas ieškinys nenagrinėtinas teisme, ir tuo buvo pažeistos ieškovo teisės. Ieškovui nebuvo pranešta apie Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymo ir sprendimo priėmimą. Ieškiniu nėra skundžiamas Kauno apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumas, bet yra prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti žemę, kurią valstybė įgijo be teisinio pagrindo, bei atlyginti padarytą žalą. Tokią teisę ieškovui užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai, tačiau teismas šią teisę pažeidė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nurodo, kad su ieškovo J. V. M. atskiruoju skundu nesutinka, ir prašo apeliacinės instancijos teismą atskirąjį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis paliktina nepakeista.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 336 straipsnio reikalavimus apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju ieškinys nagrinėtinas administraciniame teisme, nepagrįsta, kadangi, apelianto nuomone, tokio pobūdžio ieškinių nagrinėjimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai. Teismų kompetenciją nustato įstatymas. Bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų kompetencija atribojama rūšinio teismingumo taisyklėmis, kurios yra imperatyvaus pobūdžio. Tokią išvadą patvirtina CPK 329 straipsnio antrosios dalies 6 punktas, pagal kurį rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Šių taisyklių privalo laikytis tiek teismai, tiek ginčo šalys. Esant imperatyvioms rūšinio teismingumo taisyklėms, ginčo šalys neturi pasirinkimo teisės, į kurį teismą kreiptis. Jos privalo kreiptis į tą teismą, kuriam byla yra teisminga pagal rūšinio teismingumo taisykles. Nagrinėjamu atveju ieškovas J. V. M. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovo mirusiam tėvui M. M. priklausiusius 15 ha žemės, kuri, ieškovo teigimu, dėl valdžios institucijų ir valstybės pareigūnų kaltės jam nebuvo grąžinta, bei priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Taigi ginčas yra kilęs iš teisinių santykių, susijusių su išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas tiek natūra, tiek išmokant piniginę kompensaciją yra nacionalizavimo padarinių pašalinimo priemonė, kurią per savo valdžios institucijas naudoja valstybė. Tiek nacionalizacija, tiek ir denacionalizacija vykdoma vienašaliais valstybės sprendimais ir valstybė, būdama valdžios institucija, vienašališkai, t. y. neatsiklausdama savininko, sprendžia, koks turtas gali būti nacionalizuotas, bei atitinkamai – koks turtas gali būti denacionalizuotas ir kokiu mastu taikytina restitucija. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors teisiniai santykiai, susiję su nacionalizacija ir denacionalizacija yra turtiniai, tačiau juose valstybė dalyvauja ne kaip privatus asmuo, o kaip valdžios institucija, todėl šių santykių negalima laikyti civiliniais teisiniais santykiais. Jau vien ta aplinkybė, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal CK taisykles, o pagal specialius teisės aktus, taip pat tai, kad restitucija yra ribota, patvirtina, jog santykiai, susiję su nekilnojamojo turto grąžinimu, yra ne civiliniai, o administraciniai ir atitinkamai valstybės bei jos institucijų veikla, susijusi su nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad administracinių teismų kompetencijai priklauso tiek neturtinių, tiek ir turtinių administracinių ginčų sprendimas ir, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei pareikšto ieškinio reikalavimus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs iš administracinių teisinių santykių, todėl byla yra teisminga administraciniam teismui, o pirmosios instancijos teismo išvados dėl bylos nepriskyrimo nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams yra pagrįstos.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais su atskirojo skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą tuo pagrindu, jog byla neteisminga konkrečiam teismui, kadangi, apelianto nuomone, įstatymas tokio bylos nutraukimo pagrindo nenumato, bei kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CPK 137 straipsnio antrosios dalies 1 punktu, kadangi ieškinys jau buvo priimtas nagrinėti teisme. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos teismas 2008 m. sausio 25 d. nutartimi nutarė ieškovo J. V. M. ieškinį priimti nagrinėti teisme ir buvo iškelta civilinė byla, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi minėta byla buvo nutraukta CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. CPK 137 straipsnio antrosios dalies 1 punktas numato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys nenagrinėtinas teisme, o tuo atveju, jeigu ieškinys teisme buvo priimtas ir civilinė byla iškelta, teismas, vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 1 punktu, bylą, kuri nenagrinėtina teisme, nutraukia. Pažymėtina, kad minėtos įstatymo nuostatos yra susijusios ir aiškintinos sistemiškai. CPK 137 straipsnio 1 punkto nuostata negali būti aiškinama paraidžiui, kadangi tokiu atveju nebūtų galima atsisakyti priimti ieškinio, paduoto nagrinėti civilinio proceso tvarka, jeigu apskritai kuriam nors teismui – bendrosios kompetencijos ar specializuotam teismui ar tam pačiam teismui, tačiau kita proceso forma, byla yra priskirtina nagrinėti. Atsižvelgiant į tai, kad CPK 137 straipsnio antrosios dalies 1 punkto norma yra įtvirtinta įstatyme, reglamentuojančiame civilinį procesą, ir skirta atsisakymo iškelti civilines bylas pagrindams reglamentuoti, aiškinant ją sistemiškai, kartu su kitas teisių gynybos formas reguliuojančiomis normomis, taip pat su CPK 1 bei 22 straipsniais, darytina išvada, kad šiuo pagrindu ieškinį būtina atsisakyti bet kada, kai jis nepriskirtinas nagrinėti (nenagrinėtinas) būtent civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad CPK 137 straipsnio antrosios dalies 1 punkte įtvirtintas atsisakymo priimti ieškinį pagrindas skirtas ne tiek teismų ir kitus ginčus nagrinėjančių institucijų, kiek skirtingos paskirties teismų kompetencijai atriboti ir bylą būtina atsisakyti iškelti šiuo pagrindu, o iškeltą, kaip jau minėta, nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu tiek kai ji priskirta nagrinėti ne teismui, tiek kai ji turi būti nagrinėjama ne civilinio proceso tvarka, bet kita savarankiška proceso forma teisme. CPK normose nenumatyta bendrosios kompetencijos teismui teisės iškeltos, bet nagrinėti civilinio proceso tvarka nepriskirtos, bylos perduoti administraciniam teismui, todėl CPK 34 straipsnio antrosios dalies 4 punkto norma dėl civilinės bylos perdavimo pagal teismingumą kitam teismui nagrinėti tokiais atvejais netaikytina ir, remiantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, tokia civilinė byla turi būti nutraukta kaip nenagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme, o toks bylos užbaigimas neužkerta galimybės suinteresuotam asmeniui, nepažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytos tvarkos bei sąlygų, pareikšti tapatų reikalavimą administraciniame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutarti civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2007). Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo J. V. M. ieškinys Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti teisme ir buvo iškelta civilinė byla, tačiau bylą pagal ginčo pobūdį reikėjo atsisakyti iškelti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą nutraukė CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Dėl nurodytų motyvų atmestini atskirojo skundo argumentai dėl nepagrįsto bylos nutraukimo, kai byla nenagrinėtina teisme.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl ieškinys nėra nagrinėtinas teisme. Kaip jau buvo minėta, bylos nagrinėjimas teisme civiliniame procese turėtų būti suvokiamas kaip bylos nagrinėjimas civilinio proceso tvarka, todėl, atsižvelgiant į skundžiamos nutarties turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nurodė pakankamai motyvų, kodėl nagrinėjamu atveju byla nėra teisminga bendrosios kompetencijos teismui.
Teisėjų kolegijos nuomone, atskirojo skundo argumentas, jog ieškovui nebuvo pranešta apie Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymo ir sprendimo priėmimą, neturi teisinės reikšmės klausimo dėl bylos nutraukimo nagrinėjimui.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti ar pakeisti, ir sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.