- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-12
- Bylos Nr.
- 2S-2364-798/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22783-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Pareiškėjas
- V. S.
- Kreditorius
- Danske Bank A
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties, kuria skundas atmestas, civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą dėl antstolio V. M. veiksmų, byloje dalyvaujantys suinteresuoti asmenys: antstolis V. M., išieškotojas Danske Bank A/S Lietuvos filialas, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas V. S. skundu prašė panaikinti antstolio V. M. 2014 m. gegužės 14 d. patvarkymą Nr. 0240/11/04001 dėl turto realizavimo iš pirmųjų varžytinių.
Skundas buvo grindžiamas tuo, kad parduodamas patalpas antstolis įkainavo jas ne pagal rinkos kainas ir nenustatė maksimalios galimos turto realizavimo kainos bei pažeidė turto pardavimo iš varžytinių tvarką (CPK 723 str. 2 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą.
Teismas nustatė, kad antstolis V. M., vykdydamas vykdomąjį dokumentą Nr. I-1615V/2010, 2011 m. liepos 20 d. turto arešto aktu Nr. 0240/11/04001 areštavo skolininkui V. S. priklausantį turtą, kuriuo užtikrintas hipotekos kreditoriaus Danske Bank A/S Lietuvos filialo reikalavimas, turto arešto registre nurodant, jog turto vertei nustatyti bus kviečiamas ekspertas. 2011 m. rugsėjo 20 d. antstolio V. M. patvarkymu Nr. 0240/11/04001 buvo paskirta ekspertizė areštuoto turto rinkos vertei nustatyti, ją pavedant atlikti UAB „Centinės nekilnojamo turto birža“. Ekspertizę atlikusi UAB „Centrinė nekilnojamo turto birža“ ekspertizės aktu Nr. 12/01-V06 nustatė, jog skolininkui priklausančio turto (patalpų, esančių adresu Šv. Stepono g. 32-1, Vilnius) vertė yra 215 000 Lt. Atsižvelgiant į ekspertizės metu nustatytą turto vertę, buvo paskelbtos įkeisto turto varžytinės. Kadangi varžytinėse nedalyvavo joks dalyvis, o išieškotojas nepareiškė sutikimo perimti iš pirmų varžytinių neparduoto turto natūra, antstolio patvarkymu buvo paskelbtos antrosios varžytinės, kuriose turto pradinė kaina atitinkamai sudarė 129 000 Lt. Antrosios varžytinės taip pat neįvyko, kadangi jose vėl nedalyvavo nei vienas dalyvis. Kadangi hipotekos kreditorius neišreiškė sutikimo perimti iš antrųjų varžytinių neparduotą skolininkui priklausantį turtą už 60 proc. turto vertės, išieškojimas iš skolininkui V. S. priklausančio hipoteka įkeisto turto buvo tęsiamas ir 2013 m. gegužės 2 d. antstolio patvarkymu areštuotas turtas buvo perkainotas, jį įkainojant 130 00 Lt. Skolininkui V. S. pateikus prieštaravimus dėl antstolio atlikto turto įkainojimo, 2013 m. liepos 16 d. antstolio patvarkymu buvo paskirta pakartotinė ekspertizė turto rinkos vertei nustatyti, ją pavedant atlikti UAB „Centrinė nekilnojamo turto birža“. Pakartotinę ekspertizę atlikusi UAB „Centrinė nekilnojamo turto birža“ ekspertizės aktu Nr. 13/10-E24 nustatė, jog areštuoto turto vertė vertinimo dieną yra 130 000 Lt. 2013 m. gruodžio 2 d. antstolio V. M. kontoroje gauti skolininko prieštaravimai dėl pakartotinės ekspertizės išvadų. 2014 m. vasario 6 d. antstolio patvarkymu buvo atsisakyta tenkinti skolininko V. S. prieštaravimus dėl pakartotinės ekspertinės metu nustatytos jam priklausančio turto vertės ir atsisakyta skirti papildomą ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti. Skolininkui neapskundus šio antstolio patvarkymo, 2014 m. gegužės 14 d. antstolio patvarkymu buvo paskelbtos skolininkui priklausančio turto varžytinės. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad terminas prieštaravimams dėl įkeisto turto vertės pareikšti buvo praleistas. Be to, pateiktais prieštaravimais skolininkas neprašė antstolio praleistą terminą atnaujinti, nenurodė termino praleidimo priežasčių.
Pareiškėjas turėjo teisę kaip privatus asmuo kreiptis į nekilnojamojo turto vertintoją, turintį teisę nustatyti turto vertę, ir pateikti antstoliui tokio specialisto parengtą išvadą. Skolininkas nepasinaudojo savo teise surasti ir pasiūlyti pirkėją, sutinkantį įsigyti įkeistą turtą už nustatytą ar didesnę nei antstolio nustatyta kainą. Be kita ko tiek antstolis, tiek kitos vykdymo proceso šalys yra suinteresuotos parduoti turtą iš varžytynių už maksimaliai didelę kainą, siekiant kaip įmanoma greičiau ir realiai įvykdyti vykdomuosius dokumentus.
Remiantis išdėstytais argumentais, teismas priėjo prie išvados, kad antstolio veiksmai, priimant skundžiamą patvarkymą, buvo teisėti, todėl skundas dėl antstolio veiksmų netenkintas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas V. S. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti antstolio V. M. 2014 m. gegužės 14 d. patvarkymą Nr. 0240/11/04001.
Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismo nutartis neteisėta, nes priimta nevisapusiškai išnagrinėjus skundo argumentus ir neįsigilinus į jo (skundo) esmę. Kadangi teismo nutartimi nebuvo visiškai įvertinti skundo argumentai dėl antstolio patvarkymu skelbiamų varžytinių teisėtumo (CPK 722 str. 2 d., 723 str. 1 ir 2 d.), todėl teismas pažeidė CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą reikalavimą motyvuoti nutartį. Nutartis, kuria dalis skundo neišnagrinėta, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina.
2) Skundu buvo ginčijama 2014 m. gegužės 14 d. patvarkymu nustatyta turto vertė ir pradinė pardavimo kaina, o šio patvarkymo apskundimo terminas nepraleistas. Skundo argumentus dėl turto kainos sudarė ir argumentai dėl kainos nustatymo, nepagrįstai vadovaujantis senu ekspertizės aktu Nr. 13/10-E24, tačiau iš esmės buvo skundžiamas 2014 m. gegužės 14 d. patvarkymas, o ne reiškiami prieštaravimai dėl ekspertizės akto Nr. 13/10-E24.
3) Ginčijamu patvarkymu nustatyta turto pardavimo kaina yra neteisinga. Pagal 2007 m. balandžio 5 d. UAB „ŽIA valda real estate“ vertintojo A. K. (A. K.) išvadą realizuojamo turto rinkos vertė vertinimo dieną (2007-04-03) buvo 220 000 Lt, o priverstinio pardavimo vertė - 175 000 Lt. Tuo tarpu 2012 m. sausio 27 d. antstolis pranešime dėl turto įvertinimo nurodė patalpų rinkos vertę 215 000 Lt sumai. Nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2013 m. liepos 16 d. nekilnojamojo turto rinkoje nevyko joks drastiškas nekilnojamojo turto kainų kritimas. Priešingai, nekilnojamojo turto rinkos kainos tik kilo, todėl ir realizuojamo turto rinkos vertė negalėjo nukristi. Atkreipė dėmesį, kad pirmiausia antstolis pats (o ne turto vertintojas) perkainavo patalpas ir 2013 m. gegužės 2 d. patvarkymu nustatė, kad jų vertė yra tik 130 000 Lt. Tuo tarpu vertintojas po kelių mėnesių nustatė, jog patalpų vertė yra tokios pat vertės, kurią buvo nustatęs ir antstolis (130 000 Lt), todėl mano, kad realus vertinimas atliktas nebuvo. Ginčijamame patvarkyme nustatyta kaina yra neteisinga ir dėl to, kad antstolis, nustatydamas patalpų vertę ir pradinę pardavimo kainą, vadovavosi rinkos kaina, kuri buvo nustatyta beveik prieš metus. Akivaizdu, kad kainos per tokį laikotarpį pasikeitė. Visuotinai žinoma, kad pastaruoju metu nekilnojamojo turto kainos augo. Todėl patalpų vertė turi būti perkainota, kad atitiktų tikrąją turto vertę (CPK 681 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys (antstolis) V. M. ir (išieškotojas) Danske Bank A/S Lietuvos filialas atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Skundžiamos teismo nutarties neteisėtumą apeliantas pirmiausia įrodinėja tuo, kad teismas neįvertino dalies skundo argumentų dėl antstolio patvarkymu skelbiamų varžytinių teisėtumo, tuo pažeidžiant CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos teismo nutarties turinį, sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė nurodytų argumentų dalyje, tačiau pati nutartis yra motyvuota. Pagrindas panaikinti teismo procesinį sprendimą yra tik visiškų motyvų (sutrumpintų motyvų) nebuvimas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Teismo padarytas CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimas, neišnagrinėjant vienos iš esminės skundo argumentų dalies, gali būti ištaisytas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kadangi apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija.
Kitų absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė (CPK 338 str.).
Areštuoto turto įkainojimas neabejotinai labai svarbus pagrindiniams vykdymo proceso dalyviams (išieškotojui ir skolininkui), todėl antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą, atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008). Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2008). Vis dėlto, šiame procese skolininkas taip pat turi veikti aktyviai, bendradarbiauti su antstoliu, siekti kuo operatyviau, ekonomiškiau įvykdyti vykdomąjį dokumentą. Nagrinėjamu atveju apeliantas (skolininkas) V. S. nesutinka su po dviejų neįvykusių varžytinių jo parduodamo turto (patalpų, esančių adresu Šv. Stepono g. 32-1, Vilniuje) įkainojimu 130 000 Lt, tačiau terminą tokiems veiksmams apskųsti jau yra praleidęs (CPK 512 str.). Vykdomosios bylos duomenys įrodo, kad 2014 m. vasario 6 d. patvarkymo Nr. 0240/11/04001 dėl atsisakymo skirti papildomą ekspertizę parduodamo turto rinkos vertei nustatyti jis neskundė. Nurodytas patvarkymas skolininkui (apeliantui) buvo įteiktas 2014 m. vasario 28 d., todėl nuo nurodytos dienos jam tapo žinoma apie naujai nustatytą parduodamo turto rinkos kainą 130 000 Lt sumai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su tuo, kad pakartotinai iš pirmųjų varžytinių parduodamo turto kaina, įvertinta 130 000 Lt, neatitinka rinkos kainos. Bylos duomenys įrodo, kad, nors įkeistas turtas jau buvo pardavinėjamas dvejose varžytinėse, tačiau jos paskelbtos neįvykusiomis, nes varžytinėse nedalyvavo nė vienas pirkėjas. Antrose varžytinėse turtas buvo parduodamas už 129 000 Lt, tačiau net už šią kainą pirkėjo, norinčio įsigyti šį turtą, neatsirado. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką turto nerealizavimo varžytynėse faktas patvirtina, kad jose buvo nustatyta per aukšta kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2005). Apelianto įsitikinimu, parduodamo turto rinkos kaina yra dar vis ne mažesnė kaip 215 000 Lt, tačiau tokia turto rinkos kaina buvo nustatyta 2012 m. sausio 17 d. ekspertizės aktu Nr. 12/01-V06. Byloje jokiais duomenimis neįrodyta, kad tokia parduodamo turto kaina yra aktuali dabartiniu metu ir yra reali. Atliktas šio turto perkainojimas bei neįvykusios dvejos varžytinės akivaizdžiai įrodo, kad tokia turto kaina yra per didelė ir neatitinka tikrosios rinkos vertės. Nors pakartotinės ekspertizės akte Nr. 13/10-E24 nustatyta realizuojamo turto vertė 130 000 Lt taip pat nėra einamųjų metų, nes turto vertė nustatyta 2013 m. rugsėjo 19 d., tačiau šiame ekspertizės akte nustatytos turto rinkos vertė nepaneigta. Apeliantas (skolininkas) V. S. nepateikė jokių įrodymų, kad naujai nustatyta turto vertė – 130 000 Lt – buvo nustatyta netinkamai ar kad šiuo metu šio turtė vertė yra pasikeitusi (padidėjusi). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad areštuoto turto realizavimas trunka daugiau nei dvejus metus, tačiau per šį laikotarpį ir pats apeliantas (skolininkas) nepasiūlė turto pirkėjo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad laikantis pradinės nustatytos, tačiau pirkėjams nepatrauklios kainos, būtų akivaizdžiai pažeisti išieškotojo interesai, nes turtas nebūtų parduotas.
Kaip paminėta, išieškotojui (hipotekos kreditoriui) Danske Bank A/S Lietuvos filialui įkeistas ir apeliantui (skolininkui) priklausantis turtas buvo du kartus parduodamas varžytynėse, tačiau jo nepavyko parduoti. Nors po kiekvienų varžytinių antstolis siūlė išieškotojui perimti turtą savo nuosavybėn, tačiau išieškotojas atsisakė perimti įkeistą turtą ir prašė tęsti turtą pardavimą varžytinėse. Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad antstolis turėjo vadovautis CPK 723 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad išieškotojui atsisakius paimti iš antrųjų varžytynių neparduotą turtą, pakartotinai į tą patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus išieškojimas gali būti nukreipiamas praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo turto grąžinimo skolininkui. Su tuo apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
Hipoteka yra daiktinė turtinė teisė, kuriai būdingi tokie bruožai: absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius ir sekimas paskui daiktą. Hipotekos kreditoriaus teisių ypatumai nulemia jo procesines teises vykdymo procese. Pagal CPK 558 straipsnį hipotekos kreditorius, priverstinai išieškant skolą, turi tokias teises: prašyti įkeistą turtą parduoti iš varžytynių arba perduoti jam administruoti; jeigu turtas nerealizuojamas arba reikalavimas nepatenkinamas iš turto administravimo – pakartotinai prašyti įkeistą turtą parduoti iš varžytynių arba perduoti jį administruoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad aiškinimas, kad pakartotinio išieškojimo nukreipimo į tą patį turtą ribojimas vienerių metų terminu taikomas hipotekos kreditoriui, kaip ir visiems kitiems kreditoriams, neatitiktų hipotekos, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, paskirties. Tokiu atveju hipotekos kreditoriaus įstatymu įtvirtinta padėtis priverstinai išieškant skolą būtų vertintina ne kaip privilegijuota, bet kaip diskriminacinė. Dėl specifinės hipotekos kreditoriaus teisinės padėties nukreipiant išieškojimą į įkeistą daiktą, kurią nulemia jo įgyta subjektinė įkeitimo teisė, santykis su įkeistu daiktu, hipotekos kreditoriui netaikomos kitiems (ne hipotekos) kreditoriams CPK 723 straipsnyje numatytos atsisakymo paimti iš antrųjų varžytynių neparduotą turtą pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2004). Atsižvelgiant į tai, antstolis, nepavykus hipoteka įkeisto turto parduoti dvejose varžytinėse ir toliau tęsdamas šio turto pardavimo procedūras, CPK 723 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad antstolis V. M. ėmėsi visų CPK numatytų galimų veiksmų parduoti skolininko turtą kuo didesne kaina ir pagrįstai atsisakė tenkinti skolininko (apelianto) skundą dėl turto realizavimo iš pirmųjų varžytinių.
Pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta. Tenkinti atskirąjį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus atskirąjį skundą, pareiškėjo V. S. išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.