Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. (E. D.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Buvimo Lukiškių TI-K metu galiojusios Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) redakcijos 99 straipsnio 2 dalis nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Laivėje nebuvo asmenų, su kuriais jis galėtų susirašinėti, todėl iš jo buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigoje laikomais asmenimis, kurie nėra jo artimieji giminaičiai. Taip pat nurodo, kad nebuvo suteikta galimybė susirašinėti su Lukiškių TI-K buvusiu broliu. Dėl šio susirašinėjimo teisės ribojimo patyrė emocinius išgyvenimus, dvasinę skriaudą.

BVK 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K vadovavosi galiojusios BVK redakcijos 99 straipsnio 2 dalimi, kuri nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos laikotarpiu nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2014 m. lapkričio 14 d. pareiškėjui atlyginimo, kuri patirta dėl pažeistos susirašinėjimo teisės.

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams atlyginti žalą taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies prašymui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju atsakovės atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2016 m. rugsėjo 5 d. Vadovaujantis nurodytomis ieškinio senatį reglamentuojančiomis nuostatomis, jam gali būti priteista žala tik nuo 2013 m. rugsėjo 5 d., o ne nuo 2011 m. spalio mėnesio, kaip nurodo pareiškėjas. Taigi pritaikius ieškinio senaties terminą atmestina reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2013 m. rugsėjo 5 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnio), atlyginimo, taikomos CK normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo atimta galimybė susirašinėti su įkalinimo įstaigoje esančiais asmenimis, kurie nėra jo artimieji giminaičiai.

Šioje byloje yra aktuali BVK iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojusi redakcija. Šios redakcijos 99 straipsnio 2 dalis nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; ,,<...> susirašinėjimas – tai viena iš galimybių turėti privatų gyvenimą; jeigu nuteistiesiems draudžiama susirašinėti, iš jų taip pat atimama galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su kitais asmenimis; nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, tarpusavio susirašinėjimas galėtų būti laikomas resocializacijos elementu, ypač tais atvejais, kai laisvėje nesama asmenų, su kuriais nuteistasis galėtų susirašinėti; resocializacijos tikslas nėra apriboti nuteistųjų tarpusavio ryšius, jeigu šie ryšiai nekelia grėsmės bausmių vykdymo tikslams; susirašinėjimo kontrolė laikoma pakankamai veiksminga priemone visuomenei apsaugoti nuo nusikaltimų, jeigu tarp visuomenės saugumo ir būtinybės nuteistuosius reintegruoti į visuomenę išlaikoma pagrįsta pusiausvyra; asmens teisės būtų apribotos mažesniu mastu, jeigu pagal teisinį reguliavimą būtų galima įvertinti nuteistojo susirašinėjimo poveikį visuomenės saugumui, laisvės atėmimo vietos saugumui ir tvarkai, taip pat tai, ar susirašinėjimu nebūtų pažeisti bausmės vykdymo tikslai, ir jeigu kiekviena konkreti situacija ir aplinkybės galėtų būti vertinamos individualiai. <...> byloje ginčytas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo įtvirtintas nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimo draudimas neindividualizuotas pagal įstatymų nustatytus kriterijus, nebuvo socialiniu požiūriu būtinas, nes visuomenės saugumui užtikrinti galėjo būti numatytos švelnesnės priemonės, mažiau ribojančios asmens teisę į privatų gyvenimą“.

Nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. minėta BVK 99 straipsnio 2 dalis neteko galios, todėl apribojimo dėl susirašinėjimo nuo nurodytos datos neliko.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje (administracinė byla Nr. A-1583-822/2015) konstatuota, kad kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažįsta tam tikrą norminį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas, spręsdamas konkretų ginčą ir priimdamas sprendimą, šio norminio akto (jo dalies) netaiko ir juo nesivadovauja net ir tais atvejais, kai skundžiamo administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) metu tas norminis teisės aktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, jei Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas pagal šią individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą arba asmuo dėl savo teisių, kylančių iš Konstitucijos, gynimo į teismą kreipėsi per įstatymų nustatytus terminus (2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22).

Atsižvelgęs į tai, kad šioje administracinio ginčo byloje taikytino teisės akto dalis (BVK 99 str. 2 d.) pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir vadovaudamasis anksčiau nurodyta formuojama praktika, nes pareiškėjas dėl savo iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo į teismą kreipėsi per įstatymo nustatytą trejų metų terminą (CK 1.125 str. 8 d.), teismas sprendžia pareiškėjui kilusios neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertindamas, ar yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, civilinė atsakomybė kyla tik esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir teisės pažeidimu padarytai žalai.

Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytos viešosios atsakomybės sąlygos valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą.

Iš byloje esančios 2016 m. rugsėjo 21 d. pažymos Nr. 24-7434 apie E. D. prašymus ar skundus dėl laikymo sąlygų matyti, kad pareiškėjas prašymų ir skundų, adresuotų Lukiškių TI-K direktoriui, dėl draudimo jam susirašinėti su asmenims, laikomais laisvės atėmimo vietose, buvimo įstaigoje laikotarpiu nuo 2011 iki 2014 m. nepateikė (b. l. 11). Taigi, pareiškėjas, atlikdamas bausmę, teisės susirašinėti nesiekė įgyvendinti.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad Lukiškių TI-K veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais. Nenustačius bent vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą. Taigi, konstatavus, kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėtų veiksmų), kitos atsakomybės sąlygos (žalos ir priežastinio ryšio) nenagrinėjamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

nusprendžia:

Pareiškėjo E. D. (E. D.) skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.