- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-15
- Bylos Nr.
- 2A-417/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- B.V. I., J. Š.
- Atsakovas
- A. Valikonio
- Advokatai
- Danius Svirinavičius, Aurimas Navikas
- Kategorijos
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių B.V. I. ir J. Š. bei atsakovo A. Valikonio įmonės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-291-1/2007 pagal B.V. I. ir J. Š. ieškinį atsakovui A.Valikonio įmonei dėl paskolos sumos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui A.Valikonio įmonei kreipėsi ieškovės B.V. I. ir J. Š. ir prašė iš atsakovo priteisti 50 262 Lt skolą J. Š. , 37 740 Lt skolą B.V. I. , 7 883 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 1999 m. lapkričio 19 d. paskolos sutartimi Nr. 363517-00 A.Valikonio įmonė paėmė iš AB banko „Hansabankas“ 170 000 Lt paskolą automobilių remonto paslaugoms vykdyti. Atsakovo prievolės pagal šią paskolos sutartį įvykdymas buvo užtikrintas draudimo sutartimi Nr. SVVPD/023/99, o atsakovo prievolių draudikui įvykdymo užtikrinimui ieškovė J. Š. įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu ir malkine, esančius Upelio g. 24, Lapių km., Kauno raj. Suėjus sutartyje numatytiems paskolos grąžinimo terminams, atsakovas nurodė, kad jo įmonė dirba nuostolingai ir jis neturi pinigų paskolai grąžinti. B.V. I. , siekdama išvengti išieškojimo nukreipimo į įkeistą jos motinos J. Š. nekilnojamąjį turtą, savo lėšomis mokėjo už atsakovą paskolos sutartyje numatytas įmokas ir laikotarpiu nuo 2001 m. spalio 8 d. iki 2003 m. kovo 28 d. sumokėjo bankui 37 740,53 Lt paskolos, palūkanų bei delspinigių. Ieškovė J. Š. iki 2003 m. balandžio 24 d. sumokėjo bankui už atsakovą 50 262 Lt skolos. Ieškovės nurodė, kad, įvykdžiusios už atsakovą prievolę bankui pagal paskolos sutartį, jos įgijo kreditoriaus teises reikalauti iš atsakovo sumokėtų bankui paskolos ir palūkanų sumų (CK 6.50 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2007 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir nusprendė priteisti iš A.Valikonio įmonės B.V. I. 37 740,00 Lt, J. Š. - 50 262 Lt, taip pat kiekvienai po 850 Lt advokato pagalbos išlaidų bei 2 640 Lt žyminio mokesčio valstybei. Teismas likusius ieškinio reikalavimus atmetė.
Teismas sprendime nurodė, kad bylos aplinkybės, rašytiniai įrodymai ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad ieškovės už atsakovą A.Valikonio įmonę vykdė jo prievolę bankui pagal paskolos sutartį ir mokėjo paskolos sumas, siekdamos išvengti išieškojimo nukreipimo į įkeistą J. Š. nekilnojamąjį turtą (CK 6.51 str. 1 d.). Ieškovėms, įvykdžiusioms už atsakovą prievolę bankui, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, t.y. teisės reikalauti iš atsakovo grąžinti sumokėtą bankui paskolą (CK 6.50 str. 3 d.). Ieškovės nepateikė teismui rašytinių įrodymų, jog prašomos priteisti palūkanos buvo sumokėtos bankui. Byloje esanti palūkanų skaičiuotė įrodomosios galios neturi, nes šalių nepasirašyta ir neįrodo, kad skaičiuotėje nurodytos sumos faktiškai sumokėtos bankui. 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo šalių susitarimuose nenumatytos, o byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovės būtų nustačiusios atsakovui terminą grąžinti jų sumokėtas bankui paskolos sumas (CK 1.5 str., 6.210 str.). A. Valikonio įmonė sutartimi perdavė trečiajam asmeniui R. I. turtą, kurio vertė 92 600 Lt, o R. I. įsipareigojo padengti už A.Valikonį likusią paskolos bankui dalį. Tačiau R. I. šioje sutartyje padarė ir pasirašė prierašą, kad neturi jokių galimybių grąžinti paskolą pagal šią sutartį su A.Valikoniu, o įsipareigojimus pagal šią sutartį perėmė jo motina B.V. I. . Taigi R. I. patvirtino, jog nebegali vykdyti savo prievolės pagal šią sutartį ir tai atsakovui buvo žinoma (CK 6.62 str. 2 d.). R. I. neįvykdžius šalių sudarytos 2001 m. spalio 4 d. sutarties, A. Valikonis turi teisę pareikšti jam savarankišką reikalavimą įvykdyti šią sutartį arba sumokėti patirtus dėl šios sutarties nevykdymo nuostolius, bet tai neatleidžia jo nuo prievolės grąžinti ieškovėms sumokėtas už jį bankui paskolos ir palūkanų sumas. (CK 6.50 str. 3 d.). Priešieškinis dėl šios sutarties nevykdymo šioje byloje nepateiktas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovės B.V. I. ir J. Š. prašo Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 17 d. sprendimą pakeisti, ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1. Kadangi skolininkas (atsakovas) negrąžina ieškovėms jų sumokėtų pinigų atsakovo kreditoriui (bankui), laikytina, kad atsakovas, pažeisdamas piniginę prievolę ieškovėms, naudojasi jų pinigais, todėl atsakovas privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus - šiuo atveju ieškovių - nuostoliais (CK 6.210, 6.261 str.).
2. Teismas nepagrįstai nurodė, jog palūkanos neskaičiuotinos dėl to, kad ieškovės nebuvo nustačiusios termino atsakovui grąžinti jų sumokėtas bankui sumas. Atsakovo piniginės prievolės ieškovėms įvykdymo terminas, vadovaujantis CK 6.53 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtimi, yra apibrėžtinas ieškovių reikalavimo teisės atsakovui atsiradimo momentu, t. y. ieškovių prievolės už atsakovą įvykdymo bankui momentu. Teismas, vertindamas ieškovių pateiktą palūkanų skaičiuotę kaip neturinčią įrodomosios galios, pažeidė rungimosi principą. Teismas nepagrįstai aiškino, jog palūkanos gali būti skaičiuojamos tik įrodžius, jog jos buvo sumokėtos bankui.
3. Teismas nepagrįstai nepriteisė procesinių palūkanų. Tokios palūkanos nustatytos įstatymu (CK 6.37 str. 2 d.) ir joms priteisti nereikalingas atskiras šalių susitarimas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. Valikonio įmonė prašo Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, panaikinti, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1. Teismas nepagrįstai taikė CK 6.50 straipsnio trečiąją dalį. 2001 m. spalio 4 d. sutartis nėra panaikinta ar užginčyta, jos niekas nepripažino negaliojančia, tam nėra ir jokio pagrindo. Ieškovės, atlikdamos mokėjimus už įmonės paskolą, savo ir trečiojo asmens R. I. valia vykdė pastarojo asmens prievolinius įsipareigojimus įmonei pagal 2001 m. spalio 4 d. sutartį. B.V. I. baudžiamojoje byloje pripažino, jog įranga jos sūnus naudojosi dar prieš ją nuperkant. B.V. I. veiksmai apmokant įmonės skolą bankui atitiko 2001 m. spalio 4 d. sutartį. Pirmasis mokėjimas padarytas 2001 m. spalio 8 d., jokio kito teisinio pagrindo tuos mokėjimus vykdyti nebuvo. Bankas nebuvo pateikęs reikalavimo dėl skolos padengimo, nebuvo suėję net paskolos grąžinimo terminai. Pažymėtina, kad tos pačios paskolos grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas ir kitas turtas. Kad B.V. I. įmokas darė savo valia gali patvirtinti ir liudytojas M. G. , kurį teismas nepagrįstai atsisakė apklausti byloje.
2. Ta aplinkybė, kad J. Š. įkeitė už įmonės skolą bankui savo turtą, leidžia daryti išvadą, kad jai turėjo būti žinomos ir buvo žinomos visos A. Valikonio su R. I. verslo ir tarpusavio įsipareigojimų aplinkybės. J. Š. yra R. I. senelė, kuri kartu su juo gyvena. R. I. sumokėjo bankui pardavęs senelės namą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovių B.V. I. ir J. Š. apeliacinį skundą atsakovas A.Valikonio įmonė prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 265 straipsniu nustatyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkinamas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas.
Savo atsikirtimams į ieškovių reikalavimą dėl skolos priteisimo pagrįsti atsakovas A. Valikonio įmonė pateikė tarp R. I. ir Alberto Valikonio 2001 m. spalio 4 d. sudarytą sutartį (b.l. 77). Kaip matyti iš bylos duomenų, ši sutartis nėra nuginčyta, todėl yra galiojanti. Pagal šios sutarties pirmojo punkto turinį A. Valikonio įmonė perdavė R. I. turtą, kurio vertė 92 600 Lt, t.y.: iš UAB „Amanda“ pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija GBA Nr.5589916, įsigytus įrengimus - ratų geometrijos stendą DNY-K-CL2, montavimo įrengimą Colibri BL 502, balansavimo stendą GBM 100S ir hidopakelėją L904JACK BEAM bei autopakelėją, įsigytą iš UAB „Olifara“ pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija LBC, Nr. 4141888. R. I. šia sutartimi įsipareigojo perimti A. Valikonio įmonės įsipareigojimus UAB Lietuvos eksporto importo draudimui ir padengti likusią skolos dalį, t.y. 82 714,43 Lt (sutarties 3 p.) ir iki 2001 m. gruodžio 31 d. į LTB Kauno raj. skyrių įnešti 6 000 Lt (sutarties 4 p.). Taigi iš 2001 m. spalio 4 d. pasirašytos sutarties turinio seka, kad 92 600 Lt vertės įrengimai R. I. perduodami būtent šia sutartimi ir sutarties pasirašymas patvirtina įrangos perdavimo faktą, tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog būtų buvęs surašytas atskiras turto perdavimo-priėmimo aktas. Taigi sutarties pasirašymo dieną, t.y. 2001 m. spalio 4 d., ratų geometrijos stendas, montavimo įrengimas, balansavimo stendas, hidropakelėjas turėjo būti perduoti R. I. , kuriam turėjo pereiti šių įrenginių nuosavybės teisė.
2001 m. spalio 4 d. sutarties prieraše R. I. patvirtino, kad jis gavo visą šioje sutartyje nurodytą turtą, o, jam neturint galimybių grąžinti paskolą pagal šią sutartį, įsipareigojimus perėmė jo motina B.V. I.. Taigi, iš tokio sutarties ir joje esančio prierašo turinio bei tolesnių ieškovių B.V. I. ir J. Š. veiksmų (grąžinant A. Valikonio įmonės paskolą AB LTB Kauno rajono skyriui) sektų, kad šia sutartimi R. I. perėmė iš atsakovo A. Valikonio įmonės pastarosios įsipareigojimus akcinei bendrovei ,,Lietuvos taupomajam bankui“ dėl 82 714,43 Lt paskolos sumos grąžinimo, o, jam negalint paskolos grąžinti, šiuos įsipareigojimus perėmė ir įvykdė ieškovės B.V. I. ir J. Š. , o R. I. šios sutarties pagrindu įgijo nuosavybėn 92 600 Lt vertės įrengimus. Todėl ieškovės, grąžinę paskolos likutį bankui, regreso teise turėtų reikalauti bankui sumokėtų sumų grąžinimo ne iš atsakovo A. Valikonio įmonės, o iš R. I. , iš kurio savo ruožtu jos perėmė 2001 m. spalio 4 d. sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir kuris šios sutarties pagrindu gavo turtą.
Tačiau, kaip matyti iš prijungtos baudžiamosios bylos medžiagos, R. I. 2006 m. spalio 31 d. apklausos baudžiamojoje byloje Nr. 24-1-1332-06 metu (liudytojo apklausos protokolas, priedas, baudž. b., b.l. 22-25) nurodė, kad sutartis (t.y. 2001 m. spalio 4 d. sutartis) buvo pasirašyta A. Valikonio iniciatyva, o realiai turto jis negavęs. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje liudytoja apklausta ieškovė B.V. I. pripažino, kad įranga jos sūnus (t.y. R. I. ) naudojosi dar prieš ją nuperkant (priedas - baudž. b., b.l. 30). Pasak A. Valikonio, gamybiniai įrenginiai R. I. buvo perleisti pagal sąskaitą faktūrą, kurioje taip pat nurodytas ne R. I. , o B.V. I. ir jokie pinigai nebuvę mokami (liudytojo apklausos protokolas, priedas, baudž. b., b.l. 10-11).
Nors, kaip jau minėta, 2001 m. spalio 4 d. sutarties prieraše R. I. nurodė, kad šios sutarties įsipareigojimus perėmė jo motina B.V. I. pagal sąskaitą faktūrą GBA Nr.5589916, tačiau byloje nėra duomenų, kad įrengimai pagal šią sutartį buvo perduoti B.V. I. .
Byloje yra pateikti A. Valikonio išduotų finansinių dokumentų - 2003 m. gegužės 9 d. PVM sąskaitos faktūros GCB Nr.0664738 (b.l. 89) bei 2003 m. gegužės 9 d. kasos pajamų orderio kvito LAD Nr.3337699 (b.l. 90) nuorašai. Iš šių dokumentų seka, kad ratų geometrijos matavimo stendas, ratų montavimo įrengimas, ratų balansavimo stendas ir hidropakelėjas 2003 m. gegužės 9 d. už 17 479,20 Lt sumą buvo parduoti B.V. I.. Šiuos dokumentus pasirašė Albertas Valikonis, veikiantis kaip A. Valikonio įmonės savininkas, ir B.V. I.. Tai, kad B.V. I. sumokėjo už įrangą, ji paliudijo 2006 m. spalio 26 d. apklausos baudžiamojoje byloje metu (priedas, baudž. b., b.l. 27-30 ).
Tokiu būdu, byloje yra pateikti prieštaringi duomenys, iš kurių negalima padaryti išvados apie tai, kada ir kokiu pagrindu ginčo įranga buvo perduota ieškovei B.V. I. ar trečiajam asmeniui R. I. ir kieno nuosavybėje šiuo metu minėta įranga yra. Aplinkybė, kas ir kokiu pagrindu įgijo ginčo įrangą ir tai, ar 2001 m. spalio 4 d. sutartyje bei 2003 m. gegužės 9 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti įrenginiai yra tie patys įrenginiai, yra svarbi, sprendžiant šioje byloje pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą iš esmės, dėl šių aplinkybių nepasisakė ir jų nesiaiškino. Vertindamas 2001 m. spalio 4 d. sutartį bei joje esantį R. I. , kaip vienos iš sutartį pasirašiusių šalių, padarytą prierašą, iš esmės įvertino tik tą aplinkybę, kad R. I. pripažino nebegalįs įvykdyti sutarties ir taikė CK 6.62 straipsnio antrojoje dalyje numatytas pasekmes. Tačiau teismas neįvertino kitos šio prierašo dalies, kurioje nurodyta, kad įsipareigojimus pagal šią sutartį perėmė B.V. I. , ir po to sekusių jos veiksmų, grąžinant paskolą, bei visiškai nepasisakė dėl R. I. teiginio, kuriuo jis pripažino gavęs 92 600 Lt vertės turtą ir jokių pretenzijų neturįs.
Taigi byloje nėra nustatytos aplinkybės ir iš byloje esančių duomenų negalima padaryti išvados apie tai, ar buvo įvykdyta 2001 m. spalio 4 d. sutarties sąlyga dėl įrangos perdavimo bei ar buvo įvykdytas pirkimo-pardavimo sandoris 2003 m. gegužės 9 d., pagal kurį įranga parduota ieškovei B.V. I. . Bylos duomenimis taip pat negalima nustatyti, ar šių sandorių objektas yra ta pati įranga, kieno nuosavybėje šiuo metu minėta įranga yra ir kokiu pagrindu nuosavybė atsirado. Tik nustačius šias aplinkybes, galima spręsti, ar yra pagrindo tenkinti ieškinį.
Dėl nurodytų motyvų ir aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, neištyrė visų esminių šios bylos išsprendimui būtinų nustatyti aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, todėl padarė faktiniais duomenimis nepagrįstas išvadas, tuo pažeisdamas civilinio proceso kodekso normas. Pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme ir tai yra pagrindas Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui (Kauno apygardos teismui) nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies ketvirtuoju punktu,
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.