Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posedyje apeliacine tvarka išnagrinejo baudžiamaja byla pagal nuteistuju L. M., R. P. ir V. D. (V. D.) apeliacinius skundus del Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. M. pripažintas kaltu padares nusikaltima, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 22 str. 1d., 25 str. 2 d., 260 str. 3 d., ir nuteistas laisves atemimu dešimciai metu ir šešiems menesiams, bausme atliekant pataisos namuose.

R. P. pripažintas kaltu padares nusikaltima, numatyta BK 22 str. 1d., 25 str. 2 d., 260 str. 2 d., ir nuteistas laisves atemimu aštuoneriems metams, bausme atliekant pataisos namuose.

Pagal BK 25 str. 2 d., 260 str. 3 d. (2004 m. kovo 25 d. epizodo) R. P. išteisintas, nenustacius, kad jis dalyvavo padarant šia nusikalstama veika.

V. D. pripažintas kaltu padares nusikaltima, numatyta BK 22 str. 1d., 25 str. 2 d., 260 str. 3 d. ir nuteistas laisves atemimu dešimciai metu, bausme atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustate:

L. M. ir R. P. , veikdami bendrininku grupeje, L.M. iš anksto susitarus del didelio kiekio psichotropiniu medžiagu pardavimo su asmeniu Nr. 19, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modeli, R. P. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybemis neteisetai igijo 98,099 g psichotropines medžiagos – amfetamino, kuria 2004 m. kovo 16 d. apie 13 val. automobiliu ,,Honda Prelude“ (duomenys neskelbtini) atgabeno i L.M. ir asmens Nr. 19 sutarta psichotropiniu medžiagu pardavimo vieta – automobiliu stovejimo aikštele prie parduotuves „Office 1“, esancios Saltoniškiu g. 9b, Vilniuje. I šia vieta kitu automobiliu „Honda Prelude“ (duomenys neskelbtini) atvykes L. M. susitiko su tariamu psichotropiniu medžiagu pirkeju – asmeniu Nr. 19 ir už 2200 Lt pardave jam R. P. atvežta 98,099 g amfetamino, nurodydamas jam paciam pasiimti šias psichotropines medžiagas iš automobilio „Honda Prelude“ (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo atvažiaves R. P. .

L. M. ir V. D. , veikdami bendrininku grupeje, L.M. iš anksto susitarus del labai didelio kiekio psichotropiniu medžiagu pardavimo su asmeniu Nr. 19, kuriam taikomas anonimiškumas ir veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modeli, 2004 m. kovo 25 d. apie 18 val. L. M. ir V. D. automobiliu „Honda Prelude“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) atvyko prie gyvenamojo namo, esancio Žerucio g. 8, Vilniuje, kur, išlipes iš automobilio, V. D. iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens igijo 437,073 g psichotropines medžiagos metamfetamino, po ko, L. M. ir V. D. tuo paciu automobiliu atgabeno šia psichotropine medžiaga i L.Meliukšcio ir asmens Nr. 19 sutarta psichotropiniu medžiagu pardavimo vieta – automobiliu stovejimo aikštele prie parduotuves „Saulute“, esancios Architektu g. 152, Vilniuje. L. M. susitiko su tariamais psichotropiniu medžiagu pirkejais – asmenimis Nr. 19 ir Nr. 20, kuriam taip pat taikomas anonimiškumas, ir pardave jiems už 11700 Lt 437,073 g. metamfetamino, nurodydamas asmeniui Nr. 20 pasiimti šia medžiaga iš automobilio „Honda Prelude“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini). Tuo momentu L. M. ir V. D. buvo sulaikyti policijos pareigunu.

Nuteistasis L. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendžio dali, kurioje nustatyta, kad jis nusikalstamas veikas padare grupeje iš anksto susitarusiu asmenu su R. P. ir V. D. , nepripažinti šios aplinkybes sunkinancia jo atsakomybe bei atsakomybe lengvinancia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltes.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Nera pagrindo tenkinti ir L.M. apeliacinio skundo prašymo taikyti jam BK 62 str. 1 arba 2 d. bei paskirti mažesne nei BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatyta bausme, kadangi nera šiame straipsnyje numatytu švelnesnes negu istatyme numatytos bausmes skyrimo pagrindu. Kad teismas galetu svarstyti švelnesnes negu istatyme numatyta bausme taikymo galimybe, BK 62 str. 1 d. atveju turi buti nustatyta, kad nusikalstama veika padares asmuo pats savo noru atvyko ar praneše apie šia veika, pripažino ja padares ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padejo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstama veika. Nei viena iš aukšciau minetu aplinkybiu byloje nenustatyta. Taip pat nera pagrindo taikyti ir BK 62 str. 2 d. Nors apeliantas skunde nurodo išlaikantis savo invalide motina, kuri serga Alzhaimerio liga, jai reikalinga nuolatine priežiura, o kitu asmenu, kurie galetu ja pasirupinti, nera (BK 62 str. 2 d. 1 p. - kaltininkas išlaiko asmenis kurie serga sunkia liga ar yra neigalus ir nera kam juos prižiureti), taciau nera kito BK 62 str. 2 d. numatyto pagrindo, kuriam esant teismas galetu svarstyti švelnesnes negu istatyme numatyta bausme taikymo galimybe, t.y. nenustatyta L.M. atsakomybe švelnianciu aplinkybiu, kuriu šiuo atveju turetu buti ne mažiau, kaip dvi.

Apeliacinio teismo teiseju kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, skirdamas L.M. bausme, BK 54 str. nurodytu bendruju bausmiu skyrimo pagrindu nepažeide, ivertino nusikalstamos veikos pobudi, jos pavojingumo laipsni, atsakomybe sunkinancia aplinkybe, nusikalstamos veikos stadija, jo, kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstama veika forma ir ruši, asmenybe charakterizuojancius duomenis. Teismas, atsižvelgdamas i byloje nustatytas bausmes individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padare pagrista išvada del L.M. skirtinos laisves atemimo bausmes dydžio. L.M. pagal BK 22 str. 1 d., 25 str. 2 d., 260 str. 3 d. skirta laisves atemimo dešimciai metu ir šešiems menesiams bausme yra labai artima minimaliai šio straipsnio sakcijoje numatytai bausmei, todel nelaikytina per griežta. Nors pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausme L.M. ir neatsižvelge i jo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe: išlaiko savo invalide motina, kuri serga Alzhaimerio liga, jai reikalinga nuolatine priežiura, o kitu asmenu, kurie galetu ja pasirupinti, nera, taciau apeliacinio teismo teiseju kolegija, ivertinusi šia aplinkybe kartu su kitomis bausmes individualizavimui reikšmingomis aplinkybemis, sprendžia, kad ji lemiamos reikšmes neturi ir neduoda pakankamo pagrindo dar labiau švelninti L.M. paskirtaja bausme.

Teiseju kolegija, atsižvelgdama i aukšciau išdestytus argumentus, daro išvada, kad tenkinti nuteistojo L.M. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nera pagrindo.

Byla nagrinejant apeliaciniame teisme nuteistasis R. P. pateike daug raštišku prašymu, pastebejimu, paaiškinimu, siekdamas irodyti savo teigini, jog policijos pareigunai ji sumaiše su broliu L.M., jog jie buvo susikeite automobiliais, kad striukemis nepasikeite bei paneigti pirmosios instancijos teismo išvada, kad psichotropines medžiagas atgabeno butent jis, o ne brolis L. M. . Taciau apeliacinio teismo teiseju kolegija, išnagrinejusi baudžiamaja byla bei atlikusi išsamu irodymu tyrima sprendžia, kad nuosprendi priemusio teismo išvada del R. P. kaltes irodytumo igijus ir atgabenus i Pienines g. Vilniuje dideli kieki psichotropiniu medžiagu yra teisinga ir pagrista.

Apeliacinio teismo teiseju kolegija, atsižvelgdama i aukšciau išdestytus argumentus daro išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje del R. P. pripažinimo kaltu padarius nusikaltima, numatyta BK 22 str. 1 d., 25 str. 2 d., 260 str. 2 d. yra pagristas ir teisetas, atitinka faktines bylos aplinkybes, todel ji panaikinti nera pagrindo.

Apeliacinio teismo teiseju kolegija taip pat konstatuoja, kad apygardos teismas, skirdamas R. P. bausme, BK 54 str. nurodytu bendruju bausmiu skyrimo pagrindu nepažeide, ivertino nusikalstamos veikos pobudi, jos pavojingumo laipsni, atsakomybe sunkinancia aplinkybe, nusikalstamos veikos stadija, jo, kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstama veika forma ir ruši, asmenybe charakterizuojancius duomenis. Teismas, atsižvelgdamas i byloje nustatytas bausmes individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padare pagrista išvada del R. P. skirtinos laisves atemimo bausmes dydžio. R. P. pagal BK 22 str. 1 d., 25 str. 2 d., 260 str. 2 d. skirta laisves atemimo aštuoneriems metams bausme yra minimali šio straipsnio sakcijoje numatyta bausme, todel nelaikytina per griežta ir nešvelnintina. Nors pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausme R. P. ir neatsižvelge i jo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe: jis prižiuri sergancia motina, kuri yra pirmos grupes invalide ir jai reikalinga kito asmens priežiura, taciau apeliacinio teismo teiseju kolegija, ivertinusi šia aplinkybe kartu su kitomis bausmes individualizavimui reikšmingomis aplinkybemis, sprendžia, kad ji lemiamos reikšmes neturi ir neduoda pakankamo pagrindo švelninti R. P. paskirtaja bausme.

Nuteistasis V. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nuteistas nepagristai, kadangi nepadare jam inkriminuotos veikos. Jis, kaip ir kiti nuteistieji iš esmes laikosi tos pacios gynybines pozicijos, kurios laikesi ir pirmosios instancijos teisme, t.y. teigia, jog ivykio vietoje su kitais nuteistaisiais atsidure atsitiktinai, nes ta diena autoivykyje sudauže savo automobili ir papraše draugo L.Meliukšcio pagalbos, su kuriuo visa diena ir važinejo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, iš tiesu, V. D. 2004-03-25, vairuodamas automobili „Nissan maxima“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, dalyvavo eismo ivykyje, po kurio, apie 13.58 val. „NESTE“ degalineje (Erfurto g.) susitiko su L.M. ir R. P. . Veliau L. M. su V. D. automobiliu „Nissan maxima“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, o R. P. automobiliu „Honda preliude“, valst. Nr. duomenys neskelbtini iš eismo ivykio vietos važiavo i autoservisa, esanti Geologu g., po to, palike ten apgadinta V. D. automobili, visi kartu, R. P. automobiliu „Honda preliude“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, važiavo i keliu policija Giraites g. 3, po to i degaline, i kita autoservisa ir pan. Sprendžiant iš šiu duomenu, iš tiesu galima sutikti su V. D. teiginiu, jog visi trys jie važinejo tvarkydami V. D. problemas kilusias del autoavarijos (automobilio remontas, ivykio fiksavimas keliu policijoje ir pan.). Taciau apeliacinio teismo teiseju kolegija daro išvada, kad V. D. nepagristai sureikšmina šia aplinkybe, noredamas suklaidinti teisma, jog jis nieko apie veliau vykdoma nusikalstama veika nežinojo ir atsidure ivykio vietoje butent del susiklosciusiu aukšciau išdestytu aplinkybiu. Ši apelianto teigini paneigia byloje surinkti ir teisme išnagrineti operatyvinio stebejimo duomenys ir liudytoju parodymai. 2004-03-25 vykdant L.M. operatyvini sekima, buvo nustatyta ir protokole del operatyviniu veiksmu atlikimo užfiksuota, kad 17.55 val., prie parduotuves „Saulute“, esancios Architektu gatveje Vilniuje, R. P. automobiliu atvyko visi trys nuteistieji. Šio fakto neneigia nei pats V. D. , nei kiti nuteistieji. Taciau apeliantas neigia ta fakta, kad veliau, t.y. 18.07 val., palike R. P., L. M. ir V. D. buvo nuvažiave adresu Žerucio g. 8, kur iš tyrimo metu nenustatyto asmens igijo labai dideli kieki psichotropiniu medžiagu ir atgabeno jas i ta pacia vieta, kurioje ju turejo laukti pirkejai, t.y. prie parduotuves „Saulute“, Architektu gatveje. V. D. teigia, kad teismas turejo remtis L.M. parodymais apie psichotropiniu medžiagu igijimo aplinkybes, kadangi butent L. M. vykde šia nusikaltama veika ir jo parodymai yra teisingi, o apeliantas apie tai nieko nežinojo.

L. M. , apklausiamas teisme apie 2004-03-25 psichotropiniu medžiagu igyjimo aplinkybes parode, kad prieš 18.00 val. jis susiskambino su asmeniu, kuris neva ir pirma karta (2004-03-16) jam parupino psichotropiniu medžiagu, ir susitare susitikti Lazdynu mikrorajone, prie „Arklio“ skulpturos, kur jis (L. M. ) paliks neužrakinta automobili „Honda preliude“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, kad minetas nežinomas asmuo galetu i ji padeti psichotropines medžiagas. L. M. taip ir padare, tryse, kartu su V. D. ir R. P. , atvyko i sutarta vieta, kur visi išlipo iš automobilio ir ji paliko neužrakinta aikšteleje. L. M. teigia paprašes R. P. ir V. D. eiti i kavine, kol jis sutvarkys reikalus. Pats jis taip pat teigia nemates, kaip i automobili buvo padetos psichotropines medžiagos, kadangi nežinomas asmuo praše palikus automobili prie jo „nesisukineti“. Šiuos L.M. parodymus paneigia operatyvinio sekimo duomenys ir liudytoju parodymai. 2004-03-25 protokole del operatyviniu veiksmu atlikimo užfiksuota, kad 17.55 val. visiems nuteistiesiems atvykus prie parduotuves „Saulute“, esancios Architektu g., R. P. liko prie minetos parduotuves, o L. M. ir V. D. 18.07 val. tuo paciu automobiliu iš aikšteles išvažiavo ir atvyko i Žerucio g. 8 namo kiema, kur V. D. iš „BMW“ markes automobiliu atvykusio nenustatyto asmens paeme polietilenini maišeli su užrašu „Maxima“, po ko V. D. vel isedo i automobili „Honda preliude“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, ir kartu su L.M. grižo i ta pacia automobiliu stovejimo aikštele prie „Saulutes“ parduotuves Lazdynuose, kur susitiko su R. P.

Apeliantas skunde taip pat pažymi, kad prie bylos yra prideta vaizdo kasete, kurioje 2004 m. kovo 25 d. yra filmuota medžiaga apie ši ivyki. Taciau ši filmuota medžiaga, jo teigimu, nepatvirtina, kad V. D. ir L. M. dviese butu atvažiave i mineta nusikaltimo vieta. Iš filmuotos medžiagos matyti, kaip apeliantas ir R. P. dviese vaikšcioja ir laukia L.M., ka parode visi trys nuteistieji. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai remesi policijos darbuotoju parodymais, kuriu nepatvirtina filmuota medžiaga, todel buvo pažeistas BPK 305 str. 1 d. 2 p.

Apeliacinio teismo teiseju kolegija nesutinka su šiuo apelianto teiginiu. Skunde, pagrisdamas savo teigini del liudytoju parodymu prieštaravimo kitiems bylos duomenims, tame tarpe ir filmuotai medžiagai, apeliantas akcentuoja fakta, kad liudytojai D. B. , S.R. ir A. C. parode mate, kaip i ivykio vieta atvyko tik du asmenys, kai tuo tarpu visi nuteistieji parode, kad i ivykio vieta jie atvyko tryse. Taciau apeliacinio teismo teiseju kolegija, išnagrinejusi byla konstatuoja, kad liudytoju D. B. , S. R. ir A. C. , o taip pat liudytoju, kuriems taikomas anonimiškumas „Šaruno“ ir „Ramuno“ parodymai patvirtina protokole del operatyviniu veiksmu atlikimo užfiksuotus duomenis ir neprieštarauja kitiems byloje surinktiems irodymams. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 19 „Šarunas“ parode, kad 2004 m. kovo 25 d. L. M. jam paskambino apie 18.00 val. ir pasake atvykti i Lazdynu mikrorajona, prie „Arklio“ skulpturos. Taigi logiška, kad sulaikymo grupes darbuotojams, t.y. liudytojams D. B. , S.R. ir A. C. , apie tikslia psichotropiniu medžiagu pardavimo vieta i kuria jie turi vykti, buvo pranešta jau po 18.00 val. O kaip matyti iš protokolo del operatyviniu veiksmu atlikimo, patys L. M. , V. D. ir R. P. i mineta aikštele atvyko dar 17.55 val. Iš to seka, kad mineti liudytojai ivykio vieta atvyko truputi veliau, nei nuteistieji, todel nemate, kaip i aikštele atvažiavo visi trys nuteistieji. Taigi, visiškai pagrista pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojai D. B. , S.R. ir A. C. ivyki mate tik nuo to momento, kuomet automobiliu „Honda preliude“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, jau po psichotropiniu medžiagu igijimo Žerucio g. 8 namo kieme, i aikštele prie „Arklio“ skulpturos grižo tik L. M. ir V. D. Todel mineti liudytojai ir parode, kad mate, kaip i ivykio vieta atvyko tik du asmenys (L. M. ir V. D.). Šiu liudytoju parodymai del tolimesnes ivykiu eigos taip pat atitinka protokole del operatyviniu veiksmu atlikimo užfiksuotus duomenis bei islaptintu liudytoju „Šaruno“ ir „Ramuno“ parodymus. Su psichotropinemis medžiagomis i aikštele grižus L.M. ir V. D., L. M. nuejo prie automobilio, kuriuo atvyko NVIM dalyviai, o R. P. ir V. D. , stovedami prie kiosku, stebejo automobili „Honda preliude“, valst. Nr. duomenys neskelbtini (t.1, b.l. 30-32). Butent tai, kaip R. P. ir V. D. stebi palikta automobili „Honda preliude“, valst. Nr. duomenys neskelbtini ir užfiksuota filmuotoje medžiagoje. Ivykus sanderiui tarp L.M. ir NVIM dalyvio „Šaruno“, kitas NVIM dalyvis „Ramunas“ nuejo i mineta baltos spalvos automobili ir iš jo paeme psichotropines medžiagas, kurios buvo idetos i maišeli su užrašu „Maxima“. Veliau visi nuteistieji susedo i ta pati automobili, kuriame ir buvo sulaikyti policijos pareigunu.

Kaip mineta, operatyvinio sekimo metu taip pat buvo užfiksuota, jog V. D. Žerucio g. 8 namo kieme iš „BMW“ markes automobiliu atvykusio nenustatyto asmens paeme polietilenini maišeli su užrašu „Maxima“, kuri nusineše i L.M. vairuojama automobili „Honda preliude“, valst. Nr. duomenys neskelbtini. Iš karto po to automobilis buvo atvairuotas i sutarta psichotropiniu medžiagu pardavimo vieta prie „Arklio“ skulpturos Lazdynu mikrorajone ir paliktas neužrakintas. Apeliacinio teismo teiseju kolegija atkreipia demesi i tai, kad L. M. ir V. D. išlipdami iš automobilio iš jo jokio maišelio neišsineše. Ivykus sanderiui, L.M. nurode NVIM dalyviams, kad automobilyje yra maišelis su užrašu „Maxima“ su psichotropinemis medžiagomis. Pagal šiuos nurodymus NVIM dalyvis „Ramunas“ rado toki maišeli ir ji paeme. Po ivykio apžiurejus automobili jame rasta ivairiu daiktu, taciau jokio kito maišelio su užrašu „Maxima“ nerasta. Iš to seka išvada, kad V. D. Žerucio g. 8 namo kieme igytas maišelis su užrašu „Maxima“ ir buvo butent tas pats maišas su labai dideliu kiekiu psichotropiniu medžiagu.

Nors, kaip mineta, L.M. teigia, kad psichotropines medžiagas i jo palikta neužrakinta automobili „Honda preliude“, valst. Nr. duomenys neskelbtini padejo tyrimo metu nenustatytas asmuo, su kuriuo jis buvo susitares, taciau šios L.Meliukšcio versijos nepatvirtina byloje surinti duomenys. Nei protokole del operatyviniu veiksmu atlikimo neužfiksuota, nei liudytoju D. B. , S. R. ir A. C. , o taip pat liudytoju, kuriems taikomas anonimiškumas „Šaruno“ ir „Ramuno“ parodymais nenustatyta, kad prie L.M. palikto automobilio, iki i ji patenkant NVIM dalyviui „Ramunui“ ir iš jo paimant psichotropines medžiagas, butu priejes ir i ji ka nors padejes pašalinis asmuo. Nors, kaip matyti iš byloje surinktu duomenu, R. P. ir V. D. , ir stebejo automobili „Honda preliude“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, taciau pašalinio asmens patekimo i ji taip pat nenurode mate. L. M. taip pat parode, kad nemate, kaip i jo palikta automobili tyrimo metu nenustatytas asmuo padejo psichotropines medžiagas, kadangi, pasak L.M., tyrimo metu nenustatytas asmuo jam liepes ten „nesisukineti“. Teiseju kolegija atkreipia demesi i tai, kad L. M. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parode, kad tyrimo metu nenustatytas asmuo jam sake, kad preke bus „kažkokiame maišelyje“, taciau koks konkreciai bus maišelis, L. M. teige nežinojes (t. 3, b.l. 11). Tuo tarpu protokole apie techniniu priemoniu panaudojima atliekant operatyvinius veiksmus, kuriame užfiksuotas pokalbis tarp L.M. ir NVIM dalyvio „Šaruno“, vykes 2004-03-25, apie 18.30 val., t.y. tuo metu, kai L. M. i aikštele prie „Arklio“ skulpturos atvykus NVIM dalyviams sedejo ju automobilyje ir vyko sanderis, i „Šaruno“ klausima ar maišas su psichotropinemis medžiagomis nebus permatomas atsake, kad bus „Maximos“ maišas (t.1, b.l. 37). Tai, kad L. M. tiksliai nurode, jog psichotropines medžiagos bus „Maximos“ maiše patvirtino ir liudytojas „Šarunas“. Aukšciau nurodyti argumentai paneigia L.M., taigi ir V. D. iškelta versija, jog psichotropines medžiagas i jo palikta automobili idejo tyrimo metu nenustatytas asmuo.

Atsižvelgdama i aukšciau išdestytus argumentus, apeliacinio teismo teiseju kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padare pagrista išvada del L.M. ir V. D. parodymu apie 2004-03-25 padaryto nusikaltimo aplinkybes ir pagristai ivertino juos, kaip siekima išvengti atsakomybes V. D. bei sušvelninti atsakomybes laipsni L.M. Taip pat pagrista teismo išvada ir del V. D. kaltes ivykdžius nusikaltima, numatyta BK 22 str. 1 d., 25 str. 2 d., 260 str. 3 d., t.y. igijus labai dideli kieki psichotropiniu medžiagu – metamfetamino, ir kartu su L.M. atgabenus i automobiliu stovejimo aikštele prie „Saulutes“ parduotuves Lazdynu mikrorajone, Vilniuje, ir pardavus jas asmenims, veikiantiems pagal NVIM.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas aukšciau minetus operatyvinius duomenis nepagristai pripažino irodymais, kadangi duomenys nepatikrinti istatymo numatytais procesiniais veiksmais. Teismo posedyje nebuvo išsamiai ištirtos operatyviniu veiksmu atlikimo aplinkybes, nuosprendyje nemotyvuojamas slapta gautu duomenu patikimumas ir taip pažeisti baudžiamojo proceso istatymai.

Apeliacinio teismo teiseju kolegija atmeta ši apeliacinio skundo teigini, kaip nepagrista.

BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostata itvirtina irodymu leistinumo principa. Vadovaujantis šia BPK norma, irodymais gali buti tik 1) teisetais budais gauti duomenys, 2) kuriu patikimumas gali buti patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais. Apeliantas skunde gincyja abi minetame straipsnyje itvirtintas irodymu leistinumo salygas.

Pirmiausia, jis teigia, kad 2004 m. kovo 16 d., vykdant operatyvinius veiksmus, buvo nustatyti konkretus asmenys, platine dideli kieki psichotropiniu medžiagu, tai yra nustatytas ivykis, turintis nusikaltimo požymiu. Pagal BPK 171 str. 1 d., tokiu atveju nedelsiant turejo buti pradetas ikiteisminis tyrimas. Apeliantas taip pat pažymi, kad pagal BPK 160 str., slaptas sekimas kaip procesine prievartos priemone, galima tik esant teisejo sutikimui, taciau del šio ivykio ikiteisminis tyrimas pradetas nebuvo. 2005 m. kovo 25 d. buvo vykdomas slaptas sekimas, t.y., neteisetai taikomos procesines prievartos priemones, todel šio slapto sekimo duomenys kaip ir pats sekimas yra neteiseti ir negalejo buti pripažinti irodymais.

Operatyvines veiklo istatymo 9 str. 1 d. nurodoma, kad operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nera nustatyti, bet turima informacijos apie rengiama, daroma ar padaryta labai sunku ar sunku nusikaltima. Ši istatymo nuostata leidžia operatyvini tyrima pradeti anksciau nei ikiteismini tyrima, kuris, sutinkamai su BPK 171 str. 1 d., pradedamas tik gavus skunda, pareiškima ar pranešima apie nusikalstama veika arba jeigu ikiteisminio tyrimo istaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius.

Taigi, šioje byloje policijos pareigunai, turedami operatyvines informacijos apie tai, kad L. M. užsiima neteiseta prekyba narkotinemis ar psichotropinemis medžiagomis, teisetai, vadovaudamiesi Operatyvines veiklos istatymo 5 str. 1 d. 2 p. ir 9 str. 1 d., pradejo operatyvini tyrima ir taike operatyvines veiklos metodus (NVIM, operatyvini sekima) daromam sunkiam ir labai sunkiam nusikaltimui atskleisti bei ji darantiems asmenims nustatyti. Nusikalstamos veikos dokumentavimo tikslais 2004-02-27 Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras sankcionavo nusikalstamos veikos imitacijos modeli Nr. 788s, o 2004-03-22 Generalionio prokuroro pavaduotojas sankcionavo NVIM Nr. 1243s. Tokiu budu darytina išvada, kad policijos pareigunai, atlikdami operatyvini tyrima teisetai rinko informacija apie daroma nusikaltima ir ji darancius asmenis. Informacija, gauta taikant operatyvines veiklos metodus, surinkta operatyvines veiklos istatymo nustatyta tvarka, yra teiseta ir sutinkamai su Operatyvines veiklos istatymo 17 str., gali buti naudojama baudžiamajame procese.

Pagrindinis V. D. skundo argumentas, teigiant, kad duomenys apie nusikaltama veika šioje byloje buvo surinkti neteisetai, yra tai, kad 2005-03-16 nustacius konkrecius asmenis (L. M. ir R. P.), išplatinusius dideli kieki psichotropiniu medžiagu, nedelsiant nebuvo pradetas ikiteisminis tyrimas, kaip to reikalaujama BPK 171 str. 1 d. Apeliacines instancijos teismas atkreipia demesi, kad BPK 2 str. yra numatyta prokuroro ir ikiteisminio tyrimo istaigu pareiga kiekvienu atveju, kai paaiškeja nusikalstamos veikos požymiu, pagal savo kompetencija imtis visu istatymu numatytu priemoniu, kad per trumpiausia laika butu atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Šioje normoje, kalbant apie istatymu numatytas priemones, istatymu leidejas turi galvoje ne tik BPK, bet ir kituose istatymuose, tame tarpe ir Operatyvines veiklos istatyme numatytas priemones. Be to, pirmosios instancijos teismas savo nuopsrendyje pagristai nustate, jog tarp L.Meliukšcio ir asmens Nr. 19, veikusio pagal NVIM, buvo susitarimas del nevienkartinio psichotropiniu medžiagu pirkimo (pardavimo), šias medžiagas L. M. realizavo vienam asmeniui, abi nusikalstamas veikas skiria trumpas laiko tarpas. Atsižvelgdamas i tai, teismas padare pagrista išvada, kad L.M. nusikalstama veika buvo testinio pobudžio. Tokiu budu darytina išvada, kad 2004 m. kovo 16 d. L. M. su R. P. ivykde tik dali testines nusikalstamos veikos, todel, policijos pareigunai, žinodami apie L.M. ketinimus testi daroma nusikalstama veika, teisetai ir pagristai tese operatyvini tyrima, t.y., kaip numatyta BPK 2 str., emesi visu istatymu nustatytu priemoniu, siekdami pilnai išaiškinti šia testine nusikalstama veika, nustatyti jos masta ir visus ja darancius asmenis. Nors baudžiamojo proceso istatymo (BPK 171 str. 1 d.) nuostata del ikiteisminio tyrimo pradejimo, ikiteisminio tyrimo istaigai nustacius nusikalstamos veikos požymius yra imperatyvi ir nepalieka jai galimybes pasirinkti pradeti ar ne ikiteismini tyrima, taciau apeliacinio teismo teiseju kolegija atkreipia demesi, kad istatymo leidejo vartojama formuluote „tuoj pat“ nera visiškai apibrežta. Apeliacinio teismo teiseju kolegija daro išvada, kad šiuo atveju, sprendžiant ar buvo pažeisti BPK 171 str. 1 d. reikalavimai, svarbiausias yra ne laiko tarpo tarp gautu duomenu apie nusikalstama veika ir ikiteisminio tyrimo pradžios klausimas, bet šiu duomenu apie daroma nusikalstama veika ir ja darancius asmenis pakankamumo klausimas, tai ar ikiteisminis tyrimas apskritai buvo pradetas bei tai, ar tesiant operatyvini tyrima del daromo nusikaltimo buvo užtikrinta, kad nebutu padaryta reali žala istatymu saugomoms vertybems. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradetas 2004-03-25, tuoj pat po antrojo psichotropiniu medžiagu pardavimo NVIM dalyviams epizodo, t.y. surinkus pakankamai duomenu ne tik apie L.M. ir R. P. , bet ir apie kito asmens - V. D. dalyvavima vykdant šia nusikalstama veika, o taip pat gavus duomenu, kad kesinamasi padaryti ne tik sunku, bet ir labai sunku nusikaltima. Be to, apeliacinio teismo teiseju kolegija atkreipia demesi, kad šiuo atveju psichotropiniu medžiagu pardavimas buvo kontroliuojamas NVIM vykdanciu teisesaugos pareigunu, kiti asmenys psichotropiniu medžiagu neisigijo ir nevartojo, jas paeme teisesaugos pareigunai, t.y. veika nebuvo padaryta žala visuomenes saugomoms vertybems. Pažymetina ir tai, kad V. D. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje buvo nustatytas 2004-03-25, t.y. butent tesiant operatyvini tyrima, todel jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas ir negalejo buti pradetas anksciau, negu buvo gauti duomenys apie jo dalyvavima nusikalstamoje veikoje. Taigi, ikiteisminis tyrimas V. D. atžvilgiu pradetas butent tuoj pat po to, kai buvo nustatyti jo nusikalstamos veikos požymiai.

Atsižvelgdama i šiuos argumentus, apeliacinio teismo teiseju kolegija sprendžia, kad BPK 171 str. 1 d. reikalavimai pažeisti nebuvo.

Apeliaciniame skunde V. D. taip pat teigia, kad nepradejus ikiteisminio tyrimo vykdant slapta sekima buvo pažeisti šios procesines prievartos priemones taikymo reikalavimai, numatyti BPK 160 str. Apeliacinio teismo teiseju kolegija atkreipia apelianto demesi, kad jis painioja BPK numatyta procesine prievartos priemone slapta sekima, kuris gali buti atliekamas tik pradejus ikiteismini tyrima ir ikiteisminio tyrimo teisejui priemus nutarti, su Operatyvines veiklos istatymo 3 str. 12 p. ir 16 p. numatytu operatyvines veiklos metodu, t.y. budu gauti operatyvine informacija – operatyviniu sekimu. Šis operatyvines veiklos metodas taikomas vykdant operatyvini tyrima, vadovaujantis butent operatyvines veiklos istatymu, o ne BPK normomis. Tokiu budu šio operatyvines veiklos metodo vykdymui taikytini bendri operatyvines veiklos teisetumo reikalavimai ir principai: operatyvines veiklos subjektai turi vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Operatyvines veiklos ir kitais istatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinemis sutartimis ir kitais teises aktais, operatyvine veikla grindžiama teisetumo, žmogaus ir pilieciu teisiu bei laisviu užtikrinimo, viešojo intereso apsaugos, konspiracijos, konfidencialumo, viešu ir slaptu priemoniu bei metodu derinimo principais (Operatyvines veiklos istatymo 2, 4 str.). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šie reikalavimai L.Meliukšciui taikant operatyvini sekima pažeisti nebuvo. Jis buvo sekamas, vadovaujantis Operatyvines veiklos istatymo 7 str. 1 d., 9 str. 1 p., turint informacijos apie daroma sunku ir labai sunku nusikaltima, siekiant išsiaiškinti nusikalstamas veikas bei nustatyti jas darancius asmenis ir nusikalstamos veikos požymius. Tam, kad taikant ši metoda surinkta informacija butu galima panaudoti baudžiamajame procese, ji turi buti užfiksuota Operatyvines veiklos istatymo nustatyta tvarka. Operatyvines veiklos istatymo 17 str. nustato, kad islaptinta operatyvine informacija istatymu nustatyta tvarka gali buti išslaptinama ir panaudojama baudžiamajame procese. Jeigu tokia informacija panaudojama baudžiamajame procese, turi buti surašomas protokolas del operatyviniu veiksmu atlikimo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, informacija, siekiant ja veliau panaudoti baudžiamajame procese ir buvo užfiksuota protokoluose del operatyviniu veiksmu atlikimo (t. 1, b.l. 15-16 ir 30-32).

Lietuvos apeliacinio teismo teiseju kolegija, atsižvelgdama i aukšciau išdestytus argumentus sprendžia, kad šioje byloje baudžiamojo proceso istatymo reikalavimai del duomenu gavimo teisetumo pažeisti nebuvo ir pirmosios instancijos teismas visus vykdant operatyvini tyrima gautus duomenis pagristai pripažino irodymais šioje baudžiamojoje byloje.

Antra irodymu leistinumo salyga yra tai, kad turi buti galimybe šiuos duomenis patikrinti istatymo numatytais procesiniais veiksmais. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeide ši BPK 20 str. 4 d. reikalavima, kadangi operatyviniais metodais gautu duomenu nepatikrino istatymo numatytais procesiniais veiksmais. Apeliacinio teismo teiseju kolegija atmeta ši apeliacinio skundo argumenta, kaip nepagrista. Šiuo atveju nera pagrindo teigti, kad duomenys, gauti pritaikius NVIM ir kitus operatyvines veiklos metodus, nebuvo patikrinti baudžiamojo proceso istatymo numatytais veiksmais, nes, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas operatyvines veiklos metodais gautus duoenis apklause visus liudytojus, tame tarpe, vadovaudamasis BPK 282 straipsnio nuostatomis, ir liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, ištyre rašytine bylos medžiaga. Be to, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas bei slapta sekima atlikes asmuo buvo papildomai apklausti ir nagrinejant byla apeliacines instancijos teisme.

Ta apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe, kad techninemis priemonemis nebuvo užfiksuotas (nufilmuotas ar nufotografuotas) narkotiniu medžiagu pardavimas neduoda pagrindo abejoti faktinemis bylos aplinkybemis, nes jos nustatytos, kaip jau mineta, teismo ivertintu irodymu visuma.

Apeliacinio teismo teiseju kolegija, išnagrinejusi byla sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinedamas byla, esminiu baudžiamojo proceso istatymo pažeidimu nepadare. Visos bylos aplinkybes nuodugniai ištirtos, nuosprendis pagristas kruopšciai ištirtais irodymais, kuriu tinkamumas, leistinumas ir vertinimas atitinka baudžiamojo proceso istatymo reikalavimus. Pažymetina, kad klausima, ar gauti duomenys laikytini irodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Baudžiamojo proceso istatymas reikalauja, kad teisejai irodymus vertintu pagal savo vidini isitikinima, pagrista išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybiu išnagrinejimu, vadovaudamiesi istatymu. Teigti, kad šioje byloje vertinant irodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nera pagrindo. Apkaltinamasis nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso istatymo reikalavimu. Savo forma ir turiniu jis iš esmes atitinka BPK 302 – 307 straipsniu nuostatas. Nuosprendžio sudetinese dalyse yra visi reikalingi rekvizitai. Aprašomoje dalyje išdestytos irodytomis ir neirodytomis pripažintos nusikalstamu veiku aplinkybes, pateikti motyvai, kuriais remiantis teismas vienais irodymais remesi, o kitus atmete, išvados, bausmes skyrimo motyvai.

Atsižvelgdama i aukšciau išdestytus argumentus, apeliacinio teismo teiseju kolegija daro išvada, kad tenkinti nuteistuju L.M., R. P. ir V. D. apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nera pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teiseju kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

L. M., R. P. ir V. D. apeliacinius skundus atmesti.