Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – R. B., skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. kovo 25 d. nutarties, kuria jai buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Utenos rajono apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartimi R. B., nepakaltinamumo būsenoje padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kurio taikymas buvo tęsiamas to paties teismo nutartimis.

2. Skundžiama nutartimi R. B. buvo pratęstas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Apylinkės teismas skundžiamą nutartį motyvavo tuo, kad R. B. psichikos būklė nepasikeitė – ji gerėja, tačiau nėra pakankamai stabili, jos socialinis pavojingumas neišnyko, todėl jos priverstinis stacionarinis gydymas šiuo metu yra būtinas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

5. Skunde apeliantė nurodo, kad yra sveika, todėl jai be pagrindo yra taikoma priverčiamoji medicinos priemonė. Tačiau skundą nagrinėjantis apygardos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis apie R. B. psichikos būklę šiuo metu, sutinka su apylinkės teismo išvada, kad jos psichikos būklė nors yra gerėjanti, tačiau nepakankamai stabili, jos socialinis pavojingumas neišnykęs, todėl jai reikalinga tęsti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata bei su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas. Be to, pagal BPK 405 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, pakeisti asmeniui taikomą priverčiamąją medicinos priemonę į kitą teismas gali, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė, o jeigu jo būklė nepasikeitė – teismas jam pratęsia priverčiamosios medicinos priemonės taikymą.

7. Asmens psichikos būklės vertinimas bei jos nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju pakankamai svarbią reikšmę turi R. B. gydančių gydytojų išvados ir rekomendacijos. Bylos duomenimis, R. B. psichikos liga susirgo (duomenys neskelbtini), ji savo nuožiūra lankėsi pas medikus ir nereguliariai vartojo medikamentus, kol nepakaltinamumo būsenoje padarė nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo (toliau – Komisija) medicininės apžiūros 2020 m. vasario 27 d. išvadoje nurodoma, kad R. B. psichikos būklė gerėjanti, tačiau dar nėra pakankamai stabili, ji išlieka nenuoseklaus, paralogiško mąstymo, su parafrenijos lygio didybės, savęs pervertinimo kliedesiais, epizodinėmis klausos pseudohaliucinacijomis, minčių atvirumo jausmu, kurie daro įtaką jos elgesiui; ji negeba be pagalbos susitvarkyti, jos adaptacinės galimybės labai ribotos, nuotaika nepastovi, ji slepia simptomus, nekritiška savo ligai. Komisija rekomendavo tęsti R. B. priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Nors skunde apeliantė nesutinka su tokia Komisijos išvada bei prašymu pratęsti jai taikomą priverstinį gydymą stacionare, tačiau subjektyvus jo požiūris į savo psichikos būklę, Komisijos išvados ir joje nurodytų duomenų nepaneigia. Skundą nagrinėjantis apygardos teismas, kaip ir apylinkės teismas, neturi pagrindo abejoti išvadą pateikusių gydytojų kompetencija ir jų turimomis specialiomis žiniomis. Duomenys, paneigiantys ar sukeliantys abejonių dėl šios išvados pagrįstumo, nėra pateikti, todėl šiais bylos duomenimis nėra pagrindo netikėti. Taigi, skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo R. B., pagrįstai vadovavosi šia išvada bei pagrįstai sprendė, kad jos psichikos būklė nepagerėjo ir socialinis pavojingumas neišnyko. Tokią išvadą tik patvirtina faktas, jog ir savo skunde R. B. neigia savo ligą ir padarytą nusikalstamą veiką. Tai leidžia manyti, jog be medikų priežiūros neprižiūrima medikų stacionare ji pati nesigydys.

8. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad R. B. psichikos būklė šiuo metu esmingai nepasikeitė – pagal dabartinę jos psichikos būklę jai reikalingas stacionarinis gydymas bendro stebėjimo sąlygomis dėl išliekančio socialinio pavojingumo, nestabilios psichikos būklės. Pagal BPK 405 straipsnio 3 dalies 1 punktą tai sudaro pagrindą jai pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą. Todėl skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, jos išvadų, su kuriomis sutinka apygardos teismas, skundo argumentai nepaneigia.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – R. B., skundą ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. kovo 25 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.