- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-27
- Bylos Nr.
- A-822-1924-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- Z. P.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Advokatai
- Kęstutis Virbickas
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Z. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja Z. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti 2007-09-28 LR teisingumo ministro įsakymą Nr. 7P-89.
Pareiškėja skunde nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 28 d. teisingumo ministras priėmė įsakymą Nr. 7P-89 (toliau – Įsakymas), kuriame nurodė, kad pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str. 2 d. ir 12 str. 3 d. pareiškėja nuo 2007 m. spalio 1 d. yra atleidžiama iš antstolės pareigų, nes neįgijo Antstolių įstatymo 4 str. 1 d. nustatyto išsilavinimo, ir yra išbraukiama iš Lietuvos antstolių sąrašo.
Pareiškėja mano, kad priimant Įsakymą buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai bei Antstolių įstatymo nuostatos, todėl Įsakymas turi būti panaikintas.
Nurodė, kad ji nuo 1998 metų dirba antstole. 2003 metais įstojo į Tarptautinį universitetą Maskvoje (humanitarinį). 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo Antstolių įstatymo 4 str. 1 d. numatytas reikalavimas, pagal kurį antstoliu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą. Pradėti taikyti šį reikalavimą įstatymas numatė nuo 2007-10-01. Vykdant institucinę antstolių reformą buvo nustatyti reikalavimai asmenims, pretenduojantiems būti įrašytiems į antstolių rezervą. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 1 d. buvo numatyta, kad dalyvauti viešame konkurse ir būti įrašyti į antstolių rezervą gali teismo antstoliai, studijuojantys, kad įgytų teisinį universitetinį išsilavinimą. Formuodama antstolių rezervą atsakovė priėmė Rusijos universitetų dokumentus ir pripažino juos tinkamais įrodant faktą, kad yra įgyvendinamas reikalavimas studijuoti, siekiant įgyti aukštąjį teisinį išsilavinimą.
2002 metais pareiškėja Teisingumo ministerijoje išlaikė kvalifikacinį antstolio egzaminą. Ji pagrįstai tikėjosi, kad baigusi pasirinktas studijas atitiks visus įstatymo keliamus reikalavimus, ir kad jos įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką. Tik 2007 metais, baigusi studijas, sužinojo, kad įgyto išsilavinimo neužtenka ir ji turi laikyti papildomą kvalifikacinį egzaminą.
Šalies argumentai
Pareiškėja mano, kad atsakovas jos profesinį vertinimą ir jos kvalifikacijos pripažinimą atliko, kai 2002 m. ji laikė antstolio profesinį kvalifikacinį egzaminą ir laimėjo viešą konkursą, taip pat tuomet, kai 2002 m. formuojant antstolių rezervą ji atsakovui pateikė dokumentus, įrodančius, kad studijuoja Tarptautiniame universitete Maskvoje. Atsakovas nei tada, nei vėliau pareiškėjos neinformavo, kad šio universiteto diplomas nėra pakankamas. 2006 m. ministerija pareiškėją atestavo, tokiu būdu dar kartą pripažino, kad jos kvalifikacija, jei ji iki 2007-10-01 baigs Tarptautinį universitetą Maskvoje, bus laikoma tinkama.
Pareiškėja nurodo, kad jai nebuvo suteiktas protingas terminas įgytam išsilavinimui legalizuoti, nes ji studijas baigė 2007-03-20, o diplomą gavo 2007-05-30. Studijų vertinimas turi būti atliekamas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo dokumentų pateikimo. Diplomas yra vienas iš pateiktinų dokumentų (Nuostatų 10.2 p.), todėl pareiškėjos kvalifikacijos vertinimas galėjo būti atliktas tik po trijų mėnesių nuo diplomo gavimo datos. Vadovaujantis Nuostatų 20 p., sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo turi būti priimamas per mėnesį nuo tos dienos, kai Švietimo ir mokslo ministerija gauna dokumentus, nurodytus Nuostatų 20 p. Pageidaujama egzamino data gali būti ne ankščiau kaip po 2 mėnesių nuo Studijų kokybės vertinimo centro pažymos dėl kvalifikacijos įvertinimo gavimo dienos (Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus įsakymu patvirtinto Kvalifikacinių egzaminų asmenims, siekiantiems užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, ar aukštojo mokslo kvalifikacijų akademinio pripažinimo Lietuvoje, organizavimo tvarkos aprašo (toliau Aprašas) 9 p.). Darytina išvada, kad kvalifikacinis egzaminas gali būti laikomas ne anksčiau kaip po 5 mėnesių nuo diplomo gavimo dienos (Nuostatų 13 p. ir Aprašo 9 p.).
Išdėstytos aplinkybės rodo, kad galiojanti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje tvarka ir reali pripažinimo proceso eiga nesudarė pareiškėjai realių galimybių iki 2007-10-01 išlaikyti kvalifikacinius egzaminus ir nesėkmės atveju juos perlaikyti (Aprašo 60 p.).
Vadovaudamasi Nuostatais, Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomą, išduotą 2007-05-30, pareiškėja pateikė Studijų kokybės vertinimo centrui, kuris nusprendė, kad jos įgyta kvalifikacija vertinama kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, kad pareiškėja išlaikys kvalifikacinį teisės egzaminą.
Vykdydama minėtą Studijų kokybės vertinimo centro nurodymą, pareiškėja laikė teisės kvalifikacinį egzaminą, tačiau nesėkmingai, egzamino perlaikymo diena dar nėra paskirta.
Savo ateitį pareiškėja siejo su antstolio pareigomis, todėl visą laiką vykdė visus įstatymo reikalavimus: įsigijo patalpas ir įkūrė kontorą, įsigijo naują materialinę bazę, baldus, techninę įrangą, priėmė į darbą darbuotojų. Nuo 1998 m. yra įrašyta į antstolių sąrašą ir dirba šioje sferoje daugiau nei 9 metus, todėl pagrįstai tikėjosi protingų ir pagrįstų savo įgytų teisių apsaugos.
Skunde rašė, kad teisinėje valstybėje yra ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų. 2002 m. pareiškėja buvo įrašyta į antstolių rezervo sąrašą ir jai buvo iškeltas reikalavimas įgyti aukštąjį išsilavinimą. Šį reikalavimą ji įvykdė 2007 metais, vadinasi įgyvendino visus įstatymo jai keliamus reikalavimus, tačiau jokių teisių neįgijo, priešingai, atsirado dar vienas papildomas reikalavimas – kvalifikacinio egzamino laikymas. Pareiškėja mano, kad toks įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų nesilaikymas pažeidžia jos teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Teisėtų lūkesčių principas suponuoja valstybės bei valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Tai reiškia, kad asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti įgyvendintos.
Nurodė, kad Antstolių įstatymas ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas reglamentuoja antstolio įgaliojimų pabaigą. Antstolio įstatymo 12 str. pateikiamas baigtinis antstolio įgaliojimų pasibaigimo atvejų sąrašas. Šis įstatymas laikytinas specialiuoju. Kaip matyti iš šio įstatymo 12 str. pateikto baigtinio antstolių įgaliojimų pasibaigimo sąrašo, jame nenumatyta tokio atleidimo pagrindo, pagal kurį pareiškėja buvo atleista, t. y. iki 2007-10-01 neįgijus Antstolių įstatymo 4 str. 1 d. nustatyto reikalavimo. Tai reiškia, kad nurodytuose įstatymuose yra įtvirtintos viena kitai prieštaraujančios nuostatos, todėl Įsakymas, kuris remiasi Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, tačiau prieštarauja Antstolių įstatymui, yra nepagrįstas ir naikintinas, nes prieštarauja teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad Studijų kokybės vertinimo centras priėmė sprendimą dėl kvalifikacinio egzamino, tačiau ji jo neišlaikė.
Pareiškėja pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: ar Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. spalio 10 d. priimto Teismo antstolių įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 92-2847) 2 str. 1 d. nuostata „Per septynerius metus nuo Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje“ ir 2 str. 2 d. nuostata „Jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams; ar Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 9 d. priimto Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 53-2043) 5 str. 1 d. nuostata „Teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į <...> Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d.“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams; ar Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 9 d. priimto Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 53-2043) 5 str. 2 d. nuostata „Antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Šio straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių. Antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad antstolis atleidžiamas teisingumo ministro įsakymu.
Kadangi pareiškėja Teisingumo ministerijai iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą patvirtinančio dokumento ir pati pareiškėja pripažįsta šią aplinkybę, teisingumo ministras turėjo įstatymo nustatytą pareigą atleisti pareiškėją iš antstolių. Kitaip tariant, suėjus nustatytai datai (2007 m. spalio 1 d.), teisingumo ministras turėjo patikrinti, ar pateiktas dokumentas, patvirtinantis įgytą aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, ir jei jo nėra, antstolį atleisti iš pareigų. Atsakovas daro išvadą, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata įtvirtino antstoliui pareigą įgyti atitinkamą išsilavinimą iki nustatyto termino ir šios pareigos nevykdymo teisines pasekmes. Taikant pagal analogiją administracinių teismų praktikoje dėl tarnybinių ginčų suformuluotas nuostatas, kad esant Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytai pareigai įgyti reikalaujamą išsilavinimą netaikomi reikalavimai dėl įspėjimo prieš atleidžiant dėl atestavimo ar kitokių procedūrų, kurių būtina laikytis kitais atleidimo iš pareigų atvejais, kadangi pati norma turi įspėjamąją reikšmę.
Nurodo, kad Antstolių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti antstolio įgaliojimų pasibaigimo pagrindai: antstoliui mirus arba atleidus jį iš antstolių. Šio straipsnio 2 dalyje yra išvardyti atvejai, kai antstolis atleidžiamas iš pareigų. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodytas dar vienas antstolių atleidimo pagrindas – reikiamo išsilavinimo neįgijimas iki 2007 m. spalio 1 d. Antstolių atleidimo atvejai, nustatyti Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje neprieštarauja vienas kitam. Aplinkybė, kad specialus antstolių atleidimo iš pareigų pagrindas yra nustatytas Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, atsakovo manymu, nėra aplinkybė, dėl kurios šis atleidimo iš pareigų pagrindas negali būti taikomas ar vertintinas kaip prieštaraujantis Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai. Pažymėjo, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatyta išimtis antstoliams dėl Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo taikymo, todėl būtent šiame straipsnyje yra nustatytas specialus išimtinis atleidimo iš antstolių pagrindas. Taigi, nėra teisinio pagrindo manyti, kad teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 7P-89 prieštarauja Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai. Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad Lietuvos gyventojai turi teisę mokytis kitose šalyse. Ši teisė įgyvendinama asmens iniciatyva, jos garantijas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai arba tarptautiniai susitarimai. Atsakovo manymu, aplinkybė, kad asmenys turi teisę mokytis kitose šalyse, neatleidžia jų nuo pareigos įvykdyti teisės aktų reikalavimus dėl užsienio įgytos kvalifikacijos pripažinimo, todėl šis argumentas yra nepagrįstas. Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje aukštasis išsilavinimas apibrėžiamas kaip išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsienio aukštosiose mokyklose įgytas išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Vadovaujantis Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir 42 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.2 punktu, dokumentais, įrodančiais asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra dokumentas, liudijantis įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete, ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuris liudija, kad asmens užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas. Atsakovas nurodo, kad kai asmuo įgyja aukštąjį išsilavinimą užsienio aukštojoje mokykloje, jo įgyta kvalifikacija laikoma atitinkančia kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje, tik švietimo ir mokslo ministro įsakymu pripažinus užsienyje įgytą kvalifikaciją. Pažymėjo, kad pareiškėja iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė Teisingumo ministerijai tokio sprendimo ir iš pateiktų įrodymų bei pareiškėjos paaiškinimo matyti, kad toks sprendimas dar nėra priimtas.
Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą paaiškino, kad teisėtų lūkesčių apsauga ir teisinis tikrumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai, išplėtoti konstitucinėje jurisprudencijoje. Teisėtų lūkesčių principas reiškia, kad teisinė sistema asmenį įtikina, jog jis pasieks tam tikrą rezultatą, jei veiks vadovaudamasis teisės normomis. Šie lūkesčiai turi būti apsaugoti esant dviem atvejams: lūkesčiai yra teisėti ir pagrįsti. Šiuo atveju esant teisės aktuose nustatytai pareigai atleisti antstolį, jei šis iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijo nustatyto išsilavinimo, pareiškėja negalėjo teisėtai ir pagrįstai tikėtis, kad ji nebus atleista, jeigu ši sąlyga nebus tinkamai įgyvendinta. Pasirinkdama aukštąją mokyklą ir studijų programą pareiškėja privalėjo pasidomėti ne tik dėl galimybės įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir dėl diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir galimybės įgyti reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Teisinio tikrumo principo tikslas yra užtikrinti, kad administracinė priemonė bus pritaikyta laikantis galiojančių teisės aktų bei pranešus apie ją suinteresuotam asmeniui. Atsakovas nurodė, kad atleidžiant pareiškėją iš antstolės pareigų, šių reikalavimų buvo laikomasi.
Nors pareiškėja skundžia atleidimą iš antstolių, iš esmės visi jos skundo argumentai yra susiję su užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimu ir pripažinimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 patvirtintų Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų turiniu ir Studijų kokybės vertinimo centro veiksmais. Šiuos argumentus atsakovas siūlo laikyti nesusijusiais su byla.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, mano, kad teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 7P-89 neprieštarauja Antstolių įstatymo nuostatoms, Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 daliai, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.
Teismas nustatė, kad pareiškėja Tarptautiniame universitete Maskvoje 2007 m. kovo 20 d. gavo diplomą, kuris yra valstybinis aukštojo mokslo dokumentas (b. l. 18-24).
Sprendime konstatuota, kad Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje aukštasis išsilavinimas apibrėžiamas kaip išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Sistemiškai taikant Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir 4 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 „Dėl užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktą ir šiuo nutarimu patvirtintų nuostatų 21, 22, 23 punktus matyti, kad dokumentais, įrodančiais asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra dokumentas, liudijantis įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete (diplomas), ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje.
Remdamasis Studijų kokybės vertinimo centro 2007 m. liepos 30 d. pažyma “Dėl kvalifikacijos įvertinimo“, išduota pareiškėjai, teismas konstatavo, kad tarp pareiškėjos kvalifikacijos, kurią įgijo užsienio universitete, bei studijų pasiekimų vertinimo reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje, yra esminis skirtumas, todėl Studijų kokybės vertinimo centras priėmė sprendimą kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, jeigu kvalifikacijos turėtoja išlaikys kvalifikacinį teisės egzaminą (b.l. 10). Kvalifikacinio egzamino pareiškėja neišlaikė (b. l. 76). Todėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2007-09-28 įsakymu Nr. 7P-89 antstolę Z. P. atleido iš antstolių, neįgijus Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo (b. l. 8). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus teismas priėjo išvadą, kad iki įstatymo nustatytos datos pareiškėja pateikė tik užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą (diplomą), liudijantį įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete, o švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuris patvirtina, kad asmens užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas, nepateikė, todėl neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), kurį pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį turėjo įgyti iki 2007 m. spalio 1 d.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str. prieštarauja Antstolių įstatymo 12 str., nustatančiam baigtinį antstolių atleidimo iš pareigų pagrindų sąrašą. Pažymėtina, kad Antstolių įstatymo 12 str. pateiktas antstolių atleidimo iš pareigų pagrindų sąrašas. Tuo tarpu Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str. yra nustatytas reikalavimas teismo antstoliams iki 2007-10-01 įgyti Antstolių įstatymo 4 str. nustatytą išsilavinimą ir šio reikalavimų neįvykdymo pasekmė – atleidimas iš antstolių. Teismas pažymėjo, kad paminėtos įstatymų nuostatos nėra konkuruojančios, jose yra nustatomi reikalavimai dviem skirtingoms asmenų grupėms: teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, ir antstoliams, kurie pradėjo veiklą įsigaliojus Antstolių įstatymui ir atitiko visus antstoliams keliamus reikalavimus, taip pat ir išsilavinimo reikalavimą. Teismas pastebėjo, kad tuo atveju, jei teismas remtųsi pareiškėjos argumentu dėl įstatymų prieštaravimo, tada teismo antstoliai, kurie pradėjo dirbti prieš priimant minėtus įstatymus, turėtų teisę dirbti neribotą laiką neįgiję išsilavinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 str. buvo nustatyta, kad „asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais <...> 3) turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1994 2 str. 1 d. buvo nustatyta, kad per septynerius metus nuo Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje. Šio įstatymo 2 str. 2 d. buvo nustatyta, kad jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos; 3 d. nustatyta, kad dirbti teismo antstoliais trejus metus nuo Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos gali būti priimami asmenys, kurie turi aukštąjį išsilavinimą ir studijuoja siekdami įgyti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Taigi teismas padarė išvadą, kad teismo antstoliai, įsigaliojus Teismo antstolių įstatymui (įsigaliojo 2000-10-31), žinojo, kad per septynerius metus nuo įstatymo įsigaliojimo jie turi įgyti reikiamą išsilavinimą. 2002-05-09 Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme buvo nustatyta, kad išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007-10-01. Šio pereinamojo laikotarpio trukmė buvo nustatyta atsižvelgiant į ankstesnį teisinį reguliavimą. Konstatuota, kad atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę (5 metai), septynerių metų terminas laikytinas pakankamu ir protingu terminu nustatytam išsilavinimui įgyti.
Konstitucinis Teismas 2008-01-07 nutarime konstatavo, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Pagal Antstolių įstatymo 2 str. 1 d. antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi antstoliui yra patikėta vykdyti itin svarbias viešąjį interesą įgyvendinančias funkcijas. Antstolis padeda užtikrinti teisės į teisminę gynybą realumą, nes tik įvykdžius teismo ar kitos įgaliotos institucijos sprendimą gali būti realiai apginta pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymų saugomas interesas. Atsižvelgiant į antstolio atliekamų funkcijų pobūdį ir reikšmę, yra visiškai pagrįsta tokiam asmeniui nustatyti tam tikrus profesinius, kvalifikacinius ir kitus reikalavimus, taip pat ir reikalavimą turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą. Tiek Teismo antstolių įgyvendinimo įstatyme, tiek Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį antstoliai, neturintys reikiamo antstoliui išsilavinimo privalėjo jį įgyti, tačiau šiuo atveju pareiškėja jo neįgijo.
Nagrinėjamoje byloje teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjos nurodyti įstatymai galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams, todėl prašymą atmetė.
III.
Z. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 90 – 92), kuriame teigia, kad teismas be pagrindo atsisakė tenkinti jos prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą (remiasi ABTĮ 4 str. 2 d.). Šis atsisakymas, jos manymu, nebuvo tinkamai argumentuotas. Atkreipia dėmesį, kad atsisakymas kreiptis į Konstitucinį teismą turėjo būti įformintas nutartimi, kurią būtų galima skųsti atskiruoju skundu, o ne sprendimu, kuris priimtas iš esmės išnagrinėjus bylą.
Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimas naikintinas, nes yra be motyvų. Pareiškėja neabejoja įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti reikalavimus antstolio profesijai, tačiau pabrėžia, kad teismas, taikydamas įstatymus, privalo paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų ir principų.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja kelia prielaidas, kad pirmosios instancijos teismas pirma išsprendė klausimą iš esmės, o tik po to atkreipė dėmesį į pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir šiame prašyme išdėstytus motyvus.
Atkreipia dėmesį, kad klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo išspręsti nutartimi, kurią atskiruoju skundu galima būtų skųsti aukštesnės instancijos teismui.
Mano, kad išspręsdamas ginčo klausimą iš esmės, teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai atsižvelgė į teisėtų lūkesčių principą, nepaisė oficialios konstitucinės doktrinos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimas). Konstituciniai teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principai suponuoja tai, kad terminas, iki kurio turėjo būti įgytas išsilavinimas, negali būti nepagrįstai trumpas. Mano, kad teismas šių aplinkybių nevertino ir apie jas nepasisakė.
Nesutinka, kad pasirinkdama užsienio aukštąją mokyklą, pareiškėja privalėjo įvertinti studijų bei įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje trukmę. Dėl to, kad iki 2007 m. spalio 1 d. faktiškai nebuvo galima atlikti išsilavinimo pripažinimo procedūros, ji buvo diskriminuojamas asmenų, įgijusių išsilavinimą Lietuvoje, atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepasisakė, kodėl pareiškėja, siekdama tęsti antstolio veiklą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60, privalo atlikti akademinį užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą, tuo tarpu, kai jis neketina tęsti studijų.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime (b. l. 104 – 106) prašė palinkti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimą nepakeistą.
Atsakovas nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Išanalizavęs ABTĮ 149 straipsnio 1 dalį, 98 straipsnio 1 dalį, nesutinka, kad tokio prašymo netenkinimas turėjo būti įformintas nutartimi, kurią būtų galima skųsti atskiruoju skundu. Be to, pastebi, kad, nors apeliantas skundžia atleidimą iš antstolio pareigų, dalis jo apeliacinio skundo argumentų yra susijusi su užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimu ir pripažinimu, kas nėra šios bylos dalykas.
Nesutinka, kad atleidžiant jį iš pareigų buvo pažeistas apelianto teisėtų lūkesčių principas, kadangi apie reikalavimą įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą apeliantas žinojo jau prieš pradedant vykdyti antstolio funkcijas.
Nesutinka su apelianto argumentu, kad vykdant teismo antstolių kontorų reformą antstoliui turėjo būti suteikiamos tokios pačios garantijos, kaip ir valstybės tarnautojams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007-09-28 įsakymo Nr. 7P-89 dėl antstolės Z. P. įgaliojimų pasibaigimo, kuriuo pastaroji buvo atleista nuo 2007 m. spalio 1 d. iš antstolės pareigų, neįgijus Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo.
Dėl įsakymo Nr. 7P-89 teisėtumo ir pagrįstumo
Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą.
Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja teismo antstole dirba nuo 1998 metų.
Teismo antstolių įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 7 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais, turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą).
Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, o to paties straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008 konstatavo, jog, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo antstoliams (vėliau – antstoliams) nustatyto išsilavinimo įgijimo terminas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada yra aktuali ir nagrinėjamoje byloje.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. gegužės 20 d. pareiškėjai išduotas Tarptautinio universiteto Maskvoje (humanitarinio) diplomas (b. l. 20 - 24), kuriame nurodyta, kad 2003 m. Z. P. įstojo į Tarptautinį universitetą Maskvoje (humanitarinį), 2007 m. gegužės 20 d. Z. P. suteiktas teisės mokslų bakalauro laipsnis teisės mokslų srityje. 2007 m. liepos 30 d. Studijų kokybės centras pažymoje „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ Nr. 14-398 nusprendė pareiškėjos kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre (b. l. 10). 2007 m. gegužės 3 d. Vykdydama minėtą Sprendimo nurodymą, pareiškėja laikė kvalifikacinį teisės egzaminą, tačiau nesėkmingai. Egzamino perlaikymo data jai nesuteikta.
Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, išsilavinimas – tai Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pripažinta, asmens tam tikro lygio brandą liudijanti kompetencija, žinios, įgūdžiai, gebėjimai ir vertybinės nuostatos, o to paties straipsnio 7 dalis apibrėžia, jog kvalifikacija – tai įstatymų, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas mokėjimas ir teisė verstis tam tikra profesine veikla. Švietimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aukštojo mokslo studijų paskirtis – padėti asmeniui įgyti aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamą kvalifikaciją ir pasirengti aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. To paties straipsnio 3 dalis inter alia numato, kad aukštojo mokslo studijų programas vykdo aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos, 4 dalis – kad baigus aukštojo mokslo studijų programas įgyjamas aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija, o 5 dalis – kad aukštųjų mokyklų veiklos principus ir studijų jose tvarką nustato Aukštojo mokslo įstatymas.
Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog Lietuvos gyventojai turi teisę mokytis kitose šalyse, jog ši teisė įgyvendinama asmens iniciatyva ir jog jos garantijas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai arba tarptautiniai susitarimai, o Švietimo įstatymo 39 straipsnio 6 dalis numato, kad užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje įgytam išsilavinimui bei Lietuvoje įgyto išsilavinimo patvirtinimą vykstantiems į užsienį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai ir tarptautinės sutartys. Pagal šio įstatymo 56 straipsnio 11 punktą, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija yra įgaliota vykdyti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje.
Iš pirmiau pacituotų Švietimo įstatymo nuostatų akivaizdu, jog asmens įgytas išsilavinimas ir/ar kvalifikacija (tiek įgyti Lietuvoje, tiek ir įgyti užsienyje) visais atvejais (visų lygių išsilavinimas ir/ar kvalifikacija) turi būti pripažinti tam įgaliotos institucijos (Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.1.1. punktu institucija, vykdančia užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą, buvo paskirtas Centras, o to paties nutarimo 2.2 punktu Švietimo ir mokslo ministerija buvo paskirta institucija, vykdančia įgytų kvalifikacijų akademinį pripažinimą). Aukštojo išsilavinimo (tiek universitetinio, tiek ir neuniversitetinio) pripažinimo tvarką ir formą nustato Aukštojo mokslo įstatymas ir Nuostatai.
Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiama „aukštojo išsilavinimo“ sąvoka: tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse apibrėžiama, jog aukštoji mokykla yra studijų ir mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu šio įstatymo nustatyta tvarka, o diplomas – tai asmens įgytą kvalifikaciją ir mokslo laipsnį liudijantis pažymėjimas, išduodamas baigus pagrindines studijas, specialiąsias profesines studijas, magistrantūrą, vientisąsias studijas, meno aspirantūrą, apgynus daktaro disertaciją. Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, jog asmeniui, baigusiam bet kurios nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai patvirtinantį nustatytos formos diplomą.
Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Kaip jau buvo minėta, užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Nuostatai.
Nuostatų 2 punkte numatyta, jog pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje, jeigu vadovaujantis kvalifikacijos vertinimu negalima nurodyti esminių skirtumų tarp teisės aktų nustatytų reikalavimų įgyti minėtą kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, o šių nuostatų 5 punktas apibrėžia, jog akademinis užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimas yra šių nuostatų nustatyta tvarka priimtas sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, liudijantis, kad ši kvalifikacija atitinka reikalavimus, nustatytus kvalifikacijai, kurią įgiję asmenys Lietuvos Respublikoje turi teisę studijuoti, verstis profesine veikla ar dirbti pagal profesiją, kai teisė verstis ja ar darbas pagal ją nėra reglamentuojami Lietuvos Respublikos teisės aktais. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000) žodį „profesija” paaiškina kaip specialaus pasirengimo reikalaujantį užsiėmimą, verslą (p. 623), o žodį „specialybė” – kaip specialaus pasirengimo reikalaujančią darbo sritį (p. 722). Taigi Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais, yra reikalavimai specialybei, o ne profesijai (nagrinėjamu atveju profesija būtų teisininkas), todėl pareiškėjos teiginys, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti atliktas profesinis, o ne akademinis pareiškėjos užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimas, yra nepagrįstas.
Nuostatų 5 punkte taip pat apibrėžta, jog aukštojo mokslo kvalifikacija – tai išsilavinimas, įgytas institucijoje, teisės aktų nustatyta tvarka turinčioje teisę teikti aukštąjį išsilavinimą, taip pat išsilavinimo dokumentas, liudijantis sėkmingai baigtą aukštojo mokslo studijų programą, šiame Nuostatų punkte taip pat detalizuota, kad išsilavinimo dokumentas – tai teisės aktų nustatyta tvarka išduotas diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą. Pagal Nuostatų 23 punktą, sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo įforminamas švietimo ir mokslo ministro įsakymu, kuris išsiunčiamas Centrui. Taigi, kartu aiškinant pirmiau paminėtas Nuostatų nuostatas, akivaizdu, jog pagrindiniai dokumentai, įrodantys, jog asmuo (nagrinėjamu atveju – pareiškėja) įgijo aukštąjį išsilavinimą (nagrinėjamu atveju – aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą) yra išsilavinimo dokumentas (nagrinėjamu atveju – Tarptautinio universiteto Maskvoje (humanitarinio) valstybinio industrinio universiteto diplomas) ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, jog užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje.
Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog buvo nustatytas pernelyg trumpas užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo pripažinimo terminas.
Kaip jau buvo minėta, pereinamasis laikotarpis tęsėsi nuo Teismo antstolių ir Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymų įsigaliojimo, t. y. nuo 2000 m. spalio 31 d. iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegijos nuomone, toks terminas, atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, laikytinas protingu terminu įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą.
Nuostatų 10.2 punkte nustatyta, jog pareiškėja arba jo įgaliotas asmuo Centrui pateikia išsilavinimo dokumentą arba nustatytąja tvarka patvirtintą išsilavinimo dokumento kopiją. Pagal Nuostatų 13 punktą, vertinimas turi būti atliktas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo visų dokumentų, numatytų šių Nuostatų 10 punkte, pateikimo dienos. Tuo atveju, jeigu Centras priima sprendimą, numatytą 14 straipsnio 14.2 punkte (vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas įvykdys konkrečius papildomus reikalavimus (išlaikys kvalifikacinį egzaminą ir (ar) baigs papildomus kursus)), kvalifikacinį egzaminą, pagal Centro direktoriaus 2005 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1-55 patvirtinto Kvalifikacinių egzaminų asmenims, siekiantiems užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, ar aukštojo mokslo kvalifikacijų akademinio pripažinimo Lietuvoje, organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 punktą, galima laikyti ne anksčiau kaip antrą mėnesį skaičiuojant nuo Centro pažymos gavimo dienos, jei yra parengta kvalifikacinio egzamino programa ir nustatyti vertinimo matricos svertiniai koeficientai. Pažymėtina, kad teisės kvalifikacinių egzaminų programos (tiek 01S1-UP, tiek 02S1-Vn) buvo patvirtintos Centro direktoriaus 2004 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 1-6. Nuostatų 20 punkte numatyta, jog tais atvejais, kai pareiškėjas siekia užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, Centras per 5 darbo dienas nuo sprendimo dėl vertinimo priėmimo persiunčia Švietimo ir mokslo ministerijai pažymos apie užsienyje įgytos kvalifikacijos įvertinimą kopiją, dokumentus, nurodytus šių nuostatų 10 punkte, ir dokumentus, patvirtinančius papildomų reikalavimų įvykdymą. Nuostatų 21 punkte įtvirtinta, jog sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo turi būti priimamas per mėnesį nuo tos dienos, kai Švietimo ir mokslo ministerija gauna dokumentus, nurodytus šių Nuostatų 20 punkte (į šį laiką neįskaitomas laikotarpis, kai nagrinėjama apeliacija dėl vertinimo šių Nuostatų 25 ir 26 punktuose nustatyta tvarka). Tais atvejais, kai trūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją arba kai sprendimui dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo priimti reikia papildomų dokumentų apie pripažįstamą kvalifikaciją, Nuostatų 13 ir 21 punktuose nustatyti terminai Centro vadovo arba švietimo ir mokslo ministro sprendimu gali būti pratęsti.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, pagal Nuostatų 13 punktą, pirmiau aprašyta vertinimo procedūra Centro vadovo sprendimu gali būti atlikta ir skubos tvarka (per 5 darbo dienas), jeigu to pageidauja pareiškėjas ir jei netrūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją.
Pažymėtina, jog byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjos atžvilgiu būtų buvus pažeista pirmiau nurodyta užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo procedūra, nėra.
Taigi nagrinėjamoje byloje teisės aktų nustatyta tvarka nėra patvirtinta, kad pareiškėja yra įgijusi reikiamą antstoliui išsilavinimą (duomenų dėl pareiškėjos Tarptautinio universiteto Maskvoje (humanitarinio) įgyto aukštojo išsilavinimo būtų priimtas Nuostatų 23 punkte nurodytas švietimo ir mokslo ministro įsakymas, byloje nėra). Vien ta aplinkybė, jog jai buvo išduotas Maskvos valstybinio industrinio universiteto diplomas, nėra laikytina pagrindu teisėjų kolegijai padaryti išvadą, jog pareiškėjos Tarptautiniame universitetete Maskvoje (humanitariniame) įgytas aukštasis išsilavinimas yra tinkamas antstolio pareigoms eiti, nes tokį faktą konstatuoti gali tik tam įgaliotas subjektas, vadovaudamasis teisės aktais nustatyta specialia tvarka. Darytina išvada, kad pareiškėjas iki 2007 m. spalio 31 d. neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo.
Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje yra numatyti atvejai, kada asmuo yra atleidžiamas iš antstolių. Minėtame straipsnyje įtvirtintas atleidimo iš antstolių pagrindų sąrašas, kaip teisingai nurodo pareiškėja, yra baigtinis. Tačiau pažymėtina, jog Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyti Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo teismo antstoliams terminas ir teisinės pasekmės jam pasibaigus. Taigi minėtame Įgyvendinimo įstatymo straipsnyje buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo teismo antstoliai ir kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą bei Lietuvos antstolių sąrašą, t. y. šių asmenų atžvilgiu buvo nustatyta išlyga, jog jie, kaip jau buvo konstatuota, iki 2007 m. spalio 31 d. galėjo dirbti antstoliais, nors ir neturėjo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Tuo atveju, jeigu asmuo iki 2007 m. spalio 31 d. neįgijo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, laikytina, jog jis neatitinka antstolio pareigybei keliamų reikalavimų, dėl ko jis, pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, turi būti atleidžiamas iš antstolių. Teisėjų kolegijos nuomone, Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos laikytinos lex specialis Antstolių įstatymo atžvilgiu, todėl pareiškėjos argumentas, kad minėtos nuostatos prieštarauja Antstolių įstatymui, nepagrįstas. Ministras, priimdamas ginčijamą įsakymą Nr. 7P-89, vadovavosi tinkamomis teisės normomis.
Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėja įstojo į užsienio aukštąją mokyklą, yra jos pačios apsisprendimas, ką patvirtina ir Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjos studijų Tarptautiniame universitete Maskvoje (humanitariniame) pradžios metu (2003 m. įstojo į minėtą universitetą) galiojęs Aukštojo mokslo įstatymas numatė, jog užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka (3 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad pareiškėja, žinodama, iki kada ji turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, privalėjo atitinkamai veikti, kad per nustatytą terminą (iki 2007 m. spalio 31 d.) įgytų tokį išsilavinimą, todėl jo neveikimas ir iš to jai kilusios teisinės pasekmės negali būti pateisintos, anot pareiškėjo, jos teisėtais lūkesčiais, kadangi jokie teisėti lūkesčiai, jog šis terminas bus pratęstas ir bus ilgesnis negu iki 2007 m. spalio 31 d. ar kad užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo nereikės pripažinti Lietuvoje, negalėjo atsirasti, nes jokie teisės aktai to nenumatė.
Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai, kad tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais ir kad konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise.
Pažymėtina, jog pareiškėjos teisėti lūkesčiai, kad ji iki 2007 m. spalio 1 d., nors ir neįgijo reikiamo antstoliui išsilavinimo, galės eiti antstolio pareigas, nebuvo pažeistas, tačiau buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai šias pareigas, neįgijus aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, eiti iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjos Tarptautiniame universitete Maskvoje (humanitariniame) įgytas aukštasis išsilavinimas nei iki 2007 m. spalio 31 d., nei vėliau, jau teisminio ginčo nagrinėjimo metu, nebuvo nustatyta tvarka pripažintas Lietuvoje, daro išvadą, kad ginčijamas įsakymas Nr. 7P-89 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, tačiau laikytina, kad pareiškėja iš antstolių buvo atleista nuo 2007 m. lapkričio 5 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.118 straipsnio 1 dalis ir 1.119 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 10 punktas, Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais”).
Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumo
Pareiškėja laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą skundžiamame sprendime, pažeidė pareiškėjos procesinę teisę paduoti atskirąjį skundą bei ABTĮ 105 straipsnį.
ABTĮ 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui ABTĮ nustatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.
ABTĮ 4 straipsnis inter alia numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. ABTĮ expressis verbis nenumato galimybės paduoti atskirąjį skundą, jeigu yra atmetamas proceso šalies prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tokio prašymo atmetimas taip pat neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jos buvo pažeista jos procesinė teisė nagrinėjamu klausimu paduoti atskirąjį skundą.
Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas dėl jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą privalėjo priimti nutartį, juo labiau – kad dėl to buvo pažeistos jos procesinės teisės. Kaip jau buvo konstatuota, dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties jis nebūtų galėjęs paduoti atskirojo skundo. Tuo tarpu apeliacinio skundo pagalba pareiškėjas galėjo apskųsti ir tą dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje buvo pasisakyta dėl jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Pareiškėja prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių normų konstitucingumo iš esmės grindžia tuo, jog jose nebuvo numatytos išimtys, suteikiančios teisę atitinkamai valdymo institucijai dėl objektyviai pateisinamų priežasčių (nėštumo, vaiko priežiūros, sunkios ligos ir pan.) pratęsti nustatytą 7 metų pereinamojo laikotarpio terminą, pereinamasis laikotarpis turėjo baigtis 2007 m. lapkričio 1 d., o jis Įgyvendinimo įstatyme buvo vienu mėnesiu sutrumpintas, pareinamasis laikotarpis buvo nepakankamas, kad asmenys, tuo pačiu metu dirbantys specifinį darbą, galėtų įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, be to, reikalavimas dėl tokio išsilavinimo buvo įtvirtintas tik 2000 m.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi iš principo antstolis vykdo valstybės jam deleguotas funkcijas. Dėl šios priežasties valstybė, atstovaujama įstatymų leidėjo, nustatydama antstolio statusą bei tam tikrus reikalavimus tokiam statusui įgyti, turi diskrecijos teisę.
Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos Z. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.