Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Druskininkų Rasa” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr.2-3-44/2005 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Druskininkų Rasa” ieškinį atsakovui akcinei bendrovei ,,Liepsna“, tretieji asmenys akcinė bendrovė ,,Pieno žvaigždės“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Biok“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Burgis“, dėl ieškovo prekės ženklo ,,Rasa“ (reg. Nr.33217) pripažinimo plačiai žinomu ir uždraudimo atsakovui naudoti žymenį ,,Rasa“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB ,,Druskininkų Rasa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB ,,Liepsna“ dėl jam priklausančio prekės ženklo ,,Rasa“ (reg. Nr. 33217) pripažinimo plačiai žinomu ir uždraudimo atsakovui naudoti šį prekės ženklą (t. 1, b. l. 1; t. 2, b. l. 130, 138, 208). Nurodė, kad 1999 m. liepos 30 d. su UAB ,,Vegoplastas“ sudarė licencinę sutartį, pagal kurią įgijo teisę savo ūkinėje – komercinėje veikloje, susijusioje su mineralinio vandens gamyba, naudoti prekės ženklą ,,Rasa“, registracijos Nr. 33217, įregistruotą 2000 m. spalio 24 d. Tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų klasifikacijos 32 klasėje (mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai ir t. t.) (t. 2, b. l. 144). Minėtos nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu prekės ženklo reklamai buvo išleista 400 088, 24 Lt. Ieškovas 2003 m. kovo 28 d. iš UAB ,,Vegoplastas“ nupirko minėtąjį prekės ženklą (t. 2, b. l. 174).

Ieškovas taip pat nurodė, kad Valstybiniam patentų biurui 1999 m. spalio 10 d. pateikė paraišką Nr. 99-2329 dėl prekės ženklo ,,Rasa“ registracijos Tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų klasifikacijos 32 klasėje (mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai ir t. t.). Šis ženklas buvo įregistruotas 2000 m. gruodžio 13 d., registracijos Nr.41090, o apie registraciją paskelbta Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje 2001 m. Nr. 1. Tuo remdamasis ieškovas nurodė, kad jis yra vienintelis teisėtas prekės ženklų ,,Rasa“ (registracijos Nr. 41090) ir ,,Rasa“ (registracijos Nr. 33217), skirtų ženklinti 32 klasės prekėms ,,mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai ir t. t.“, savininkas Lietuvos Respublikoje, naudoja šiuos ženklus Lietuvos rinkoje savo produkcijos žymėjimui nuo 1999 m. liepos mėnesio, jį plačiai reklamuoja per Lietuvos masinės informacijos priemones bei įvairių renginių metu ir tam išleido 2 724 758, 70 Lt. Ieškovas teigė, kad prekės ženklas ,,Rasa“ turėtų būti pripažintas plačiai žinomu. Rėmėsi Rinkos analizės ir tyrimų grupės ,,RAIT“ 2003 m. spalio mėnesio 9 - 12 dienomis atlikta visuomenės nuomonės apklausa. Be to, ieškovo nuomone, nors plačiai žinomo prekių ženklo sąvoką atitinka abu minėtieji ženklai, tačiau prekės ženklas ,,Rasa“ (registracija Nr. 33217) buvo pradėtas naudoti anksčiau ir dėl šio yra logiška plačiai žinomu pripažinti tik šį ženklą. Taip pat teigė, kad šis ženklas dėl ilgalaikio reklamavimo bei naudojimo vartotojų neatsiejamai tapatinamas su pačia UAB ,,Druskininkų Rasa“.

Ieškovas nurodė, jog 2004 m. pradžioje pastebėjo, jog Lietuvos parduotuvėse pradėta prekiauti atsakovo gaminamais degtukais, kurių žymėjime yra naudojamas žodinis žymuo ,,Rasa“. Ieškovo manymu, nors prekės ir netapačios, tačiau žymėjimas prekių ženklu ,,Rasa“ klaidina vartotojus dėl prekių priklausymo ieškovui, nes 2004 m. vasario 10 d. ieškovas gavo pirkėjo pretenziją dėl nekokybiškų degtukų ,,Rasa“. Be to, toks atsakovo prekių žymėjimas pažeidžia ieškovo teises ir dėl to, kad silpninamas ieškovo prekės ženklo skiriamasis požymis bei daroma žala produkcijos reputacijai.

Atsakovas neginčijo galimybės pripažinti ieškovo ženklą plačiai žinomu, tačiau nesutiko su reikalavimu uždrausti platinti produkciją, kuri pažymėta ženklu ,,Rasa“, nes ieškovo bei atsakovo veiklos sritys yra skirtingos, o šalių gaminamą produkciją naudoja visiškai skirtingi vartotojai.

Teismo iniciatyva 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartimi į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, įtrauktos AB ,,Pieno žvaigždės“, UAB ,,Biok“, UAB ,,Burgis“, kurios taip pat yra įregistravusios žodinį žymenį ,,Rasa“ (t. 2, b. l. 77 – 78, 26, 30, 34).

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. birželio 10 d. sprendimu UAB ,,Druskininkų Rasa“ ieškinį atmetė, tretiesiems asmenims pilnai priteisė atstovavimo išlaidas (t. 3, b. l. 71). Šį sprendimą teismas grindė tokiomis aplinkybėmis:

- Ieškovas įrodė turėjęs 136 101, 09 Lt produkcijos, pažymėtos prekės ženklu ,,Rasa“ reklamos išlaidų (t. 1, b. l. 134, 150, 153-157, 162, 164, 212-213, 166, 168-170, 173-175). Kitų sąnaudų teismas nepripažino reklamavimo išlaidomis, nes:

1. Ieškovas dalį išlaidų grindžia vien sutartimis arba sutartimis kartu su priėmimo – perdavimo, darbų (paslaugų) atlikimo aktais (t. 1, b. l. 27, 30, 32, 40-44, 47-49, 62-69, 72-77, 80, 83, 89, 113-115, 126-129), tačiau vien sutartys bei aktai be mokėjimo pavedimų, sąskaitų – faktūrų, PVM sąskaitų – faktūrų neįrodo pinigų sumokėjimo.

2. Dalis sutarčių yra nesusijusios su mineralinio vandens, pažymėto prekės ženklų ,,Rasa“ (reg. Nr.33217), reklama (t. 1, b. l. 81-82, 86-88, 194-195, 112, 116, 119-123, 130).

3. Dalies sutarčių objektai yra suformuluoti labai abstrakčiai, ieškovo gaminamos produkcijos spektras gana platus, todėl neįmanoma atskirti sutarčių, kurios susijusios su mineraliniu vandeniu, pažymėtu ginčo prekės ženklu (t. 1, b. l. 28-29, 31, 45-46, 50-52, 70-71, 78-79, 85, 90-98, 117-118, 124-125, 130, 187-188, 191-192).

4. Dvi 2003 m. sausio 20 d. sutartys, kurių vykdymui ieškovas nurodė išleidęs 64 tūkst. ir 135 175 Lt, dubliuoja viena kitą (t. 1, b. l. 78-79, 93-94).

5. Ieškovas kaip reklamos teikimo sutartis nurodė 2000 m. birželio 1 d., 2001 m. gegužės 28 d., rugsėjo 20 d. ir 2003 m. gegužės 5 d. sutartis, tačiau prekių tiekimo sutartis yra tik pirmoji, o kitos yra didmeninio prekių pirkimo – pardavimo sutartys (t. 1, b. l .28-29, 33-39, 53-61, 105-111).

6. Dalies PVM sąskaitų – faktūrų, kuriomis grindžiamos 92 351, 28 Lt išlaidų, nuorašai yra neįskaitomi (t. 1, b. l .165, 167), informacija kelia abejonių išlaidų ryšio su ginčo prekių ženklu (t. 1 b. l. 132-133, 135-149, 151-152, 158-161, 163, 172).

7. Įvertinus raštą ,,Mineralinis vanduo ,,Rasa“ bei kita reklaminė atributika, perduota įvairioms įmonėms reklamos tikslais“ (t. 1, b. l. 24-25) ir palyginus su reklamos sutartimis, perdavimo – priėmimo aktais, pagrįstos yra tik 3 812,04 Lt iš 200 462, 01 Lt (t. 1, b. l. 101-104, 181-186, 206-211, 213, 217), o likusi dalis išlaidų neįrodyta, nes nėra galimybės nustatyti tikslius prekių pavadinimus, jų kiekį bei patį prekių perdavimo faktą (t. 1, b. l. 177-180, 187-193, 74, 198-202, 204).

- Ieškovo užsakymu UAB ,,Baltijos tyrimų“ 2001 m. vasario 7 d. – kovo 6 d. atliktos žaidimo ,,Veiverių skonis ir Rasa – dar geresnė dovana“ analizės ir Rinkos analizės ir tyrimų grupės ,,RAIT“ 2003 m. spalio 9 – 12 dienomis atliktos rinkos analizės rezultatai vertinami kritiškai, nes respondentams užduoti klausimai rodo, kad šios visuomenės apklausos atliktos ne dėl mineralinio vandens ,,Rasa“ pažymėto ginčo prekės ženklu, o dėl mineralinio vandens, įskaitant ir mineralinį vandenį ,,Rasa“, žinomumo.

- Ieškovo pateikti mineralinio vandens ,,Rasa“ reklamavimo rezultatai bei apimtys neįrodo ginčo prekės ženklo pakankamai gero žinojimo Lietuvoje tam tikrame visuomenės sluoksnyje (Paryžiaus Sąjungos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos Asamblėjos ir Pasaulinės intelektinės nuosavybės apsaugos organizacijos (WIPO) Generalinės asamblėjos 1999 m. priimtos Bendros Rekomendacijos dėl nuostatų, reglamentuojančių plačiai žinomų ženklų apsaugą 2 straipsnio pirmosios dalies išaiškinimas).

- Neįrodytas teiginys, kad atsakovo naudojamas žymuo silpnina ieškovo ženklo skiriamąjį požymį, kenkia gaminamos produkcijos reputacijai (Prekių ženklų įstatymo 38 str. 1 d. 3 p.).

- Atmetus reikalavimą pripažinti ginčo ženklą plačiai žinomu, netenkintinas reikalavimas uždrausi atsakovui naudoti žymenį ,,Rasa“ (Prekių ženklų įstatymo 9 str. 5 d.).

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB ,,Druskininkų Rasa“ prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti, o ieškinį patenkinti (t. 3, b. l. 91). Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Nepagrįsta išvada, jog prekės ženklo ,,Rasa“ (reg. Nr.33217) reklamos ir populiarinimo išlaidos yra 20 kartų mažesnės nei nurodė ieškovas, nes vertinti ne visi įrodymai, neįsigilinta į jų turinį. Dėl to teismas pažeidė civilinio proceso normas:

1.1. Neįvertinta 2004 m. vasario 25 d. buhalterinė pažyma Nr.04/02-25.

1.2. Susiaurinta ženklo populiarinimo bei reklamos išlaidų sąvoka ir nepagrįstai atsisakyta tokiomis laikyti išlaidas, susijusias su televizijos žaidimų ,,Rasa – geriausia dovana“ ir ,,Veiverių skonis ir Rasa – dar geresnė dovana“ organizavimu, produkcijos perdavimu reklamos tikslais remiant trečiuosius asmenis ir pan.

1.3. Nevertinta UAB ,,Baltijos tyrimai“ 2001 vasario 7 d. – kovo 6 d. laikotarpiu atlikta TV žaidimo ,,Veiverių skonis ir Rasa – dar geresnė dovana“ analizė ir išvada, jog produkto ,,Rasa“ loteriją/reklaminę kampaniją pastebėjo daugiausia Lietuvos gyventojų.

1.4. Nevertintas UAB ,,Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ 2005 m. balandžio 29 d. raštas Nr.05-131S, patvirtinantis prekės ženklo ,,Rasa“ reklamavimą LNK eteryje.

2. Teismas netinkamai interpretavo PŽĮ 9 straipsnio pirmąją dalį ir padarė nepagrįstą išvadą, jog Rinkos analizės ir tyrimų grupės ,,RAIT“ rinkos analizės tyrimo rezultatai neįrodo ginčo prekės ženklo gero žinomumo vartotojams.

3. Nepagrįsta išvada, kad ginčo prekės ženklas neturi skiriamojo požymio, nes ieškovo veikloje jis visada buvo naudojamas kaip išskirtinis žymuo, kuris žymi UAB ,,Druskininkų Rasa“ ir jos gaminamo mineralinio vandens išskirtinumą.

4. Teismas be pagrindo nevertino 2004 m. vasario 10 d. vartotojo pretenzijos dėl nekokybiškų degtukų ir ieškovo argumentų, kad atsakovo veiksmai silpnina ginčo prekės ženklo skiriamąjį požymį, kenkia ženklo reputacijai (CPK 179 str. 1 d.).

5. Teismas, priteisdamas atstovavimo išlaidas, pažeidė civilinio proceso normas.

Atsilipime atsakovas prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti, teigdamas, kad teismas priėmė pagrįstą, motyvuotą bei teisingą sprendimą (t. 3, b. l. 111).

Trečiasis asmuo AB ,,Pieno žvaigždės“ atsiliepime prašo skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistu (t. 3, b. l .104). Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad teismas nevertino minėtos buhalterinės pažymos, UAB ,,Baltijos tyrimai“ analizės, UAB ,,Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ rašto, vartotojo pretenzijos ir pan., nes teismas šiuos dokumentus vertino ir dėl jų pasisakė.

2. Nepagrįstas teiginys, kad teismas susiaurino prekės ženklo populiarinimo ir reklamos išlaidų sąvokas. Kai kurie įrodymai nevertinti ne todėl, kad jie neįrodo reklamos fakto ar išlaidų, o todėl, kad jie neįrodo, jog tai - ginčo ženklo reklamos išlaidos.

3. Nepagrįstas teiginys, kad teismas netinkamai interpretavo PŽĮ 9 straipsnio pirmąją dalį. Iš minėtos apklausos duomenų seka, jog tik pusė apklaustųjų žinojo mineralinį vandenį ,,Rasa“, o 96 procentai tik priminus apie tokią prekę nurodė, kad jį žino. Pagrįsta teismo išvada, kad prekės ženklas yra žinomas, tačiau ne gerai žinomas.

4. Pagrįsta teismo išvada, kad Rinkos analizės ir Tyrimų grupės ,,RAIT“ bei UAB ,,Baltijos tyrimų“ atliktos žaidimo analizės rezultatai neįrodo, jog ginčo prekės ženklas yra gerai žinomas tam tikrame visuomenės sluoksnyje. Minėta visuomenės nuomonės apklausa nėra tinkamas įrodymas šioje byloje, kadangi neįrodo plataus ginčo ženklo žinomumo.

5. Pagrįsta teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo prekės ženklas turi stiprų skiriamąjį požymį ir atsakovo naudojamas žymuo kenkia ginčo ženklo reputacijai. Europos Teisingumo Teismas 1999 m. birželio 22 d. byloje Nr.C-342/97 pasisakė, jog vertinant ženklo skiriamąjį požymį, reikia atsižvelgti į tai, ar ženklas neturi aprašomųjų elementų, į ženklo užimamą rinkos dalį, naudojimo intensyvumą, trukmę, teritoriją, investicijas jo reklamai ir pan. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų minėtas aplinkybes.

6. Teismas pagrįstai priteisė trečiajam asmeniui AB ,,Pieno žvaigždės“ visas turėtas atstovavimo išlaidas, nors jos ir viršija minėtoje rekomendacijoje nurodytus dydžius, nes pagal šios rekomendacijos 11 punktą teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo nurodytų dydžių. Nagrinėjama byla yra sudėtinga, reikalauja specialių žinių. Be to, atstovų skaičiaus įstatymas neriboja, o būti atstovaujamu yra proceso dalyvio teisė, kurios kitas proceso dalyvis negali kvestionuoti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, ir, atmesdamas ieškinio reikalavimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas UAB ,,Druskininkų Rasa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB ,,Liepsna“ dėl ieškovo prekės ženklo ,,Rasa“ (reg. Nr.33217) pripažinimo plačiai žinomu ir uždraudimo naudoti šį prekės ženklą. Akivaizdu, jog pirmasis reikalavimas pripažinti ženklą plačiai žinomu yra glaudžiai susijęs su antruoju ir tik jį patenkinus galima spręsti klausimą dėl uždraudimo naudoti šį ženklą. Dėl šio pirmiausia turi būti išspręstas klausimas, ar pagrįstai teismas atsisakė ieškovo prekės ženklą pripažinti plačiai žinomu.

Kaip žinoma, pagal Prekių ženklų įstatymo (toliau PŽĮ) 9 straipsnį, prekės ženklas Lietuos Respublikoje gali būti pripažintas plačiai žinomu, jeigu jo naudojimo ar reklamavimo rezultatai rodo, kad jis yra gerai žinomas tam tikrame visuomenės sluoksnyje. Pripažinto plačiai žinomu ženklo savininko teisės yra platesnės nei PŽĮ 38 straipsnyje įtvirtintos ženklo savininko teisės, nes toks savininkas be PŽĮ 38 straipsnyje numatytų teisių turi teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo pramoninėje ar komercinėje veikloje naudoti bet kurį žymenį, kurį galima palaikyti plačiai žinomo ženklo atgaminiu, imitacija ar vertimu ir kuris gali suklaidinti, nes tuo žymeniu pažymėtas netapačias ir nepanašias prekes ar paslaugas galima susieti su tomis prekėmis ar paslaugomis, kurios žymimos plačiai žinomu ženklu, ir dėl to gali būti pažeistos registruoto plačiai žinomo ženklo savininko teisės (PŽĮ 9 str. 5 d.). Taigi pripažinto plačiai žinomu ženklo savininkas iš esmės įgyja teisę uždrausti naudoti tokį ženklą visose verslo srityse, nes dėl plataus ženklo žinomumo tokiu ženklu pažymėtos prekės vartotojų sąmonėje yra siejamos visų pirma su to ženklo savininku, nepriklausomai nuo verslo srities.

Aiškinant prekių ženklo pripažinimo plačiai žinomu aplinkybes, svarbu turėti galvoje ir tai, jog Lietuvos Respublika 1994 m. vasario 21 d. Vyriausybės potvarkiu Nr.115 p prisijungė prie Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos. Šios Konvencijos 6bis straipsnis ir kitos nuostatos, kaip ir PŽĮ, neįtvirtina kokių nors formalių reikalavimų ar kriterijų tam, kad pripažinti ženklą plačiai žinomu. Be to, įvertinant Paryžiaus konvencijos nuostatas, reikia atsižvelgti ir į Paryžiaus Sąjungos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos Asamblėjos ir Pasaulinės intelektualinės nuosavybės apsaugos organizacijos (WIPO) Generalinės Asamblėjos 1999 m. priimtoje Bendroje rekomendacijoje dėl nuostatų, reglamentuojančių plačiai žinomų ženklų apsaugą, išdėstytus išaiškinimus. Paminėtų tarptautinės teisės aktų nuostatomis inter alia rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ginčą. Taigi šios Rekomendacijos 2 straipsnio pirmojoje dalyje (a) punkte įtvirtinta principinė nuostata, kad sprendžiant, ar ženklas yra plačiai žinomas, kompetentinga institucija turi atsižvelgti į bet kokias aplinkybes, kuriomis remiantis galima padaryti išvadą, jog ženklas yra plačiai žinomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1191/2003, 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1103/2003 ). Taigi sprendžiant, ar ženklas gali būti pripažintas plačiai žinomu, reikia vertinti ir tokius aspektus, kaip ženklo geografinis paplitimas, jo populiarumas ir su ženklu asocijuojama vertė tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje, ženklo naudojimo trukmė, laipsnis, kita ženklo paplitimą, žinomumą ir pripažinimą liudijanti informacija. Pirmosios instancijos teismas, pabrėždamas prekės ženklo pripažinimo plačiai žinomu teisines pasekmes, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad Rekomendacijos nuostatos, orientuodamos kompetentingas institucijas ženklo plataus žinomumo pripažinimo link, pirmiausiai siekia užtikrinti apsaugą neregistruotiems plačiai žinomiems prekių ženklams, nes prekės ženklo registracija arba ženklo, panašaus į plačiai žinomą ženklą, panaudojimas gali iškreipti sąžiningą konkurenciją, padaryti žąlą vartotojų teisėtiems interesams.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ginčą, teisingai interpretavo anksčiau išdėstytus aiškinimus, pagrįstai taikė susiklosčiusią teismų praktiką ir teisingai nustatė aplinkybes, kurioms esant prekių ženklas gali būti pripažintas plačiai žinomu, ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovo nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai neduoda pagrindo spręsti, kad ginčo prekės ženklas yra ne tik žinomas, bet ir plačiai žinomas.

Kaip minėta, apeliantas savo apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su keliais teismo nurodytais motyvais.

Pirmiausia, apeliantas teigia, jog nepagrįsta teismo išvada, kad neįrodytos visos jo prekės ženklo ,,Rasa” reklamos ir populiarinimo išlaidos. Apelianto nuomone, vertindamas pateiktus įrodymus teismas neįsigilino į jų turinį, o kai kurių esminę reikšmę turinčių įrodymų, pavyzdžiui, 2004 m. vasario 25 d. buhalterinės pažymos Nr.04/02-25, UAB ,,Baltijos tyrimai“ atliktos TV žaidimo ,,Veiverių skonis ir Rasa – dar geresnė dovana“ analizės, 2005 m. balandžio 29 d. UAB ,,Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ rašto Nr.05-131S, nevertino iš viso. Teigia, kad teismas susiaurino ženklo populiarinimo ir reklamos išlaidų sąvoką, nes nepagrįstai atsisakė minėtomis išlaidomis laikyti ieškovo išlaidas, kurios buvo susijusios su televizijos žaidimu ,,Rasa – geriausia dovana“ ir ,,Veiverių skonis ir Rasa – dar geresnė dovana“ organizavimu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apelianto teiginius, mano būtina atkreipti dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas apelianto išlaidų reklamai ir ženklo populiarinimui dydį tyrė ne dėl to, kad laikė būtina nustatyti konkretų jų dydį. Teismas, vykdydamas PŽĮ bei paminėtų tarptautinės teisės aktų nuostatų reikalavimus, siekė įvertinti, kokiu mastu ir kiek laiko buvo skleidžiama informacija apie ieškovui priklausantį prekės ženklą ir ar tai galėjo lemti šio ženklo platų žinomumą. Akivaizdu, jog ženklo reklamavimo bei populiarinimo išlaidos gali tiesiogiai atspindėti ženklo žinomumo apimtį, nes norint pasiekti platų ženklo žinomumą, prekės turi išsiskirti apie jas skleidžiamos informacijos gausa. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, nustatydamas šios ieškovo veiklos mastą, nuodugniai išnagrinėjo ir išanalizavo visus ieškovo pateiktus dokumentus, kuriais grindžiamas reklamos išlaidų dydis. Kaip seka iš motyvuojamosios teismo sprendimo dalies, kartu su kitais įrodymais buvo įvertinta taip pat ir apeliaciniame skunde minima UAB ,,Druskininkų Rasa“ 2004 m. vasario 25 d. buhalterinė pažyma Nr.04/02-25 (t. 1, b. l. 16 – 25). Šis dokumentas yra apelianto vidinis buhalterinis dokumentas, kuriame nurodyti duomenys apie ieškovo išlaidas, susijusias su ginčo prekės ženklu, yra išvestiniai, nes jie nustatomi remiantis pirminiais finansiniais dokumentais, kurie, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra juridinis asmuo, turi atitikti tokiems įrodymams keliamus reikalavimus (CK 2.74 str. 3 d., Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9, 10 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr.14, nutartys bylose Nr.3K-3-827/2000, Nr.3K-3-544/2003). Todėl teismas, atidžiai ištyręs ir įvertinęs ieškovo teismui pateiktus tokius pirminius dokumentus, turėjo pagrindo nesiremti minima buhalterine pažyma, kaip prieštaraujančia šiems didesnę galią turintiems įrodymams (CPK 185 str., 177 str. 4 d.).

Pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija mano, jog būtina atskirai išnagrinėti apelianto argumentus, kad teismas pažeidė CPK 179 straipsnio pirmosios dalies reikalavimus. Skunde teigiama, kad kilus abejonių dėl pažymoje pateiktų duomenų pagrįstumo, teismas galėjo pasiūlyti ieškovui pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius šias išlaidas. Tačiau bylos medžiaga rodo, kad toks apelianto argumentas yra nepagrįstas.

Visų pirma, kaip žinoma, CPK įtvirtinti šalių lygiateisiškumo, rungimosi principai bei 178 straipsnio nuostatos įpareigoja šalis įrodymais pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi. Taigi minimų aplinkybių įrodinėjimo našta tenka pačiam ieškovui.

Antra, nagrinėjant šią bylą vyko 7 teismo posėdžiai. Pirmajame 2004 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdyje (t. 2, b. l. 77 – 78) teismo iniciatyva buvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovių, savo veikloje naudojančių žymenį ,,Rasa“ ir įregistravusių šį prekės ženklą, įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Pažymėtina, kad ieškovas tam prieštaravo dėl galimo bylos nagrinėjimo vilkinimo. Antrasis 2004 m. spalio 20 d. posėdis atidėtas dėl šalių derybų taikos sutarties klausimu (t. 2, b. l. 123 - 124). Trečiasis 2004 m. lapkričio 10 d. posėdis atidėtas, įpareigojus ieškovą pateikti teismui bendruosius procesinių dokumentų turiniui keliamus reikalavimus atitinkantį rašytinį pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo(t. 2, b. l. 133 – 136). Ketvirtas 2005 m. sausio 19 d., penktasis 2005 m. kovo 16 d. bei šeštasis 2005 m. balandžio 20 d. posėdžiai buvo atidėti vien tik CPK 179 straipsnio pirmosios dalies pagrindu pasiūlius ieškovui papildomai pateikti įrodymus (t. 2, b. l. 163 – 169, 182 – 186, 244 - 249). Byla iš esmės buvo baigta nagrinėti tik 2005 m. gegužės 17 d. teismo posėdyje.

Trečia, ieškovas šioje byloje naudojosi advokato pagalba, o tai leidžia daryti išvadą, kad šaliai buvo užtikrinta profesionali pagalba tiek materialinės teisės, tiek civilinio proceso klausimais.

Paminėtos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad, priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovui buvo suteikta galimybė įgyvendinti savo procesines teises (CPK 185 str.).

Kaip jau minėta, norint pasiekti prekės ženklo plataus žinomumo, reikalingos investicijos į šio ženklo populiarinimą, kurios savo apimtimi išsiskirtų iš kitų tokių prekių gamintojų vykdomos reklamos bei ženklų populiarinimo mastų. Šiuo atveju teismas, išanalizavęs visus ieškovo pateiktus dokumentus, kuriais buvo įrodinėjamos tokio pobūdžio ieškovo išlaidos, tarpe kitų ir apeliaciniame skunde minimus Rinkos analizės ir tyrimų grupės ,,RAIT“ rinkos analizės tyrimo rezultatus, dokumentus, susijusias su televizijos žaidimų ,,Rasa – geriausia dovana“ ir ,,Veiverių skonis ir Rasa – dar geresnė dovana“ organizavimu, produkcijos perdavimu reklamos tikslais remiant trečiuosius asmenis, UAB ,,Baltijos tyrimai“ 2001 vasario 7 d. – kovo 6 d. laikotarpiu atliktos TV žaidimo ,,Veiverių skonis ir Rasa – dar geresnė dovana“ analizės duomenis ir išvadą, UAB ,,Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ 2005 m. balandžio 29 d. rašto Nr.05-131S duomenis ir kt.

Remdamasis surinktų įrodymu visuma, teismas pagrįstai nustatė, kad apelianto mineralinio vandens ,,Rasa“ žinojimo atitinkamoje visuomenės dalyje procentas, ženklo ,,Rasa“ (reg. Nr. 33217) naudojimo ir reklamos trukmė, geografinė teritorija, ženklo prezentacija konkursuose, loterijose ir žaidimuose, ženklų registracijos, paraiškų registracijai teritorinė apimtis bei trukmė neišsiskiria tiek ženkliai, kad ginčo prekės ženklas būtų laikomas užimančiu išskirtinę poziciją kitų Lietuvoje naudojamų prekių ženklų kontekste ir pripažintinas plačiai žinomu. Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos įrodymus nelaikė, jog jais negali būti įrodinėjamos prekės ženklo reklamos ar kitokio jo populiarinimo išlaidos. Kaip teisingai nurodė savo atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB ,,Pieno žvaigždės“, teismas sprendė, kad dalis įrodymų nepatvirtina būtent nagrinėjamo prekės ženklo reklamos ir populiarinimo išlaidų, o kita dalis neduoda pakankamo pagrindo konstatuoti jo plataus žinomumo (PŽĮ 9 str.). Todėl atmetamas apelianto argumentas dėl CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto bei Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalies reikalavimų pažeidimo.

Antras motyvas, kuriuo remdamasis apeliantas prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, yra tai, jog apelianto nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB ,,Baltijos tyrimų“ 2001 m. vasario 7 d. – kovo 6 d. atliktos žaidimo ,,Veiverių skonis ir Rasa – dar geresnė dovana“ analizės ir Rinkos analizės ir tyrimų grupės ,,RAIT“ 2003 m. spalio 9 – 12 dienomis atliktos rinkos analizės rezultatai neįrodo ginčo prekės ženklo gero žinomumo vartotojams.

Kaip jau buvo minėta, ženklo reklamavimo ir populiarinimo pasekmė yra ženklo žinomumas vartotojams, o žinomumo laipsnis gali būti nustatomas atliekant visuomenės apklausas, kas ir buvo padaryta. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktą apklausų medžiaga, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu (civilinė byla Nr.3K-3-1103/2003 Beecham Group p.l.c. vs. I. K. , I. K. PĮ ,,Kelupas“) ir vertindamas įrodymų visumą, nesirėmė minimų tyrimų medžiaga bei išvadomis. Išsamiai išanalizavęs klausimų, kurie buvo užduodami apklausiamiems asmenims, turinį bei paties tyrimo rezultatus, teismas pagrįstai laikė, kad iš esmės šios visuomenės apklausos buvo atliktos ne dėl ginčo ženklu pažymėto mineralinio vandens ,,Rasa” žinomumo, o apskritai dėl mineralinio vandens rūšių, tarp jų ir vandens ,,Rasa”, žinomumo. Teismas nustatė, kad šie rezultatai leidžia spęsti apie ieškovui priklausančio prekės ženklo žinomumą vartotojams, tačiau pagrįstai laikė, kad žinomumas nėra toks išskirtinis, kad duotų pagrindą pripažinti šį ženklą plačiai žinomu Lietuvoje tam tikrame visuomenės sluoksnyje ir uždrausti kitiems subjektams jį naudoti net kitokio pobūdžio prekėms žymėti. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šiuo klausimu neduoda pagrindo priešingai išvadai padaryti (CPK 185 str.).

Trečia ir ketvirta aplinkybė, dėl kurių apeliantas prašo panaikinti teismo sprendimą, yra tai, jog, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nusprendė, kad ginčo prekės ženklas neturi stipraus skiriamojo požymio ir reputacijos, be pagrindo nevertino 2004 m. vasario 10 d. vartotojo pretenzijos dėl atsakovo pagamintų nekokybiškų degtukų, o taip pat argumentų, kad atsakovo veiksmai silpnina ginčo prekės ženklo skiriamąjį požymį ir kenkia ženklo reputacijai.

Remdamasi jau anksčiau išdėstytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas turėjo pagrindą išvadai, jog apeliantas iš tiesų nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jo prekės ženklas turi tokią reputaciją (apklausų kokybės klausimu, sertifikatų, apdovanojimų prekei, straipsnių ar panašiai), tokį stiprų skiriamąjį požymį, kuris neabejotinai išskirtų apelianto produkciją iš kitų gamintojų produkcijos ir duotų pagrindą suteikti jam Prekių ženklų įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje numatytas itin plačias teises. Tuo tarpu apelianto nurodytos asociacijos, kylančios lyginant ieškovo bei atsakovo gaminamus gaminius, negali būti pagrindu spręsti dėl neigiamos įtakos jo naudojamam ženklui. Be to, vieno vartotojo pretenzija nėra pakankama priežastis spręsti esant PŽĮ 38 straipsnio pirmosios dalies 3 punkte numatytus pažeidimus (CPK 185, 178 str.).

Teisėjų kolegija jau buvo pažymėjusi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ginčą ir vertindamas surinktus įrodymus, pagrįstai pabrėžė prekės ženklo pripažinimo plačiai žinomu teisines pasekmes ir atkreipė dėmesį į galutinį tikslą, kurio siekiama Rekomendacijose pateiktomis nuostatomis – užtikrinti sąžiningą konkurenciją, užkirsti galimą žalą vartotojų teisėtiems interesams.

Apeliantas prašo panaikinti ir tą teismo sprendimo dalį, kurioje paskirstytos bylinėjimosi išlaidos tarp šalių. Nurodo, kad teismas, priteisdamas tretiesiems asmenims atstovavimo išlaidas, pažeidė procesinio įstatymo normas, nes negalėjo trečiajam asmeniui AB ,,Pieno žvaigždės“ priteisti visų turėtų išlaidų, kadangi jų dydis viršijo Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintus rekomenduojamus dydžius, neatsižvelgė į tai, kad minėtas trečiasis asmuo turėjo tris atstovus, papildomai teisinės pagalbos teikimui samdė trečiuosius asmenis, o į bylą buvo įtrauktas teismo iniciatyva.

Teisėjų kolegija atmeta ir šį apelianto argumentą kaip nepagrįstą. Trečiasis asmuo AB ,,Pieno žvaigždės” iš tiesų, kaip teigė apeliantas, yra trečiasis asmuo ir ieškovas jam nėra pareiškęs jokio reikalavimo. Tačiau atsižvelgiant į apelianto iškeltus reikalavimus, akivaizdu, jog šioje byloje priimtas sprendimas turės tiesioginės įtakos ir šio trečiojo asmens galimybei naudoti prekės ženklą ,,Rasa” - patenkinus ieškinį šioje byloje, tai galėtų būti precedentas reiškiant tapačius reikalavimus ir tretiesiems asmenims. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu trečiasis asmuo nurodė, kad jis buvo gavęs apelianto susitarimo projektą, kuriuo turėjo pripažinti apelianto reikalavimus, o apeliantas už tai jam nereikštų reikalavimo dėl ginčo ženklo registracijos pieno produktams (t. 3, b. l. 123). Šios aplinkybės nepaneigė ir apeliantas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai buvo pakankamas pagrindas trečiajam asmeniui susirūpinti savo teisių gynyba nagrinėjamo ginčo rėmuose, įstoti į šią bylą, skirti tam lėšų, kurios, remiantis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis, turi būti padengtos pralaimėjusiosios šalies. Kartu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas trečiajam asmeniui yra pagrįstas. Tokia išvada daroma įvertinus teismo proceso eigą šioje byloje, apie kurią šioje nutartyje jau buvo pasisakyta, o taip pat bylos sudėtingumą, specialių žinių konkrečioje teisės sferoje reikalingumą, šio proceso dalyvio atstovų profesionalumą bei darbo apimtį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo trečiajam asmeniui priteistų atstovavimo išlaidų dydis neprieštarauja įstatymui, o ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo daryti priešingą išvadą (CPK 98, 187 str.)

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Taip pat, remiantis CPK 98 straipsniu, trečiajam asmeniui AB ,,Pieno žvaigždės“ iš apelianto priteisiamas 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginimas, o remiantis CPK 93 straipsniu bei 88 straipsnio pirmosios dalies trečiuoju punktu iš apelianto valstybei priteisiamas 18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Druskininkų Rasa“ trečiajam asmeniui akcinei bendrovei ,,Pieno žvaigždės“ 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) advokato išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimui.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Druskininkų Rasa“ valstybei 18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu.