- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-05
- Bylos Nr.
- 1A-563-383-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas (pirm.), Gytis Večerskas, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- G. K.
- Nukentėjusysis
- R. M.
- Advokatai
- Ingrida Maldeikienė, Valdas Venckūnas
Pranešėjas: Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-563-383/2012
Teisėja: Violeta Miceikienė Teisminio proceso Nr. 1-21-3-00018-2011-0
2012 m. lapkričio 5 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Vitunsko, teisėjų Gyčio Večersko ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant nuteistajam G. K. , gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, nukentėjusiajam R. M. , jo atstovui advokatui Valdui Venckūnui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl 2012 m. balandžio 24 d. Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per bausmės atlikimo laiką būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., išskyrus, jei tai susiję su darbu.
Iš G. K. priteista 2500 Lt neturtinės žalos R. M. atlyginti bei 2000 Lt R. M. turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 14 d. apie 10.30 val. Kauno r., Zapyškio sen., (duomenys neskelbtini), priklausančio R. M. , vienoje rankoje laikydamas mobilaus ryšio telefoną Nokia 5800, kitoje rankoje laikomu dujų balionėliu papurškė nukentėjusiajam R. M. vieną kartą dujomis į veido sritį, tuo sukeldamas R. M. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. K. apeliaciniame skude prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 24 d. nuosprendį, priimti išteisinamąjį nuosprendį, priteistą civilinį ieškinį panaikinti. Skunde nuteistasis nurodo, jog teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai aiškino ir taikė BPK 1, 20 straipsnių nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ suformuotos teismų praktikos ir išaiškinimų teismams, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Apeliantas įsitikinęs, kad jo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme yra nuoseklūs, nuoširdūs, teisingi. Teismo nuosprendyje pateikti nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai, kurie vertinami kaip įrodymai, apelianto manymu, neatitinka tiesos ir prieštarauja vieni kitiems. Apeliantas neigia sukėlęs nukentėjusiajam fizinį skausmą, nes fiziškai to butų negalėjęs padaryti, kadangi nuo vaikystės serga lėtinėmis širdies ir kvėpavimo sistemos ligomis. Jis taip pat teigia, kad nebuvo pajėgus nulipti nuo labai stataus kalno slidžiu miško takeliu į nukentėjusiojo namų kiemą ir vėl greitai užlipti atgal. Apelianto teigimu, nukentėjusysis turėjo pagrindą jį apkalbėti, nes 2005 m., 2006 m. R. M. grasino jam susidorojimu, taip pat dėl to, kad 2005 m. apelianto dėka buvo nutrauktos „kriminalinės“ medžioklės Kačerginės miške ir R. M. dėl to nukentėjo, nes nebegalėjo medžioti šalia savo namų. Apeliantas teigia, jog nuosprendį priėmęs teismas nepatenkino nė vieno jo prašymo, neapklausė nurodytų liudytojų ir teismo medicinos eksperto, neišsireikalavo nurodytų dokumentų, pagal pateiktas foto nuotraukas ir video medžiagą nenustatė tikslios įvykio vietos, o tik rėmėsi nukentėjusiojo ir jo liudytojų parodymais. Todėl manytina, kad teismas buvo šališkas ir rinko tik apkaltinamuosius įrodymus. Apeliantas nurodo, jog fotografavo ir filmavo būdamas valstybiniame miške 25 m. iki R. M. sodybos ribos, pusiau R. M. kieme, pusiau valstybiniame miške gulintį medį, kurio kelmas buvo valstybiniame miške. Nebuvo įmanoma fotografuoti vien kelmo ir medžio, nefotografuojant R. M. kiemo, o teismui apeliantas nurodė, kad fotografavo ketindamas nuotraukas pridėti prie pareiškimo dėl galimos miško vagystės. Pasak apelianto, teismas nesiaškino aplinkybių, susijusių su jo sveikatos būkle, įrodančių, jog jis nebuvo pajėgus nulipti nuo labai stataus kalno slidžiu miško takeliu į nukentėjusiojo namų kiemą ir vėl greitai užlipti atgal. Be to, apelianto teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas kaltinime nurodytą dieną.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti.
Nukentėjusysis ir jo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
G. K. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., neįrodyta.
Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, susipažinusi su bylos medžiaga bei išklausiusi baigiamųjų kalbų, sutinka ne su nuteistojo skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog G. K. kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam R. M. yra neabejotinai įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga. Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę neigė, tačiau faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad G. K. dujų balionėliu papurškė dujų nukentėjusiajam R. M. į veido sritį, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje nukentėjusysis bei liudytojai V. M. ir R. R. davė analogiškus, nuoseklius ir neprieštaringus parodymus, kurie patvirtina, kad 2011 m. balandžio 14 d. nukentėjusysis, liudytojai R. R. ir V. M. pastebėjo po namo kiemą vaikštantį G. K. , kuris kažką fotografavo ar filmavo. R. M. prisiartinus prie G. K. , siekiant išsiaiškinti, ką šis veikia jų kieme, G. K. , viena ranka laikydamas mobiliojo telefono aparatą, kita ranka papurškė dujų nukentėjusiajam R. M. į veido sritį, po ko nukentėjusysis nukrito ant žemės ir ėmė šauktis pagalbos. Iš byloje esančios greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės (b. l. 26) matyti, kad 2011-04-14 11.10 val. atvykta pas ligonį R. M. , kuris skundėsi akių ir veido perštėjimu, teigdamas, kad kaimynas į akis papurškė neaiškios kilmės aerozoliniu skysčiu. Objektyviai nustatyta, kad veido oda kiek paraudusi, akių negali atmerkti, truputį pramerkus stebima paraudusi akių gleivinė ir diagnozuotas toksinių medžiagų poveikis akims. Išrašai iš asmens sveikatos istorijos (b. l. 29-34) patvirtina, kad 2011-04-14 bei 2011-04-27 R. M. dėl akių perštėjimo buvo konsultuotas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje VšĮ Kauno klinikose, o 2011-04-26 – VšĮ Kauno Dainavos poliklinikoje. Byloje esančioje kompaktinio disko laikmenoje (b. l. 57) matyti vaizdas, kaip į šlaitą kopia nukentėjusysis R. M. , o kitas asmuo – G. K. nukentėjusįjį kalbina. Be to, pažymėtina tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas G. K. neneigė, kad turėjo dujų balionėlį įvykio metu ( b.l.26-27). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus įrodymų tyrimą ir apklausus liudytoją L. K. , naujų aplinkybių nepaaiškėjo, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai yra patikimi ir jų visuma pakankama konstatuoti, jog G. K. kaltė dėl padaryto nusikaltimo yra įrodyta.
Apelianto skunde nurodytus argumentus, jog nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai yra prieštaringi, paneigia byloje esanti medžiaga. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje nukentėjusysis bei liudytojai davė analogiškus parodymus, kurie neprieštarauja vieni kitiems. Tai, jog nukentėjusiojo bei liudytojų parodymuose yra nežymių nesutapimų dėl konkrečios įvykio vietos, nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad G. K. ant šlaito, esančio prie R. M. priklausančio namo kiemo, papurškė dujų nukentėjusiajam į veido sritį.
Apelianto skundo argumentai, jog, būdamas silpnos sveikatos, jis negalėjo nei nulipti stačiu šlaitu iki R. M. kiemo, nei sukelti fizinio skausmo R. M. , atmetami kaip nepagrįsti. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas G. K. teigė bėgęs nuo R. M. į mišką (byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 26-27), tą patį nuteistasis patvirtino tiek pirmosios instancijos teismo (b .l. 52), tiek apeliacinės instancijos teismo (b. l. 118) posėdyje. Paminėtina, jog pastarajame nuteistasis taip pat nurodė įvykio metu sirgęs plaučių uždegimu bei karščiavęs. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, nuteistojo teiginius esą jis nepajėgus nulipti šlaitu arba papurkšti dujų balionėliu, taip pat, kad karščiuodamas vaikščiojo po mišką, atmeta kaip nelogiškus ir nepagrįstus. Akivaizdu, jog teismui pateikta pažyma dėl G. K. sveikatos būklės įvertinimo, kurios data 2008-02-13, negali būti pripažinta kaip nurodanti nuteistojo sveikatos būklę įvykio 2011-04-14 metu, nes nuo pažymos išdavimo iki įvykio buvo praėję daugiau nei treji metai.
Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo panaikinti priteistą civilinį ieškinį.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, turinčias įtakos neturtinės žalos nustatymui – t. y., tai, kad nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, sutrikdytas normalus gyvenimas, kadangi nukentėjusysis turėjo keletą kartų kreiptis į medikus ir gydytis, pasekmes jaučia iki šiol, negali užsiimti mėgstama veikla – tapyba. Įvertinusi padaryto nusikaltimo aplinkybes, nuteistojo kaltę, pasekmes nukentėjusiojo sveikatai ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, nuteistojo galimybę atlyginti padarytą žalą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta piniginė kompensacija nėra aiškiai per didelė ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. bei 6.282 str.
Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo R. M. atstovas pateikė pinigų priėmimo kvitą, kuris patvirtina, jog R. M. patirtos išlaidos už teisinės pagalbos teikimą apeliaciniame procese sudaro 1000 Lt (vieną tūkstantį litų). Nurodyta suma yra pagrįsta, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 1 d. ir 106 str. 2 d. nuostatomis, turi būti priteista iš nuteistojo G. K. .
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš G. K. vieną tūkstantį litų nukentėjusiajam R. M. atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.