Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalės Burdulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB “SSPC“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB “Litvaista“ ieškinį atsakovui UAB „SSPC“, dėl skolos priteisimo ir atsakovo UAB “SSPC“ priešieškinį ieškovui UAB “Litvaista“ dėl atsiskaitymo pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškovas UAB “Litvaista“ Kauno miesto apylinkės teisme pareiškė ieškinį ( I t., b. l. 3-4) atsakovui UAB “SSPC“, prašydamas priteisti iš atsakovo 100 000 Lt skolą, bylinėjimosi išlaidas, bei 6 procentų metinių palūkanų nuo 2004-01-01 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Taip pat teismas nustatė, kad atsakovas neįrodė, jog sudarant konkrečią pastatų – pirkimo pardavimo sutartį, jos pasirašymo metu šalys aptarė kainos kitimo sąlygas, numatė ir aptarė kainos kitimo įtakai turinčius veiksnius bei nustatė kainos pakeitimo tvarką. Iš bylos medžiagos ir įrodymų pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sutarties 2.1 p. 3 ir 4 d. nuostatos, remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, atsižvelgiant į sutarčių laisvės principą, negali būti aiškinama kaip įpareigojimas visais atvejais nemokėti šalių susitartos turto pardavimo kainos 1 025 000 Lt.

teismas konstatuodamas, jog paties atsakovo prašymu ir iniciatyva buvo išnuomotas 0,5956 ha ploto žemės sklypas, netinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus: 2003-10-22 Kauno apskrities viršininko administracijos sutikimą, kad UAB “Litvaista“ perleistų nuomos teisę žemės sklypo prie statinių naujam savininkui UAB “SSPC“, 2003-10-20 Kauno apskrities viršininko administracijos ir atsakovo susitarimą dėl 0,9197 ha valstybinės žemės sklypo nuomos. Atsakovo teigimu, remiantis CK 6.394 str., 2003-10-22 Kauno apskrities viršininko administracijos sutikimu ir 2003-10-20 susitarimu dėl žemės nuomos, atsakovas pagrįstai ir teisėtai tikėjosi, kad įgijo teisę naudotis 0,9197 ha ploto žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ieškovas;

teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, neteisingai išaiškino tikrąją šalių valią, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Atsakovo teigimu, sutartyje įtvirtintos šalių atsiskaitymo nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jų sudarymo aplinkybes. Ir 2003-10-22 Kauno apskrities viršininko administracijos sutikime, ir sudarytoje sutartyje nurodyta, kad žemės sklypo nuomos klausimas sutarties sudarymo dienai nebuvo išspręstas, t.y. šalys sudarydamos sutartį suvokė, kad to klausimo sprendimas ir atitinkamų teisių į tą žemės sklypą įsigijimas galės pareikalauti iš pirkėjo papildomų išlaidų. Pagal CK 6.30 str. 1 d. prievolė yra sąlyginė, kai jos atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su tam tikros aplinkybės buvimu ar nebuvimu ateityje. Todėl šalys sutartyje numatė atsakovo besąlyginę prievolę sumokėti 925 000 Lt, o prievolė sumokėti likusią 100 000 Lt kainos dalį yra sąlyginė, t.y. atsiranda kai atsakovas pasirašo žemės nuomos sutartį su Kauno apskrities viršininko administracija ir atsižvelgiant į atsakovo teisėtus lūkesčius, išnuomoti būtent 0,9197 ha ploto valstybinės žemės sklypo nuomos. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas nesudarė sutarties dėl 0,9197 ha ploto valstybinės žemės sklypo nuomos ir neturėjo galimybės išsipirkti reikalingos žemės dalies, todėl remiantis sutarties 2,1 p. 3-4 d. prievolė sumokėti likusią 100 000 Lt kainos dalį jam nepriklauso.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad 2003-12-11 šalys sudarė sutartį, kuria ieškovas pardavė, o atsakovas nupirko gamybinį pastatą, sandėlį, du ūkinius pastatus ir inžinerinius statinius-įrenginius-kiemo statinius Kauno m. Taikos pr. 104a, Kaune, kurių bendra vidutinė rinkos vertė 2003-10-22 – 297717 Lt. (sutarties 1 p., 2.3 p.). Sutarties 2.1 p. reglamentuoja, kad šalių susitarimu turtas parduodamas už 1 025 000 Lt. (1 d.), 925 000 Lt pirkėjas perves per tris darbo dienas į pardavėjo nurodytą sąskaitą (2 d.), o 100 000 Lt - per tris dienas, kai pirkėja pasirašys žemės nuomos sutartį su Kauno apskrities viršininko administracija (3 d.). Jeigu Kauno apskrities viršininko administracija nesutiktų išnuomoti pirkėjui naudojamo žemės sklypo apie 0,9197 ha, esančio Taikos pr. 104a, Kauno m., ir pirkėjai tektų išsipirkti dalį žemės sklypo ant kurio stovi parduodami pastatai 1G2p, su kiemo statiniais, 2F2p, 3I1g, 4I1m, tai pirkėja panaudos neišmokėtus 100 000 Lt žemės išsipirkimui, o likusius, kurie liks išpirkus dalį žemės sklypo, perves į nurodytą pardavėjo sąskaitą per tris darbo dienas po žemės dalies išsipirkimo sutarties pasirašymo (4 d.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą (CK 6.193 str.).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „(duomenys neskelbtini)“, bylos Nr. 3K-3-406/2005, ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad iki šalių derybų dėl sutarties ieškovės teisę naudotis žemės sklypu patvirtino Kauno m. LDT VK 1983-11-16 sprendimas Nr. 448 (1 t., b.l. 101). Ieškovė faktiškai naudojamosi žemės sklypu prie pastatų be nuomos sutarties. Siekiant ją pasirašyti 2002-09-30 prašymu (1 t., b.l. 165) kreipėsi į Kauno m. savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių išvados dėl numatomo rengti detaliojo plano proceso ir procedūrų bei išduoti planavimo sąlygas žemės sklypo Taikos pr. 104A, Kaune nuomai. Sąlygos bendriesiems, detaliesiems planams ir specialiojo planavimo dokumentams parengtos 2003-03-31 (reg. Nr. R-3889, 1 t., b.l. 163). Ieškovė atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad inventorizuotas žemės sklypo prie parduodamų pastatų plotas buvo 9197 kv.m. (b.l. 98). Prieš ginčo sutarties pasirašymą 2003-10-20 buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo atsakovė UAB „SSPC“ iki 2004-01-01 įsipareigojo Kauno apskrities viršininkui pateikti visus būtinus dokumentus, o pastarasis per 90 kalendorinių dienų priimti sprendimą dėl 9197 kv. m. žemės sklypo nuomos prie nupirktų pastatų. (1 t., b.l. 85). Be to, prieš pasirašant ginčo sutartį Kauno apskrities viršininkas 2003-10-22 sutiko, kad ieškovas UAB „Litvaista“ perleistų nuomos teisę žemės sklypo, kurio nuomos klausimai neišspręsti, prie parduodamų pastatų naujai jų savininkei UAB „Senukų prekybos paslaugų centrui“ (1 t., b.l. 72). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau paminėti faktai patvirtina, kad atsakovė turėjo tikslą ne tik nupirkti pastatus, bet ir užsitikrinti ieškovės faktiškai nuodojamos apie 0,9197 ha žemės sklypo prie pastatų nuomos teisę. Taip pat darytina išvada, kad sutarties šalims buvo žinomos aplinkybės dėl nuosavybės teisių atkūrimo fiziniams asmenims - iki 1940 m. turėtos žemės savininkams (1 t., b.l. 136), nes kitaip negalima išaiškinti 2.1 p. 4 d. sąlygos dėl dalies žemės sklypo išsipirkimo įtraukimo į sutartį tikslingumo. Bylos šalys vienareikšmiai numatė sąlygą „jeigu Kauno apskrities viršininko administracija nesutiktų išnuomoti pirkėjui naudojamo žemės sklypo apie 0,9197 ha, esančio Taikos pr. 104a, Kauno m., ir pirkėjai tektų išsipirkti dalį žemės sklypo ant kurio stovi parduodami pastatai 1G2p, su kiemo statiniais, 2F2p, 3I1g, 4I1m, tai pirkėja panaudos neišmokėtus 100 000 Lt žemės išsipirkimui, o likusius, kurie liks išpirkus dalį žemės sklypo, perves į nurodytą pardavėjo sąskaitą per tris darbo dienas po žemės dalies išsipirkimo sutarties pasirašymo“. Nei ieškovė, nei atsakovė bylos nagrinėjimo metu šios sutarties sąlygos neginčijo. Ieškovės atstovas paaiškino, kad ieškovė sutiko su tokia sutarties 2.1 p. redakcija nemanydama, kad dėl to ateityje gali kilti ginčas. Atsakovės atstovas paaiškino, kad šalims buvo žinomos fizinių asmenų pretenzijos į dalį ieškovės naudojamo žemės sklypo, todėl sąlyga dėl jo dalies išsipirkimo buvo įtraukta į sutartį.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad sutartys turi būti aiškinamos vienodai tiek joms galiojant, tiek ir joms pasibaigus. Sutartį pasirašiusios bylos šalys laisva valia susiejo sutarties kainą su ne nuo jų valios priklausančiomis aplinkybėmis – Kauno apskrities viršininko administracijos sutikimu išnuomoti pirkėjai naudojamo sklypo apie 0,9197 ha žemės sklypo bei sandoriu su neįvardintais fiziniais asmenimis bei jo kaina, jeigu atsakovei tektų dalį žemės sklypo išsipirkti (sutarties 2.1 p. 4 d.). Tokiu būdu abi šalys pasirašė kainos prasme neapibrėžtą (rizikos) sutartį, todėl kiekviena iš jų turėjo numatyti galimus to padarinius. Atsakovė 2004-01-01 - 2006-12-31 naudojosi 0,9 ha žemės sklypu (1 t., b.l. 179), kaip sutarties 2.1 p., 4 d. ir buvo pažymėta, tačiau Valstybinės žemės nuomos sutartimi 2006-11-20 Nr. N19-2006-313 jai 40-čiai metų buvo išnuomotas tik 0,5956 ha žemės sklypas prie įsigytų pastatų Taikos pr. 104A, Kaune (1 t., b.l. 111-112).

Ieškovė savo reikalavimo teisę pagal 2003-12-11 pastatų pardavimo sutartį grindė atsakovui išrašyta PVM sąskaitą-faktūra 1025000 Lt, sumokėtu 15000 Lt pelno mokesčiu (1 t., b.l. 3). Tačiau pastarieji faktai negali paneigti šalių susitarimo dėl 2.1 p. sąlygų dėl žemės sklypo dydžio, jo nuomos ir sandorio kainos santykio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“ (bylos Nr. 3K-3-813/2003) konstatuota, kad sudarytos laisva valia komercinės sutarties šalys negali pateisinti iš sutarties kylančių įsipareigojimų nevykdymo tuo, jog šalys susitarė dėl kai kurių nepalankių sutarties sąlygų vienos iš šalių atžvilgiu, netgi ir tuomet, kai šaliai nenaudingų sąlygų prisiėmimas reikštų neprotingos rizikos buvimą įprastos verslo aplinkos sąlygomis. Toks šalies elgesys nevykdant sutartinių įsipareigojimų paneigtų sutartinių teisinių santykių dalyvių teisinio apibrėžtumo principą. Verslininkai veikia savo rizika ir privalo būti apdairūs. Pažymėtina, kad ieškovė pagal šalių sutarties 2.1 p. sąlygas negalėjo visais atvejais tikėtis gauti 2.1 p. 1 d. nurodytą kainą. Ir bylos nagrinėjimo metu buvo neneigiama, kad atsakovei išsipirkus dalį žemės sklypo, ieškovei būtų pervesta tik likutis nuo 100 000 Lt sumos. Vertinant ieškovės riziką dėl sandorio kainos, atkreiptinas dėmesys į sutarties 2.3 p., kuriame parduotų pastatų vidutinė rinkos kaina nurodyta 297 717 Lt. Pagal sandorį ieškovei buvo pervesta 925 000 Lt, todėl atsakovės aiškinimas, kad sandorio kainai turėjo įtakos žemės sklypo prie perkamų pastatų dydis ir jo nuoma yra labiau tikėtinas. Atsakovė nurodė turėjusi tikslą į žemės sklypo prie perkamų pastatų nuomą ieškovės nuodoto 0,9197 ha dydžio.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog tikroji sutarties šalių valia buvo ieškovei parduoti, o atsakovei nupirkti pastatus už 1 025 000 Lt kainą reikštų sutarties aiškinimą tik vienos sutarties šalies naudai, neatsižvelgiant į šalių veiksmus iki sutarties, sutarties tikslus, faktines aplinkybes dėl žemės sklypo nuomos ir jo dydžio. Taip pat, nepagrįsti skundžiamo teismo sprendimo argumentai, kad atsakovas nesaistomas 2.1 p. 4 d. sąlygos, kadangi ji jam neatsirado. Teisėjų kolegija sprendžia, kad negalima šalių sutarties 2.1 p. 3 ir 4 d. sąlygų aiškinti atskirai, nes jos viena kitą paaiškina ir papildo. Jau konstatuota, kad sutartį pasirašiusios bylos šalys laisva valia susiejo sutarties kainą su ne nuo jų valios priklausančiomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutarties šalys nebuvo nustatę kainos pakeitimo sąlygos reikštų pašalinimą iš sutarties 2.1 p. 4 d., kai nei ieškovė, nei atsakovė bylos nagrinėjimo metu jos neginčijo. Teismo išvadą, kad atsakovės skolą patvirtina jos 2006-06-22 raštas Nr. 2.13-258-1, pripažinti pagrįsta nėra pagrindo, kadangi jo turinys patvirtina tik nevienodą šalių sutarties sąlygų aiškinimą (2 t., b.l. 39-40).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, kad atsakovė turi prievolę sumokėti ieškovei 100 000 Lt., kadangi pati neįgyvendino sutarties 2.1 p. 4 d. sąlygos, nepagrįsti. Šios sąlygos neįgyvendinimas nesuponuoja atsakovės kaltės, kadangi tai nepriklausė nei nuo ieškovės, nei nuo atsakovės valios, o nuo valstybės institucijos bei privačių asmenų, kuriems į dalį ieškovės naudoto žemės sklypo buvo atkurta nuosavybės teisė, veiksmų.

Remiantis išdėstytais argumentais, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimas, dalyje dėl ieškinio patenkinimo visiškai bei bylinėjimosi išlaidų ieškovui priteisimo iš atsakovo, panaikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl jo priešieškinio pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas priešieškinį konstatavo, kad atsakovė neįvykdė piniginės prievolės sumokėti pirkimo kainą už įsigytą turtą. Piniginėms prievolėms netaikomas negalėjimo įvykdyti institutas, todėl piniginę prievolę galima reikalauti įvykdyti natūra visais atvejais. Sutinkant su pastaruoju argumentu pažymėtina, kad pagal šalių sutarties 2.1 p. 4 d. sąlygą, kurios įvykdymo termino šalys nenustatė, laikoma, kad ji neįvykdyta tol, kol paaiškėja, kad ta aplinkybė neatsiras (CK 6.32 str. 3 d.). Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad įvykdys prievolę, kai atsiras galimybė išsipirkti dalį žemės sklypo iš privačių asmenų ir tai įvykus, praneš ieškovei. Esant tokiai sąlyginei prievolei ir sąlygos neįvykdymui, atsakovė UAB „SSPC“ neturėjo pagrindo prašyti pripažinti, kad yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove UAB „Litvaista“ pagal 2003-12-11 sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.123 str.). Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimas priešieškinio dalyje paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinį skundą tenkinant iš dalies, iš ieškovės atsakovei priteistina 3000 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei valstybei iš šalių lygiomis dalimis išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 4 d., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 330 str., 326 str. 1 d. 2 p.

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą, ieškinio patenkinimo visiškai dalyje, panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovės UAB „SSPC“ ieškovei UAB „Litvaista“ priteista 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 500 Lt žyminio mokesčio bei valstybei - 2500 Lt žyminio mokesčio.

Sprendimo dalį dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei pakeisti ir priteisti jas iš ieškovės UAB „Litvaista“ (įmonės kodas 133663349, Taikos pr. 104A, Kaunas) ir UAB „SSPC“ (įmonės kodas 134393593, Pramonės pr. 6, Kaunas) iš kiekvienos po 30,18 Lt. valstybei.

Sprendimą priešieškinio dalyje palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Litvaista“ (įmonės kodas 133663349, Taikos pr. 104A, Kaunas) atsakovei UAB „SSPC“ (įmonės kodas 134393593, Pramonės pr. 6, Kaunas) 3000 (tris tūkstančius) litų žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.