- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-21
- Bylos Nr.
- eAS-553-261/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00731-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- S. J.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės taryba
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. J. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja S. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinė teismą su skundu (I t., b. l. 1-5), prašydama: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. B24-2-1 dėl 2016 m. lapkričio 4 d. prašymo ir 2016 m. gruodžio 27 d. prašymo; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybą išnagrinėti 2016 m. lapkričio 4 d. prašymą ir 2016 m. gruodžio 27 d. prašymą iš naujo.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. nutartimi (I t., b. l. 34-35) pareiškėjos skundą atsisakė priimti.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies, 17–21 straipsnių, 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis, iš pareiškėjos skundo, pareiškėjos prašymų, prašomo panaikinti rašto turinio sprendė, kad keliamas ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos veiksmų (rašto) nelaikytinas viešojo administravimo srities ginču. Iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. T-567 patvirtintų Kauno miesto savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) matyti, kad Kauno miesto savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos taryba, veikianti prie Kauno miesto savivaldybės tarybos, viešojo administravimo įgaliojimų neturi, nes jos paskirtis – pagal savo kompetenciją teikti Savivaldybės tarybai siūlymų dėl vaiko teisių apsaugos politikos ir strategijos formavimo ir prioritetų nustatymo bendruomenėje, vaiko teisių apsaugos ir vaiko teisių pažeidimų prevencijos priemonių rengimo ir įgyvendinimo bendruomenėje (Nuostatų 1 ir 2 p.), todėl ginčo raštas negali būti laikomas viešojo administravimo subjekto veikla Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme.
Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos skundas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl atsisakyta jį priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Teismas pažymėjo, jog pareiškėja dėl jos pažeistų teisių gynimo ieškinį turi teisę paduoti bendrosios kompetencijos teismui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 3 d.).
III.
Pareiškėja S. J. pateikė atskirąjį skundą (I t., b. l. 37-39), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti teisme nagrinėti pareiškėjos skundą.
Nurodo, kad prašyme, kurį išnagrinėti teismo prašo įpareigoti Tarybą, pareiškėjos atstovas atkreipė Tarybos dėmesį į egzistuojančias vaiko teisių apsaugos politikos spragas Kauno miesto savivaldybėje ir prašė ne surašyti ar priimti kokį nors pareiškėjai skirtą raštą, atsakymą ar sprendimą, o būtent imtis visų Tarybai įmanomų priemonių, kad pateikiama informacija būtų patikrinta ir mažametis vaikas apsaugotas nuo neleistino poveikio jam, t. y. socialinės rizikos, visapusiško fizinio, protinio, dvasinio, dorovinio vystymosi ir saugumo sąlygų neužtikrinimo. Aplinkybė, kad Taryba suprato prašymo tikslą neteisingai ir, vilkindama imtis jai įmanomų priemonių dėl pareiškėjos atstovo prašyme nurodytų aplinkybių, surašė ginčo raštą, nekeičia nei jos nuostatuose numatytos kompetencijos (imtis konkrečių priemonių), nei leidžia daryti išvadą, kad Taryba nevykdo viešojo administravimo. Taigi, pareiškėjos skundu būtent ir yra skundžiamas Tarybos neveikimas.
Pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 60 straipsnį Taryba yra savivaldybių administravimo subjektas, nes jos veikla ar neveikimas gali daryti įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Ginčo rašte (sprendime) teigiama tik apie nuostatus, kurie nenumato „asmenų prašymų“ nagrinėjimo, tačiau asmenų prašymai yra tik pagrindas ir priemonė gauti informaciją tolimesnių Tarybos veiksmų atlikimui; nesant galimybės pateikti jai aktualią informaciją vaiko teisių apsaugos politikos formavimo klausimais, jos veikla būtų ir taptų iliuzine, neefektyvia. Nuostatuose apskritai nenurodoma, kas gali ir kas negali pateikti Tarybai informaciją, dėl to aiškinant Nuostatus skundžiamos teismo nutarties ar ginčo rašto nurodytu būdu, būtų iškreipiama vaiko teisių apsaugos sistemos Lietuvos Respublikoje institucinė sandara, iš jos pašalinamas ar apribojamas vieno iš organų, turinčių ir privalančių veiksmingai dalyvauti vaiko teisių apsaugos sistemoje, veikimas.
Atkreipia dėmesį į tai, jog ginčo sprendimo esmė yra neveikimas, grindžiant jį tariamais ribojimais Tarybos Nuostatuose. Tačiau ir pagrindas, ir kompetencija Tarybos Nuostatuose yra aiškiai ir detaliai išvardijami, t. y. nurodomos galimos Tarybos veikimo sritys bei konkretūs veiksmai (Nuostatų 4, 5 p.). Būtent visų šių priemonių, kompetencijų ir veiksmų panaudojimo pareiškėja būtent ir tikėjosi iš Tarybos, kaip institucijos, aiškiai įvardytos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 60 straipsnyje, kurios kompetencija ir turimos veikimo priemonės yra detalizuotos jos Nuostatuose (4, 5 p.).
Daro išvadą, kad teismas skundžiama nutartimi faktiškai išsprendė net ne skundo priėmimo nagrinėti teisme klausimą, bet kartu išsprendė ir visą ginčą, tiesiog pritardamas atsakovo Tarybos ginčo rašte išreikštai pozicijai apie neturėjimą teisės veikti, t. y. neturėjimą viešojo administravimo įgalinimų, negalėjimą įtakoti konkrečių asmenų teisių ar įstatymų saugomų interesų. Neišnagrinėjus ginčo iš esmės, tokios išvados daryti nebuvo galima.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą (I t., b. l. 45-48) prašo jį atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos Bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos, sudarytos Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. T-567, bet kokie sprendimai negalėtų būti laikomi sprendimais, priimtais viešojo administravimo subjekto, kadangi iš šios Tarybos Nuostatų (4.1., 4.2., 4.3., 4.4., 4.5., 4.6 p.) darytina išvada, kad Tarybos uždaviniai ir funkcijos yra priimti sprendimus, kuriais būtų patariama Kauno miesto savivaldybės tarybai, teikiami siūlymai ir pan.
Pažymi, jog pareiškėjos 2016 m. lapkričio 4 d. ir 2016 m. gruodžio 27 d. prašymais buvo prašoma imtis visų įmanomų priemonių, kad pareiškėjos ir jos atstovo pateikiama informacija būtų patikrinta ir mažametis vaikas (pareiškėjos dukra) būtų apsaugotas nuo neleistino poveikio jam, t. y. socialinės rizikos, visapusiško fizinio, protinio, dvasinio, dorovinio vystymosi ir saugumo sąlygų neužtikrinimo), todėl galima spręsti, kad keliamas ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos veiksmų (rašto) nelaikytinas viešojo administravimo srities ginču. Tarybos Nuostatuose nenumatytas asmenų prašymų, skundų, paklausimų nagrinėjimas.
Nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytu argumentu, kad pareiškėja turi teisę dėl savo pažeistų teisių gynimo paduoti prašymą bendrosios kompetencijos teismui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pareiškėja tą jau yra ir padariusi – yra kreipusis į Kauno apylinkės teismą dėl nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su tėvu tvarkos nustatymo ir kitų reikalavimų, t. y. savo teises, atstovaujant tam pačiam atstovui, jau gina Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš pareiškėjos skundo, pareiškėjos prašymų, prašomo panaikinti rašto turinio spręstina, kad keliamas ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos veiksmų (rašto) nelaikytinas viešojo administravimo srities ginču. Taigi, pareiškėjos skundas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjos keliamas ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos veiksmų (rašto) nelaikytinas viešojo administravimo srities ginču, kadangi pagal šios Tarybos Nuostatus ji viešojo administravimo įgaliojimų neturi, todėl ginčo raštas negali būti laikomas viešojo administravimo subjekto veikla, sprendė, jog pareiškėjos skundas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai ir skundą atsisakė priimti.
Pareiškėja, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog į Tarybą kreipėsi būtent dėl jos kompetencijai priskirtų klausimų nagrinėjimo, o pagal teisės aktus Taryba yra savivaldybių administravimo subjektas, nes jos veikla ar neveikimas gali daryti įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Be to, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas, kad Taryba nėra kompetentinga nagrinėti pareiškėjos skundus (prašymus), faktiškai išsprendė ginčą iš esmės, tačiau to daryti skundo priėmimo stadijoje neturėjo teisės.
Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. Asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas turi atsisakyti priimti skundą, kai byla nepriskirtina teismo kompetencijai, o jeigu ši aplinkybė paaiškėja nagrinėjant bylą, teismas turi nutraukti bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2143/2012).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių (ABTĮ 3 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio „Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai“ 1 ir 2 dalyse inter alia nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio ir savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Šios nuostatos suponuoja, kad administraciniai teismai gali nagrinėti bylas dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų, neveikimo ar vilkinimo, kuriais buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ar laisvės.
Remiantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 11 d.).
Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja skundu prašo panaikinti Kauno miesto savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos 2017 m. kovo 31 d. raštą Nr. B24-2-1 dėl 2016 m. lapkričio 4 d. ir 2016 m. gruodžio 27 d. prašymų, kuriais buvo prašoma imtis visų įmanomų priemonių, kad pareiškėjos ir jos atstovo pateikiama informacija būtų patikrinta ir mažametis vaikas apsaugotas nuo neleistino poveikio jam, t. y. socialinės rizikos, visapusiško fizinio, protinio, dvasinio, dorovinio vystymosi ir saugumo sąlygų neužtikrinimo, ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybą išnagrinėti 2016 m. lapkričio 4 d. prašymą ir 2016 m. gruodžio 27 d. prašymą iš naujo. Skundžiamame Tarybos rašte, be kita ko, nurodoma, kad pareiškėjos prašymo Taryba nagrinėti negali, kadangi Tarybos Nuostatai nenumato konkrečių šeimų situacijų nagrinėjimo ir iki šiol joje tokie prašymai nagrinėti nebuvo; Taryba nagrinėja su vaiko teisių apsaugos politika susijusius klausimus ir teikia siūlymus savivaldybės tarybai dėl jos gerinimo; Tarybos Nuostatuose nenumatytas asmenų prašymų, skundų, paklausimų nagrinėjimas, todėl šios funkcijos Taryba nevykdo.
Įvertinus skundžiamo akto turinį, matyti, jog jis yra priimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2016 m. lapkričio 4 d. ir 2016 m. gruodžio 27 d. prašymus patikrinti pateiktą informaciją, susijusią su vaiko teisių apsauga, ir imtis visų Tarybai pagal jos kompetenciją įmanomų priemonių problemai išspręsti bei juo buvo priimtas aiškus sprendimas atsisakyti juos nagrinėti, nurodant tokio atsisakymo motyvus – kadangi Tarybos Nuostatai nesuteikia jai tokios kompetencijos. Kaip matyti iš pareiškėjos skundo ir atskirojo skundo argumentų, pareiškėja iš esmės ir nesutinka su šiuo Tarybos atsisakymu nagrinėti jos prašymus dėl kompetencijos. Taigi, įvertinus tikrąjį skundžiamo akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius, akivaizdu, kad jis atitinka tiek viešojo administravimo, tiek administracinio sprendimo (administracinio akto) požymius ir sąvoką, todėl jau vien šia prasme toks atsakovo sprendimas, kaip savarankiškas, tam tikras materialines pasekmes pareiškėjai sukeliantis administracinis aktas, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnio nuostatomis, bendra tvarka atlikus administracinę procedūrą ir priėmus jos sprendimą, jei pareiškėja mano, kad jos teisės ar įstatymų saugomi interesai juo yra pažeisti, gali būti skundžiamas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui.
Taip pat sutiktina su pareiškėjos argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas, kad Taryba nėra kompetentinga nagrinėti pareiškėjos skundus (prašymus), faktiškai išsprendė ginčą iš esmės. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.) (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Reikia pažymėti, kad skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010).
Taigi, atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog Tarybos Nuostatuose nenumatytas asmenų prašymų, skundų, paklausimų nagrinėjimas, nes jos paskirtis yra tik teikti savivaldybės tarybai siūlymus dėl vaiko teisių apsaugos politikos ir strategijos formavimo ir prioritetų nustatymo bendruomenėje, vaiko teisių apsaugos ir vaiko teisių pažeidimų prevencijos priemonių rengimo ir įgyvendinimo bendruomenėje, iš esmės rėmėsi (atkartojo) skundžiamame Tarybos rašte pareiktais motyvais ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kadangi tokiu būdu sprendė klausimą dėl Tarybos kompetencijos priimti sprendimą ar imtis veiksmų pareiškėjos prašymuose nurodomais klausimais, kas šiuo atveju atsižvelgus į ginčo pobūdį (pareiškėja nesutinka su Tarybos atsisakymu dėl kompetencijos stokos nagrinėti jos prašymus) reiškia ginčo nagrinėjimą iš esmės, t. y. sprendimą dėl pareiškėjos pareikštų reikalavimų (ne)pagrįstumo ir (ne)teisėtumo, tačiau, kaip minėta, tai nėra skundo priėmimo stadijoje nagrinėtinas klausimas. Juo labiau tai nėra ir klausimas dėl Tarybos viešojo administravimo įgaliojimų vykdymo ar nevykdymo.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino bei taikė proceso teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjos skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl ji naikintina ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad teismas įvertintų skundo atitiktį ir kitiems ABTĮ 24 ir 25 straipsniuose numatytiems skundo formai ir turiniui keliamiems reikalavimams.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos S. J. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.