Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

L. C. (L. C.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) d., Rusijoje, Orenburgo mieste, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, išsituokęs, nedirbantis, pensininkas, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (2 veikos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. C. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

jis per du kartus, 2014 m. gegužės 28 d. ir 2014 m. gegužės 30 d. AB „Swedbank“, esančiame Konstitucijos pr. 20, Vilniuje, apgaule, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo K. M. pasitikėjimu, pateikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, kad pasiskolintus pinigus investuos į verslą, sudarydamas sėkmingo verslininko įvaizdį, prisistatęs gerai žinomu verslininku ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir užsienyje, tvirtindamas, kad turi daug jam priklausančio nekilnojamojo turto, melagingai rodydamas neva jam priklausančio nekilnojamojo turto dokumentus, kas turėjo lemiamos įtakos nukentėjusiojo apsisprendimui paskolinti pinigus, neketindamas vykdyti įsipareigojimų, savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam K. M. priklausantį didelės vertės turtą, bendrai - 120 000,00 litų (34 754,40 eurų) sumai, ką patvirtina jo (L. C.) pasirašytas paprastasis vekselis, ir taip iš viso neteisėtai užvaldė turto už 120 000,00 Lt (34 754,40 eurų).

Be to, L. C. pagamino netikrą dokumentą, žinomai netikrą dokumentą laikė, gabeno ir panaudojo jį, o būtent:

jis, laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki tyrimo metu nenustatyto laiko, bet ne vėliau kaip iki 2015 m. vasario 3 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, kompiuteriu parašė ir atspausdino 2015 m. vasario 3 d. dokumentą – garantiją, kur nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad B. C. garantuoja jo dalies iš 15 500 eurų skolos K. M. grąžinimą pagal 2014 m. rugsėjo 1 d. paprastąjį vekselį, minėtą dokumentą pasirašė už B. C., laikė šį dokumentą prie savęs, gabeno ir 2015 m. vasario 3 d. perdavė jį K. M., Vilniuje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, kaip garantiją, jog dalį skolos sumokės B. C..

Be to, L. C. žinomai netikrą dokumentą laikė ir jį panaudojo, o būtent:

jis laikė ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje montažo būdu sukurtą netikrą dokumentą – 2010 m. lapkričio 16 d. direktorių valdybos specialiojo posėdžio protokolą, į kurį įkomponuotas nuo kito dokumento atspausdintas/nuskenuotas asmens M. T. parašas, taip pat montažo būdu sukurtą 2015 m. kovo 13 d. tos pačios įmonės garantiją, kurioje nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, kad L. C. skola, kurios suma 45 000 eurų, bus apmokėta dviem pavedimais – 25 000 eurų suma bus pervesta iki 2015 m. kovo 19 d., 20 000 eurų suma bus pervesta iki 2015 m. kovo 25 d., ir šiuos žinomai netikrus dokumentus panaudojo – t. y. elektroniniu būdu persiuntė K. M. kaip įrodymą, kad dirba įmonėje „(duomenys neskelbtini)” ir turi teisę veikti įmonės vardu bei kad nurodyta įmonė garantuoja, jog skola jam bus grąžinta.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis L. C. savo kaltę dėl kaltinamajame akte jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pripažino iš dalies. Parodė, kad 2014 m. gegužės mėnesį pasiskolino iš K. M. 50 000 litų, kas atitiktų 15 000 eurų, būdamas įsitikinęs, kad galės grąžinti pinigus, tačiau nustatytu metu pinigų nepavyko grąžinti. Pinigai buvo perduoti banke Konstitucijos prospekte, Vilniuje, K. M. juos banke išėmė ir davė jam, tai buvo 2014 m. kovo mėnesį, o gegužės mėnesį buvo perrašyti vekseliai. Vekselį paruošė moteris, kurią K. M. pristatė kaip teisininkę, vekselyje buvo nurodyta 25 000 eurų (84 000 litų). Vėliau 2014 m. gegužės mėnesį perrašytas vekselis sumai, kurią atitiko 34 000 eurų, o kitą kartą, rugpjūčio mėnesį vekselis perrašytas 45 000 eurų sumai. Susitikę buvo banko Radvilaitės g. patalpose, prievartos iš nukentėjusiojo nebuvo pasirašant vekselius. Vėliau jis kelis kartus pervedė nedideles sumas. Kadangi K. M. jam kiekvieną dieną rašė SMS žinutes, reikalavo patvirtinimo, kad pinigus atiduos, jis suklastojo žmonos vardu garantiją, nes tikėjosi, kad iki nustatytos dienos tikrai gaus pinigus ir galės grąžinti nukentėjusiajam. Dėl garantijos, išduotos M. T. vardu, ir protokolo, nurodė, kad nepripažįsta savo kaltės, nes jų neklastojo. Garantiją, išduotą M. T. vardu, gavo elektroniniu paštu iš M. T.. Nors nurodyta, kad padarytas fotošopas, tačiau tai buvo tiesiog elektroninis parašas. Be to, jis buvo firmos (duomenys neskelbtini) direktoriumi, turėjo įgaliojimą, ir gali būti laikomas šios firmos direktoriumi. Dėl protokolo parodė, kad jis tuo metu buvo Vokietijoje, jam reikėjo vesti derybas, todėl jam elektroniniu paštu persiuntė protokolą, kaip įgaliojimą viskam, kad galėtų pasirašyti kontraktus.

Paaiškino, kad nukentėjusiajam apie tai, kad turėjo kreditorių, nesakė, nukentėjusysis kelis kartus buvo jo buvusios žmonos bute, su nukentėjusiuoju susipažino 2014 m. pradžioje, pavasarį, vėliau su juo bendravo susitikę, kalbėjo telefonu, susirašinėjo sms žinutėmis. Nors anksčiau turėjo daug nekilnojamojo turto, jo nebeliko, nukentėjusiajam rodė sūnaus buto dokumentus, paskolos niekuo negarantavo, nukentėjusysis nereikalavo garantijų, jį tenkino procentai, kuriuos žadėjo grąžinti. Iš nukentėjusiojo skolinosi nenurodydamas ypatingų priežasčių, pasakė, kad ima darbui ir grąžins su procentais. Parodė, kad buvo keli projektai, kurie turėjo duoti pelną. Vienas projektas dėl naftos produktų, bet pinigai buvo iš dalies panaudoti Kinijos vertybinių popierių, bondų ekspertizei, kadangi buvo daug jų klastočių. Iš pradžių buvo numatyta, kad išmokos už šiuos vertybinius popierius bus 2014 metų sausio mėnesį, vėliau buvo atidėta iki 2015 metų, 2016 metų. Jeigu išmokos bus, jam bus nesunku nukentėjusiajam grąžinti 45 000 eurų. Dėl savo darbo parodė, kad firmoje dirbo oficialiai, darbas buvo konsultacinis, konsultuodavo ne pačią firmą, o jos klientus, firma sudarydavo kontraktus dėl naftos produktų, o honoraras jam ir mokesčiai buvo nustatomi užsakovui, todėl užmokestį gaudavo iš užsakovų, mokesčių nemokėjo, oficialaus atlyginimo iš firmos negaudavo.

Dėl netikrų dokumentų pagaminimo, laikymo, gabenimo ir panaudojimo

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgdamas į nurodytus motyvus, teismas daro išvadą, kad nustatyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje (dėl netikro dokumento – garantijos B. C. vardu pagaminimo, laikymo, gabenimo ir panaudojimo), tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai, todėl pripažintina, kad L. C. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta.

Kaip minėta, L. C. inkriminuota ir tai, kad jis šiuos netikrus dokumentus pagamino ir gabeno, tačiau, teismo vertinimu, šie nurodyti nusikalstamos veikos požymiai nagrinėjamu atveju nėra neabejotinai nustatyti. Pirmiausia pastebėtina, jog, kaip nustatyta iš jau minėtų įrodymų – tiek nukentėjusiojo parodymų, kad šie dokumentai jam buvo atsiųsti elektroniniu paštu, o originalai nebuvo pateikti, taip pat ir kaltinamojo parodymų, patvirtinančių, jog jis šiuos dokumentus siuntė elektroniniu paštu, nėra jokiais duomenimis pagrįstas kaltinimas, kad L. C. šiuos dokumentus (t. y. jų elektronines versijas) gabeno. Taip pat, teismo vertinimu, byloje nėra pakankamų duomenų, jog šiuos netikrus dokumentus pagamino būtent kaltinamasis. Nors iš specialisto išvados nustatyta, kokiu būdu pagaminti šie netikri dokumentai, visgi nei ši specialisto išvada, nei kiti byloje esantys duomenys neabejotinai ir įtikinamai nepatvirtina, jog atitinkamu būdu juos pagamino būtent kaltinamasis. Todėl kaltinamajam neigiant tai (t. y. kad jis pagamino šiuos dokumentus), taip pat nurodant, kad jis dokumentus gavo elektroniniu paštu, o byloje nesant patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog būtent kaltinamasis minėtus netikrus dokumentus pagamino, vien tai, kad šie netikri dokumentai buvo laikyti kaltinamojo ir jo panaudoti, neleidžia savaime daryti išvados, jog būtent jis juos ir pagamino. Šiuo aspektu pastebėtina, jog kaltinamajam teigiant, jog jam nurodyti dokumentai buvo atsiųsti elektroniniu paštu, teismas sudarė galimybę kaltinamajam pateikti tai patvirtinančius duomenis (padarant teisiamajame posėdyje pertrauką), tačiau tokių duomenų kaltinamasis teismui nepateikė. Nepaisant to, visgi teismas pažymi, jog siekiant pagrįsti asmens kaltę padarius atitinkamą nusikalstamą veiką, būtent valstybinis kaltintojas turi įrodyti jo kaltę, o ne kaltinamasis turi įrodyti savo nekaltumą, taigi ši aplinkybė dėl atitinkamų duomenų nepateikimo neturi įtakos jau minėtai teismo išvadai, jog įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis šiuos netikrus dokumentus pagamino, byloje nesurinkta, atitinkamai nėra pagrindo pripažinti kaltinamojo veiksmuose šio alternatyvaus BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pasireiškimo objektyviojo požymio buvimo.

Taigi atsižvelgiant į jau minėtas aplinkybes bei argumentus, pripažintina, kad neįrodyta, jog L. C. minėtus netikrus dokumentus - 2010 m. lapkričio 16 d. (duomenys neskelbtini) direktorių valdybos specialiojo posėdžio protokolą ir Įmonės („(duomenys neskelbtini)“) garantiją pagamino ir gabeno. Tačiau kadangi BK 300 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti alternatyvūs veiksmai, kuriais gali pasireikšti nurodytos nusikalstamos veikos padarymas, ir šiai nusikalstamai veikai konstatuotina pakanka bet kurio (bet kurių) iš šių alternatyvių veiksmų nustatymo, todėl, kaip jau minėta, pripažinus, jog kaltinamasis nurodytus netikrus dokumentus (protokolą ir įmonės garantiją) laikė ir panaudojo, aplinkybė, kad neįrodytas kaltinimas dalyje dėl šių netikrų dokumentų pagaminimo ir gabenimo, L. C. veikos kvalifikacijos nekeičia.

Todėl atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pripažintina, kad nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymiai L. C. veikos, o būtent, kad jis laikė žinomai netikrus dokumentus – 2010 m. lapkričio 16 d. (duomenys neskelbtini) direktorių valdybos specialiojo posėdžio protokolą (anglų kalba) ir (duomenys neskelbtini) įmonės garantiją, pasirašytą M. T. vardu, bei šiuos žinomai netikrus dokumentus panaudojo – pateikė elektroniniu paštu nukentėjusiajam K. M., siekdamas įrodyti savo įsipareigojimų pastarajam tikrumą. Taigi L. C. pripažintinas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį.

Dėl sukčiavimo

L. C. kaltinamas dėl to, kad apgaule įgijo didelės vertės svetimą, t. y. nukentėjusiajam K. M. priklausantį turtą – 34 754,4 eurų (120 000 litų).

Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

Taigi sukčiavimas, numatytas Baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje, yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas apgaule, o 2 dalis numato kvalifikuojantį požymį – be kita ko, jei apgaule įgyjamas didelės vertės svetimas turtas. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį, turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL (t. y. 9415 eurų) dydžio sumą. Taigi sukčiavimo pasekmė – asmuo neteisėtai įgyja svetimą turtą, o esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą neteisėtu – tai apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje turtas yra, siekiant įgyti svetimą turtą ir pan. Apgaulė gali pasireikšti įvairiais būdais – suklaidinant turto savininką, teisėtą valdytoją ar asmenį, kurio žinioje turtas yra, dėl kaltininko ketinimų, dėl atitinkamų faktų, aplinkybių, kurios yra esminės apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perleidimo, ir tokiu būdu paveikiant savininką ar kitą asmenį, pasiekiama, kad pastarieji savanoriškai perduotų atitinkamą turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei, valdymui ir pan. Taigi apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais, siekiant suklaidinti nukentėjusįjį dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą. Tačiau bet kokiu atveju kaltininkas turi suvokti, kad apgaudinėja turto savininką, nurodydamas pastarajam neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas jo apsisprendimui esminę reikšmę turinčias aplinkybes, tokiu būdu numatydamas, kad dėl tokių jo veiksmų asmuo bus suklaidintas. Sukčiavimui nustatyti taip pat taikytinas kreditoriaus (nukentėjusiojo) galimybės apginti savo pažeistas dėl skolininko veiksmų turtines teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimo kriterijus.

Kaltinamasis jam inkriminuojamo kaltinimo dėl svetimo turto įgijimo apgaule nepripažįsta. Kaip išplaukia iš kaltinamojo parodymų, jis iš dalies pripažįsta faktines aplinkybes – o būtent, kad jis 2014 m. pavasarį pasiskolino iš nukentėjusiojo K. M. 50 000 litų, kas atitiktų 15 000 eurų, taip pat nurodė, kad buvo pasirašytas vekselis didesnei sumai – 25 000 eurų, vėliau vekseliai buvo dar kelis kartus pasirašomi, ir paskutinis jo pasirašytas vekselis – 45 000 eurų sumai. Nurodyto dydžio, t. y. 45 000 eurų sumos skolą K. M. L. C. pripažįsta, tuo pačiu nurodydamas, jog tokio dydžio suma susidarė dėl procentų, nurodytą sumą jis yra įsipareigojęs ir tikrai grąžins, taip pat nurodydamas, kad apgauti nukentėjusiojo jis nesiekė, kad tarp jų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai dėl paskolos, tiesiog dėl atitinkamų aplinkybių, nors pasiskolintą sumą investavo į atitinkamą verslą, kol kas jis dar negavęs iš to verslo pinigų, dėl to laiku negalėjo grąžinti skolos. Tačiau teismas, įvertinęs nurodytus kaltinamojo parodymus, juos vertina kritiškai kaip kaltinamojo pasirinktą gynybos versiją, kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog L. C. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, požymiai.

Taigi kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymai dėl nukentėjusiojo kaltinamajam perduotos pinigų sumos skiriasi – kaltinamasis parodė, kad jam buvo perduota tik 50 000 litų suma, o nukentėjusysis nurodo, kad be šios sumos kaltinamajam perdavė ir 70 000 litų sumą. Teismas, atsižvelgdamas į, be kita ko, nukentėjusiojo duotų parodymų nuoseklumą, aplinkybę, jog jau 2014 m. rugsėjo 1 d. L. C. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 150 000 litų sumai, t. y. jo įsipareigota grąžinti suma per kiek daugiau nei 3 mėnesius padidėjo net trimis kartais, o jo paaiškinimai, jog taip suma padidėjo dėl paskolos grąžinimo procentų, teismo vertinimu, yra neįtikinami, be to, duomenimis (nukentėjusiojo pateikta jo sutuoktinės 2013 metų Metine gyventojo (šeimos) turto deklaracija, pateikta 2014 m. balandžio 23 d.) nustatyta, kad nukentėjusysis turėjo atitinkamas pinigų sumas banke bei ne banke, sprendžia, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais ir būtent jais (ką patvirtina ir jau minėtas vekselis) remiantis konstatuoja, kad įrodyta, jog nukentėjusysis kaltinamajam paskolino jo nurodytą – t. y. 120 000 litų (34 754,4 eurų) sumą. Taip pat nustatyta (to neneigia ir kaltinamasis), jog atitinkamu sutartu terminu (kuris vis buvo atidedamas, tuo pačiu perrašant vekselius) minėta suma (ar jos dalies) nebuvo grąžinta nukentėjusiajam.

Vertinant aplinkybes, dėl kurių, kaip nurodė nukentėjusysis, jis pasitikėjo kaltinamuoju ir jam minėtą sumą paskolino, teismas pažymi, be kita ko, jog kaltinamasis neneigė aplinkybių, jog nukentėjusysis buvo bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje (pastebėtina, jog ir vekselyje, išrašytame nukentėjusiajam, L. C. adresas nurodytas (duomenys neskelbtini), Vilnius), taip pat kaltinamasis patvirtino, jog rodė nukentėjusiajam atitinkamus dokumentus dėl nekilnojamojo turto (t. y. sūnaus buto), kad pasakojo nukentėjusiajam apie su naftos produktais susijusį verslą, taigi šiuo aspektu ir pats kaltinamasis iš esmės pripažįsta aplinkybes, dėl kurių, kaip nurodė nukentėjusysis, jis pasitikėjo kaltinamuoju ir jo galimybėmis paskolą grąžinti. Tačiau, kaip nustatyta, ką pripažino ir kaltinamasis bei patvirtino liudytojai B. C. bei M. C., minėtas butas (duomenys neskelbtini), Vilnius priklauso B. C., su kuria kaltinamasis išsiskyręs jau 13 metų, kaltinamasis jokio kitokio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, neturi, jo finansinė padėtis yra sudėtinga, jis gauna tik pensiją, jam finansiškai padeda sūnus, duomenų apie kaltinamojo ryšius su atitinkamu verslu, susijusiu su naftos produktais, byloje nėra. Taigi pripažintina, jog kaltinamasis, pateikdamas atitinkamą klaidinančią informaciją, siekė nukentėjusiajam sudaryti sėkmingo ir pasiturinčio verslininko įvaizdį, ir taip įgyti jo pasitikėjimą.

Vertindamas kaltinamojo parodymus dėl jo galimybės įvykdyti atitinkamas prievoles pagal paskolos sutartį, teismas pirmiausia pažymi, jog byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kuriais būtų patvirtinama kaltinamojo versija dėl to. Pirmiausia pažymėtina, jog nepaisant kaltinamojo parodymų, kokiam tikslui jis išleido pasiskolintus pinigus, taip pat kuo buvo paremtas jo įsitikinimas apie galimybes įvykdyti su nukentėjusiuoju sudarytą paskolos sutartį, jokių tokius jo parodymus patvirtinančių duomenų byloje nėra. Pastebėtina, jog taip ir nepaaiškėjo, kokiems tikslams buvo panaudotos pasiskolintos iš nukentėjusiojo lėšos – nukentėjusysis parodė, jog, pasak kaltinamojo, lėšų reikėjo pastarojo verslui, susijusiam su naftos produktais, o teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis parodė, kad pinigai buvo panaudoti Kinijos vertybinių popierių ekspertizei. Vertinant kaltinamojo veiksmus po paskolos sutarties sudarymo, reikšminga yra tai, jog, kaip parodė nukentėjusysis ir ko iš esmės neneigė kaltinamasis, sutarties įvykdymo terminas vis bus perkeliamas, dėl ko buvo perrašytas ne vienas vekselis. Juolab akcentuotina, kad galiausiai nukentėjusiajam kaip dokumentas, įrodantis L. C. galimybes įvykdyti savo prievoles, buvo pateiktas netikras dokumentus – garantija, pasirašyta B. C. vardu, kuri, kaip minėta, buvo pagaminta paties kaltinamojo, B. C. apie pastarojo skolą nieko nežinant. Taip pat, kaip nustatyta, kaltinamasis siuntė nukentėjusiajam ir kitus, kaip nustatyta, netikrus dokumentus - 2010 m. lapkričio 16 d. (duomenys neskelbtini) direktorių valdybos specialiojo posėdžio protokolą, kuriame nurodyta, kad L. C. yra minėtos įmonės įgaliotas atstovas (t. 1, b. l. 114, 125), bei Įmonės („(duomenys neskelbtini)“) garantiją, kurioje nurodyta, kad bendrovės vardu garantuojama, kad L. C. skola – 45 000 eurų, bus apmokėta dviem pavedimais – pirmasis pavedimas bus atliktas iki 2015 m. kovo 19 d., antrasis – 20 000 eurų bus atliktas iki 2015 m. kovo 25 d. (t. 1, b. l. 113, 124), siekdamas įtikinti nukentėjusįjį apie jo galimybes įvykdyti savo prievoles, tačiau nei prievolė pilna apimtimi, nei jos dalis nebuvo įvykdyta. Taigi pastarųjų dokumentų panaudojimas, teismo vertinimu, tik sustiprina išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apie išimtinai civilinių teisinių santykių susiklostymą tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo, kadangi šie duomenys patvirtina apgaulės buvimą kaltinamojo veikoje, siekiant įtikinti nukentėjusįjį apie kaltinamojo realias galimybes įvykdyti sutartį, sudarant patikimo ir sėkmingo verslininko įvaizdį, pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją apie kaltinamojo turtinę padėtį (t. y. kad jis turi nekilnojamojo turto). Pažymėtina, jog kaltinamojo apgaulė pasireiškė ir atitinkamos reikšmingos informacijos nutylėjimu, o būtent – apie kaltinamojo turimus reikšmingus įsipareigojimus kreditoriams. Iš Antstolių rūmų pateiktos informacijos matyti, kad kaltinamasis yra skolingas kitiems kreditoriams, be to, kaltinamasis ir teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog tuo metu, kai buvo sudaryta paskolos sutartis su nukentėjusiuoju, jis turėjo kelis kreditorius, taip pat kad jis šios informacijos nukentėjusiajam neatskleidė. Pažymėtina, jog nurodyta informacija nagrinėjamoje situacijoje neabejotinai vertintina kaip reikšminga nukentėjusiajam apsisprendžiant dėl atitinkamos sutarties su kaltinamuoju sudarymo. Todėl spręstina, kad tokie kaltinamojo veiksmai – tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimas nukentėjusiajam bei atitinkamų reikšmingų aplinkybių nutylėjimas nagrinėjamoje situacijoje vertinami kaip lėmę nukentėjusiojo apsisprendimą sudaryti su kaltinamuoju paskolos sutartį ir paskolinti pastarajam atitinkamą pinigų sumą.

Taigi įvertinus šių nustatytų aplinkybių visumą, pripažintina, kad nagrinėjamoje situacijoje kaltinamojo prievolės nukentėjusiajam nevykdymas negali būti vertinamas tik kaip atitinkamo susitarimo (civilinio teisinio pobūdžio sutarties) nevykdymas, kadangi, kaip minėta, nukentėjusiojo apsisprendimą sudaryti minėtą sutartį lėmė kaltinamojo veiksmai, suklaidinant nukentėjusįjį dėl savo statuso, turtinės padėties ir savo ketinimų bei galimybės įvykdyti sutartį, taip pat nutylint tam tikrą reikšmingą informaciją, t. y. kaltinamojo apgaulė, kuri šioje situacijoje pripažintina esmine nukentėjusiojo apsisprendimui sudaryti atitinkamą sutartį. Tokią išvadą patvirtina ir kiti kaltinamojo tolimesni veiksmai, nevykdant savo įsipareigojimo – nurodant įvairias priežastis, dėl kurių jis negali grąžinti pinigų, taip pat pateikiant nukentėjusiajam žinomai netikrus dokumentus ir pan. Pažymėtinas ir jau minėtas kriterijus dėl nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimo galimybės civilinėmis priemonėmis. Nustatyta, kad L. C., nepaisant savo sunkios finansinės padėties, dėl ko jis objektyviai nustatytu terminu negalėjo įvykdyti savo prievolės, pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kas vertintina kaip nukentėjusiojo galimybės civilinio proceso būdu apginti savo teises apsunkinimas. Kaip minėta, L. C. atžvilgiu pradėta ne viena vykdomoji byla dėl pakankamai reikšmingų pinigų sumų išieškojimo, jis turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, neturi, gauna tik pensiją (į kurią yra nukreiptas išieškojimas, kas mėnesį iš pastarosios pervedant itin nežymias sumas, palyginus su visa išieškotina suma).

Taigi nurodytų aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, jog nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Atitinkamai dėl nustatytų aplinkybių ir nurodytų argumentų darytina išvada, kad L. C. padaryta veika atitinka sukčiavimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje (t. y. didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule) tiek objektyviuosius (jau aptartus anksčiau), tiek subjektyviuosius požymius – tiesioginę tyčia, kadangi kaltinamasis suvokė, kad prieš nukentėjusįjį panaudoja apgaulę, pateikdamas pastarajam tikrovės neatitinkančią informaciją apie jo apsisprendimui perduoti kaltinamajam turtą – 34 754,4 eurų (120 000 litų) sumą reikšmingas aplinkybes ir atitinkamas aplinkybes nuslėpdamas, suvokė, kad taip nukentėjusiajam bus padaryta atitinkama žala (jis neteks savo turto) ir to siekė.

Dėl bausmės skyrimo ir kitų klausimų

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam L. C., vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi, pirmiausia atsižvelgia į tai, kad padarytos nusikalstamos veikos – tyčiniai (tiesioginė tyčia) nusikaltimai, padarytas vienas sunkus nusikaltimas (BK 182 str. 2 d.), du nesunkūs nusikaltimai (BK 300 str. 1 d.). Nusikalstamos veikos baigtos, byloje civilinis ieškinys nepareikštas. Atsižvelgtina ir į L. C. asmenybę: išsilavinimas – aukštasis, nedirba (t. 2, b. l. 29, 30), pensininkas, neteistas (t. 2, b. l. 35-36), baustas administracine tvarka, tačiau nuobaudos nebegalioja (t. 2, b. l. 34), Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre, Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (t. 2, b. l. 44, 45), dėl priklausomybės ligų negydytas (t. 2, b. l. 46). Skiriant bausmę, atsižvelgtina ir į pateiktus duomenis apie L. C. sveikatos būklę, užfiksuotus 2016 m. rugsėjo 7 d. išduotame Medicinos dokumentų išraše.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamojo posėdžio metu L. C. visiškai prisipažino kaltu dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl garantijos B. C. pagaminimo, laikymo, gabenimo ir panaudojimo), nurodė, kad gailisi dėl to, sprendžia, kad sprendžiant klausimą dėl atsakomybės šioje dalyje nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 str. 1 d. 2 p.), į ką, skiriant bausmę už nurodytą nusikalstamą veiką, taip pat atsižvelgtina. Kitoje kaltinimo dalyje atsakomybė lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalis numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki 8 metų. Teismas, įvertinęs jau minėtas aplinkybes, atsižvelgdamas, be kita ko, ir į tai, kad šia nusikalstama veika padaryta didelė turtinė žala nukentėjusiajam asmeniui, gana reikšmingai viršijanti didelės turtinės žalos ribą, nurodytą BK 190 straipsnio 1 dalyje, be to, žala (jos dalis) nėra atlyginta, sprendžia, kad L. C. skirtina straipsnio sankcijoje numatytos rūšies bausmė – laisvės atėmimas. Aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta bausmę, nenustatyta. Į jau minėtas aplinkybes atsižvelgtina ir sprendžiant klausimą dėl laisvės atėmimo bausmės dydžio, nustatant jį artimą straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

Sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, individualizavimo, teismas vertina, kad dėl jau minėtų aplinkybių (kaltinamojo asmenybės – tai, kad jis yra pensininkas, į jo turtinę padėtį, kad dalyje dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl garantijos B. C. vardu) nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, neteistas) bausmės paskirtis, įtvirtinta Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje, bus pasiekta L. C. už šias nusikalstamas veikas paskyrus straipsnių sankcijoje numatytą švelniausios rūšies baudos bausmę, nustatant jos dydį, artimesnę minimaliam.

Kadangi L. C. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ir kategorijoms, o būtent – nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, yra sunkus nusikaltimas, o veikos numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, yra nesunkūs nusikaltimai, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalies 2 punktu, bausmės, paskirtos už nurodytas nusikalstamas veikas, bendrintinos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes.

Atsižvelgdamas į jau nurodytas aplinkybes, apibūdinančias L. C. asmenybę, ypač į tai, kad jis yra neteistas, yra pensininkas, į duomenis apie jo sveikatos būklę, teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taip kaltinamajam suteikiant galimybę įvertinti savo elgesį, jo galimas pasekmes bei atsakomybę už savo atitinkamus veiksmus. Todėl, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidedamas 2 metams ir 6 mėnesiams, ir, vadovaujantis šio straipsnio 2 dalies 7 punktu, atidėjimo laikotarpiu įpareigojant L. C. neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymųsi sveikatos priežiūros įstaigose. Pažymėtina, kad kaltinamojo elgesys bausmės atidėjimo laikotarpiu bus prižiūrimas probacijos tarnybos ir L. C. nepateisinus jam parodyto teismo pasitikėjimo, bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas.

Kardomoji priemonė L. C. nebuvo paskirta, ji neskirtina ir šioje proceso stadijoje.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė prašymą, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priteisti iš L. C. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 295,29 eurus, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo.

Gynėjo dalyvavimas byloje pripažintas būtinu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Taigi įstatyme imperatyviai įtvirtinus, kad nagrinėjant proceso kalbos nemokančių asmenų bylas, turi dalyvauti gynėjas, teismas, siekdamas užtikrinti, kad nebūtų paneigiama būtinojo gynėjo dalyvavimo instituto esmė, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostata, sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš L. C. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 ir 298 straipsniais, 301-305 straipsniais ir 307 straipsniu, teismas

nusprendžia:

L. C. (L. C.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

L. C. (L. C.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (dėl B. C. garantijos), ir skirti jam bausmę – 10 MGL (376,60 eurų) dydžio baudą.

L. C. (L. C.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (dėl protokolo ir įmonės UralNeft Swiss AG garantijos), ir skirti jam bausmę – 15 MGL (564,90 eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, bausmes, paskirtas pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), subendrinti taikant apėmimą, griežtesne bausme, paskirta pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, apimant švelnesnes bausmes, paskirtas pagal Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį, ir paskirti L. C. galutinę subendrintą bausmę – 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, L. C. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, skiriant jam pareigą visu bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymųsi sveikatos priežiūros įstaigose (BK 75 str. 2 d. 7 p.).

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomosios priemonės L. C. neskirti.

Nepriteisti iš L. C. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.