Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis, nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2013 m. spalio mėn. būdamas Šiaulių TI, negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose, t. y. iš jo buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius ryšius su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis. Pareiškėjo teigimu, tai jam sukėlė daug nepatogumų, dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, t. y. patyrė neturtinę žalą.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 26–29) prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti senaties terminą ir jo skundą atmesti.Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš laikotarpio nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2013 m. spalio mėn., iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2016 m. spalio 27 d. pažymos Nr. 60/06-4929 matyti, jog pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2012 m. vasario 9 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi, Šiaulių TI prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Šiaulių TI taip pat pasisakė dėl pareiškėjo bendravimo galimybių ribojimo ginčo laikotarpiu bei teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog patyrė neturtinę žalą.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 31 d. sprendimu (b. l. 38–41) pareiškėjo skundą, suėjus senaties terminui, atmetė.Teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2012 m. vasario 9 d. periodiškai kalintas Šiaulių TI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kalinimo sąlygų reikalavimų, kadangi tokio pobūdžio administracinės bylos su analogiškais reikalavimais teismuose yra masiškai nagrinėjamos jau nuo 2011 metų. Taigi, teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išsakyta nuomone, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, o manydamas, jog jo teisės pažeistos, pareiškėjas nepagrįstai ilgai dėl minėto laikotarpio negynė savo teisėtų interesų. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme) (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys suimtųjų bei nuteistųjų, laikomų Šiaulių TI, teises, tame tarpe ir nuteistųjų susirašinėjimo teisę, yra viešai paskelbti teisės aktai. Todėl, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, atsakovo prašymu, yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. spalio 17 d. (pagal spaudą ant voko), o tai reiškia, kad, taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteista tik už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 17 d. Todėl teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties terminą bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį bei reikalavimą, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už jo nurodytą laikotarpį yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir skundas atmestinas.

III.

Pareiškėjas M. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 43), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė visus jo argumentus. Be to, pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti, o pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 47–49) prašo jį atmesti. Šiaulių TI teigia, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2013 m. spalio mėn. jis buvo kalinamas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.Pirmosios instancijos teismas, iš esmės vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 17 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praleidęs senaties terminą.Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti, be to, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia, pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Stagno prieš Belgiją). Taigi, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kitaip vertinti senaties termino eigos pradžią.Byloje nustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas.Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.Nagrinėjamu bylos apsektu pažymėtina, jog pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą senaties terminą ir nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau dar iki sueinant senaties terminui (CK 1.125 str. 8 d.) būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo kalinimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, inter alia kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan., t. y. byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl žalos priteisimo už pareiškėjo nurodytą laikotarpį.Taigi, šiuo atveju nepripažinus, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skundas pagrįstai atmestas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų.Tuo tarpu apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teisėjų kolegija vertina kritiškai, kadangi pareiškėjas prašomos priteisti neturtinės žalos ir skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu.Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesutinka su visais teismo argumentais, šio savo teiginio nedetalizuoja ir konkrečiai nenurodo, su kokiais dar pirmosios instancijos teismo argumentais jis nesutinka, todėl šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.