Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-10-27 · Civilinė byla Nr. 2A-179/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-10-27
Bylos Nr.
2A-179/2006
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
Atsakovas
S. R.
Ieškovas
RUAB „Oruva“, Ko
Kategorijos
  • 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 62.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A–179/2006Procesinio sprendimo kategorija 30.2; 30.10; 62.2.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. spalio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Konstantino Gurino (pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Čekanauskaitės ir Danutės Milašienės

Sekretoriaujant Ernestai Javaitytei, Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant ieškovo atstovams adv. Ramūnui Kontrauskui, Zigmui Vaišvilai,atsakovui S. R. ,atsakovo atstovui adv. Dariui Jonučiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo RUAB „Oruva“ ir Ko bei atsakovo S. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-341-372/05 pagal ieškovo RUAB „Oruva“ ir Ko ieškinį atsakovui S. R. dėl daikto išreikalavimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas RUAB „Oruva“ ir Ko kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui S. R. , kuriuo prašė įpareigoti atsakovą grąžinti jam nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą – elektros variklių gamybos įrengimų liniją: „Instaliuotų ir paleistų į eksploataciją pagal projektą LIT/97/G35 – Oruvos CPC 12 Kompresorių gamybos pajėgumų transformavimą į HFC 134a ir HC 600 kompresorių gamybą“; priteisti iš atsakovo dėl pastarojo kaltės ieškovo patirtą žalą – 2 158 933,33 Lt bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad minėtą elektros variklių gamybos įrengimų liniją UAB „Oruva“ ir Ko įsigijo 2003 m. birželio mėnesį, tačiau perdavimo protokolas buvo pasirašytas 2003 m. spalio 30 d. Bankrutuojanti AB „Oruva“ 2003 m. gruodžio 5 d. raštu informavo ieškovą, kad jis perimtų daiktą iš patalpų, kurios priklauso atsakovui. Prieš tai buvo sutarta žodžiu, todėl ieškovo darbuotojai 2003 m. lapkričio 4 d. nuvyko pradėti linijos perkėlimo darbų, tačiau į patalpas nebuvo įleisti. Šalia dirbantys darbuotojai jiems nurodė, kad atsakovas uždraudė vaikščioti pašaliniams, ir atsisakė duoti jo mobilų telefoną. Atsisakymus įleisti darbuotojai užfiksavo 2003 m. lapkričio 4 d., 2003 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 8 d. aktais. Ieškovo prašymu antstolė 2003 m. gruodžio 9 d. surašė Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 2, kuriame užfiksuota, jog atsakovo atstovai atsisakė įleisti į patalpas. Tik susiskambinus su atsakovu buvo leista patekti į jam priklausančias patalpas, minėtas daiktas buvo apžiūrėtas ir nufotografuotas. Tačiau atsakovas ir toliau neatidavė ieškovo turto. Tai buvo užfiksuota vėlesniais ieškovo darbuotojų surašytais aktais. Atsakovas 2004 m. birželio 18 d. pretenzija ir 2004 m. birželio 21 d. raštu pareiškė, kad ieškovas privalo sumokėti už naudojimąsi patalpomis. Toks atsakovo elgesys yra nesąžiningas, kadangi pats ieškovas turi tinkamas patalpas linijos įrengimui, jam atsakovo patalpos nereikalingos. Taip pat ieškovas nurodė, kad jis patyrė ženklią žalą, kurią sudarė negautos pajamos ir daikto vertės sumažėjimas. Pradėjęs gamybą, ieškovas būtų turėjęs papildomų pajamų, kadangi su UAB „Migiris“ jau buvo sutarta dėl ieškovo ateityje gaminamų variklių tiekimo. Ieškovas turėjo pagaminti per 2004 m. 20 000 vnt. variklių, už kuriuos UAB „Migiris“ būtų sumokėjęs po 39 Lt už vieną. Ieškovas per 2004 metus vien iš UAB „Migiris“ negavo 920 400 Lt pajamų. Kadangi tikėtina, jog būtų buvę ir kitų analogiškų gaminių pirkėjų ir užsakovų, negautos pajamos turėjo būti mažiausiai 50 proc. didesnės. Negautos pajamos turėtų būti skaičiuojamos nuo 2004 kalendorinių metų ir papildomai iki 2005 m. birželio mėnesio, todėl jos sudarė 1 380 600 Lt. Be to, kadangi linija buvo neeksploatuojama, papildoma ieškovo žala skaičiuotina kaip laikotarpio nuo 2004 m. pradžios iki 2005 m. balandžio mėnesio pabaigos amortizaciniai priskaitymai, kurie būtų buvę, jei linija būtų buvusi eksploatuojama. Dėl atsakovo kaltės linijos vertė sumažėjo 778 333,33 Lt. Bendras atsakovo padarytos žalos dydis – 2 158 933,33 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ieškovui niekada nebuvo trukdoma pasiimti jam priklausančią gamybos liniją ir neneigia, kad nuosavybės teisės į šį turtą priklauso ieškovui. Priešingai, jis pats ne kartą raštu siūlė ieškovui arba sandėliuoti minėtą daiktą sudarius patalpų kuriose jis randasi, nuomos sutartį arba šį daiktą išsivežti iš jam priklausančių patalpų. Nurodė, kad niekada nebuvo jokių kliūčių išsivežti iš jam priklausančių patalpų gamybos liniją. Tai įrodo ir ta aplinkybė, kad 2003 m. gruodžio 9 d. vos tik ieškovui paprašius, jam buvo leista patekti į patalpas ir jau tuomet ieškovas galėjo realizuoti savo teisę organizuoti daikto išvežimo darbus. Antstolio 2003 m. gruodžio 9 d. fiksuotų faktinių aplinkybių protokolas ne tik neįrodo fakto, kad atsakovas sudarė kokias nors kliūtis ieškovui patekti į patalpas, bet jis apskritai kelia abejones savo teisėtumu, nes jame esantis teiginys, jog S. R. atstovas į patalpas nenorėjo įleisti prieštarauja pačiam įleidimo faktui. Be to, atsakovas pažymėjo, kad įgaliojimų valdyti jam priklausančias patalpas jokiam asmeniui nebuvo išdavęs. Nurodė, kad ne jis naudojosi ieškovui priklausančiu daiktu, o ieškovas, sandėliuodamas tą daiktą, naudojosi jam priklausančiomis patalpomis. Ieškovo reikalavimai dėl daikto išreikalavimo yra neteisėti, todėl prašymas dėl žalos priteisimo taip pat yra nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Įpareigojo atsakovą S. R. grąžinti ieškovui UAB „Oruva“ ir Ko pastarajam nuosavybės teisėmis priklausantį kilnojamąjį turtą – elektros variklių gamybos liniją: „Instaliuotų ir paleistų į eksploataciją pagal projektą LIT/97/G35 – Oruvos CPC 12 Kompresorių gamybos pajėgumų transformavimą į HFC 134a ir HC 600 kompresorių gamybą“, esančią atsakovui priklausančiose patalpose. Likusioje reikalavimų dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo 2950 Lt advokato pagalbos išlaidų bei 837,70 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir 100 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Dėl daikto išreikalavimo teismas nurodė, kad 2002 m. gruodžio 19 d. ieškovui buvo perduotas kilnojamasis turtas – elektros variklių gamybos linija, perdavimo protokolas pasirašytas 2003 m. spalio 10 d. Kad ši linija perduota ieškovo nuosavybėn patvirtino ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija, kurios įgaliotas asmuo pasirašė perdavimo protokolo projektą. Atsakovas neginčijo ieškovo nuosavybės teisių. Todėl teismas šį ieškovo reikalavimą patenkino ir įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovui priklausantį kilnojamąjį turtą. Teismas pripažino, kad atsakovas iš esmės neginčija ieškovo teisės atsiimti liniją, esančią atsakovui priklausančiose patalpose. Teismas konstatavo, jog ieškovas buvo iš anksto sutaręs dėl produkcijos rinkos ir šios produkcijos kainos bei pagrįstai tikėjosi gauti pajamas, esant normaliai įmonės veiklai, todėl padarė išvadą, kad ieškovas turėjo realią galimybę gauti pajamas, kurias jis paskaičiavo pagal UAB „Magiris“ pasiūlymą. Tačiau sprendžiant klausimą dėl galimo žalos atsiradimo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad dėl atsakovo veiksmų negalėjo atsirasti žala ieškovui. Teismas nurodė, kad ieškovas nebuvo aktyvus ir nedėjo realių pastangų atsiimti jam priklausantį turtą. Pats faktas, kad ieškovas į teismą kreipėsi tik po pusantrų metų nuo to momento, kai jis įgijo realią teisę persikelti turtą iš atsakovui priklausančių patalpų, rodo ieškovo nenorą laiku ginti savo teises teisme. Tuo tarpu atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų, ką patvirtino ieškovui išsiųsta pretenzija ir raštas, įrodantis, jog atsakovas, gavęs ieškovo raštą, skubiai į jį atsakė, siūlydamas pasiimti ieškovui jo turtą jam patogiu laiku. Tai įrodo, kad atsakovas netrukdė ieškovui naudotis savo įranga, siūlydamas ją pasiimti arba išspręsti nuomos klausimą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas turėjo galimybę savo turtą pasiimti, jei būtų to norėjęs. Teismas papildomai įvertino po bylos nagrinėjimo atnaujinimo atliktus šalių veiksmus ir nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutartimi ieškovui buvo suteikta papildoma galimybė atsiimti iš atsakovo variklių gamybos liniją, įpareigojant atsakovą netrukdyti ieškovui tai atlikti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas ir toliau neatliko jokių realių veiksmų, siekiant atsiimti savo turtą, tuo tarpu atsakovas savo pareigą netrukdyti ieškovui vykdė tinkamai. Įvertinęs šalių veiksmus, teismas sprendė, kad atsakovas negali būti laikomas kaltu dėl ieškovui atsiradusios žalos.

Šalies argumentai

Ieškovas RUAB „Oruva“ ir Ko apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimą dalyje dėl žalos atlyginimo ir dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priimti naują – priteisti iš atsakovo ieškovo patirtą žalą – 2 158 933,33 Lt bei bylinėjimosi išlaidas: ieškinio dalyje dėl daikto išreikalavimo priteisti ieškovui ne 50 proc., o 71,85 proc. (5 273,35 Lt) pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų bei 30 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei; ieškinio dalyje dėl žalos atlyginimo papildomai priteisti 28,15 proc. bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė ieškovas pirmosios instancijos teisme (2 066,04 Lt) ir visas antros instancijos bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas, įpareigodamas atsakovą grąžinti jo patalpose esantį ieškovui nuosavybės teisėmis priklausantį daiktą, kartu pripažino atsakovo kaltę dėl daikto negrąžinimo ieškovui. Tačiau sprendimo dalis dėl žalos atlyginimo prieštarauja sprendimo daliai dėl daikto grąžinimo.Teismas neteisingai nustatė datą, kada ieškovas tapo daikto savininku, todėl neteisingai motyvavo, kad ieškovas ilgai nesikreipė į teismą dėl daikto išreikalavimo. Perdavimo protokolą ieškovas pasirašė 2003 m. birželio mėnesį, 2003 m. spalio 30 d. apie tai, kad baigiamąjį protokolą pasirašė Aplinkos ministerija, pastaroji pranešė BAB „Oruva“, po ko ieškovas ir pradėjo aktyvius veiksmus dėl daikto atsiėmimo.Teismas 2005 m. rugsėjo 29 d. nutartimi nutarė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, motyvuodamas tuo, kad reikia nustatyti terminą ieškovui atsiimti jam priklausantį daiktą, o atsakovui tam netrukdyti. Ši nutartis neteisėta, nes ieškovas įpareigojamas atsiimti daiktą iš neteisėto valdymo, nors pagal įstatymą ieškovas negali būti įpareigotas atsiimti daikto iš svetimo valdymo, nes neteisėtas daikto valdytojas privalo jį grąžinti. Ieškovui pradėjus vykdyti teismo nutartį, atsakovas pirmo susitikimo metu pareiškė nepagrįstas pretenzijas į dalį daikto komplektacijos, be kurios daiktas negali dirbti. Tai užfiksuota antstolės 2005 m. spalio 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, kuriame be kita ko nurodyta, kad daiktas yra pastebimai surūdijęs. Apeliantas teigia, kad jis operatyviai įvykdė visus atsakovo reikalavimus dėl daikto perėmimo, tačiau atsakovas sąmoningai trukdė atsiimti daiktą. Teismas, pažeisdamas CPK 42 str. 1 d., nepagrįstai atsisakė prijungi UAB „Oruva“ ir Ko 2005 m. lapkričio 7 d. prašymą Nr. 631, ir vertindamas tikruosius šalių ketinimus dėl nutarties vykdymo, vadovavosi tik atsakovo argumentais. Minėtas prašymas patvirtino, kad ne ieškovas vilkino daikto atsiėmimą, o atsakovas sudarė įvairias kliūtis atsiimti daiktą.Teismas, nurodydamas, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis kreipėsi į atsakovą prašydamas grąžinti daiktą, prieštarauja pats sau, nes sprendimo konstatuojamoje dalyje nurodė, kad 2004 m. birželio 3 d. registruotu laišku ieškovas pareiškė norą atsiimti jam priklausančią variklių gamybos liniją iš atsakovo. Ieškovo aktyvią poziciją dėl daikto išsireikalavimo patvirtina ne tik jo darbuotojų aktyvūs veiksmai, aktai, kuriuose fiksuotos jo pastangos atsiimti daiktą, bet ir antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 2, liudytojų A. G., V. J., A. A., A. K. parodymai teisme.Teismas nepasisakė dėl fakto, kad atsakovas daikto grąžinimą susiejo išimtinai su sąlyga, kad ieškovas jam be jokio teisėto pagrindo turi sumokėti dideles pinigų sumas, po 5 Lt už vieną kv.m. patalpų, kuriose buvo daiktas. Siekdamas neteisėtai pasipelnyti, atsakovas 2005 m. pradžioje pateikė atbuline data surašytą ir tik atsakovo pasirašytą 2003 m. gruodžio 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį dėl patalpų, kuriose buvo daiktas, nuomos su S. R. pasirašytu priėmimo-perdavimo aktu. Teismas nevertino argumentų, patvirtinančių, kad ši sutartis surašyta atbuline data. Teismas neatsižvelgė į tai, kad patalpos, kuriose saugojamas daiktas, yra didesnių patalpų, kurias kontroliuoja atsakovas, viduje. Dėl to neteisingai vertino ieškovo galimybes patekti į atsakovo patalpas. Taip pat nepagrįstai teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog jam buvo kliudoma patekti į atsakovo patalpas, kuriose buvo daiktas. Tai patvirtina ne tik ieškovo darbuotojų paliudijimai, jų surašyti aktai, bet ir antstolių aktai, liudytojo A.Kristinaičio parodymai. Tikruosius atsakovo ketinimus neatiduodant ieškovui priklausančio daikto parodo ir tai, kad atsakovas galėjo pats iškraustyti iš patalpų daiktą ir kreiptis į teismą dėl patirtų išlaidų atlyginimo. Be to, turėjo teisę pareikšti priešieškinį, tačiau to nepadarė. Teismas neteisingai įvertino ieškovo atliktus veiksmus vykdant 2005 m. rugsėjo 29 d. nutartį, nurodė, kad ieškovas teatliko vieną veiksmą dėl daikto atsiėmimo, išsiųsdamas 2005 m. spalio 17 d. raštą. Tačiau liko nevertinti kiti byloje esantys įrodymai, patvirtinantys ieškovo aktyvius veiksmus po nutarties priėmimo (antstolės konstatuoti faktai, 2005 m. spalio 13 d. ieškovo raštas atsakovui, 2005 m. spalio 27 d. ieškovo prašymas Nr. 621 teismui, 2005 m. lapkričio 7 d. ieškovo prašymas Nr. 631 ir kt.). Teismo argumentas, jog tai, kad atsakovas reikalavo piniginio atlyginimo iš ieškovo negali būti vertinamas kaip trukdymas atsiimti daiktą, yra niekuo nemotyvuotas. Teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, nes pasisakė tik dėl 50 proc. dalies ieškovo išlaidų atlyginimo. Patenkinęs ieškinio reikalavimą dėl daikto išreikalavimo, teismas ieškovui turėjo priteisti 4 239,15 Lt advokato pagalbos išlaidų ir 1034,20 Lt bylinėjimosi išlaidų. Be to, kadangi reikalavimas pirmoje dalyje yra turtinis, kurio dydis yra 5 510 600 Lt, todėl iš atsakovo valstybei turėjo būti priteista 30 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat teismas neteisėtai nepriteisė iš atsakovo proporcingos dalies ieškovo patirtų išlaidų atlyginimo, kurias jis patyrė dėl daikto vertinimo, t.y. 4239,15 Lt.

Šalies argumentai

Atsakovas S. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria jis įpareigotas grąžinti ieškovui priklausantį turtą – elektros variklių gamybos liniją bei sprendimo dalį, kuria iš jo priteista 2950 Lt advokato pagalbos išlaidų, 837,70 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui bei 100 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei bei priteisti iš ieškovo sumokėtą žyminį mokestį. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Atsakovas neginčijo, kad linija nuosavybės teise priklauso ieškovui ir kad ieškovas bet kada galėjo pasiimti šią liniją iš atsakovo patalpų. Atsakovas minėtos linijos valdymui (saugojimui, naudojimui) niekada nebuvo priėmęs, kaip ir nebuvo jokio kito juridinio fakto, kuris liudytų valdymo atsiradimą atsakovui. Nuo pat patalpų, kur buvo sumontuota linija, įsigijimo, atsakovas nesudarė jokių kliūčių ieškovui atsiimti liniją, todėl atsakovas neturi pareigos šią liniją grąžinti ar kitaip perduoti ieškovui.Teismas, prieštaraudamas skundžiamai sprendimo daliai, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutartimi konstatavo, kad nei sutartimi, nei įstatymu nėra nustatyta atsakovo pareiga savo lėšomis ir jėgomis perduoti ieškovui priklausantį turtą, todėl tai padaryti privalo pats ieškovas. Nagrinėjamu atveju, ieškovas įsigijęs atsakovo patalpose sumontuotą liniją, pats privalėjo elgtis taip, kad savo veiksmais (neveikimu) nedarytų žalos kitam asmeniui, t.y. turėjo kuo greičiau iškeldinti liniją, kad netrukdytų atsakovui valdyti patalpų, kurias jis turėjo tikslą išnuomoti ir gauti pajamų. Atsakovas turėjo teisę į teisminę gynybą ir reikalauti iš ieškovo ne tik žalos atlyginimo, bet ir priverstinio iškeldinimo. Šiuo atveju gavosi priešingai, nesant atsakovo kaltės, jam ne tik buvo nustatytas įpareigojimas, bet ir priteistos bylinėjimosi išlaidos. Toks teismo nustatytas įpareigojimas grąžinti ieškovui nuosavybės teisėmis priklausantį turtą sietinas su valdymo teisės pažeidimo buvimo ir savininko teisės išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo nustatymu. Vien aplinkybės, kad linija randasi atsakovui priklausančiose patalpose buvimas, dar nereiškia, kad tuo yra pažeidžiamos ieškovo teisės į daikto valdymą ir kad tokį valdymą varžo patalpų savininkas. Teismas ne tik kad nenustatė, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu kaip nors trukdė ieškovui pasiimti daiktą, bet priešingai, sprendimo dalyje dėl žalos atlyginimo padarė teisingą išvadą, kad ieškovas nebuvo aktyvus ir nedėjo pastangų atsiimti jam priklausantį turtą. Teismas pripažino, kad atsakovas nekaltas dėl ieškovui priklausančio turto neatsiėmimo. Kadangi atsakovas ieškovo daikto valdymo teisės nepažeidė, o ieškovas pats nebuvo suinteresuotas savo daikto atsiėmimu iš atsakovo, sprendimas, įpareigojantis atsakovą grąžinti daiktą bei bylinėjimosi išlaidų priteisimas yra nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsakovas S. R. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo palikti nepakeistą.

Ieškovas UAB „Oruva“ ir Ko atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą jį atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Savo reikalavimą dėl daikto išreikalavimo bei žalos atlyginimo ieškovas grindė, jo nuomone, atsakovo siekimu nesąžiningai praturtėti ieškovo sąskaita bei jo neteisėtu daikto valdymo faktu. Tačiau sutikti su tokia ieškovo išreikšta teisine pozicija dėl nagrinėjamo ginčo neleidžia byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Visų pirma tokią išvadą patvirtina tai, kad ginčo daiktas formaliai atsirado atsakovo žinioje nepriklausomai nuo pastarojo valios bei dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių. Taip atsitiko kai atsakovas 2003 m. balandžio 15 d. pirkimo-pardavimo ne varžytinėse pagrindu įsigijo iš BAB ,,Oruva“ ir pagal 2003 m. birželio 17 d. aktą priėmė iš pastarosios pagrindinį korpusą 9G2/p, esantį Ventos g. 8 Mažeikiuose, kurio vienoje iš patalpų ir buvo sumontuotas ginčo daiktas. Pastebėtina, kad nei viename iš šių teisinių dokumentų, kokios nors išlygos dėl atsakovo įsipareigojimo saugoti daiktą, nemokamai suteikti daikto savininkui galimybę naudotis patalpa, kurioje daiktas sumontuotas, arba savo lėšomis jį išmontuoti ir perduoti daikto savininkui, numatyta nebuvo. Tokiu būdu atsakovui įsigijus nurodytas patalpas susidarė situacija, kai daiktas formaliai (turint omenyje, kad raktai nuo patalpos, kurioje jis buvo sumontuotas, buvo pas daikto savininką) atsirado atsakovo žinioje, o pats atsakovas neteko galimybės disponuoti visomis jo pirkimo-pardavimo sutartimi įgytomis patalpomis. Būtent šios aplinkybės, o taip pat tai, kad, kolegijos nuomone, šalys nepakankamai kooperavosi sprendžiant susidariusią situaciją, ir sukėlė tarp jų interesų konfliktą, kuris vėliau peraugo į nagrinėjamą teisminį ginčą.

Savo reikalavimams pagrįsti ieškovas buvo nurodęs į jo paties darbuotojų laikotarpyje nuo 2003 m. lapkričio 4 d. iki 2003 m. gruodžio 8 d., surašytus aktus bei 2003 m. gruodžio 9 d. antstolės E. Miliauskienės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (t. 1, b. l. 38-41). Tačiau kalbant apie šių dokumentų įrodomąją reikšmę prisimintina, kad ieškovas nuosavybės teisę į daiktą gavo Jungtinių Tautų vystymo programos pagrindu. Iš bylos duomenų bei ieškovo apeliacinio skundo matyti, kad galutinis daikto perdavimas ieškovui buvo įformintas tik 2004 m. vasario mėnesį baigiamąjį protokolą pasirašius JT vystymo programos atstovams (t. 2, b. l. 203). Pats ieškovo atstovas duodamas paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad iki toks JT programos patvirtinimas nebuvo gautas, ieškovas disponuoti daiktu negalėjo (t. 2 b. l. 396).

Todėl sprendžiant dėl ieškovo nurodytų dokumentų įrodomosios reikšmės turėtina omenyje, kad visi jie buvo surašyti iki paties ieškovo nurodyto laiko, kada buvo galutinai įformintas nuosavybės teisės į daiktą perėjimas ieškovui. Kad daiktas ieškovo nuosavybėn perėjo protokolo pagrindu patvirtinama ir ieškinyje (t. 1, b. l. 1).

Todėl, kolegijos nuomone, paminėti dokumentai, surašyti iki galutinio daikto perėjimo į ieškovo nuosavybę įforminimo, negali būti patikimais įrodymais, patvirtinančiais, kad atsakovas pažeidė ieškovo teisę į daiktą. Be to iš ieškovo darbuotojų surašytų aktų turinio, kad atsakovas trukdė ieškovo darbuotojams įeiti į patalpą, kurioje buvo sumontuotas daiktas, nesimato. Priešingai, jų tekstai leidžia teigti, kad atsakovas nebuvo informuotas apie ieškovo ketinimus patekti į patalpą. Tuo tarpu iš antstolės protokolo matyti, kad po to, kai buvo susiskambinta su atsakovu, pastarasis iš karto davė leidimą ne tik įeiti į patalpas, bet ir jas užplombuoti. Todėl šie įrodymai, kolegijos nuomone, ieškinio pagrįstumo nepatvirtina.

Kad ieškovas nustatyta tvarka buvo informavęs atsakovą apie ketinimus atsiimti daiktą nepatvirtina ir vėlesnėmis datomis tų pačių darbuotojų analogiško turinio surašyti aktai (t. 1 b. l. 128-140). Priešingai, iš šių aktų seka, kad ieškovui buvo žinoma, jog klausimą dėl daikto atsiėmimo gali išspręsti (ką patvirtino ir jau minėtas antstolės protokolas), tik pats patalpų savininkas S. R. . Tačiau, nežiūrint to, byloje nėra patikimų įrodymų apie tai, kad ieškovas iki 2004 m. birželio mėnesio buvo informavęs atsakovą apie savo ketinimus atsiimti daiktą. To nesimato ir iš antstolės protokolo turinio.

Visuose paminėtuose aktuose (kurių tekstas iš esmės yra vienodas) nurodoma, kad ieškovo darbuotojai nežino S. R. telefono numerio. Tačiau turint omenyje, kad tokie aktai buvo rašomi dagiau negu pusmetį (nuo 2003 m. lapkričio 4 d. iki 2004 m. birželio mėn.) darytina išvada, kad ieškovas per nurodytą laiko tarpą galėjo sužinoti atsakovo kontaktinius duomenis, juolab, kad, kaip matyti iš 2003 m. gruodžio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, ieškovas tokią galimybę turėjo jau protokolo surašymo dieną, ką jis pats patvirtino ieškinyje (t. 1, b. l. 2). Pastebėtina ir tai, kad protokole jokių nuorodų į ieškovo pageidavimą atsiimti daiktą nėra.

Šių įrodymų visuma leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nebuvo aktyvus ir nedėjo realių pastangų atsiimti jam priklausantį daiktą. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir tolimesnė šalių veiksmų eiga. Taip, ieškovas betarpiškai į atsakovą dėl daikto atsiėmimo kreipėsi tik 2004 m. birželio 3 d. datuotu raštu, kuris dėl ieškovo tinkamai nepaaiškintų priežasčių S. R. buvo išsiųstas tik 2004 m. birželio 18 d., t.y. tą pačią dieną, kai ieškovas gavo atsakovo pretenziją dėl atsiskaitymo už naudojimąsi patalpomis (t. 1, b. l. 31, 141, 142).

Atsakydamas į šį raštą atsakovas pasiūlė ieškovui nurodyti pačiam ieškovui patogų daikto atsiėmimo laiką (t. 1, b. l. 143). Tiesa, kaip paminėtame rašte, taip ir 2004 m. birželio 18 d. pretenzijoje, atsakovas rašo ir apie nuostolių, patirtų dėl negalėjimo naudotis jam priklausančia patalpa, užimta daiktu, atlyginimą (pastebėtina, kad nuo patalpos įsigijimo dienos iki šių raštų sudarymo praėjo metai). Tačiau toks, atsakovo nuomone, jo pažeistų teisių gynimo parinktas būdas negali būti vertinamas kaip vengimas daiktą grąžinti arba kaip koks nors kitas ieškovo teisių į daiktą pažeidimas.

Tuo tarpu vertinant atsakovo 2004 m. birželio 21 d. raštą turėtina omenyje, kad byloje nebuvo pateikti patikimi įrodymai patvirtinantys, kad ieškovas į jį reagavo ir tinkamai pranešė atsakovui apie jo pasirinktą daikto atsiėmimo laiką. Ieškovas neįrodė, kad jis šiuo klausimu bendravo su atsakovu telefonu, o jo nuoroda į bendravimą su atsakovo įgaliotais asmenimis nėra tinkama, nes byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas nurodytu laikotarpiu buvo įgaliojęs ką nors vesti su ieškovu derybas dėl daikto atsiėmimo.

Svarbu nagrinėjamo ginčo išsprendimui ir tai, kad ieškovas, manydamas, kad jis dėl atsakovo kalto elgesio patiria didžiulius nuostolius (ieškinyje įvertintus 2 158 933,33 Lt) dėl teisminės savo teisių gynybos kreipėsi tik 2005 m. birželio 8 d.

Vertinant šių įrodymų visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovas daikto negalėjo atsiimti dėl atsakovo kaltų veiksmų. Priešingai, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pats ieškovas nebuvo aktyvus ir nedėjo realių pastangų atsiimti jam priklausantį turtą.

Šios išvados nepaneigia ir ieškovo nuoroda į tai, kad pats atsakovas galėjo iškeldinti ir perduoti daiktą ieškovui. Atsižvelgdamas į tokio darbo sudėtingumą, reikalavimus turėti specialias žinias išmontuojant daiktą, vertinti tokį atsakovo (fizinio asmens) neveikimą kaip piktnaudžiavimą teise negalima.

Tuo tarpu anksčiau padarytos išvados pagrįstumą patvirtina ir bylos aplinkybės, atsiradusios po pirmosios instancijos teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas bei ieškovui buvo suteikta galimybė atsiimti daiktą.

Skundžiamame sprendime išdėstyta išsami abiejų šalių veiksmų po 2005 m. rugsėjo 29 d. analizė, kuri atlikta tiek paties ieškovo darbuotojo liudytojo V. J. parodymų, tiek ir byloje surinktų rašytinių įrodymų, pagrindu. Šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino laikydamasis CPK nustatytų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir, kolegijos nuomone, pagrįstai nustatė, kad ieškovas atsiimdamas daiktą veikė neefektyviai, o daiktas nustatytu laiku nebuvo atsiimtas ne dėl atsakovo veiksmų. Šia prasme konstatuotina, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo nenuneigia.

Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs bylos aplinkybes bei padaręs pagrįstą išvadą apie tai, kad atsakovas neveikė priešingai ieškovo interesams, o daikto buvimas pas jį buvo sąlygotas ne priešingais teisei veiksmais, bet susiklosčiusiomis aplinkybėmis bei paties ieškovo nepakankamu aktyvumu ir kooperavimusi su atsakovu siekiant pasiimti daiktą iš pastarojo, priėmė sprendimą, prieštaraujantį byloje nustatytoms aplinkybėms, kuriuo įpareigojo atsakovą grąžinti daiktą ieškovui. Tokia išvada daroma todėl, kad teismo įpareigojimas atlikti kokį nors veiksmą, kaip taisyklė, preziumuoja įpareigojamojo asmens vengimą jį atlikti laisva valia. Tačiau, kaip minėta, byloje surinkti įrodymai tokį atsakovo elgesį nepatvirtina. Be to ieškinys buvo grindžiamas atsakovo neteisėtais veiksmais bei jo piktnaudžiavimu susiklosčiusia situacija (t. 1 b. l. 1-5), kas byloje nustatyta nebuvo (CK 6.246 str. 1 d., 6.263 str. 1 d.).

Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl įpareigojimo grąžinti daiktą nėra pagrįsta ir teisėta, kaip prieštaraujanti byloje surinktiems įrodymams bei paties teismo padarytoms išvadoms. Dėl to sprendimo dalis dėl atsakovo įpareigojimo grąžinti daiktą naikintina, o ieškinys šioje dalyje atmestinas (CK 1.5 str., 6.246 str. 1 d.).

Naikinant šią sprendimo dalį taip pat turėtina omenyje, kad daiktas jau yra perduotas ieškovui, net neįsiteisėjus skundžiamam sprendimui, kas dar kartą patvirtina atsakovo gerą valią dėl jo perdavimo ieškovui. Daikto perdavimo faktą patvirtina byloje esantys 2005 m. gruodžio 9 d. tarnybinis pranešimas, tos pačios dienos priėmimo-perdavimo aktas bei 2006 m. gegužės 24 d. aktas (t. 2 b. l. 266, 312, 269).

Kaip matyti iš išvardintų dokumentų 2005 m. gruodžio 9 d. dalis daikto – štampai (presai) ieškovui perduoti nebuvo. Ieškovas šį faktą vertina kaip įrodymą patvirtinantį atsakovo piktnaudžiavimą teise. Atsakant į šį ieškovo argumentą reikia turėti omenyje, kad skundžiamu sprendimu atsakovas buvo įpareigotas grąžinti ieškovui daiktą nekonkretizuojant jo sudedamųjų dalių, kas galėjo sukelti atsakovui abejones dėl štampų priklausymo ginčo daiktui. Įrodymai dėl štampų priklausymo daiktui ieškovo buvo pateikti tik apeliacinės instancijos teismui (t. 2 b. l. 271-273). Todėl tai, kad štampai ieškovui buvo grąžinti tik po šių įrodymų pateikimo, vertinti kaip atsakovo piktnaudžiavimą negalima. Tuo tarpu kalbant apie ieškovo pretenzijas į lovelius kabeliams, stovus kabelių loveliams ir metalinę dėžę argono dujų balionams pajungti, turėtina omenyje, kad nei JT vystymo programos dokumentai, nei kiti byloje surinkti įrodymai, kad nurodyti įrengimai yra sudėtinė daikto dalis ir priklauso ieškovui, nepatvirtina. Todėl skundžiamo sprendimo dalis turi būti panaikinta ir dėl to, kad ji iš esmės yra įvykdyta tam, kad išvengti galimo priverstinio sprendimo įvykdymo.

Tokiu būdu nenustačius atsakovo kaltų veiksmų dėl daikto neperdavimo ieškovui bei atmetus ieškovo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo grąžinti daiktą, pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą nėra, o atsakovo apeliacinis skundas dėl įpareigojimo grąžinti ieškovui priklausantį turtą laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinas (CK 6.246, 6.248, 6.263 str.).

Panaikinus pirmosios instancijos sprendimo dalį ir ieškovų reikalavimus iš esmės atmetus, taip pat naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas (CPK 83 str. 1 d. 8 p.).

Apeliaciniame skunde atsakovas prašo priteisti iš ieškovo žyminį mokestį, sumokėtą paduodant apeliacinį skundą. Kadangi ieškovui iškelta restruktūrizavimo byla, remiantis CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 8 punkto nuostata, atsakovas atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant apeliacinį skundą, todėl atsakovui grąžintini 216, 63 Lt žyminio mokesčio (CPK 83 str. 1 d. 9 p., 87 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies trečiuoju punktu,

nutaria:

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimą.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovas S. R. (a/k XXXXXXXXXXX) buvo įpareigotas grąžinti ieškovui restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei ,,Oruva“ ir Ko nuosavybės teisėmis priklausantį kilnojamąjį turtą – elektros variklių gamybos įrengimų liniją: „Instaliuotų ir paleistų į eksploataciją pagal projektą LIT/97/G35 – Oruvos CPC 12 Kompresorių gamybos pajėgumų transformavimą į HFC 134a ir HC 600 kompresorių gamybą“, esančią atsakovui S. R. priklausančiose patalpose, Ventos g. 8, Mažeikiuose, ir ieškinį šioje dalyje atmesti.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo S. R. (a/k XXXXXXXXXXX).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti S. R. (a/k XXXXXXXXXXX) 216, 63 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą.

Teisėjai: Virginija ČekanauskaitėKonstantinas GurinasDanutė Milašienė