- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-09
- Bylos Nr.
- 1S-521-719/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Artūras Ridikas
- Pareiškėjas
- V. J.
- Kategorijos
Teisėja Beatričė Bakanauskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1S-521-719/2015
2015 m. spalio 9 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas išnagrinėjo pareiškėjo V. J. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 27 d. nutarties ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2015 m. birželio 1 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal pareiškėjo V. J. skundą. Šį nutarimą pareiškėjas apskundė aukštesniajam prokurorui, tačiau 2015 m. liepos 2 d. nutarimu skundas buvo atmestas. Pastarąjį nutarimą pareiškėjas V. J. apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjai, kuri skundžiama nutartimi skundą taip pat atmetė.
Šalies argumentai
Skundu pareiškėjas V. J. prašo panaikinti skundžiamą nutartį, nes mano, kad ši nutartis buvo priimta nevisapusiškai ir netinkamai ištyrus įvykio aplinkybes. Jis dėsto ikiteisminio tyrimo eigą, cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 ir 2 straipsnius, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, skundžiamus prokuratūros ir teismo procesinius sprendimus ir nurodo, kad skundžiamoje nutartyje teismas nevertino jo skundo motyvų ir dėl jų nepasisakė. Teigia, kad 2014 m. lapkričio 1 d. apie 18 val. viešojoje vietoje – gyvenamojo namo kieme jis buvo užpultas ir sumuštas dėl to, kad jo uošvės vedžiojamas šuo kieme aplojo kaimyną K. S. ir jo šeimos narius. Pagal specialisto išvadą seka, kad jam sužalojimai buvo padaryti dėl mažiausiai dešimties trauminių poveikių kietais bukais daiktais. Tačiau pareiškėjas tvirtina, kad jis nėra atsakingas už jo uošvės vedžiotą šunį, nes šis šuo nėra jo augintinis, todėl jis neprivalėjo imtis priemonių, kad uošvės vedžiotas šuo viešoje vietoje būtų tinkamai prižiūrimas. Pareiškėjo manymu, byloje yra pakankamai duomenų apie tai, kad jį sumušusio asmens elgesys buvo įžūlus ir agresyvus, toks elgesys nepriimtinas viešojoje vietoje, todėl galimai yra visi viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai, numatyti BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Ikiteisminio tyrimo metu įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra prokuroro kompetencija. Prokuroras privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami BPK 63 str. numatyta tvarka. Prokurorui nėra privaloma nukentėjusiojo pozicija aptartais klausimais, jei prokuroro įsitikinimas, vadovaujantis ikiteisminio tyrimo duomenų visuma, yra kitoks. Tačiau prokuroro priimtas sprendimas bet kuriuo atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas byloje surinktais duomenimis.
Iš skundą nagrinėjančiam teismui pateiktos medžiagos matyti, kad šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktuose numatytais pagrindais, t. y. pripažinus, kad buvo padaryta ne BK 284 straipsnio 1 dalyje, o BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika, iš esmės manant, jog šiuo atveju konfliktas buvo asmeninio pobūdžio. Tačiau su tokia prokurorių ir ikiteisminio tyrimo teisėjos nuomone sutikti negalima.
BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
Teismų praktikoje jau yra išaiškinta, kad viešoji vieta yra tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Įžūlūs veiksmai, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai pasireikšti viešojoje vietoje gali tiek tada, kai aplink yra žmonių (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkiniams), tiek tada, kai aplink žmonių nėra (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkai). Pažymėtina, kad fizinio smurto panaudojimo viešojoje vietoje kito asmens atžvilgiu atveju nebūtina, kad kiltų kitos pasekmės (aplinkiniams žmonėms būtų sukeltas išgąstis ar kiltų sumaištis, aplinkiniai pasijustų šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, būtų nutrauktas kitų žmonių poilsis ar darbas, būtų padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, sustabdytas eismas ar pan.) – jau pats fizinio smurto panaudojimas viešojoje vietoje kito asmens atžvilgiu savaime sutrikdo visuomenės (o konkrečiau jos nario, t. y. nukentėjusiojo) rimtį. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama tiesiogiai arba per poveikį papildomiems objektams – žmogaus sveikatai arba turtui.
Teismui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad K. S. ir V. J. iki įvykio būtų konfliktavę ir nesutarę tarpusavyje. K. S. iš viso neigia panaudojęs fizinį smurtą prieš V. J., o pagal pastarojo parodymus K. S. fizinį smurtą prieš jį panaudojo dėl to, kad K. S. ir jo šeimos narius aplojo nukentėjusiojo uošvės vedžiotas šuo ir nukentėjusysis nesiėmė jokių priemonių tam, kad jo uošvės vedžiotas šuo viešoje vietoje būtų tinkamai prižiūrimas. Fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį K. S. panaudojo viešoje vietoje – daugiabučio namo kieme, kur asmenų elgesys tarpusavyje turi atitikti visuomenėje nusistovėjusias moralės normas ir būti grindžiamas abipusės pagarbos principais. Medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad K. S. ar jo šeimos nariai būtų patyrę realią žalą jų sveikatai ar turtui, o nukentėjusiajam buvo sužalota sveikata dėl mažiausiai dešimties trauminių poveikių kietais bukais daiktais. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį viešoje vietoje K. S. pakankamai intensyviai panaudojo dėl menkavertės dingsties. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad konflikto vietoje, kur buvo panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį, buvo daugiau asmenų – K. S. šeimos nariai ir nukentėjusiojo uošvė. Tokiu būdu įžūlus K. S. elgesys (nukentėjusiojo užsipuolimas viešoje vietoje dėl menkavertės dingsties, smūgių sudavimas jam kitų asmenų akivaizdoje) leidžia įtarti jį veikus tiesiogine tyčia, tai yra supratus, kad atlieka visuomenėje nepriimtinus ir smerktinus veiksmus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, ir siekus, pažeidžiant visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, parodyti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką.
Įvertinęs visus šiuos duomenis aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį K. S. galimai padarė veiką, atitinkančią BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tokiu būdu tiek skundžiama apylinkės teismo nutartis, tiek ir prokurorių nutarimai, kuriais konstatuota, jog buvo padarytas ne BK 284 straipsnio 1 dalyje, o kitoje teisės normoje numatytas nusikaltimas, buvo priimti neįsigilinus į pateiktą medžiagą, šie procesiniai sprendimai nėra pagrįsti medžiagoje esančiais duomenimis ir pakankamai motyvuoti bei aiškūs. Tokie procesiniai sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, todėl jie naikinami.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2015 m. birželio 1 d. ir 2015 m. liepos 2 d. nutarimus panaikinti.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.