- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-12
- Bylos Nr.
- 2A-814/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-03696-2009-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danutė Milašienė, Vytas Milius
- Atsakovas
- akcinės bendrovės Ūkio banko, akcinei bendrovei Ūkinio bankui, uždarajai akcinei bendrovei „Laugina“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vyto Miliaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės Ūkio banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3222-104/2010 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GGS statyba“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei Ūkinio bankui ir uždarajai akcinei bendrovei „Laugina“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams, prašydamas pripažinti negaliojančia 2007 m. kovo 19 d. ieškovo ir atsakovo AB Ūkio banko sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, įpareigoti atsakovą UAB „Laugina“ teismo sprendimą vykdyti skubos tvarka ir pervesti 150 931,75 Lt skolą į ieškovo banko sąskaitą. Nurodė, kad pagal šią sutartį ieškovas perleido atsakovui AB Ūkio bankui reikalavimo teisę išieškoti iš atsakovo UAB „Laugina“ 189 931,39 Lt skolą. Ieškovo nuomone, ginčijama sutartis pažeidžia kreditorių teises, nes sudaro galimybę vienam trečiosios eilės kreditoriui (atsakovui AB Ūkio bankui) patenkinti savo reikalavimus pirmiau už darbuotojus ir valstybę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia ieškovo ir atsakovo AB Ūkio banko 2009 m. kovo 19 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovas perleido atsakovui AB Ūkio bankui reikalavimo teisę išieškoti iš atsakovo UAB „Laugina“ 189 931,39 Lt; ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovo UAB „Laugina“ teismo sprendimą vykdyti skubos tvarka ir pervesti į ieškovo sąskaitą 150 931,75 Lt atmetė. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje yra CK 6.66 straipsnyje nurodytų sąlygų visetas. Pirma, ieškovas, atstovaujantis visiems bankrutuojančios įmonės kreditoriams, turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Antra, ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, nes jis buvo sudarytas prieš 10 dienų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą padavimo teismui. Ieškovas turi 52 pirmos eilės kreditorių, kurių reikalavimai sudaro 208 341 Lt, o valstybės reikalavimai sudaro 471 580,99 Lt. Trečia, tarp šalių nėra ginčo, kad nesuėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ketvirta, ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, nes nebuvo atsiskaityta su kreditoriais, kuriems ginčijamo sandorio metu pagal galiojantį Laikinąjį mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnį suteikta pirmenybės teisė. Penkta, ieškovo vadovas buvo nesąžiningas, nes būdamas verslininku turėjo ir privalėjo žinoti įmonės finansinę būklę, todėl privalėjo suvokti, kad sudaromas sandoris gali pažeisti kitų kreditorių (darbuotojų, valstybės) teises. Šešta, atsakovo AB Ūkio banko veiksmai taip pat prieštarauja įstatymo nuostatoms, nes bankas, kaip kredito davėjas, žinojo savo skolininko finansinę padėtį, todėl jam buvo žinoma, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas bus nemokumo būsenoje. Ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą UAB „Laugina“ skubos tvarka įvykdyti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimą teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad teismo sprendimų priverstinį vykdymą reguliuoja CPK VI dalies normos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas AB Ūkio bankas prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, motyvuojamojoje dalyje nurodęs, kad ieškinys tenkinamas iš dalies ir reikalavimas dėl atsakovo UAB „Laugina“ atmetamas, sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė priešingai, t. y. nusprendė, kad ieškinys tenkinamas visiškai. Kadangi sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentai neatitinka sprendimo rezoliucinėje dalyje pateiktos teismo išvados, yra pažeistos CPK 263 straipsnio 1 dalies, 268 straipsnio 4 dalies, 270 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatos. Tai yra esminiai CPK normų pažeidimai, dėl kurių buvo neteisingai išspręsta byla, sudarantys pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą.
2. Teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad yra visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Taikant šį institutą kreditoriaus interesai neturėtų būti suabsoliutinami, svarbu laikytis kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros principo. Tais atvejais, kai bankrutuojančios įmonės administratorius ginčija įmonės sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu, teismas privalo nustatyti, kurie iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių jau buvo tuo metu, kai buvo sudaryta sutartis, ir tik tuomet spręsti, ar sutarties sudarymas galėjo turėti įtakos įmonės turtinei padėčiai taip, kad ji iš dalies ar visiškai negalėtų atsiskaityti su kreditoriais. Ši sąlyga tiriama patikrinant skolininkų mokumą sudarant ginčijamą sandorį, t. y. 2009 m. kovo 19 d. Teismas šios aplinkybės neanalizavo ir visai nevertino, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijamu sandoriu buvo suteikta pirmenybė vienam trečios eilės kreditoriui, taip pažeidžiant pirmos ir antros eilės kreditorių teises. Ginčijamo sandorio sudarymo dieną ieškovui bankroto byla nebuvo iškelta, todėl kreditorių statusas pagal reikalavimo patenkinimo eiles nebuvo nustatytas, be to, teismas nenurodė, kokių konkrečiai kreditorių interesus pažeidė ginčijamas sandoris jo sudarymo metu. Įrodymų, kad ginčijamo sandorio sudarymas lėmė bankrutuojančios įmonės nemokumą, byloje nėra. Byloje turėjo būti nustatytas ir trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. privalu įrodyti aplinkybę, kad tretysis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog ginčijamas sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Turto įgijėjas laikomas sąžiningu iki bus įrodytai priešingai. Nesąžiningumo prezumpcija – tai CK 6.67 straipsnyje numatyti atvejai, kurių sąrašas yra baigtinis. Jeigu nėra CK 6.67 straipsnyje numatytų atvejų, sandorį sudarę asmenys laikytini sąžiningais ir jų sąžiningumo prezumpciją turi paneigti sandorius ginčijantis kreditorius. Tačiau sprendime banko nesąžiningumas yra grindžiamas išimtinai tik įstatyme įtvirtintos pareigos elgtis sąžiningai nurodymu.
3. Teismo išvada, kad bankas žinojo, jog ieškovas ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo nemokumo būsenoje, yra nepagrįsta. Įrodymų, kad ieškovas ginčijamo sandorio sudarymo metu atitiko nemokios įmonės sąvokos, pateiktos ĮBĮ, turinį, byloje nėra.
4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Teismas netinkamai taikė Laikinąjį mokėjimų eilės tvarkos įstatymą. Ieškovas galėjo ir privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, nes turėjo pareigą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bankui. Minėtas įstatymas nustato mokėjimų eilės tvarką, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai lėšų. Ginčijamu sandoriu ieškovas bankui nesumokėjo pinigų, o perleido teises, kas nėra šio įstatymo reguliavimo dalykas.
5. Teismas nepateikė išvados dėl restitucijos taikymo pagrindų, sąlygų ir formos. CK įtvirtina taisykles dėl sandorio negaliojimo pasekmių. Teismai turi aiškiai nurodyti, kaip šalys grąžinamos į pirminę padėtį. Restitucijos ypatumai actio Pauliana instituto taikymo atveju lemia ir teismo sprendimo rezoliucinės dalies ypatumus tenkinant šį ieškinį.
6. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra ne tik siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, tačiau ir užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam tikslui prieštarautų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apelianto teiginiai dėl CPK normų pažeidimų yra deklaratyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą vien formaliais pagrindais.
2. Apelianto teiginiai, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas, neatitinka tikrovės. Apeliantas melagintai teigia, kad dėl sandorio sudarymo fakto skolininkas buvo informuotas. Byloje yra buvusio buhalterio ir direktoriaus rašytiniai paaiškinimai, kad sandorio sudarymas buvo nuslėptas nuo ieškovo, o tai patvirtina sandorio šalių nesąžiningumą. Apeliantas teigia, kad teismas nenustatė ieškovo nemokumo ginčijamo sandorio sudarymo metu, t. y. 2009 m. kovo 19 d. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartyje dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo yra konstatuotos visos apelianto ginčijamos aplinkybės, todėl jos netikrinamos iš naujo. Kreditoriniai reikalavimai 1 273 9573,33 Lt sumai negalėjo atsirasti per mėnesį ar du, tam buvo reikalingas ilgesnis laikotarpis.
3. Apelianto teiginys, kad jis nežinojo, jog ieškovas yra nemokumo būsenoje, prieštarauja protingumo principui. Jeigu apeliantas nežinotų, kad ieškovas turi mokumo problemų, tai nebūtų sudaręs ir ginčijamo sandorio. Ieškovo vadovai buvo išdavę bankui vekselį, kuriuo garantavo skolos bankui grąžinimą. Tačiau, kad nereikėtų skolos padengti savo asmeninėmis lėšomis, buvę ieškovo vadovai sudarė ginčijamą sandorį, kurio sudarymo faktą nuslėpė nuo buhalterio ir bankroto administratoriaus. Ši sutartis tenkino abi sandorio šalis, tačiau pažeidė kitų kreditorių interesus, t. y. sumažino galimybę ĮBĮ nustatyta tvarka padengti finansinius reikalavimus.
4. Dėl neprivalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį. Byloje nėra nei vienos aplinkybės, kuri leistų teigti, kad šalys privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį.
5. Dėl nesąžiningumo prezumpcijos. Skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Žinojimas aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o turėjimas žinoti suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, pasidomėti, tokiu atveju nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys.
6. Ieškinyje nebuvo keliami reikalavimai dėl restitucijos taikymo, todėl teismas šiuo klausimu nepasisakė. Ginčijamą sandorį pripažinus negaliojančiu, išlieka skolininko UAB „Laugina“ prievolė sumokėti kreditoriui (ieškovui) 150 931,75 Lt skolą. Jokių restitucijos instituto normų taikymo šiuo atveju nėra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatytos šios aplinkybės: ieškovas 2009 m. kovo 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovui perleido reikalavimo teisę į trečiojo asmens UAB ,,Laugina“ 189 931,39 Lt skolą (b. l. 5-8); Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimu ieškovei iš trečiojo asmens UAB ,,Laugina“ priteista 189 931,45 Lt; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartimi priteista 189 931,45 Lt suma sumažinta iki 150 931,73 Lt.
Dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad yra visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos ginčyti reikalavimo perleidimo sutartį, CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažino ją negaliojančia. Apeliantas su tokia pirmosios instancijos padaryta išvada nesutinka.
Pagal CK 6.66 straipsnį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytą sandorį, kurio pastarasis neprivalėjo sudaryti, jeigu šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo arba turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
Bankroto byla UAB ,,GGS statyba“ iškelta 2009 m. balandžio 29 d. Ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta 2009 m. kovo 19 d., t. y. prieš 10 dienų iki bankroto bylos iškėlimo. Bankroto bylos iškėlimas rodo, kad UAB ,,GGS statyba“ ginčijamos sutarties sudarymo metu jau buvo nemoki. Tą aplinkybę patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis (duomenys iš teismų informacinės sistemos Liteko). Teismo nutartyje iškelti bankroto bylą nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 31 d. UAB ,,GGS statyba“ VSDFV biudžetui buvo skolinga 78 246 Lt, valstybės biudžetui – 331 549 Lt, kad sąskaitos bankuose areštuotos, lėšų jose nėra, nekilnojamojo turto bendrovė neturi, o priverstinai išieškoti skolų neįmanoma, nes nėra turto. VSDFV Vilniaus skyrius ir Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija taikė priverstinio skolų išieškojimo priemones, tačiau jos buvo neveiksmingos, nes bendrovė turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturėjo.
Taigi teismas, iškeldamas UAB ,,GGS statyba“ bankroto bylą, nustatė šios bendrovės nemokumo būseną. Minėta, bankroto byla iškelta praėjus 10 dienų po ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo. Akivaizdu, kad per 10 dienų laikotarpį bendrovė negalėjo tapti nemokia.
Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu UAB ,,GGS statyba“ naudai Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimu iš trečiojo asmens buvo priteista 189 931,45 Lt. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ieškovas savo reikalavimo teisę atsakovui perleido būtent į trečiojo asmens UAB ,,Laugina“ 189 931,45 Lt skolą.
Pagal 2007 m. rugsėjo 25 d. kreditavimo sutartį UAB ,,GGS statyba“ atsakovui buvo skolinga 187 033,20 Lt (b. l. 42). Taigi skolininkas UAB ,,GGS statyba“, būdama nemoki, ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių – atsakovui ir šitaip, suteikiant vienam iš kreditorių pirmenybę, buvo pažeistos kitų kreditorių teisės. Tokio sandorio, kuris pažeidžia kreditorių teises, UAB ,,GGS statyba“ neprivalėjo sudaryti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis).
Dvišalį sandorį pripažinti actio Pauliana instituto pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo sudarydamas sandorį buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).
Kad atsakovas turėjo žinoti, jog ginčijamas sandoris pažeidžia skolininko UAB ,,GGS statyba“ kreditorių teises patvirtina šios aplinkybės. Atsakovas pagal 2007 m. rugsėjo 25 d. kredito linijos sutartį UAB ,,GGS statyba“ buvo suteikęs kreditą. Atsakovas, kaip finansinę veiklą vykdantis subjektas – bankas, turėjo visas galimybes žinoti ir privalėjo žinoti kredito gavėjo finansinę būklę. 2009 m. balandžio 29 d. teismo nutartyje iškelti UAB ,,GGS statyba“ bankroto bylą yra nustatyta, kad bendrovės turimo turto vertė beveik yra lygi bendrovės įsipareigojimų sumai (turtas 1 370 111 Lt, įsipareigojimai 1 312 012 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos viršija pusę turimo turto vertės. Taigi atsakovas jau 2007 m. rugsėjo mėn. suteikdamas UAB ,,GGS statyba“ kreditą turėjo žinoti, kad bendrovė turi didelius finansinius įsipareigojimus. Iš turto arešto registro duomenų atsakovui turėjo būti žinoma, kad yra įregistruotas didelis skaičius UAB ,,GGS statyba“ turto areštų įvairių institucijų priimtų dokumentų pagrindu, kas byloja apie bendrovės skolas. Aplinkybė apie registruotus UAB ,,GGS statyba“ turto areštus nustatyta 2009 m. balandžio 29 d. nutartyje iškelti bankroto bylą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad yra visos sąlygos pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia actio Pauliana instituto pagrindu, ir pagrįstai pripažino ją negaliojančia.
Dėl restitucijos taikymo
Apeliantas teigia, kad teismas, pripažinęs reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, neišsprendė restitucijos taikymo klausimo.
Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Pripažinus 2009 m. kovo 19 d. reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia restitucija negalėjo būti taikoma, nes šalys pagal nuginčytą sutartį nėra viena iš kitos nieko gavusios (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Neįmanoma grąžinti to, ko nesi gavęs. Todėl tarp šalių lieka tie patys materialiniai teisiniai santykiai, kurie buvo iki pripažintos negaliojančia reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.