Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-230/2007

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2007-05-25
Bylos Nr.: 1A-230/2007
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Violeta Ražinskaitė, Kęstutis Jucys, Rūta Mickevičienė (pran.)
Nuteistasis: G. A., D. L.

Kategorijos

1.1.4.4.5Padėjėjas (BK 24 str. 6 d.)
1.2.14.2.2Automobilio vagystė (BK 178 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr.1A-230/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.5; 1.2.14.2.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. gegužės 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teisėjų: Violetos Ražinskaitės ir Kęstučio Jucio,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,gynėjams Žilvinui Mišeikiui ir Kristupui Ašmiui,nuteistiesiems G. A. ir D. L. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nuteistojo G. A. bei jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė D. L. paskirta laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. A. ir D. L. nuteisti už tai, kad, bendrininkaudami su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu tyrimas baudžiamojoje byloje išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 4), padėjo pagrobti automobilį, t. y. 2005 m. balandžio 5 d., apie 2 val. nakties, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pagrobus svetimą turtą – V. Al. IĮ „M.“ priklausantį 1997 m. laidos autovežį „MAN 18.224“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), 21 004 Lt vertės, bei jame buvusius V. Al. priklausančius daiktus: radijo stotį „President“, 600 Lt vertės, CD magnetolą, 1000 Lt vertės, pneumatinį raktą varžtams atsukti, 500 Lt vertės, pakėlėją, 200 Lt vertės, D. L. , žinodamas, jog šis turtas pagrobtas, pagal susitarimą su pagrobėju nuvairuoti automobilį iki Kėdainių sankryžos, šį automobilį (duomenys neskelbtini) nuvairavo iki (duomenys neskelbtini). Šioje vietoje automobiliui sugedus G. A. , iš anksto susitaręs su D. L. paslėpti ir sutaisyti pagrobtąjį automobilį, pateikė automobilio užvedimui reikalingą dyzelinį kurą, surado vietą automobiliui paslėpti ir suremontuoti pas savo pažįstamą V. A. , gyvenantį (duomenys neskelbtini), ir ten pat kartu su D. L. , padedant V. A. , kuriam apie svetimo turto pagrobimą nebuvo žinoma, nuvairavo minėtą automobilį, t. y. šiais veiksmais G. A. ir D. L. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir 1) nuteistojo G. A. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 3 d. bei paskirti 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose. 2) Nuteistojo D. L. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 3 d. bei paskirti 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., subendrinti šią bausmę iš dalies ją sudedant su Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę D. L. paskirti laisvės atėmimą 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. 3) Pistoletą „Makarov“, 9 mm kalibro, PM Nr. duomenys neskelbtini, 160 vnt. 9 mm „Makarov“ šovinių realizavimui perduoti Kauno m. VPK Leidimų skyriui.

Prokurorė sutinka su tuo, kad teismas nuteistųjų G. A. ir D. L. veiksmus įvertino kaip padėjėjų (Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d.), tačiau mano, jog teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai nuteistųjų veiksmus kvalifikavo kaip padėjimą padaryti automobilio, o ne didelės vertės turto vagystę, t. y. ne pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 3 d., o pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d. Mano, jog priimtas nuosprendis keistinas dėl išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai išspręstų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p., 3 p., 4 p.).

Skunde pabrėžia, jog apygardos teismas nuteistųjų G. A. ir D. L. įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. motyvavo tuo, jog nenustatyta, kad pagrobtojo turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Prokurorė cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 52 6 p. nuostatas ir nurodo, jog teisiamojo posėdžio metu buvo pateiktas M. Ruzgio firmos „Lituka“ 2004 m. balandžio 24 d. išduotas apžiūrėjimo ir vertės nustatymo aktas Nr. KA8-20445A, iš kurio matyti, kad šios firmos kilnojamojo turto vertintojas apžiūrėjo transporto priemonę – autovežį „MAN 18.224“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir nustatė jo rinkos kainą – 101 000 Lt (t. 3, b. l. 174-176). 2006 m. balandžio 7 d. „Lietuvos draudimo“ Kauno nuostolių sureguliavimo centro kilnojamojo turto vertintojas, remiantis M. Ruzgio firmos „Lituka“ surašytu aktu, pateikė pažymą Nr. 0106A, kurioje nurodyta, kad autovežio „MAN 18.224“ vidutinė rinkos vertė vagystės dieną buvo 78 000 Lt. Prokurorės manymu, būtent Kauno nuostolių sureguliavimo centro išduotoje pažymoje Nr. 0106A yra nustatyta pagrobto daikto faktinė vertė (rinkos kaina) nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl teismo išvada, jog nurodyta pažyma negali būti laikoma pakankamu pagrindu nustatant realią, faktinę turto vertę, kadangi ji išduota neapžiūrėjus transporto priemonės, nepagrįsta ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Kaip nepagrįstą įvardija nuosprendžio išvadą, jog UAB „Adampolis“ 2005 m. lapkričio 9 d. defektinis aktas (t. 3, b. l. 142) patvirtina nukentėjusiojo V. Al. parodymus dėl pagrobtojo autovežio nusidėvėjimo, todėl nėra pagrindo manyti, kad V. Al. įmonės „M.“ pateikta autovežio vertė 2005 m. balandžio 1 d. yra nereali, dirbtinai sumažinta. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad UAB „Adampolis“ 2005 m. lapkričio 9 d. defektinis aktas surašytas nuo vagystės praėjus 7 mėnesiams, visą tą laiką automobilis buvo eksploatuojamas. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, UAB „Adampolis“ pažyma negali būti laikoma objektyviu įrodymu nustatant automobilio vidutinę rinkos kainą. Prokurorė taip pat pažymi, kad nukentėjusysis V. Al. teismui pristatė 2006 m. balandžio 6 d. pažymą, jog autovežio vertė nurodytą dieną, t. y. 2006 m. balandžio 4 d., yra 21 004 Lt, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad apklausiamas teisme nukentėjusysis pripažino, kad nurodyta vertė yra buhalteriniai duomenys, kuriuos buhalterė ruošia kiekvienais metais, tuo tarpu reali autovežio vertė yra didesnė. Nukentėjusysis parodė turįs ne vieną sunkvežimį ir žino jų kainas.

Šalies argumentai

Skunde prokurorė nurodo, kad apygardos teismas netinkamai išsprendė daiktinių įrodymų klausimą, kadangi nuosprendžiui neįsiteisėjus nusprendė pistoletą „Makarov“ bei 160 vnt. šovinių grąžinti savininkui, t. y. G. A. . Pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 str. 2 d. 2 p., 40 str. 1 d. 5 p. nustatyta, jog leidimai nešiotis, laikyti ginklus, šaudmenis panaikinami, kai asmuo nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą. Prokurorės teigimu, vadovaujantis minėto įstatymo 41 str., ginklai bei šaudmenys turi būti paimti iš G. A. ir realizavimui perduoti Kauno m. VPK Leidimų skyriui.

Apeliaciniu skundu nuteistojo G. A. gynėjas prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti: 1) ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 308 str. 2 d. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. nuostatoms bei preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui; 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. Nr. 382 2.3 p., vienam Lietuvos Respublikos gyventojui nustatantis mėnesinį 125 Lt MGL, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo 23 str. 1 d.; 3) ar Lietuvos Respublikos BPK nuostatos, tiek, kiek jos susijusios su MGL dydžiais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos BK 3 str. 1 d. Gynėjas skundu taip pat prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir priėmus naują nuosprendį jo ginamąjį G. A. išteisinti.

Žemesnės instancijos teismas

Gynėjas cituoja Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nuostatas, taip pat Konstitucinio Teismo bylose įtvirtintą poziciją, jog teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, o, vadovaujantis Konstitucijos 110 str. 2 d., kilus abejonėms dėl byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai, teisėjas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, numatantį, jog, jei kilus minėtoms abejonėms teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, o byloje būtų pritaikytas abejones keliantis teisės aktas, tokiu atveju teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas. Tvirtina, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pritaikė teisės aktus, kurių atitiktis Konstitucijai kelia pagrįstų abejonių ir dėsto tokią poziciją pagrindžiančius argumentus.

Pirmiausia gynėjas nurodo, jog apygardos teismas, priimdamas ir skelbdamas skundžiamą nuosprendį, vadovavosi Lietuvos Respublikos BPK 308 str. 2 d., leidžiančiomis teismui iki skelbimo surašyti ne visą nuosprendį, o tik įžanginę ir rezoliucinę dalis. Teigia, jog tokios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos yra ydingos ir, vadovaujantis Konstitucinio Teismo byloje Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05/-7/05-17/05 išreikšta pozicija, galimai prieštarauja Konstitucijai. Pabrėžia, kad minėtoje byloje Konstitucinis Teismas nurodė, jog skelbiant teismo nuosprendį jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, kad nuosprendžio argumentai (ar jų dalis) negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo nuosprendžio paskelbimo, kur oficialiai paskelbęs nuosprendį, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jų argumentų. Kadangi apygardos teismas nesilaikė nurodytų nuostatų, gynėjas neatmeta galimybės, jog tokiu atveju buvo priimtas neteisingas nuosprendis.

Skunde keliamas klausimas dėl kai kurių teisės normų, reglamentuojančių MGL ir kitaip susijusių su šiuo dydžiu, atitikimo Konstitucijai. Pirmiausia aptariama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 382 atitiktis Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Cituoja Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 1 str. 4 pastraipos, 2 str. nuostatas, taip pat nurodo, jog Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinės sistemos duomenimis, per pirmuosius penkis 2006 mėnesius pagrindinių maisto produktų krepšelio kaina mažmeninės prekybos centruose padidėjo 4,1 % ir pasiekė 242,01 Lt, pabrėžia, jog 125 Lt dydžio MGL paskutinį kartą buvo patvirtintas 1998 metais (minėtu Vyriausybės nutarimu Nr. 382). Tvirtina, kad nepaisant to, jog nuo 1998 m. Lietuvoje nuolat auga BVP, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, vidutinė senatvės pensija, kelis kartus padidinta minimalioji mėnesinė alga ir t.t., MGL dydis nekinta, todėl gynėjas daro išvadą, jog teisės aktų nustatytas MGL neatitinka realaus MGL, o toks teisinis reguliavimas galimai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kurio neatsiejami elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Pažymi, jog esant Gyventojų pajamų garantijų įstatymo nustatytam reguliavimui kiekvienas asmuo tikisi, kad brangstant maisto produktams, drabužiams avalynei, baldams, buto, transporto ryšių ir kitoms paslaugoms, atitinkamai teisės aktuose bus keliamas ir MGL. Tvirtina, kad nepateisinus tokių teisėtų lūkesčių neišvengiamai pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, skriaudą patiria socialiai remtini žmonės, sukeliama nemažai kitų neigiamų padarinių.

Toliau gynėjas aptaria to paties Vyriausybės nutarimo atitiktį Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 2 str. 1 d. Nurodo, jog, vadovaujantis Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 2 str. 1 d., Vyriausybės teikimu ne rečiau kaip kas penkeri metai MGL tvirtina Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, t. y. įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, MGL patvirtintas 1998 m. Vyriausybės nutarimu Nr. 382. Skunde pažymima, jog Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl Seimas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tuos teisinius santykius, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų priimti. Tokių santykių negalima reguliuoti ir Seimo poįstatyminiais aktais. Pabrėžia, jog toks teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu, gali būti pakankamu pagrindu tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai.

Skunde analizuojama ir baudžiamojo įstatymo teisės normų, susijusių su MGL dydžiu, atitiktis Lietuvos Respublikos BK 3 str. 1 d. ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pažymi, jog Lietuvos teisinėje sistemoje MGL dydis yra vartojamas ir ne pagal savo tiesioginę paskirtį. Štai baudžiamajame įstatyme MGL turi keletą funkcijų, t.y. MGL dydžiais skaičiuojama bauda (Lietuvos Respublikos BK 47 str. 2 d.), išreiškiamos įmokos (Lietuvos Respublikos BK 71 str.), apibūdinama turto vertė – didelės vertės ar nedidelės vertės (Lietuvos Respublikos BK 190 str., 248 str. 4 d.), apibūdinama turtinė žala (Lietuvos Respublikos BK 212 str.), išreiškiama nusikalstamos veikos objekto vertė, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė, taip pat MGL dydis yra veiką kvalifikuojantis ( Lietuvos Respublikos BK 225 str. 3 d., 219 str. 2 d.) ar privilegijuojantis (Lietuvos Respublikos BK 225 str. 4 d., 219 str. 3 d.) požymis. Gynėjo teigimu, minėtos Lietuvos Respublikos BK nuostatos rodo, jog MGL dydis dažnai apibūdina nusikalstamos veikos sudėties elementų požymius, todėl nuo MGL dydžio tiesiogiai priklauso, ar konkreti veika bus pripažinta nusikalstama, ar ne. Mano, jog atsižvelgiant į tai, kad MGL buvo ir yra nustatytas Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu, kaip to reikalauja Gyventojų pajamų garantijų įstatymas, įstatymų leidėjas teisėkūros subjektams suteikė galimybę manipuliuojant MGL dydžiu kriminalizuoti arba dekriminalizuoti veikas, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos BK 3 str. 1 d. Tvirtina, jog kylant pragyvenimo lygiui, augant kainoms, atlyginimui, pensijoms ir t.t., tačiau Vyriausybei nepadidinant MGL, gali susidaryti tokia situacija, jog pakaks pagrobti ar pasikėsinti pagrobti mažesnės vertės dalyką ir už tai kils baudžiamoji atsakomybė. Pabrėžia, jog konstitucinis teisinės valstybės principas, kiti konstituciniai imperatyvai numato įstatymų leidėjui bei kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, draudžiančios žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose.

Gynėjo įsitikinimu, MGL dydžio vartojimas baudžiamajame įstatyme sukelia dar ir tokios painiavos, jog, pavyzdžiui, vienu atveju būtina pasikėsinti į 250 MGL dydžio vertės dalyką, kad atsirastų pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę, kitu atveju pasikėsinimas į tokios vertės dalyką laikomas veiką kvalifikuojančiu požymiu. Vienu atveju pasikėsinus į 249,99 MGL vertės dalyką kyla tik administracinė atsakomybė (kontrabandos atveju), kitu atveju pasikėsinus į mažesnės negu 1 MGL vertės dalyką kyla baudžiamoji atsakomybė (kyšininkavimo atveju).

Atkreipia dėmesį, jog Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, būtina užtikrinti teisės sistemos nuoseklumą ir vidinę darną, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius, teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti ir t.t. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, gynėjas daro prielaidą, kad 1) Lietuvos Respublikos BPK 308 str. 2 d. prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. bei preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 382 2.3 p. prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo 2 str. 1 d. 3) Lietuvos Respublikos BK nuostatos tiek, kiek jos yra susijusios su MGL dydžiais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos BK 3 str. 1 d.

Toliau skunde kalbama apie tai, kad jo ginamajam buvo pakeistas kaltinimas ir taip suvaržyta teisė į gynybą. Teigia, jog 2005 m. lapkričio 10 d. prokurorė šioje byloje G. A. atžvilgiu surašė kaltinamąjį aktą, kuriame jis buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d., padarymu. Kauno apygardos teismas 2005 m. gruodžio 16 d. priėmė nutartį, kuria G. A. teismui perduotas taip pat dėl minėto nusikaltimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 255 str., byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 256 str., teismas, nustatytais atvejais gavęs proceso dalyvių prašymus, gali pakeisti kaltinimą. Tačiau, kaip pažymi gynėjas, šioje byloje nei prokuroras, nei kiti proceso dalyviai nepateikė prašymų dėl kaltinimo pakeitimo. Teigia, jog skundžiamu atveju teismas pasitarimų kambaryje savo iniciatyva pakeitė kaltinimą, kuriuo iš esmės pakeitė faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. gynėjo manymu, pakeitus G. A. vaidmenį (vietoj inkriminuoto vykdytojo vaidmens inkriminavus padėjėjo vaidmenį) pasikeitė ir faktinės bylos aplinkybės (padėjėjo vaidmuo, jo veiksmai iš esmės faktinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo vykdytojo veikos). Akcentuoja, jog bet kuriuo atveju keičiant kaltinimą iš esmės apribojama kaltinamo asmens teisė į gynybą, todėl siekiant išvengti gynybos apribojimo būtina skirti pakankamai laiko, kad gynyba pasiruoštų dėl pakeisto kaltinimo. Skunde cituojama Europos žmogaus teisių teismo byla „Sipavičius prieš Lietuvą“, taip pat pateikiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties ištrauka, kurioje teigiama, jog kaltinimas gali būti keičiamas tik Lietuvos Respublikos BPK 256 str. 1 d. nurodytų proceso dalyvių iniciatyva ir laikantis šioje normoje nustatytų reikalavimų; šios nuostatos turi būti taikomos ir tada, kada pagal kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes kaltinamojo veiksmus galima vertinti kaip nusikalstamos veikos vykdytojo, o teisminio nagrinėjimo metu išaiškėja, kad jis atliko padėjėjo vaidmenį, kadangi tokiu atveju keičiasi faktinės aplinkybės (nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-216/2006).

Tolesnė skundo dalis yra skirta aptarti įrodymų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, leistinumui. Gynėjo manymu, skundžiamas nuosprendis nėra pagrįstas įrodymais. Skunde cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 3.1.4. nuostatos ir nurodoma, kad šioje byloje nėra tiesioginių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog jo ginamasis padarė inkriminuojamą nusikaltimą. Pažymi, jog, apkaltinamąjį nuosprendį norint grįsti netiesioginiais įrodymais, būtinas toks įrodymų visetas. Mano, jog šiuo konkrečiu atveju netiesioginių įrodymų viseto nėra, priešingai – apygardos teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, kurie teismo negalėjo būti pripažinti įrodymais, kadangi nenustatyta, jog jie gauti įstatymų nustatyta tvarka, t. y. įrodymais, kuriais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų.

Nepagrįstu vadina apygardos teismo teiginį, jog G. A. parodymus paneigia užfiksuoti telefoniniai kontaktai tarp D. L. ir G. A. dar iki pastarojo pokalbių su V. A. . Teigia, jog byloje yra tik duomenys, kad tarp abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo fiksuoti skambučiai, tačiau kategoriškų išvadų, jog pokalbiai vyko tarp jo ginamojo ir D. L. nėra. Pabrėžia, kad byloje yra tik tikėtinos specialistų išvados, jog pokalbiuose užfiksuotas galimai G. A. balsas, tačiau tai yra tik prielaida, o ne įrodymas. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad byloje yra duomenys, jog dėl minėtų telefoninių pokalbių autorystės nustatymo buvo paskirta ekspertizė, tačiau jokių duomenų apie tai, kokios išvados padarytos ekspertizės metu, nėra. Gynėjo tvirtinimu, net ir tuo atveju, jeigu ekspertai nustatytų, kad pokalbiai (byloje pokalbiai įvardinti Nr. 4271, 4276, 4282, 4289, 4293) vyko tarp G. A. ir D. L. , pokalbių turinys nėra nusikalstamas, juo labiau neįrodo išankstinio susitarimo. Kaip nepagrįstą įvardija apygardos teismo padarytą išvadą „kas aiškiai rodo, kad jie vengė atviro, visiems suprantamo ir galimo išsiaiškinti pokalbio, siekė nuslėpti tikrąjį pokalbio turinį, buvimo, susitikimo vietą ir tikslą. Toks kaltinamųjų elgesys rodo jų neatsitiktinius santykius, bet išankstinį tarpusavio susitarimą ir šio susitarimo tikslingumą“. Gynėjo teigimu, teismas neturi specialių žinių, kad galėtų įvertinti, ką siekiama nuslėpti, užmaskuoti ir t.t. Nesant specialisto išvados tokios teismo išvados prilyginamos prielaidoms, kuriomis neleidžiama grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Be to, pabrėžia, jog, atsižvelgiant į byloje esančių duomenų visumą, darytina išvada, kad minėtini pokalbiai vyko nakties metu, kuomet bet kuris asmuo, atsižvelgiant į jo fiziologinę būseną, negali aiškiai reikšti savo minčių.

Skunde taip pat nurodoma, kad byloje nėra duomenų, jog minėti pokalbiai ir jų turinys surinkti teisėtai. Tvirtinama, jog byloje yra tik tariami duomenys apie tariamai teisėtai kontroliuotą D. L. telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, tačiau prie bylos medžiagos nepridėtos atitinkamos teismo nutartys, iš kurių būtų matyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės teisėtumas. Pažymima ir tai, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo subjektai neteisėtai ir neleistinai gavo D. L. balso pavyzdžius. Lietuvos Respublikos BPK 144 str., reglamentuojantis lyginamųjų pavyzdžių paėmimą, draudžia lyginamuosius pavyzdžius gauti apgaulės būdu. Tuo tarpu, kaip teigia gynėjas, D. L. balso pavyzdžiai buvo gauti būtent apgaulės būdu. Pabrėžia, jog slapto sekimo paskirtis nėra balso lyginamųjų pavyzdžių paėmimas, juo labiau slaptą sekimą atliekant ikiteisminio tyrimo įstaigoje prisidengiant tariama apklausa, nuslepiant jos tikslą. Iš byloje esančios pažymos (t. 1, b. l. 96) apie D. L. slaptą sekimą matyti, jog jo atžvilgiu slaptas sekimas 2005 m. birželio 9 d., kai buvo paimti jo balso lyginamieji pavyzdžiai, atliekamas nebuvo. Pažymima, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos nenumato tokio tyrimo veiksmo kaip pokalbis tarp pareigūno ir įtariamojo. Tvirtina, kad tokio tariamo tyrimo veiksmo metu surinkti duomenys negali būti pripažinti įrodymais, be to, minėti duomenys (balso pavyzdžiai) negali būti įrodymais dar ir dėl to, kad jie gauti apribojant įtariamojo teisę į gynybą, kadangi nedalyvavo gynėjas.

Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi 2005 m. gegužės 8 d. duotais liudytojo V. A. parodymais, kadangi apklausa atlikta nakties metu, t. y. pradėta 21 val. 40 min., baigta – 22 val. 20 min. Vadovaujantis sistemine Lietuvos Respublikos BPK normų analize, nakties metu neleidžiama atlikti tyrimo veiksmus, išskyrus, pirminius ir neatidėliotinus veiksmus. Tuo tarpu liudytojo apklausa, gynėjo manymu, konkrečiu atveju nelaikytina pirminiu bei neatidėliotinu veiksmu. Taip pat atkreipia dėmesį, jog apygardos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė liudytojo V. A. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, kurių metu jis patvirtino, kad prie pagrobto automobilio nuteisto G. A. nebuvo.

Skunde aptariamas apžiūros bei jos metu surinktų duomenų teisėtumas. Pabrėždamas, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija asmenims garantuoja, jog į jų būstą bei privačią teritoriją niekas, neturėdamas atitinkamo teismo leidimo, be savininko sutikimo neįeis, nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, kad policijos pareigūnai, neturėdami nei teismo leidimo, nei V. A. sutikimo, pateko į jo privačią teritoriją. Teigia, jog policijos pareigūnai, nesant Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 18 str. 1 d. 1 p. nustatytų pagrindų, taip pat neturėdami teismo leidimo įeiti į V. A. priklausančias privačias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas bei teritorijas, įėjo į V. A. priklausančią teritoriją bei atliko joje tyrimo veiksmus, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK nuostatomis, savo turiniu ir forma iš esmės atitinka kratos ar poėmio, kaip tyrimo veiksmo, tikslą, turinį ir formą. Gynėjas pabrėžia, jog net ir teisėsaugos institucijų pareigūnams nesuteikta teisė laisva nuožiūra atlikti bet kokius tyrimo veiksmus. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai, turėdami pagrindo manyti, kad pas V. A. yra nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų (pagrobtas automobilis), taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, privalėjo daryti kratą, o ne įvykio vietos apžiūrą. Akcentuoja, kad apžiūros tikslas yra tik apžiūrėti nusikalstamos veikos ištyrimui reikšmingus daiktus, tačiau ne juos paimti. Gynėjo manymu, šios tariamos apžiūros tikslas buvo paimti pagrobtąjį automobilį. Pažymi, jog atliekant apžiūrą dalyvavo specialistai E. Ž. ir R. K., tačiau iš tariamo tyrimo veiksmo protokolo neaišku, ar minėti specialistai yra ikiteisminio tyrimo pareigūnai, koks jų išsilavinimas, specialybė, kvalifikacija, pareigos ir t.t. Taip pat nurodo, kad atliekant apžiūrą iš automobilio salono buvo paimti kvapo pavyzdžio mėginiai, tačiau protokole nedetalizuota, kokiu būdu ir tvarka, kokias technines priemones naudojant paimti šie kvapo pavyzdžiai. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos BPK 179 str. 2 d. imperatyviai nustato, jog, jeigu atliekant tyrimo veiksmą buvo naudojamos techninės priemonės, protokole būtina nurodyti jų naudojimo sąlygas ir tvarką. Tuo tarpu analizuojamu atveju ne tik nenurodyta techninių priemonių naudojimo tvarka ir sąlygos, bet ir tai, kokias technines priemones naudojant buvo paimti kvapo pavyzdžiai. Pažymi, kad tyrimo veiksmo metu paimant reikšmingus objektus, jie turi būti atitinkamai supakuojami ir užantspauduojami, tačiau šiuo atveju neaišku, ar paėmus kvapo pavyzdžius jie buvo tinkamai supakuoti ir užantspauduoti. Mano, jog tinkamai neįforminus paimtų kvapo pavyzdžių buvo sudarytos sąlygos šiuos mėginius pakeisti. Atkreipia dėmesį, jog teisiamojo posėdžio metu apklaustas odorologinį tyrimą atlikęs specialistas ne tik nepašalino abejonių, kad kvapo pavyzdžiai galėjo būti sukeisti, bet tokias abejones tik dar labiau sutvirtino. Teigia, kad odorologinio tyrimo išvados pagrįstumu leidžia suabejoti ir ta aplinkybė, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, ar tyrimo atlikimui gali būti panaudojami tarnybiniai šunys. Šiuo atveju nėra jokių metrologinės tarnybos duomenų, kad šuo gali būti naudojama kaip tyrimo priemonė. Tai pat pažymi, jog nėra jokių duomenų, kad minėtą tyrimą atlikę šunys tyrimo metu buvo tinkamos sveikatos būsenos, būklės ir t.t. Abejones dėl odorologinio tyrimo išvadų pagrįstumo sukelia ir Lietuvos Respublikos BPK 205 str. nuostatos, imperatyviai nustatančios, kad tyrimą gali atlikti tik specialistas, t. y. žmogus, o ne šuo. Taigi, gynėjo manymu, anksčiau išdėstytos aplinkybės leidžia suabejoti apžiūros ir jos metu surinktų duomenų teisėtumu, apžiūros metu surinkti duomenys negali būti laikomi įrodymais, kadangi jie neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir netikrino, ar jo ginamajam G. A. pateikiant abstraktų įtarimą, o vėliau ir nedetalizuotus kaltinimus nebuvo suvaržyta jo teisė į gynybą. Nurodo, kad nei pranešimuose apie įtarimą, nei kaltinime nedetalizuota, kuo konkrečiai pasireiškė G. A. inkriminuojami nusikalstami veiksmai, nedetalizuotas kiekvieno bendrininko vaidmuo, kuo pasireiškė išankstinis susitarimas ir pan.

Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje nurodoma, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 3.1.13 p., teismas, pirmą kartą už apysunkį tyčinį nusikaltimą teisiamam G. A. skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, privalėjo motyvuoti tokios bausmės paskyrimą, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas jokių įtikinamų motyvų dėl tokios bausmės skyrimo tikslingumo bei pagrįstumo nepateikė.

Nuteistojo G. A. gynėjas atsikirtimu į Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Nurodo, jog prokurorės skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti, todėl skundas turi būti atmestas.

Kategoriškai nesutinka su skundo teiginiu, kad jo ginamojo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 3 d. Pabrėžia, jog laikosi apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl to, jog teismas, kvalifikuodamas G. A. veiksmus ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi teisės aktais, kurių atitiktis Konstitucijai kelia pagrįstas abejones. Kaip ir apeliaciniame skunde įvardina MGL reglamentuojančius ar kitaip su šiuo dydžiu susijusius teisės aktus, kurie, gynėjo manymu, prieštarauja Konstitucijos nuostatoms. Atsižvelgdamas į tai, daro išvadą, kad bet koks asmenų baudžiamasis įvertinimas, susietas su MGL dydžiu, sukelia riziką priimti neteisingą sprendimą. Norint išvengti neteisingo sprendimo priėmimo, nurodo, jog apeliacinės instancijos teismui būtina kreiptis Į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą

Nepagrįsta laiko prokurorės poziciją, kad autovežio vertė turėjo būti nustatoma pagal „Lietuvos draudimo“ Kauno nuostolių sureguliavimo centro kilnojamojo turto vertintojo pažymą Nr. 0106A. Sutinka su apygardos teismo išvada, kad minėta pažyma negali būti laikoma pagrindu nustatant realią, faktinę turto vertę, kadangi ji išduota neapžiūrėjus transporto priemonės. Atkreipia dėmesį, jog pati prokurorė skunde pripažino, kad pažyma buvo surašyta remiantis M. Ruzgio firmos „Lituka“ 2002 m. balandžio 24 d. surašytu transporto priemonės apžiūrėjimo ir vertės nustatyto aktu. Gynėjo manymu, reali transporto priemonės vertė negali būti nustatoma jos neapžiūrėjus, o tik vadovaujantis ketverių metų senumo dokumentu. Taip pat pažymi, jog autovežis buvo intensyviai naudojamas, kadangi priklauso individualiai įmonei, užsiimančiai tarptautiniais pervežimais. Taigi dėl didelės amortizacijos transporto priemonės vertė greitai kinta. Sutinka su tuo, jog apygardos teismas autovežio vertę nustatė pagal turto savininko vertinimus, adekvačius konkrečiam laikotarpiui, ypač atsižvelgiant į tai, kad 2005 m. balandžio 5 d. transporto priemonė nebuvo techniškai tvarkinga. Tvirtina, kad toks turto vertės nustatymo būdas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo bylose“ 6 p., numatantį, jog „daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę nusikalstamos < ... > veikos padarymo metu“.

Atsikirtime į prokurorės apeliacinį skundą gynėjas pabrėžia, jog apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo G. A. pripažintas kaltu, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Dar kartą nurodo, jog teismas, priimdamas nuosprendį, pasitarimų kambaryje savo iniciatyva pakeitė kaltinimą, kuriuo iš esmės pakeitė faktines nusikalstamos veikos aplinkybes. Tvirtina, kad bet kuriuo atveju keičiant kaltinimą iš esmės apribojama kaltinamo asmens teisė į gynybą, todėl siekiant išvengti tokios situacijos būtina gynybai duoti pakankamai laiko pasiruošimui. Mano, kad prokurorė nepagrįstai reikalauja jo ginamojo veiksmus kvalifikuoti pagal teisės normas ir faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo išdėstytų kaltinamajame akte.

Gynėjas atsikirtime nesutinka su prokurorės reikalavimu pistoletą „Makarov“ bei 160 vnt šovinių realizavimui perduoti Kauno m. VPK Leidimų skyriui. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 str. 1 d. 5 p., kuriuo vadovaujasi prokurorė, nustato, jog leidimai nešiotis ir atitinkamai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami šio įstatymo 17 str. 1 d. 3 - 4 p., 7 p., 9 p. ir 18 str. 2 d., išskyrus 4 p., numatytomis sąlygomis. Atkreipia dėmesį, kad to paties straipsnio 6 d. numatyta, kad sprendimą panaikinti leidimą laikyti ar leidimą nešiotis ginklus arba sprendimą nepratęsti leidimo galiojimo priima leidimą išdavusios policijos įstaigos vadovas. Gynėjo teigimu, šiuo atveju tik leidimą išdavusios įstaigos vadovas gali priimti sprendimą panaikinti leidimą laikyti ar leidimą nešiotis ginklą bei atlikti su tuo susijusias procedūras. Nei Lietuvos Respublikos BPK, nei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nenumato, kad analogiškus sprendimus galėtų priimti baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas. Taip pat pažymi, jog Lietuvos Respublikos BPK nenumato galimybės panaikinus procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą į konkretų turtą, šio turto negrąžinti savininkui. Gynėjas teisėtu ir pagrįstu vadina apygardos teismo sprendimą iš G. A. paimtą ginklą ir šaudmenis nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti savininkui.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė tenkinti Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą, o nuteistojo G. A. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis G. A. ir jo gynėjas prašė tenkinti G. A. ir jo gynėjo apeliacinį skundą, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis D. L. bei jo gynėjas prašė atmesti prokurorės apeliacinį skundą, o nuteistojo G. A. ir jo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti.

Nuteistojo G. A. , jo gynėjo ir Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d. nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas teismas (BPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir atlikusi įrodymų tyrimą nustatė, kad nuosprendis turi būti panaikintas, o byla perduota iš naujo nagrinėti teismui, nes šią bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.

Tenkinant iš dalies apeliantų – nuteistojo G. A. , jo gynėjo bei prokuroro apeliacinius skundus, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nesant BPK 256 straipsnio 1 dalyje išvardytų proceso dalyvių prašymo, nesilaikė šio straipsnio nuostatų ir savo iniciatyva pakeitė kaltinimą bei išplėtė faktines bylos aplinkybes, kurių nebuvo kaltinime, o prokurorė teisiamajame posėdyje neprašė pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Toks įstatymo pažeidimas yra esminis, nes suvaržė nuteistųjų G. A. ir D. L. teisę į gynybą ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šio įstatymo pažeidimo, nes prokurorė savo skunde neprašė pakeisti kaltinimo naujomis faktinėmis aplinkybėmis, o tenkinant apeliantų nuteistojo G. A. ir jo gynėjo apeliacinį skundą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Iš dalies yra tenkinamas ir prokurorės apeliacinis skundas, nes prokurorė sutiko su aukščiau nurodytu G. A. ir D. L. nuteisimu, tačiau apeliaciniame skunde prašo abiems nuteistiesiems pagriežtinti bausmes.

Bylos ikiteisminio tyrimo metu G. A. ir D. L. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 178 str. 3 d. (t. 2, b. l. 58, t. 3, b. l. 1). Abu buvo kaltinami, jog veikdami bendrininkų grupėje su L. G. 2005-04-05 apie 02.00 val. pagrobė V. Al. individualiai įmonei ,,M.“ priklausantį 1997 m. laidos autovežį MAN 18.221 v/n (duomenys neskelbtini) 100 000 litų vertės, stovėjusį (duomenys neskelbtini), Kaune su jame buvusiais 5584,58 Lt vertės daiktais (t. 3, b. l. 90-95).

Tokia nusikalstamos veikos kvalifikacija nepakito iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Pirmosios instancijos teismas nuteisė G. A. ir D. L. už tai, kad jie, aukščiau kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tada, kai ,,ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pagrobus svetimą turtą – V. Al. individualiai įmonei ,,M.“ priklausantį 1997 m. laidos autovežį MAN 18.224 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 21004 litų vertės su jame buvusiais V. Al. priklausiusiais daiktais už 2300 Lt. ,,D. L., žinodamas, kad šis turtas pagrobtas, pagal susitarimą su pagrobėju nuvairuoti automobilį iš (duomenys neskelbtini) vairavo iki (duomenys neskelbtini). Minimoje vietoje automobiliui sugedus, G. A. pagal išankstinį susitarimą su D. L. paslėpti ir sutaisyti pagrobtąjį automobilį, pateikė automobilio užvedimui reikalingą dyzelinį kurą, surado vietą automobiliui paslėpti ir suremontuoti pas pažįstamą V. A. , gyvenantį (duomenys neskelbtini) ir į ten pat šį automobilį kartu su D. L. , padedant V. A., kuriam apie svetimo turto pagrobimą nebuvo žinoma, nuvairavo“.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog surinktų įrodymų visuma nepatvirtino G. A. ir D. L. kaip bendravykdytojų kaltės pagrobus autovežį, perkvalifikavo jų veiką iš BK 178 str. 3 d. į BK 24 str. 6 d., 178 str. 2 d. ir nuteisė už padėjimą pagrobti minėtą autovežį nesant kvalifikuojančio požymio – didelės vertės. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos, negu nurodytos kaltinamajame akte, jos yra visiškai naujos ir nebuvo nuteistiesiems niekada inkriminuotos. Sunkesnė nusikalstama veika gali būti inkriminuojama ir kaltinimas gali būti keičiamas tik BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodytų proceso dalyvių iniciatyva ir laikantis šiame įstatyme nustatytų reikalavimų. Šios nuostatos taikomos ir tada, kai iš esmės keičiasi faktinės bylos aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas, išėjęs į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, pakeitė kaltinime išdėstytas faktines bylos aplinkybes iš esmės skirtingomis, jas išplėtė ir kvalifikavęs G. A. bei D. L. nusikalstamą veiką vietoj vykdytojų – kaip padėjėjų, nuteisė nesant BPK 256 straipsnio 1 dalyje išvardytų proceso dalyvių prašymo ir taip pažeidė šio straipsnio nuostatas. Toks įstatymo pažeidimas pripažįstamas esminiu, nes suvaržė nuteistųjų teises į gynybą ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas nuteisė G. A. ir D. L. už tokią nusikalstamą veiką, kokia nebuvo nurodyta kaltinamajame akte.

Pagal BPK 255 straipsnį byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamieji negalėjo būti nuteisti dėl naujos nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, kadangi apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jiems iš anksto nebuvo pranešta.

Dėl aukščiau aptartų aplinkybių kolegija sutinka su nuteistojo G. A. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ne tik BPK 255 straipsnio, 256 straipsnio nuostatas, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Žmogaus teisių ir pagrindinių teisių apsaugos konvencijos nuostatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis asmeniui garantuoja vieną svarbiausių jo procesinių teisių – teisę į teisingą teismą. Sudėtinė asmens teisė į teisingą teismą dalis yra asmens teisė į gynybą, kurios veiksmingas įgyvendinimas neįmanomas be kitų BPK normų garantuotų teisių – teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas – BPK 22 straipsnio 3 dalis ir teisės pasirengti gynybai – BPK 44 straipsnio 7 dalis. Asmens teisės žinoti, kuo jis kaltinamas, sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame akte išdėstytos pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas.

Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte yra įtvirtinta kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie kaltinimo pobūdį bei pagrindą.

Apeliantai G. A. bei jo gynėjas skunde cituoja Europos žmogaus teisių teismo bylą ,,Sipavičius prieš Lietuvą“, tačiau reikia pažymėti, jog šioje byloje teismas pripažino, kad nebuvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio garantuotos teisės būti informuotam apie jam pateikiamo kaltinimo pobūdį bei pagrindą ir turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai. Tačiau kitoje byloje – Pėlissier ir Sassi prieš Prancūziją, teismas nurodė, kad buvo pažeisti Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktai, kadangi kaltinamųjų teisė būti išsamiai informuotiems apie pateikiamo jiems kaltinimo pobūdį bei pagrindą ir jų teisė turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti savo gynybai buvo pažeistos, nes nebuvo suteikta galimybė pasirengti savo gynybai dėl naujo kaltinimo.

Reikia pripažinti, kad G. A. ir D. L. byloje taip pat pažeistos jų teisės į gynybą, nes jiems nebuvo pranešta apie naują kaltinimą ir faktinių bylos aplinkybių pasikeitimą iš esmės, todėl kolegija pripažįsta, kad jų teisės, kurios garantuotos Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose taip pat buvo pažeistos.

Aukščiausiasis Teismas ir kiti teismai vadovaujasi tokia praktika, jog kaltinimas teisme gali būti keičiamas tik BPK 25 straipsnio 1 dalyje nurodytų proceso dalyvių iniciatyva ir laikantis šioje normoje nustatytų reikalavimų ir tuomet, kai kaltinamajame akte išdėstytos faktinės aplinkybės kaltinamojo veiksmus galima vertinti kaip nusikalstamos veikos vykdytojo, o teisminio nagrinėjimo metu išaiškėja, kad jis atliko padėjėjo vaidmenį, nes tokiu atveju iš esmės keičiasi faktinės aplinkybės.

Nors įstatyme nenumatytas kaltinimo pakeitimas apeliacinėje instancijoje, tačiau jis yra galimas ir taikomas teismų praktikoje, tačiau tam yra būtinos trys sąlygos: paduotas bloginančiais pagrindais apeliacinis skundas, prašymas atlikti įrodymų tyrimą teisme ir prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą. Šiuo konkrečiu atveju pirmos dvi sąlygos yra, tačiau prokuroras neprašė pakeisti kaltinimo nauju.

Kaip anksčiau jau buvo konstatuota, apygardos teismas nagrinėdamas šią bylą padarė esminį BPK pažeidimą, tačiau šio pažeidimo apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negali, nes prokurorė apeliaciniame skunde neprašė pakeisti kaltinimo G. A. ir D. L. . Kaltinimo pakeitimas apeliacinės instancijos teisme galimas tik esant tokiam prašymui prokuroro apeliaciniame skunde, kadangi BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Ši įstatymo nuostata ne tik apibrėžia apeliacinio skundo ribas, tačiau nustato ir apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus ir pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Toje pačioje dalyje nurodyta, kad jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminius BPK pažeidimus, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Vadovaujantis šia nuostata, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs esminį BPK pažeidimą priimant nuosprendį apygardos teisme, naikina nuosprendžio dalį ir dėl D. L. nuteisimo, nors jis pats apeliacinio skundo ir nebuvo padavęs.

Reikia pažymėti ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui prokuroras negali pateikti prašymo pakeisti kaltinimo, nes tai jau būtų prokurorės apeliacinio skundo papildymas, o BPK normos to nenumato.

Vadovaujantis teismų praktika ir nuostatomis, kurios išdėstytos Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reguliuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka“ 22 punkte (atsižvelgiant į BPK pasikeitimus po šio nutarimo priėmimo ir 2000 m. Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nustatantį, jog tai, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, sukelia vienodas teisines pasekmes), apeliacinės instancijos teismas negali daryti jokių išvadų dėl nuosprendžio, nes vien dėl nurodytų pažeidimų nuosprendis yra neteisėtas. Todėl šioje nutartyje neanalizuojami apeliacinių skundų argumentai susiję su nuteistojo G. A. kalte dėl jam inkriminuotos veikos. Skundų argumentai yra susiję su įrodymų vertinimu, todėl kolegija negali dėl jų pasisakyti, nes iš naujo nagrinėjant bylą būtų suvaržytos pirmosios instancijos teismo teisės. Kiti apeliantų G. A. ir jo gynėjo skundo teiginiai liečia jų išvardytų įstatymų atitiktį Konstitucijai, dėl kai kurių teisės normų, reglamentuojančių MGL ir kitaip susijusių su šiuo dydžiu atitikimo Konstitucijai, taip pat prokuroro skundo argumentai dėl netinkamo įstatymo ir neteisingos bausmės nuteistiesiems paskyrimo liečia įrodymų vertinimą, todėl kolegija dėl šių skundo argumentų negali pasisakyti.

Iš naujo nagrinėjant bylą būtina aptarti ir įvertinti naują rašytinį įrodymą – prekinės ekspertizės aktą, gautą atlikus papildomus tyrimo veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p.,

n u t aria:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d. nuosprendį, kuriuo G. A. ir D. L. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 178 str. 2 d. ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Paskirti G. A. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

Kardomoji priemonė D. L. netaikoma, nes jis šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, paskirtą Vilniaus apygardos teismo 2006-03-17 nuosprendžiu.

Kolegijos pirmininkė Rūta MickevičienėTeisėjai: Violeta RažinskaitėKęstutis Jucys