Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-08-13 · Administracinė byla Nr. I-5201-386/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-08-13
Bylos Nr.
I-5201-386/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00863-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Laimutė Jokubauskaitė
Pareiškėjas
K. U.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5201-386/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00863-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 37.6; 55.1.3
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugpjūčio 13 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei,

2019 m. rugpjūčio 5 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. U. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2 - 3) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2018 m. lapkričio 9 d. yra laikomas Kauno TI. Teigia, kad nuo 2018 m. gruodžio 27 d. kameros Nr. 163, kurioje yra laikomas pastoviai su kitais keturiais nuteistaisiais, suimtuosius į dušą vesdavo po keturis žmones. Tvirtina, kad dušų patalpose įrengti tik trys dušai trims žmonėms. Pažymi, kad anksčiau vesdavo į dvi dušų patalpas po du suimtuosius. Atkreipia dėmesį, kad buvo skiriama 15 min papildomo prausimosi laiko. Nurodo tikslias datas, kada į dušus buvo vedami keturi žmonės. Akcentuoja, kad kol trys žmonės maudėsi duše, vienas buvo priverstas laukti ir stebėti besimaudančius asmenis, ir atvirkščiai. Mano, kad tai pažeidžia žmogaus orumą ir yra neetiška. Pažymi, kad toks maudymasis yra nemalonus, jaučiasi pažemintas, nemaloniai, pradeda savimi nepasitikėti, jaučia diskomfortą bei Kauno TI administracijos pasityčiojimą. Tvirtina, kad 2019 m. kovo 25 d. parašė skundą TI administraciją, tačiau buvo liepta skundą atsiimti ir grasinta.

Atsiliepimas

Kauno TI, atstovaujantys atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 10 - 12) nurodo, kad su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad veiklą vykdo tik teisės aktų ribose. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies nuostatas vykdymą įstaigoje užtikrina Saugumo valdymo skyrius, vadovaudamasis Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašu, patvirtintu Kauno TI direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1-124, (toliau – ir Aprašas). Teigia, kad Aprašo 13 ir 14 punktuose įtvirtinta prausimosi tvarka tenkina absoliučią daugumą suimtųjų (nuteistųjų). Argumentuoja, kad pareiškėjas neginčija fakto, jog yra užtikrinta galimybė suimtiesiems nusiprausti duše ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę, tačiau teigia, jog nėra užtikrintas privatumas, kadangi suteikus papildomus 15 min nusiprausti, likusieji yra priversti žiūrėti besimaudantįjį, o taip pat dėl susikaupusių garų – suprakaituoja. Atkreipia dėmesį, jog Kauno TI pirmame aukšte, kuriame laikomas pareiškėjas, yra įrengtos dvi dušų patalpos, kuriose įrengtos 3 dušo kabinos. Argumentuoja, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas buvo laikomas su kitais trimis asmenimis, jų maudymosi laikas buvo pratęstas papildomai 15 min. Pažymi, kad pirmoje dušo patalpoje suolelis prisėsti yra įrengtas atskiroje patalpoje, kuri nuo dušo kabinų atitverta nepermatomomis durimis, o antroje dušų patalpoje suolelis įrengtas priešais dušų kabinas, tačiau paskutinėje dušo kabinoje besimaudantysis nuo minėto suolelio nematomas. Taip pat pažymi, kad antroje dušų patalpoje yra laukiamojo patalpa – be suolelio, atitverta nepermatomomis durimis, kurioje suimtieji gali laukti besiprausiančio. Teigia, kad dušuose veikia ištraukiamoji ventiliacija, todėl garai yra pašalinami. Akcentuoja, kad nėra draudžiama laukiant kito asmens, maudytis laisvose kabinose, t. y. vietoje 15 min praustis 30 min. mano, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamas prausimosi sąlygas yra nepagrįsti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas ir atsakovės atstovas Kauno TI prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Šalims apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas K. U. kreipėsi skundu į teismą, prašydamas priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinamo teisės nusiprausti (pasinaudoti dušu) užtikrinimo Kauno TI.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo

Pareiškėjas, kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą, nurodo teisės tinkamai nusiprausti po dušu pažeidimą, tvirtindamas, kad prausiantis papildomas 15 min duše, buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, o laukiant, kol kiti suimtieji nusipraus, dėl garų suprakaituodavo.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Analogiškos nuostatos reglamentuotos Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu, tačiau šios teisės normos nereglamentuoja asmens prausimosi trukmės.

Byloje esantis Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013-09-17 įsakymu Nr. 1-209 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašas (b. l. 201 - 21) patvirtina, jog kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 15 min pasinaudoti dušu (13 punktas), esant didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 15 min (14 punktas).

Dėl privatumo naudojantis dušu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Be kita ko, LVAT praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016).

Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Prausimosi patalpoms keliami higienos reikalavimai nustatyti HN 134:2015 28 punkte: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 punktas); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 punktas).

Apibendrinus teismų praktiką, matyti, kad tokie dušinių įrengimo ypatumai, kaip reikalavimas įrengti pertvaras, visiškai izoliuoti (atriboti) prausimosi vietas tam skirtose patalpose sienų ar pertvarų pagalba, nėra numatyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės aktai nenumato, jog nuteistieji į dušą būtų vedami po vieną, ar kiekviena dušo vieta būtų įrengta atskiroje patalpoje, tačiau asmens buvimams duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr. pvz., LVAT 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu - pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę turėjo galimybę praustis po dušu, taip pat galimybė pasinaudoti dušu buvo pratęsiama 15 min. Taigi akivaizdu, kad anksčiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nėra pažeistas. Pareiškėjas iš esmės nurodo, kad suteikus papildomas15 min pasinaudoti dušu, nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi į dušą buvo vedami 4 asmenys, nors buvo tik 3 dušo kabinos; taip pat, jog teko laukti patalpoje, kurioje buvo garų. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai visiškai nepagrįsti. Teisinio reguliavimo kontekste, įvertinęs pareiškėjo argumentus ir Kauno TI atsiliepime išdėstytas aplinkybes bei pateiktas fotografijas (b. l. 22, 23, 24), konstatuotina, kad Kauno TI suimtiesiems (nuteistiesiems) skirtų dušų įrengimas užtikrina privatumą, t. y. pirmoje dušo patalpoje suolelis, ant kurio gali prisėsti laukiantis dušo asmuo, yra įrengtas atskiroje patalpoje, kuri nuo dušo kabinų atitverta nepermatomomis durimis; antroje dušų patalpoje suolelis, ant kurio gali prisėsti laukiantis dušo asmuo, įrengtas priešais dušų kabinas, tačiau paskutinėje dušo kabinoje besimaudantysis nuo minėto suolelio nematomas. Be kita ko, antroje dušų patalpoje yra laukiamojo patalpa, kurioje gali būti asmuo, laukiantis dušo. Iš fotonuotraukų matyti, kad dušuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, per kurią garai yra pašalinami. Atsakovės atstovo pateikti įrodymai patvirtina, kad dušo patalpos šioje įstaigoje įrengtos atskiroje patalpoje, prausimosi vietos atskirtos pertvaromis, yra įrengtos atskiros patalpos dušo laukiantiems asmenims bei ištraukiamoji ventiliacija, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad toks dušo patalpų įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo ir teisės tinkamai naudotis dušu. Darytina išvada, kad nėra pagrindo teigti, kad Kauno TI dušų įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų bei konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo. Maudymasis Kauno TI duše, kurio įrengimas, teismo vertinimu, atitinka įprastus tokio pobūdžio patalpoms keliamus reikalavimus, negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti vertinami kaip žmogaus garbę ir orumą žeminantis elgesys.

Teismas nagrinėjamos bylos atveju nenustatė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikytini nepagrįstais.

EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)).

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad Kauno TI vadovavosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė. Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taip pat neįrodyta ir kita viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, t. y. žalos padarymo faktas – pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad dėl Kauno TI veiksmų patyrė neturtinę žalą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjo skundas visa apimtimi atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo K. U. skundą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja Laimutė Jokubauskaitė