Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. J. ieškinį atsakovams R. J., V. P., J. J., tretiesiems asmenims Vilniaus m. 24 notarų biuro notarui A.Gauliai, VĮ "Registrų centras" Vilniaus filialui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Prieštaravimus ieškinio senaties taikymui apeliantė grindžia tuo, jog ginčo sandoriams neva buvo būtinas rašytinis sutuoktinio sutikimas. Apeliaciniame skunde apeliantė nepagrindė savo teiginio, jog minėtiems sandoriams buvo būtinas kito sutuoktinio sutikimas, todėl teismas visiškai pagrįstai taikė ir ieškinio senatį. Šalys turtą pasidalijo 2001-01-30, t.y. iki įsigaliojant naujam civiliniam kodeksui, todėl, net jei apeliantė nebūtų žinojusi apie ginčo sandorius turto pasidalijimo metu, ji negalėjo to nesužinoti deklaruojant turtą ir pajamas 2003-05-02, todėl ji praleido ieškinio senaties terminą, nustatytą LR CK 3.96 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų.

Byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovų R. J. ir J. J. sudarytai 20001-05-10 pajaus dovanojimo sutarčiai sudaryti nebuvo reikalingas ieškovės rašytinis sutikimas bei pagrįstai ieškovės ieškinio reikalavimams dėlminėtos sutarties taikė ieškinio senatį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl neturtinės žalos ieškovei priteisimo nėra šalių skundžiamas, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje. Tačiau teisėjų kolegija pasisako dėl kitos ieškovės apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas R. J. 1987 metais sudarė santuoką (I t., b.l.9). Santuokoje ieškovė ir atsakovas R. J. pagal 1995-12-27 sutartį bendros jungtinės nuosavybės teise, kadangi sutartį sudarė santuokos metu (SŠK 21 str. 1 d.) įgijo 0,12 ha žemės sklypą, esantį Jūratės g.27A, Vilniuje (I t., b.l.26-27). Atsakovas R. J. su atsakovu V. P. 1998-09-15 pasirašė jungtinės veiklos sutartį, kuria įsteigė R. J. ir V. P. tikrąją ūkinę bendriją „VIKENSTA“ (toliau tekste – TŪB „Vikensta“) (I t., b.l.10-11, 136-141), suformuodami 100 Lt dydžio kapitalą ir kiekvienas įnešdami po 50 Lt į kapitalo suformavimą, įgydami nuosavybės teisę į 50 Lt vertės pajų kiekvienas. Minėtoje TŪB „Vikensta“ 50 Lt pajus ieškovei ir atsakovui R. J. priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kadangi bendrija buvo įsteigta jų santuokos metu ir įnešant santuokines lėšas (SŠK 21 str. 1 d.). 1997-10-15 atsakovui R. J. buvo išduotas Statybos leidimas individualiam gyvenamajam namui adresu Jūratės g. 27A, Vilniuje, statyti ūkio būdu (I t., b.l.22). 1998-06-01 TŪB „VIKENSTA su UAB „Skala“ sudarė Rangos sutartį Nr.06/01 dėl gyvenamojo namo minėtame sklype statybos TŪB „Vikensta“ lėšomis, numatant statybos darbų pabaigą 1998-09-01 (I t., b.l. 23-24). Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad 2000-05-10 pajaus dovanojimo sutartimi atsakovas R. J. neatlygintinai perleido atsakovui J. J. nuosavybėn 50 Lt vertės pajų, sudarantį 50 proc. TŪB „Vikensta“ kapitalo (I t., b.l.200). 2001-01-30 atsakovai J. J. ir V. P. sudarė naują notariškai patvirtintą TŪB „Vikensta“ jungtinės veiklos sutartį (I t., b.l.13-19), analogiško turinio kaip ir prieš tai buvusi sutartis tarp R. J. ir V. P.. Gyvenamasis namas buvo pripažintas tinkamu naudoti 2003-10-21, statytoju nurodyta TŪB „Vikensta“ (I t., b.l.25), nuosavybės teisės į minėtą gyvenamąjį namą įregistruotos TŪB „Vikensta“, viešame registre nurodoma, kad namo statybos pabaigos metai – 2003 metai (I t., b.l.26-27).

Ginčijamų sutarčių sudarymo metu galiojusio Ūkinių bendrijų įstatymo (toliau tekste - ŪBĮ) 2 str. 3 d. nustatė, kad tikroji ūkinė bendrija nėra juridinis asmuo, jos turtas nėra atskiras nuo jos narių turto. Pagal minėto įstatymo 7 str. bendrijos steigimo ir veiklos pagrindas yra bendrosios jungtinės veiklos sutartis, kuri turi būti notariškai tvirtinama, o pagal 10 str. 4 d. bendrijos narys turi teisę visų bendrijos narių vienbalsiai priimtu nutarimu perleisti savo įnašą kitam bendrijos nariui arba tretiesiems asmenims, kai jie įstoja į bendriją. Privalomą jungtinės veiklos sutarties notarinę formą numatė ir 1964 m. CK 472¹ str.. Minėtas ŪBĮ nenumato pajaus perleidimo sutarties formos reikalavimų, tačiau pagal ŪBĮ 7 str. 5 d. priėmus į bendriją naują tikrąjį narį vietoj pašalinto arba išstojusio iš bendrijos tikrojo nario, turi būti parengta ir notariškai patvirtinta nauja bendrosios jungtinės veiklos sutartis, o bendrija - perregistruota. Toks reglamentavimas, priešingai nei teigia apeliantė, nereiškia, kad sutartis dėl pajaus perleidimo turi būti notarinės formos, nes įstatymas aiškiai nurodo notarinės formos reikalavimą tik jungtinės veiklos sutarčiai, o kadangi jungtinės veiklos sutartis sudaroma tarp esamų TŪB narių, todėl pajaus perleidimo sutartis sudaroma kaip savarankiška sutartis, o po to atitinkamai turi būti sudaroma nauja notarine tvarka patvirtinta jungtinės veiklos sutartis. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad pajaus perleidimo sutartis yra privalomai registruojama atitinkamame viešame registre. Pagal įmonių rejestro įstatymo (ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusi redakcija) 4 str. 2 d. 1 ir 3 p. ir 5 str. 1 d. 3 p. yra nustatytas reikalavimas registre nurodyti TŪB tikrųjų narių vardus, pavardes, įnašų sumą, taip pat reikalavimas pateikti steigimo sutartį nereiškia, kad turi būti registruojama pajaus perleidimo sutartis. Pagrindas pakeisti viešo registro duomenis yra jungtinės veiklos sutartis, sudaryta tarp TŪB narių, o ne pajaus perleidimo sutartis. Pagal SŠK 21 str. 4 d. sandoriams dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreiškiamas raštu. Kadangi įstatymas nenumatė privalomos notarinės formos pajaus perleidimo sutarčiai, be to, ši sutartis dėl aukščiau nurodytų motyvų nėra registruotina, todėl nepagrįstas apeliantės argumentas, kad sudarant 2000-05-10 pajaus dovanojimo sutartį tarp atsakovų, pagal SŠK 21 str. 4 d. buvo būtinas jos rašytinis sutikimas. 1964 m. CK 282 str. numatė privalomą rašytinę dovanojimo sutarties formą tik tuomet, kai sutarties suma viršija 2000 Lt, be to, kaip minėta 1964 m. CK nenumatė pajaus perleidimo sutarčiai privalomos notarinės formos. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudarant 2000-05-10 pajaus dovanojimo sutartį tarp atsakovų, ieškovės rašytinis sutikimas nebuvo reikalingas, dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti 1964 m. CK 47 str. numatyto sutarties negaliojimo pagrindo buvimo, nes sudaryta sutartis atitiko įstatymo keliamus reikalavimus, jos sudarymui taip pat pritarė visi TŪB „Vikensta“ pajininkai. Be to, CPK 306 str. 2 d. draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju ieškovė pirmosios instancijos teisme nekėlė argumentų dėl pajaus perleidimo sutarčiai taikytinos privalomos notarinės formos, todėl šių aplinkybių ji negali kelti ir apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantė teigia, kad kadangi TŪB nelaikoma juridiniu asmeniu ir neturi subjektiškumo, o jos turtas nebuvo transformuotas į pajus, todėl TŪB nariai išlaikė nuosavybės teises bendrijos turto atžvilgiu, dėl ko perleidžiant bendrijos turtą, buvo perleidžiamos jos narių nuosavybės teisės. Todėl jeigu bent vienas iš perleidžiamų turtinių objektų gali būti perleistas pagal sutartį, kuriai privaloma notarinė forma, visas sandoris dėl kapitalo dalies perleidimo taip pat turi būti notarinės formos. Tokie apeliantės argumentai dėl sandorių formos taikymo nepagrįsti, neparemti jokia teisės norma, be to, toks teisės normų plečiamasis aiškinimas yra negalimas. Kita vertus, byloje nėra įrodymų, priešingai nei pripažino pirmosios instancijos, kad pajaus perleidimo metu ar 2001-01-30 jungtinės veiklos sutarties sudarymo metu TŪB „Vikensta“ jau buvo pastačiusi gyvenamąjį namą. Atsakovas R. J. neigia ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas 1998 metais, teisėjų kolegija sutinka su tokiais jo argumentais. Vien tas faktas, kad namas turėjo būti pastatytas pagal 1998-06-01 rangos sutartį iki 1998-08-01, neįrodo namo pastatymo nurodytu terminu. Jokių statybos darbų perdavimo-priėmimo aktų nėra, 1999-06-11 nuomos sutarties, sudarytos tarp atsakovo R. J. ir TŪB „Vikensta“, 4 p. nurodoma, kad nuomojamas žemė sklypas yra be pastatų (I t., b.l.38-40), gyvenamasis namas buvo pripažintas tinkamu naudoti tik 2003 metais (I t., b.l.25), tik nuo tos datos TŪB „Vikensta“ įgijo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą. Pagal 1964 m. CK nuostatas nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą atsirasdavo nuo nuosavybės teisės įgijimo pagrindą sudarančio dokumento įregistravimo viešame registre. Be to, pagal viešo registro duomenis, kurie laikomi teisingais iki jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka (nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.), gyvenamojo namo statybos pabaigos data nurodoma - 2003 metai, tai paneigiančių įrodymų ieškovė nepateikė, viešo registro duomenų nenuginčijo. Todėl byloje esantys duomenys patvirtina, kad pajaus perleidimo sutarties sudarymo metu TŪB „Vikensta“ nuosavybės teise jokio nekilnojamojo turto nevaldė. Todėl netgi vadovaujantis apeliantės logika, kadangi pajaus perleidimo metu TŪB „Vikensta“ nuosavybės teise nevaldė gyvenamojo namo, todėl nereikėjo notarine tvarka tvirtinti 2000-05-10 pajaus perleidimo sutarties.

Atitinkamai atmetus ieškovės reikalavimus dėl 2000-05-10 pajaus perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atmestinas ir jos reikalavimas, kaip išvestinis, dėl 2001-01-30 TŪB „Vikensta“ jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Ieškovė nurodo, kad pajaus perleidimo sutartis negalioja pagal 1964 m. CK 51 str., nes yra tariamas sandoris, kadangi sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, nesiekiant sukurti realių pasekmių. Analogišką nuostatą įtvirtina ir galiojančio CK 1.86 str. 1 d.. Tiek 1964 m. CK 51 str., tiek galiojančio CK 1.86 str. numato, kad negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių ir neketinant sukurti teisinių pasekmių. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, po pajaus perleidimo buvo sudaryta nauja TŪB „Vikensta“ jungtinės veiklos sutartis tarp J. J. ir V. P., pasikeitę TŪB „Vikensta“ duomenys buvo įregistruoti viešame registre. Atsakovai J. J. ir R. J. nurodė, kad J. J. realiai dalyvavo bendrijos veikloje ir jos valdyme, R. J. jam patarinėjo ir padėdavo, atsakovas V. P. taip pat neneigė šio fakto, o ieškovė nepateikė tai paneigiančių įrodymų. Šios aplinkybės rodo, kad pajaus perleidimo sutartis buvo realiai įvykdyta, sukeliant teisines pasekmes. Todėl nepagrįsti ieškovės argumentai, kad minėta 2000-05-10 sutartis buvo sudaryta tik dėl akių. Apeliantės argumentai, kad dėl TŪB „Vikensta“ vykdomos veiklos pobūdžio (turto nuoma) atsakovas J. J. dėl savo amžiaus (74 m.), specifinių žinių, būtinų tokiai veiklai, neturėjimo, gyvenamosios vietos kitame mieste, negalėjo tokios veiklos vykdyti, tėra niekuo nepagrįsti samprotavimai, neleidžiantis daryti išvados apie sandorio tariamumą. Apeliantė teigdama, kad TŪB „Vikensta“ realiai komercinę veiklą vykdė per atsakovą R. J., nepateikė pakankamų tai patvirtinančių įrodymų, o vien J. J. įgaliojimas veikti R. J. jo vardu neįrodo, kad J. J. buvo tik nominalus bendrijos narys. Tai, kad atskirus veiksmus bendrijos vardu pagal J. J. įgaliojimą atliko R. J., ar kad jis galėjo atlikti tam tikrus veiksmus banke, taip pat nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių. Byloje nėra įrodymų, kad bendrijos vardu veikė tik R. J., o J. J. jokių veiksmų neatliko, nėra įrodymų, kad pajamas iš veiklos pasiimdavo R. J..

Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas R. J. sutarė pasidalinti santuokoje įgytą turtą. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad šalių įgytą pajų už butą, esantį Sėlių g.18-30, Vilniuje, ieškovė neatlygintinai perleido savo tėvui, nors ieškovės ir atsakovo R. J. šeima ir toliau gyveno minėtame bute (II t., b.l.168, 266, 267, 296). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvada, kad ieškovė apie ginčijamą pajaus perleidimo sutartį turėjo sužinoti 2003 metais, todėl nekartoja šių motyvų. Tačiau tai neturi esminės reikšmės ginčui, kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškovę praleidus ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 1964 m. CK 57¹ str. nurodytą ieškinio senaties terminą, kadangi minėta norma yra skirta kreditoriaus interesams ginti (actio Pauliana), o ieškovė ieškinį reiškia kitu teisiniu pagrindu. Be to, taip pat nepagrįstas atsakovo R. J. argumentas, kad byloje turi būti taikoma CK 3.96 str. numatytas 1 metų ieškinio senaties terminas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas teismų praktiką, yra pasisakęs, kad SŠK 21 str. 4 d. įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvus, o jo nesilaikant sudarytas sandoris yra niekinis pagal 1964 m. CK 47 str., kuris atitinka galiojančio CK 1.80 str., todėl reikalavimui dėl perleidimo sandorio negaliojimo taikytinas toks ieškinio senaties terminas, kuris nustatytas galiojančio CK 1.80 str. pagrindu reiškiamiems reikalavimams. Kita vertus niekinis sandoris negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas apskritai nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2010). Ieškinio senatis galėtų būti taikoma tik tokio niekinio sandorio pasekmėms, t.y. restitucijai. Todėl ieškovės reikalavimui taikytinas 1964 m. CK 84 str. nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris įsigaliojus 2000 m. CK, pailgėjo iki 10 metų (CK 1.125 str. 1 d., CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d.). Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė praleido ieškinio senatį. Tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo iš esmės teisingą sprendimą, kadangi net pašalinus teismo motyvus dėl ieškinio senaties termino praleidimo ir gyvenamojo namo pastatymo momento nustatymo, ieškovės ieškinys pirmosios instancijos teismo yra pagrįstai ir teisėtai atmestas kitais pagrindais dėl aukščiau nurodytų teisėjų kolegijos motyvų.

Kiti apeliacinio skundo argumentai dėl aukščiau nurodytų motyvų neturi teisinės reikšmės ginčui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendė:

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.