- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-08
- Bylos Nr.
- e2S-459-230/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Ramesa“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Audva“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Ramesa“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria atsakovei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-28825-454/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Audva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ramesa“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriame prašo priteisti iš atsakovės 12 511,14 Eur skolą, 286,56 Eur delspinigius, 8 273,28 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Kadangi atsakovė atsisakė bendradarbiauti, jos turtinė padėtis yra neaiški, nes ji neturi registruoto nekilnojamo turto, o skolos suma pakankamai didelė, todėl ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės turtą, pinigines lėšas, turtines teises pareikšto reikalavimo sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi ieškovės UAB „Audva“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei UAB „Ramesa“ priklausantį kilnojamąjį turtą, uždraudžiant juo disponuoti, o jo esant nepakankamai – turtines teises ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, reikalavimo sumai (21 070,98 Eur), uždraudžiant lėšas (21 070,98 Eur sumą) pervesti tretiesiems asmenims, naudoti atsiskaitymams, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškove.
Teismas nustatė, kad ieškovės ieškinys atsakovei dėl skolos priteisimo yra tikėtinai pagrįstas, jame ieškovė aiškiai suformulavo atsakovės prievolės atsiskaityti su ieškove už atliktus darbus neįvykdymo faktinį pagrindą, atskleidė teisinius reiškiamo reikalavimo atsakovei argumentus, pridėjo rašytinius įrodymus, kuriais įrodinės ieškinyje nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Teismas taip pat įvertino tai, kad ieškovė reiškia reikalavimą bendrai 21 070,98 Eur sumai, reikalavimo suma laikytina reikšminga šalims. Byloje nepateikta duomenų, kurie patvirtintų gerą, stabilią atsakovės finansinę – turtinę būklę ir taip paneigtų pavojų, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nesiėmus ieškovės reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes atsakovė gali savo turimą turtą paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ir neliktų turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė UAB ,,Ramesa“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o tuo atveju, jeigu prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų atmestas, įpareigoti ieškovę įnešti 21 070,98 Eur sumą į teismo depozitinę sąskaitą atsakovės nuostolių atlyginimo užtikrinimui. Atskirajame skunde nurodo, kad teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisinga, priimta neišsiaiškinus esminę reikšmę turinčių aplinkybių, kadangi ieškinys priimtas ir išnagrinėtas pažeidus CPK 32 str. reikalavimus. Šalys sutarties 13.2 punkte yra numačiusios, kad teisminis ginčas sprendžiamas pagal rangovo buveinės vietą. Iš VĮ Registrų centras duomenų matyti, kad UAB „Audva“ buveinės vieta yra Panevėžys, Parko g. 47-50. Todėl teismas neturėjo jokio pagrindo priimti ieškinį bei preliminarų sprendimą šioje byloje, juolab taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, ieškovė UAB „Audva“ nepagrįstai reikalauja sumokėti skolą bei nuostolius, nes būtent dėl pastarosios kaltės statybos darbai buvo atlikti iš dalies bei nekokybiškai, nesilaikant nustatytų terminų, kuriuos teko užbaigti pačiai atsakovei. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad teismo sprendimas ieškinio užtikrinimo priemonių panaikinimo atveju pasunkėtų arba taptų neįmanomas, kadangi UAB „Ramesa“ yra pelningai dirbanti įmonė, o atsakovės pelno rodikliai yra augantys lyginant su praėjusiais metais, tai patvirtina 2015 metų pelno (nuostolių) ataskaita, kurioje matyti, kad grynasis pelnas sudaro 114 617 Eur, o 2014 m. siekė tik 17 493 Eur sumą, pajamos sudarė 55 322 Eur sumą. Ilgalaikio turto įmonė turi už 22 183 Eur sumą, o trumpalaikis turtas sudaro 183 919 Eur sumą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės, pareiškus 21 070, 98 Eur dydžio reikalavimą, neturėtų būti taikomos, kadangi nėra jokio pagrindo daryti prielaidą, jog atitinkamus finansinius rodiklius pasiekiančiai įmonei gali kilti sunkumų sumokėti ieškovei ginčijamą pinigų sumą. Be to, pagal skundžiamą teismo nutartį visų pirma turėjo būti areštuotas visas kilnojamasis bendrovės turtas, o jam nesant ar esant nepakankamai, ir piniginės lėšos. Kadangi piniginės lėšos yra reikalingos bendrovei vykdant ūkinę-komercinę veiklą, mokant nustatytus mokesčius valstybei, išmokant darbo užmokestį darbuotojams ir pan., šios lėšos turėjo būti areštuotos tik tuo atveju, jei teismo antstolis nebūtų gavęs informacijos apie kitą kilnojamąją ar nekilnojamąjį turtą, kuris yra įmonės balanse. Nagrinėjamu atveju bendrovė nuo 2015-11-20 negali disponuoti savo lėšomis, o tai labai apsunkino bendrovės ūkinę-komercinę veiklą, dėl to bendrovė patiria didelių problemų atsiskaitydama su užsakovais, prekių bei paslaugos tiekėjais, įmonės darbuotojais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Audva“ nesutinka su atskirajame skunde išdėstytais argumentais, prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, jog ieškovės buveinės adresas, nurodytas rangos sutartyje, yra Draugystės g. 19, Kaunas, todėl šis ginčas yra teismingas Kauno apylinkės teismui. Juridinių asmenų registro duomenys atspindi ieškovės registracijos adresą, bet ne veiklos vykdymo, tai yra buveinės vietą, kuri aiškiai buvo nurodyta ir rangos sutarties 15 p. „Šalių rekvizitai“, todėl teismas priimdamas ieškinį šalių pasirinkto ginčų sprendimo teismingumo taisyklių nepažeidė. Be to, atsakovė jokio kilnojamojo turto neturi, nes (balanso A eilutės) papunkčiai įrodo turto nebuvimą, o „kitas ilgalaikis turtas – 22 183 Eur“ tėra atidėtas pelno mokestis, kadangi 2014 m. atsakovė dirbo nuostolingai ir pelno mokesčio nemokėjo. Jeigu atsakovė tikrai turėtų kokio nors turto, pvz., kilnojamojo, tai atsispindėtų balanse ir ji turėtų galimybę pateikti tokio turto sąrašą. Be to, atsakovė nepateikė ir aiškinamojo rašto prie balanso, todėl tikėti pateiktame preliminariame balanse ir pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodytais skaičiais nėra pagrindo, nes šie tarpiniai finansiniai dokumentai nėra pateikti valstybinei mokesčių inspekcijai. Atsakovė kilnojamojo turto neturi, todėl nebuvo ką areštuoti ir todėl buvo areštuota kredito įstaigoje esanti atsiskaitomoji sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovės UAB „Audva“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Ramesa“ atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, vertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-428/2008; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009).
Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju ieškinio suma (21 070,98 Eur) atsakovei laikytina didele, todėl nutarė atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog prezumpcija, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti skolininko turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Kiekvienu atveju turi būti įvertinamos konkrečios faktinės bylos aplinkybės, skolininko finansinės galimybės, nustatant ar ši suma yra didelė konkrečiam atsakovui. Pažymėtina, kad atsakovė, teikdama atskirąjį skundą, šią prezumpciją gali paneigti, pateikdama duomenis, įrodančius jos gerą turtinę padėtį (CPK 12, 178 str.). Tai gali būti duomenys iš viešų registrų, kredito įstaigų duomenys apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir pan. Sprendžiant, ar ieškinio suma yra didelė, atsižvelgiama į to asmens finansines galimybes, t. y. ar ji yra didelė, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams. Taip pat ar tas asmuo turi ilgalaikio ar trumpalaikio turto, ar šis turtas likvidus, ar apsunkintas disponavimas turtu ir pan. Nors pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.), bet paskirstydamas įrodinėjimo naštą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių yra paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 str. 1 d.). Geriausiai savo turtinę padėtį žino, taigi ir gali ją įrodyti skolininkė, šiuo atveju – apeliantė.
Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nutartį ir siekdama eliminuoti abejones dėl jos galimybių įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju, nurodė, jog nesutinka, kad ieškinio suma jos atžvilgiu laikytina didele, kadangi UAB „Ramesa“ yra pelningai dirbanti įmonė ir nėra jokio pagrindo daryti prielaidą, jog jai gali kilti sunkumų sumokėti ieškovės naudai ginčijamą pinigų sumą. Iš atsakovės su atskiruoju skundu pateiktų jos turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų (balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos), kuriuos apeliacinės instancijos teismas priima, nes atsakovė neturėjo galimybės jų pateikti pirmosios instancijos teismui, kadangi apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą jai nebuvo pranešta (CPK 147 straipsnio 1 dalis), matyti, kad atsakovė turi ilgalaikio turto už 22 183 Eur, kurį sudaro kitas ilgalaikis turtas, ir trumpalaikio turto – 183 919 Eur, kurį sudaro atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 21 220 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 106 747 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 55 952 Eur. Iš pateikto 2015 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenų taip pat matyti, jog per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 133 568 Eur ir po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai sudaro 15 192 Eur. Atsakovė turi 55 102 Eur grynojo pelno (2015 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita). Atsižvelgiant į apeliantės pateiktus finansinius duomenis ir preliminariai įvertinus ieškinio pagrįstumą bei atsakovės galimybes įvykdyti galimai palankų teismo sprendimą, spręstina, kad ieškiniu reikalaujama suma skolininkės kaip juridinio asmens atžvilgiu, vertinant jos turimą turtą, visgi laikytina didele, o apeliantė neįrodė, jog jos turimo turto vertė būtų žymiai didesnė nei kad ieškiniu pareikštų reikalavimų suma (CPK 178 straipsnis). Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro įvertindamas tai, kad atsakovė neturi nei materialaus, nei nematerialaus, nei finansinio turto, o jos turimą ilgalaikį turtą sudaro kitas ilgalaikis turtas (t. y. tie turto objektai, kurie nebuvo atspindėti kituose turto straipsniuose), o didžiąją dalį atsakovės turimo trumpalaikio turto sudaro per vienerius metus gautinos sumos (106 747 Eur), tačiau atsakovės trumpalaikiu turtu nurodomos per vienerius metus gautinos sumos negali būti laikomos atsakovės realiai turimu turtu, kadangi atsakovė turi tik teisę į tokią pinigų sumą. Be to, atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro net 148 760 Eur sumą, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 133 568 Eur, kas viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl spręstina, kad atsakovės turimo turto (jo pobūdžio) ir minėtų didelės apimties skolinių įsipareigojimų santykis ateityje gali kelti tam tikrą grėsmę teismo sprendimo vykdymui ir ieškovei palankus teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas arba pasidaryti neįmanomas. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad, taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).
Apeliantė atskirąjį skundą taip pat grindžia argumentu, jog pagal skundžiamą teismo nutartį visų pirma turėjo būti areštuojamas visas kilnojamasis bendrovės turtas, o jo nesant ar esant nepakankamai – ir piniginės lėšos. Tačiau atsakovė nuo 2015-11-20 negali disponuoti savo lėšomis, o tai ženkliai apsunkina bendrovės ūkinę-komercinę veiklą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog proporcingumo, ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Laikinosios apsaugos priemonės taip pat turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Teismų formuojamojoje nuoseklioje praktikoje pasisakoma, kad minėti ginčo šalių interesų ekonomiškumo, pusiausvyros, lygiateisiškumo principai sąlygoja, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės-ūkinės veiklos, t. y. įmonės komercinė-ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-12-31 nutartis c. b. Nr. 2-949/2008, 2009-02-05 nutartis c. b. Nr. 2-84/2009). Stabilus įmonės veikimas, netrukdomas pajamų gavimas ir atsiskaitymas su trečiaisiais asmenimis sudaro geresnes galimybes įvykdyti teismo sprendimą dėl piniginių reikalavimų priteisimo. Šių išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodyto turto, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, arešto eiliškumas – pirmiausia areštuojant kilnojamąjį turtą ir tik šio turto nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir turtines teises, iš esmės atitinka ekonomiškumo, proporcingumo bei šalių interesų pusiausvyros principus, o tai, kad antstolis nagrinėjamu atveju areštavo atsakovės UAB „Ramesa“ pinigines lėšas neleidžia teigti, jog šie principai buvo pažeisti, kadangi, kaip matyti iš atsakovės pateikto balanso, atsakovė materialaus, t. y. kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto, kuris galėtų būti areštuojamas, neturi. Kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių turimą kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamąjį turtą, kuris galėtų būti areštuojamas antstolio, atsakovė nepateikė. Akivaizdu, kad piniginių lėšų areštas tiek juridiniams, tiek ir fiziniams asmenims yra itin nepalankus, nes dažniausiai, išskyrus gal tik atvejus, kai disponuojama žymiai didesnėmis pinigų sumomis negu taikomo arešto mastas, tiesiogiai suvaržo įmonės veiklą ar fizinio asmens normalią gyvenimo tėkmę, tačiau kartu pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada susijęs su suvaržymais asmenims, kurių atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, tačiau nagrinėjamu atveju šis suvaržymas yra proporcingas siekiamiems tikslams. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovė, manydama, kad jos teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami dėl to, kad antstolis nesilaikė skundžiamoje nutartyje nurodyto turto arešto eiliškumo, tokius antstolio veiksmus gali skųsti CPK nustatyta tvarka.
Apeliantė atskirajame skunde taip pat kelia ieškinio pagrįstumo klausimą ir nurodo, jog ieškovė UAB „Audva“ nepagrįstai reikalauja sumokėti skolą bei nuostolius, kadangi būtent dėl ieškovės kaltės statybos darbai buvo atlikti iš dalies bei nekokybiškai, nesilaikant nustatytų terminų, kuriuos teko užbaigti pačiai atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas tokį apeliantės argumentą laiko nepagrįstu ir pažymi, jog teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti reikalavimo pagrįstumą. Ar ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, jog gali būti priimtas šaliai palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus, teismas susidaro nuomonę, kad yra reikalavimo tenkinimo tikimybė, tai sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindinis tikslas yra ne reikalavimo pagrįstumo nustatymas (tai nustatoma išnagrinėjus ginčą iš esmės), o būsimo, galimai šaliai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Kartu laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pagrįstai sprendė, jog ieškovės reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, ieškovė aiškiai suformulavo atsakovės prievolės atsiskaityti su ieškove už atliktus darbus neįvykdymo faktinį pagrindą, atskleidė teisinius reiškiamo reikalavimo atsakovei argumentus, pridėjo rašytinius įrodymus, kuriais įrodinės ieškinyje nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Todėl, apeliacinės instancijos vertinimu, šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimus), kai ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė tikėtinai nepagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimų.
Apeliantė atskirajame skunde taip pat kelia civilinės bylos teismingumo klausimą, nurodydama, jog ieškinys buvo priimtas ir išnagrinėtas pažeidus CPK 32 straipsnį, kadangi šalys sutartyje buvo numačiusios, kad teisminis ginčas sprendžiamas pagal rangovo buveinės vietą, todėl teismas neturėjo pagrindo priimti ieškinį bei preliminarų sprendimą, tuo labiau taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju tikrindamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturi pagrindo spręsti ginčo teismingumo klausimo, o atsakovė, manydama, kad ginčas teismingas kitam, t. y. ne Kauno apylinkės teismui, tą gali nurodyti savo procesiniuose dokumentuose, teikiamuose pirmosios instancijos teismui, bei prašyti teismo perduoti bylą pagal teismingumą. Be to, atsakovė atskirajame skunde prašo tuo atveju, jeigu prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų atmestas, įpareigoti ieškovę įnešti 21 070,98 Eur sumą į teismo depozitinę sąskaitą atsakovės nuostolių atlyginimo užtikrinimui. Atsakovei išaiškintina, jog prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo ji turi teikti pirmosios instancijos teismui, o apeliacinės instancijos teismas tikrina tik pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą nutartimi išspręsto klausimo ribose.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu, atskirajame skunde nurodytais motyvais naikinti nutarties nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.