Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Vanagas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs „S.“, UAB įgaliotosios atstovės Giedrės Ulienės skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Utenos apskrities vyriausiame policijos komisariate 2010-10-04 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 89-1-00845-10 pagal „S.“, UAB 2010-10-04 pranešimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 str. 2 d., tai yra, jog galimai buvo iššvaistytas UAB „B.“ lizingo sutarčių pagrindu patikėtas bei „S.“, UAB priklausantis turtas, tuo „S.“, UAB padarant 2 741 023,67 Lt (793 855,33 Eur) turtinę žalą. Nuo 2014-03-12 Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūroje ikiteisminis tyrimas Nr. 89-1-00845-10 medžiagoje atliekamas pagal nusikalstamų veikų, numatytų BK 207 str. 1 d., 208 str. 2 d., 222 str. 1 d. ir 184 str. 2 d. požymius.

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuroro 2015-05-08 nutarimu ikiteisminis tyrimas P. Š. atžvilgiu dalyje dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 str. 2 d., 207 str. 1 d., 208 str. 2 d., buvo nutrauktas konstatavus, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 184 str. 2 d., požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir BPK) 3 str. 1 d. 1 p.) bei, jog dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 207 str. 1 d., 208 str. 2 d., yra suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai (BPK 3 str. 1 d. 2 p.).

Šis prokuroro nutarimas buvo apskųstas Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui, kuris 2015-06-11 nutarimu atmetė „S.“, UAB skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro 2015-05-08 nutarimą.

Skundžiama Utenos rajono apylinkės teismo 2015-07-28 nutartimi „S.“, UAB skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės vyriausiojo prokuroro 2015-06-11 nutarimo, kuriuo šis atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuroro 2015-05-08 nutarimo, buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad vien pareiškėjo nurodomas faktas, kad buvo sudarytas sandoris, kuris yra negalimas (pagal lizingo sutarties sąlygas), teismų praktikoje nelaikomas pakankamu sprendžiant dėl atsakomybės pagal BK 184 str. 2d. taikymo, nes būtina nustatyti esant ir kitas svarbias, reikšmingas aplinkybes (sąmoningą, tyčinį veikimą siekiant iššvaistyti didelės vertės svetimą turtą ir pan.), kurių pagal byloje nustatytas faktinės aplinkybes nėra., ir todėl tiek prokuroro, tiek vyriausiojo prokuroro nutarimas yra pagrįstas.

Skundu aukštesniajam teismui „S.“, UAB įgaliotoji atstovė G. Ulienė prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2015-07-28 nutartį ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Nurodo, jog nei skundžiamoje nutartyje, nei prokurorų nutarimuose nepateikta tinkamų argumentų kodėl lizingo bendrovei priklausančio turto perleidimas tretiesiems asmenims be lizingo bendrovės žinios ir sutikimo, t. y. svetimo turto realizavimas, nėra laikomas nusikalstama veika. Pareiškėjas dėsto pareiškime ikiteisminio tyrimo institucijai nurodytas aplinkybes, cituoja BPK nuostatas, susijusias baudžiamojo proceso paskirtimi, ikiteisminio tyrimo nutraukimo tvarka bei nesutinka, jog šiuo konkrečiu atveju negalima sutikti su prokurorų bei teismo išvada, kad nebuvo padaryta veika, turinti BK 184 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių. Pareiškėjo nuomone, ikiteisminis tyrimas nutrauktas netinkamai interpretuojant ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis bei faktiškai atliktus UAB „B.“ vadovo P. Š. veiksmus.

Savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką turto iššvaistymo bylose (1998-12-22 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato nutarimas Nr. 8, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-27 nutartis 2K-733/2007), šios veikos objektyviuosius požymius bei tvirtina, jog tai, kad buvo padaryta BK 184 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika pagrindžia tai, kad: 1) Turtas yra „S.“, UAB nuosavybė; 2) Turtas UAB „B.“ buvo patikėtas lizingo sutarčių pagrindu; 3) UAB „B.“ buvo žinoma, jog Turtas nuosavybės teise priklauso „S.“, UAB; 4) UAB „B.“ vardu veikę asmenys žinodami, kad Turtas UAB „B.“ nuosavybės teise nepriklauso, o tik yra jos žinioje ir juo gali naudotis lizingo sutartyse nurodytomis sąlygomis, Turtą pardavė ar kitaip perleido tretiesiems asmenims be savininko leidimo ir žinios; 5) UAB „B.“ vardu veikę asmenys iššvaistę UAB „B.“ žinioje esantį svetimą turtą, neatlygino dėl to šio turto savininko patirtų nuostolių. Taip pat byloje buvo surinkti ir visi daiktiniai įrodymai patvirtinantys įvykdytą nusikalstamą veiką, t.y. ir sąskaitos-faktūros išrašytos už turto pardavimą, ir pirkimo pardavimo sutartys, ir įrodymai, jog už parduotą turtą buvo atsiskaityta. Atlikus buhalterinę-finansų UAB „B.“ ekspertizę nustatyta, jog visi sandoriai, kai UAB „B.“ realizavo-iššvaistė „S.“, UAB nuosavybės teise priklausantį turtą, yra atvaizduoti buhalterinėje apskaitoje. Taigi, vien tas faktas, kad Turtą UAB „B.“ perleido tretiesiems asmenims pažeisdama įsipareigojimus pagal lizingo sutartis, t. y. be „S.“, UAB sutikimo, padaro tokį Turto perdavimą neteisėtu. Be to, UAB „B.“ veiksmai padarė lizingo sutarčių vykdymą neįmanomą – UAB „B.“, būdama civilinių teisinių santykių subjektas, sąmoningai Turtą perleido tretiesiems asmenims be savininko sutikimo, taigi lizingo sutarčių vykdymas ir lizingo bendrovės pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo nebeįmanomas dėl vienos sutarties šalies sąmoningų veiksmų.

Pareiškėjas pažymi, jog visiškai nesvarbu kur UAB „B.“ atstovas P. Š. realizavęs įmonei nuosavybės teise nepriklausantį (turtą) panaudojo iš sandorio gautas lėšas. Svarbiausia yra tai, jog apskritai tokio pobūdžio sandoriai yra negalimi ir tokia atsakingo asmens veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Tai, kad realizavus „S.“, UAB nuosavybės teise priklausantį turtą gautas lėšas buvo ketinama skirti skoloms padengti, nesudaro pagrindo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Taip pat tvirtina, jog „S.“, UAB į ikiteisminio tyrimo instituciją pranešimu dėl nusikaltimo kreipėsi ne dėl to, jog lizingo gavėjas nevykdo lizingo sutartyje numatytų sąlygų, o dėl to, kad lizingo gavėjas UAB „B.“, net ir žinodama apie tai, jog turtas nuosavybės teise priklauso „S.“, UAB, perleido „S.“, UAB priklausantį turtą tretiesiems asmenims be „S.“, UAB sutikimo. Tai, kad lizingo sutartyje yra aptariamas lizingo bendrovės reikalavimų nevykdymas, nepaneigia fakto, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika. Be to tvirtina, jog nepagrįstai Utenos rajono apylinkės teismas nurodo ir tai, jog tarp „S.“, UAB ir UAB „B.“ yra ginčas dėl to, ar UAB „B.“ savo atliktais mokėjimais jau buvo išpirkęs iššvaistytą „S.“, UAB turtą, o tas neva tik patvirtina, jog tarp šalių kilęs tik civilinis ginčas. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikti duomenys, kokia yra neišpirkta turto vertė pagal kiekvieną iš 15 lizingo sutarčių, kurių objektas buvo iššvaistytas. Remiantis bendrosiomis lizingo sutarties sąlygomis iš įplaukusių sumų, nepriklausomai nuo to, kas nurodyta mokėjimo pavedime, lizingo bendrovė pirmiausiai dengia netesybas, reikalaujamas už netinkamą sutartinių įmokų mokėjimą, ir tik iš likusių piniginių lėšų dengiamos sutartinės įmokos. Sutartyje taip pat numatyta, kad tuo atveju, jei klientas nevykdo (netinkamai) vykdo sutartis, iš mokėtinų sumų lizingo bendrovė turi teisę savo nuožiūra dengti įsiskolinimą pagal bet kurią sutartį, neatsižvelgiant į tai, ką nurodo klientas. Todėl remiantis šiomis sąlygomis, iš gautų mokėjimų pirmiausiai buvo užskaitomos seniausios UAB „B.“ įmokos pagal visas lizingo sutartis.

Atsiliepimu į pateiktą skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo „S.“, UAB skundą atmesti.

Skundas atmetamas.

Visų pirma pažymėtina, jog, kaip jau ir minėta, ikiteisminis tyrimas, šiuo atveju, buvo nutrauktas dėl keleto veikų, tačiau skunde keliamas klausimas tik dėl P. Š. veiksmų atitikimo BK 184 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėčiai, taigi, aukštesnysis teismas skundą nagrinėja tik šioje dalyje. Išnagrinėjęs teismui pateiktą ikiteisminio tyrimo Nr. 89-1-00845-10 medžiagą, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismas 2015-07-28 nutartimi pagrįstai atmetė „S.“, UAB skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2015-06-1 nutarimo ir Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro 2015-05-08 nutarimo, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 89-1-00845-10, panaikinimo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 214 str. 1 d. numatyta, kad BPK 212 str. 1 ir 2 p. numatytais atvejais ikiteisminį tyrimą nutraukia prokuroras nutarimu. Šioje dalyje pažymėtina, kad būtent prokuroro kompetencijoje yra ikiteisminio tyrimo organizavimas, vadovavimas jam, įskaitant ir procesinių veiksmų parinkimą, taip pat sprendimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymo priėmimas yra tik prokuroro kompetencija (BPK 170 str.) bei teismas neturi jokio teisinio pagrindo nurodyti prokurorui, kaip vertinti surinktus duomenis.

Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad tiek prokurorų nutarimuose, tiek Utenos rajono apylinkės teismo nutartyje padarytos išvados apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų pagrindžiančių, jog buvo padaryta BK 184 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika, o tarp UAB „B.“ ir „S.“, UAB atsiradę civiliniai teisiniai santykiai būtų peraugę į baudžiamuosius teisinius santykius, yra pagrįstos, abejoti jomis nėra jokio pagrindo. Be to pareiškėjo aukštesniajam teismui pateiktas skundas yra iš esmės analogiškas jau pirmiau pateiktiems skundams, į kuriuos buvo motyvuotai atsakyta tiek vyriausiojo prokuroro, tiek teismo priimtuose sprendimuose, o naujų, dar nenagrinėtų argumentų, kurie leistų daryti priešingas išvadas nei pirmiau minėtuose procesiniuose sprendimuose, pateiktame skunde nėra. Šiuose sprendimuose pakankamai išsamiai nurodyti skundo atmetimo motyvai ir nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės teisiniam nurodytų faktų dėl galimos nusikalstamos veikos vertinimui. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo pateikiami faktai įvertinti kitaip nei jis mano esant teisinga, nereiškia, kad prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą bei vėlesniuose sprendimuose pateiktas duomenų vertinimas neatitinka įstatymo nuostatų.

Bene esminis skunde dėstomas teiginys yra tai, kad, pareiškėjo vertinimu, turtą UAB „B.“ tretiesiems asmenims perleido pažeisdama įsipareigojimus pagal lizingo sutartis, tai yra be „S.“, UAB sutikimo ir tai padaro tokį turto perdavimą neteisėtu bei užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę. Su šiais teiginiais vienareikšmiškai sutikti negalima ir jau prokuroro 2015-05-08 nutarime buvo išsamiai, vadovaujantis suformuota teismų praktika, išanalizuota, kodėl nagrinėjamu atveju P. Š. atlikti veiksmai nelaikytini nusikalstamais bei kuomet patikėto turto (pagal lizingo sutartį) perleidimas tretiesiems asmenims gali būti laikomas turto iššvaistymu BK 184 str. 2 d. prasme. Beje, ir pats pareiškėjas skunde dėstydamas teismų praktiką turto iššvaistymo bylose cituoja, jog „pagal civilinę lizingo sutartį gauto turto negrąžinimas panaudos gavėjui gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei veikoje yra BK numatyti nusikalstamos veikos požymiai“, tai gali būti susiję su apgaulės panaudojimu sudarant sutartį, jau sutarties sudarymo metu nuomininkas nesiruošė vykdyti nuomos sutarties sąlygų, buvo nusprendęs jam patikėtą turtą pasisavinti arba neatlygintinai perduoti tretiems asmenims ir pan., be to žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problemiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių. Visgi, šių duomenų ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinkta nebuvo.

Pabrėžtina, jog baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veiksmuose ir pagrįsti ją pakankamais BPK reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Tik įsitikinus, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, prokuroras surašo kaltinamąjį aktą ir jį perduoda teismui. Kai tokių duomenų nepakanka arba nustatomi kiti BPK 212 str. numatyti pagrindai, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Taigi, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras 2015-06-11 pagrįstai priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą nesant padarytai veikai turinčiai nusikaltimo, numatyto BK 184 str. 2 d., požymių.

Beje, pareiškėjas akcentuoja, jog Utenos rajono apylinkės teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), 2014-03-12 nutartimi grąžino bylą prokurorui nustatęs, jog P. Š. veiksmuose yra BK 184 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymiai, taigi esant akivaizdiems nusikalstamos veikos požymiams ikiteisminis tyrimas negalėjo būti nutrauktas. Tačiau iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, tai pažymėjo ir pareiškėjo skundą nagrinėjęs teismas, matyti, jog po pirmiau minėtos teismo nutarties priėmimo buvo atlikta eilė veiksmų, siekiant ištirti galimai padarytą nusikalstamą veiką, bei priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą P. Š. atžvilgiu dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 2 d., buvo įvertinti visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti (tiek naujai, tiek pirmiau surinkti) duomenys, taigi vien minėtos nutarties buvimas nepaneigia procesiniuose sprendimuose padarytų išvadų dėl BK 184 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties nebuvimo. Taigi skundžiama Utenos rajono apylinkės teismo 2015-07-28 nutartis, kuria buvo atmestas „S.“, UAB skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2015-06-11 nutarimo ir Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro 2015-05-08 nutarimo, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 89-1-00845-10, panaikinimo yra teisėta bei pagrįsta ir ją naikinti remiantis skundo motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

„S.“, UAB įgaliotosios atstovės skundą atmesti ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.