Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: kolegijos pirmininkės Dalės Burdulienės, pranešėjos Aušros Baubienės, teisėjos Jolitos Cirulienės, sekretoriaujant V. G.,

dalyvaujant apeliantei (atsakovei) L. Ž., ieškovo L. Ž. atstovei advokatei K. Č., trečiojo asmens A. S. V. atstovui advokatui M. V.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1580-775/2014 pagal ieškovo L. Ž. patikslintą ieškinį atsakovei L. Ž. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovės kaltės, turto ir kreditorinių įsipareigojimų padalinimo ir atsakovės L. Ž. patikslintą priešieškinį atsakovui L. Ž. dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės, turto padalinimo, neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų - AB „Kauno energija“, daugiabučio namo savininkų bendrija „Naglio 7“, trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus – A. S. V., bei trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. S. V. ieškinį ieškovui L. Ž. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Šalių santuoką, įregistruotą 1989 m. Kauno miesto civilinės metrikacijos skyriuje, nutraukti dėl atsakovės kaltės, palikti santuokines pavardes – Ž.;

ieškovui pripažinti asmeninę nuosavybės teisę į 47,88 m² ploto garažą, esantį (duomenys neskelbtini), 12 000 Lt vertės ir į 43,74 m² ploto garažą, 8 000 Lt vertės, esantį (duomenys neskelbtini);

atsakovei pripažinti asmeninę nuosavybės teisę į: 3 televizorius, kurių vertė 1 200 Lt; šaldytuvą, kurio vertė 500 Lt; dujinę viryklę, kurios vertė 400 Lt; DVD grotuvą, kurio vertė 200 Lt; filmavimo kamerą „Panasonic“, kurios vertė 300 Lt; muzikinį centrą „Sony“, kurio vertė 300 Lt; miegamojo lovą, kurios vertė 1 000 Lt; sekciją, kurios vertė 400 Lt; skalbyklę „Bosh“, kurios vertė 500 Lt; sofą lovą ir du fotelius, kurių vertė 500 Lt; virtuvinį komplektą, kurio vertė 400 Lt; dulkių siurblį su garų sistema, kurio vertė 350 Lt; dvigulį fotelį, kurio vertė 150 Lt, stacionarų kompiuterį, kurio vertė 500 Lt; pinigines lėšas 14 200 Lt; L. Ž. įmonę;

Pripažinti 8 000 Lt skolinį įsipareigojimą A. S. V. bendra ieškovo ir atsakovės prievole lygiomis dalimis po 4 000 Lt.

nutraukti šalių santuoką dėl ieškovo kaltės; po santuokos nutraukimo palikti santuokines pavardes – Ž.; priteisti atsakovei iš ieškovo 10 000 Lt neturtinę žalą;

atsakovei priteisti garažą, esantį (duomenys neskelbtini); L. Ž. įmonę (duomenys neskelbtini);

ieškovui priteisti garažą, esantį (duomenys neskelbtini); priteisti iš ieškovo L. Ž. atsakovės naudai 340 Lt piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį; ieškovo L. Ž. reikalavimą kreditoriui A. S. V. 9 400 Lt sumai padalinti lygiomis dalimis, atmesti; priteisti iš ieškovo L. Ž. bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

apeliantei priteisti: kilnojamuosius daiktus – sekciją, sofą-lovą, stalą, spintą, dujinę viryklę, šaldytuvą, skalbimo mašiną (iš viso daiktų už 600 Lt); garažą, esantį (duomenys neskelbtini); 11 980,7 Lt piniginių lėšų. Ieškovui L. Ž. priteisti: garažą, esantį (duomenys neskelbtini); kilnojamuosius daiktus – miegamojo lovą, virtuvinį komplektą, televizorių, dvigulį fotelį (iš viso daiktų už 600 Lt).

Pripažinti prievolę kreditoriui A. S. V. ieškovo L. Ž. asmenine prievole bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

1.Teismas ginčijamo sprendimo dalyje, padalindamas tarp šalių santuokoje įgytą turtą, nesilaikė šalių proporcingumo principo ir neužtikrino apeliantės teisėtų interesų. Apeliantė nesutinka, kad jai buvo priteista 14 200 Lt piniginių lėšų ir kilnojamųjų daiktų už 6700 litų, o atsakovui du garažai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė sąmoningai siekė nuslėpti nuo ieškovo faktą apie bendro buto pardavimą iš varžytinių, nesudarė jam galimybės pasiimti daiktų, savarankiškai savo nuožiūra disponavo likusiais po buto pardavimo pinigais, kadangi ieškovui buvo žinoma apie buto įkeitimą, būtent ieškovas paskolos, hipotekos lakštuose yra įvardintas kaip pagrindinis skolininkas, jam buvo žinoma, kad gaunami raginimai dėl skolų apmokėjimo, kad dalis mokesčių iš apeliantės buvo priteista teismo tvarka.

3. nesutinka su teismo išvada, kad apeliantei atiteko 14 000 Lt. Nors teismas apie skolas pasisakė, jog dėl jų jau yra įsiteisėję teismo sprendimai, tačiau akivaizdu, kad bute šalys gyveno kartu, todėl skolos yra bendros. Teismas neįvertino svarbios aplinkybės, kad iki santuokinio buto pardavimo iš varžytinių, būtent iš apeliantės asmeninių lėšų buvo dengiamos bendro būsto išlaikymo įsiskolinimai pagal vykdomuosius raštus. Nurodo, kad per laikotarpį nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. iš apeliantės darbo užmokesčio buvo išskaičiuota mažiausiai 4 438,55 Lt. Kadangi ieškovas buto neišlaikė, todėl iš jo turi būti priteista pusė apeliantės mokėtinų buto išlaikymo išlaidų bei kitų su vykdymo veiksmais susijusių mokėjimų t.y. 2 219,3 Lt. Taigi, dalintina po varžytinių, gauta suma sudaro 11 980,7 Lt (14 200 Lt - 2 219,3 Lt).

4. Teismas pažeidė LR Civilinio kodekso 3.119 str. 1 d. reikalavimus bei neteisingai nustatė, kad šalims priklausančio turto vertė yra 40 900 litų. Apeliantės vertinimu, turto vertės turėjo būti nustatomos santuokos pabaigoje - t.y. 2013 metais. Teismas neteisingai apskaičiavo garažų vertę, nes vadovavosi tik ieškovo ieškinyje nurodytomis ir jokiais rašytiniais įrodymais nepagrįstomis garažų vertėmis. Teismas nepagrįstai nesivadovavo apeliantės pateiktais paskaičiavimais dėl šių garažų vertės, kurie buvo atlikti pagal VĮ Registrų centras pažymas, kuriose vertės buvo nustatytos 2013 m. sausio 1 d.. Apeliantės teigimu, kilnojamieji daiktai teismo taip pat buvo įvertinti nepagrįstai didelėmis ieškovo nurodytomis kainomis. Nurodo, kad dalis daiktų yra įsigyti seniai, nusidėvėję, dalis jų sugedę ir neveikia arba jų iš viso nėra, todėl nurodyta jų kaina yra nereali. Apeliantė skunde pateikia jos manymu, realią ginčo daiktų bendrą vertę, kuri yra ne didesnė nei 1 200 Lt. Taip pat nurodo, kad ji negalėjo pateikti įrodymų apie daiktus, kurių nebuvo, todėl teismas negalėjo įpareigoti apeliantę pateikti tokius įrodymus.

5. Teismas neteisingai pripažino, kad prievolė grąžinti 8 000 litų skolą ir 1 400 litų delspinigių kreditoriui A.S. V. yra solidari. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pinigai buvo skolinami šeimos poreikiams tenkinti. Teismas tokią išvadą padarė vadovaudamasis prielaida. Ieškovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, kad sutartis buvo sudaryta ir minėtos lėšos buvo panaudotos šeimos interesais. Teismas neteisingai taikė LR CK 3.92 str. 6 punkto nuostatas, nesigilindamas ir nenustatinėdamas konkrečių paskolos paėmimo ir jos panaudojimo aplinkybių. Neatsižvelgė į tai, kad apeliantė apie šį sandorį nebuvo informuota. Taip pat teismas netyrė aplinkybės ir neatsižvelgė į tai, kad kreditorius reikalaudamas, kad prievolę asmeniškai įvykdytų sandorį sudaręs ieškovas, teisėtai rėmėsi prievolės uždarumu (tik sandorį sudariusių šalių teisiniu ryšiu). Apeliantės vertinimu, teismas spręsdamas šį klausimą neteisingai išaiškino įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę nurodydamas, kad būtent apeliantė turėjo įrodyti, kad ieškovas skolą panaudojo savo asmeninėms poreikiams patenkinti. Be to, šis sandoris nebuvo sudarytas šeimos poreikiams tenkinti, ir neatitiko abiejų sutuoktinių interesų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė sutuoktinių turto balansą, todėl neteisingai padalino santuokoje įgytą turtą bei netinkamai išsprendė įsipareigojimo kreditoriui A. S. V. klausimus. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais apeliantės apeliacinio skundo argumentais.

Spręsdamas dėl santuokos nutraukimo, teismas privalo išspręsti ir santuokos nutraukimo padarinius, tarp jų ir padalyti bendrą santuokinį turtą, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės nuosavybės pabaiga. Padalijamas turi būti tiek turto aktyvas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek pasyvas (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014).

Dėl dalintino turto vertės

Siekiant sutuoktiniams paskirti tiksliai tiek turto, kokia yra kiekvieno sutuoktinio bendro turto dalis (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), sudarius sutuoktinių bendro turto balansą (CK 3.118 straipsnis), turi būti nustatyta sutuoktinių bendro turto vertė. Nustatant dalijamo bendro sutuoktinių turto vertę vadovaujamasi CK 3.119 straipsniu, įtvirtinančiu, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Aiškindamas aptariamas teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2008). Dalijamo turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais, be to, šalys gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2009; kt.). Sudaręs dalijamo turto balansą (CK 3.118 straipsnis), nustatęs turto vertę (CK 3.119 straipsnis) ir sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117, 3.123 straipsniai), teismas turi pasirinkti turto dalijimo būdą ir paskirstyti dalijamą turtą abiem sutuoktiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2006). Nustatęs sutuoktiniams asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ir iš jo atskaitęs asmenines skolas, teismas sudaro ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėsto kompensacijų balansą nurodydamas, kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto (CK 3.118 straipsnio 3 dalis, 3.98 straipsnis.

Apeliantė esminiu pažeidimu dalinant santuokoje įgytą turtą nurodė aplinkybę, kad teismas neteisingai nustatė šalims priklausančio turto vertę 40 900 litų, nesivadovavo nekilnojamojo turto verte (2 garažų), buvusia santuokos pabaigoje 2013 m., nesutinka, kad abu garažus natūra priteisė ieškovui, o jai - 14200 Lt, gautus už parduotą iš varžytinių butą, bei daiktus, ieškovo įvertintus 6700 Lt sumai, kurių nėra arba jie menkaverčiai, susidėvėję.

Nustatydamas 2 garažų vertę, teismas rėmėsi ieškovo ieškinyje nurodytomis vertėmis (garažo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - 12 000 Lt vertės ir garažo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) -8000 Lt vertės), kurios didesnės nei nurodytos ieškovo pateiktuose VĮ Registrų centro 2013-02-11 išrašuose 2001 m. duomenimis (1 t. b. l. 13-14). Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad VĮ Registrų centro masinio vertinimo būdu gautais 2013-01-01 duomenimis garažų vertė yra atitinkamai mažesnė - 8550 Lt ir 7870 Lt (1 t. b. l. 71-72). Sutiktina su apeliante, kad dalinant santuokoje įgytą turtą jo vertė turi būti nustatoma pagal rinkos kainas, galiojusias bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo remtis VĮ Registrų centro masinio vertinimo būdu gautais duomenimis, kuomet į bylą šalys nepateikė jokių kitų įrodymų garažų rinkos kainai nustatyti (individualaus įvertinimo), o atsakovė savo nesutikimą grindė būtent VĮ Registrų centro duomenimis. Kadangi byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, tai šio apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną ginčo garažų nuo 2015-01-01 galiojančios kainos pagal patikrintus VĮ Registrų centro masinio vertinimo duomenis 2015-05-25 dienai yra šios: garažo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra 2290 Eur (arba 7907 Lt) ir garažo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – 2110 Eur (arba 7285 Lt) ( CPK 179 str. 3 d.), jomis teismas turi pagrindą vadovautis. Teisėjų kolegija šiuo atveju konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas padarė materialinės teisės pažeidimą ir netinkamai nustatė ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertę.

Teisėjų kolegija taip pat laiko iš dalies pagrįstais apeliantės argumentus dėl netinkamo santuokinio turto padalijimo būdo bei apimties.

Ieškovas ieškinyje, patikslintame ieškinyje nurodė dalintino turto balansą - 40 900 Lt (du garažai – 20 000 Lt vertės, atsakovės gauti 14200 Lt už iš varžytinių parduotą butą bei namų apstatymo daiktai už 6700 Lt, ieškinyje prašė ieškovui priteisti du garažus, o atsakovei - gautus 14200 Lt bei daiktus 6700 Lt vertės, kuriuos, jo manymu, pasiėmė atsakovė iš buto, parduoto iš varžytinių (1 t. b. l. 4-5, 84-85).

Atsakovė priešieškinyje bei patikslintame priešiekinyje prašė jai asmeninėn nuosavybėn priteisti garažą (duomenys neskelbtini), 7870 Lt vertės, 340 Lt kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį, bei L. Ž. IĮ (0 Lt vertės), ieškovui - garažą (duomenys neskelbtini), 8550 Lt. Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškinyje nurodytų dalintinų kilnojamųjų daiktų nėra, nes virtuvės komplektas ir dujinė viryklė liko iš varžytinių parduotame bute, o kiti daiktai menkaverčiai ar jų nebėra (1 t. b. l. 62, 3 t. b. l. 45-50). Nurodė, kad iš jos gautų 14200 Lt ji atidavė 5000 Lt skolą už komunalines paslaugas.

Pirmos instancijos teismas, nustatęs, kad santuokinio turto balansą sudaro du garažai (20000 Lt vertės), 14 200 Lt lėšos, gautos už bendros jungtinės nuosavybės teise parduotą butą, L. Ž. IĮ (0 Lt vertės), bei ieškinyje nurodyti daiktai 6700 Lt bendros vertės daiktai, kad atsakovė gautomis 14200 Lt lėšomis ir daiktais disponavo savo nuožiūra, todėl šias pingines lėšas ir daiktus (3 televizorius 1200 Lt vertės, šaldytuvą 500 Lt vertės, dujinę viryklę 400 Lt vertės, DVD grotuvą 200 Lt, filmavimo kamerą Panasonic 300 Lt, muzikinį centrą Sony 300 Lt, miegamojo lovą 1000 Lt, sekciją 400 Lt, skalbyklę Bosh 500 Lt, sofą lovą ir du fotelius 500 Lt, virtuvinį komplektą 400 Lt, dulkių siurblį su garų sistema 350 Lt, dvigulį fotelį 150 Lt ir stacionarų kompiuterį 500 Lt vertės), L. Ž. IĮ, priteisė atsakovei, t.y. turto už 20 900 Lt, o ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisė abu garažus (12 000 Lt ir 8 000 Lt vertės), t.y. turto už 20 000 Lt. Teismas parinko tokį turto padalijimo būdą, nustatęs byloje, kad atsakovė sąmoningai siekė nuslėpti nuo ieškovo faktą apie jų bendro buto pardavimą iš varžytinių, nesudarė galimybės jam pasiimti dalies santuokoje įgytų daiktų, savarankiškai savo nuožiūra disponavo likusiais po buto pardavimo pinigais ir daiktais.

Pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalį turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 3.127 straipsnio nuostatas dėl turto padalijimo būdų parinkimo, išaiškinta, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes šis padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-108/2004; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. R. R. , bylos Nr. 3K-3-523/2008; kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Taigi tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių), arba dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos. Bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo natūra netaikymas ne dėl išvardytų objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio veiksnių, bet kitais pagrindais, dėl kurių vienas bendraturčių, gaudamas kompensaciją už jam priklausantį turtą, įgyvendintų teises, kylančias iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisinių santykių taip, kad kitam bendraturčiui tektų neproporcingai didelė vykdytinų prievolių, kylančių iš įstatymo ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, našta, neatitinka šeimos teisinių santykių reguliavimo ir šeimos teisių įgyvendinimo principų (CK 3.3 straipsnis, 3.5 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. A. B., bylos Nr. 3K-3-139/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta V. R. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-523/2008; 2011 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. R. v. G. R. , bylos Nr. 3K-3-82/2011; 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. T. v. I. T. , bylos Nr. 3K-3-115/2012; 2015 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015 ir kt.).

Kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad teismas tokiu būdu padalindamas santuokinį turtą, nesilaikė šalių interesų proporcingumo, lygiateisiškumo principo. Nekilnojamasis turtas yra dalus. Minėta, kad turto padalijimas natūra labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises; šalių teisės į nuosavybę yra vienodos, nė vienas iš jų neturi svaresnių objektyvių poreikių gauti visą turtą natūra.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo motyvai, kad vien dėl to, kad atsakovė nepranešė ieškovui apie jų bendro buto pardavimą iš varžytinių ir nesudarė galimybės jam pasiimti dalies santuokoje įgytų daiktų, savarankiškai savo nuožiūra disponavo likusiais po buto pardavimo pinigais ir daiktais, neteikia pagrindo abu garažus priteisti ieškovui, yra nepakankami tokiam turto padalijimui.

Iš byloje esančio 2013-07-29 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, atsakovės rašyto 2013-05-30 pranešimo matyti, kad ji 2013-05-03 iš buto, esančio (duomenys neskelbtini) išsikraustydama paėmė sekciją, sofą lovą, fotelius, stalą, spintą, kitų daiktų neėmė, apie tai L. Ž. neiformavo, bute jokių asmeninių bei brangių daiktų nepaliko (2 t. b. l. 182,67). Iš Ūkio banko lizingo pažymos (1 t. b. l. 174) matyti, kad 1999-2002 m. laikotarpiu ieškovas išsimokėtinai pirko buitinę techniką, dvigulę lovą, televizorių, prieškambarį, kompiuterį, kurių bendra kaina tuo metu buvo 8216 Lt. Ieškovas nei savo procesiniuose dokumentuose, nei apklaustas teisme (2t. b. l. 13) nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su kitų daiktų, išskyrus įsigytų iš Ūkio banko lizingo 1999-2002 m. laikotarpiu, įsigijimu. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad ieškinyje išvardinti visi ginčijami daiktai buvo bute iki buto pardavimo iš varžytinių, taip pat ieškovas neįrodė, kad visi daiktai, tame tarpe ir jo įgyti yra pas atsakovę. Nors atsakovės pozicija dėl kilnojamųjų daiktų apimties nėra nuosekli, tačiau apeliaciniame skunde atsakovė pripažįsta, kad ji pasiėmė sekciją, sofą-lovą, stalą, spintą, dujinę viryklę, šaldytuvą, skalbimo mašiną, nurodo, kad daiktai nusidėvėję, buitinė technika neveikianti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė disponuoja visais skundžiamame sprendime nurodytais daiktais (6700 Lt vertės), todėl kilnojamieji daiktai - 3 televizoriai 1200 Lt vertės, DVD grotuvas-200 Lt, filmavimo kamera Panasonic - 300 Lt, muzikinis centras Sony - 300 Lt, miegamojo lova - 1000 Lt, virtuvinis komplektas 400 Lt, dulkių siurblys su garų sistema 350 Lt, dvigulis fotelis 150 Lt ir stacionarus kompiuteris 500 Lt vertės šalintini iš dalintino turto sąrašo (CPK 178 str.) Kolegijos nuomone, sprendime nurodytų kilnojamųjų daiktų, kuriuos atsakovė pripažįsta paėmusi, vertė: sekcijos 400 Lt, skalbyklės Bosh 500 Lt, šaldytuvo - 500 Lt, dujinės viryklės - 400 Lt, sofos lovos ir dviejų fotelių - 500 Lt, nekeistina, atsižvelgiant į tai, kad pirmos instancijos teismas vadovavosi ieškovo ieškinyje nurodytomis vertėmis, o atsakovė pirmosios instancijos teisme kitokios šių daiktų vertės nenurodė, todėl atsižvelgiant į daiktų paskirtį bei nusidėvėjimą, jai atitenkančių daiktų bendra vertė – 2300 Lt, nėra aiškiai per didelė ar neprotinga.

Byloje esančiais duomenimis (antstolio R. S. 2013-05-29 turto pardavimo iš varžytinių aktas, patvarkymas dėl lėšų paskirstymo) (1 t. b. l. 35-36) nustatyta, kad atsakovei grąžinta į sąskaitą 14 428, 62 Lt , iš šių piniginių lėšų - 14 200 Lt – priteisė atsakovei, padaręs išvadą, kad atsakovė šiomis lėšomis disponavo savo nuožiūra. Teisėjų kolegijos nuomone, kadangi už jungtinės nuosavybės teise įgytą butą, atsakovė gavo 14 428,62 Lt lėšas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias lėšas pripažino santuokiniu turtu (CK 3.88 str. 2 d.).

Apeliantė nesutinka su jai priteista piniginių lėšų - 14 200 Lt suma, teigdama, kad per laikotarpį nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. iš apeliantės darbo užmokesčio buvo išskaičiuota mažiausiai 4 438,55 Lt mokesčių įsiskolinimo už komunalines paslaugas, teiktas jų butui, todėl iš ieškovo turi būti priteista pusė apeliantės mokėtinų buto išlaikymo išlaidų bei kitų su vykdymo veiksmais susijusių mokėjimų t.y. 2 219,3 Lt. Taigi, dalintina po varžytinių, gauta suma sudaro 11 980,7 Lt (14 200 Lt - 2 219,3 Lt). Tačiau apeliantė pirmosios instancijos teisme priešieškinyje tokio reikalavimo nereiškė, todėl apeliaciniame skunde kelti naujų reikalavimu negali (CPK 312 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, prašydama priteisti jai ne tik garažą, bet ir gautas pinigines lėšas, nenurodo, kodėl teismas turėtų nukrypti nuo dalintino turto lygių dalių principo, ji neginčija sprendimo dalies, kuria santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, taip pat neginčija sprendimo dalies, kuria teismas išsprendė kreditorinių reikalavimų paskirstymo klausimą kreditorei AB „Kauno energija“, padaręs išvadą, kad skola AB „Kauno energija“ susidarė už komunalines paslaugas teiktas šalių bendra jungtinės nuosavybės teise priklausiusiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), todėl prievolę šiam kreditoriui laikė solidaria, o prievolę už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. vasario 1 d. kreditorei AB „Kauno energija“, remiantis 2010 m. birželio 10 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu (5526,37 Lt skola ir 333,23 Lt delspinigių) atsakovės asmenine prievole.

Apeliantė teigdama, kad iš jos gautų 14200 Lt, ji atidavė 5000 Lt skolą už komunalines paslaugas, nepateikė tai patvirtinančių objektyvių įrodymų. Todėl atsakovei neįrodžius, kad gautas 14200 Lt pinigines lėšas ji panaudojo ne CK 3.109 str. numatytų prievolių vykdymui, ieškovas turi teisę į kompensaciją (CK 3. 98 str.), taip pat nėra byloje aplinkybių, teikiančių pagrindą nukrypti nuo dalintino turto lygių dalių principo (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės argumentus dėl sprendimo dalies, kuria teismas 8000 Lt skolą bei palūkanas trečiajam asmeniui A. S. V. pripažino solidaria ir priteisė solidariai iš abiejų sutuoktinių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais bei išvada dėl šios skolos solidarumo, nes apeliantė neginčija byloje nustatytų aplinkybių, kad šalys seniai turėjo gana didelių ir ilgalaikių skolų už butui teikiamus komunalinius patarnavimus bei kitų skolų, o atsakovė byloje nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas šią paskolą būtų panaudojęs paveldėto turto tvarkymui, 8000 Lt paskola imta iš atsakovės dėdės, todėl apie paskolos paėmimą ji žinojo, paskola imta santuokos metu, todėl nėra pagrindo išvadai, jog ji panaudota ne šeimos poreikiams tenkinti, nes CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos taikymo bendroms sutuoktinių prievolėms atsakovė nepaneigė (CPK 178 str.).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad dalintino turto balansas santuokos pabaigai yra : du garažai 4400 Eur (arba 15192 Lt) vertės, bei kilnojamieji daiktai 666 Eur (2300 Lt), iš viso – 5066 Eur, kurie dalintini šalims nenukrypstant nuo lygių dalių principo. Kadangi atsakovei atiteko 4112 Eur (arba 14200 Lt) piniginės lėšos, kurių ½ dalis priklauso ir ieškovui, todėl atsakovė privalo kompensuoti ½ dalį piniginių lėšų, t.y. 2056 ( arba 7100 Lt) už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą (CK 3. 98 str. 3 d.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimo dalį dėl sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe valdomo turto padalijimo (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 330-331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį dėl sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe valdomo turto pakeisti ir ją išdėstyti taip:

Priteisti L. Ž. nuosavybės teise garažą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – 2110 Eur (arba 7285 Lt), kilnojamuosius daiktus: sekciją 400 Lt, skalbyklę Bosh 500 Lt, šaldytuvą - 500 Lt, dujinę viryklę - 400 Lt, sofą lovą ir du fotelius - 500 Lt (bendros 666 Eur vertės), t.y. už 2776 Eur.

Priteisti L. Ž. nuosavybės teise garažą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2290 Eur (arba 7907 Lt) ir iš L. Ž. priteisti 2056 Eur (arba 7100 Lt) kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.