Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2010-05-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-190-354-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2010-05-06
Bylos Nr.
1A-190-354-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Vidmantas Mylė, Zigmas Kavaliauskas
Nuteistasis
A. M.
Advokatai
Lionė Musteikienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-190-354/2010Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.14.3.1., 1.1.8.6.2., 2.1.7.4., 2.4.6.3.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 6 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teisėjų Vidmanto Mylės, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Redai Jončienei,dalyvaujant prokurorei Ninai Raugienei,gynėjai advokatei Lionei Musteikienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2007 m. liepos 20 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausme, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas A. M. sulaikyme nuo 2007-07-22 iki 2007-07-24 ir suėmime nuo 2010-01-05 iki 2010-03-03 išbūtas laikas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2009 m. liepos 22 d. apie 20.40 val. Mažeikių m., (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtu namu, panaudodamas fizinį smurtą S. A. atžvilgiu, t. y. suduodamas vieną smūgį į nugarą bei ne mažiau dviejų smūgių į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvas kairės akies obuolio odenoje ir kairės akies vokuose, dešinio smilkinio ir kaktos sumušimą, sukėlusį lokalų patinimą ir skausmingumą, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, iš nukentėjusiojo S. A. rankos pagrobė 100 Lt vertės mobilųjį telefoną ,,Nokia 1209" su jame buvusia 10 Lt vertės OMNITEL SIM kortele ,,Ežys".

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Apeliantas skunde nurodo, kad naują nusikaltimą jis padarė 2009-07-22, tai yra praėjus 2 metų bausmės vykdymo atidėjimo terminui pagal 2007-07-20 teismo nuosprendį, tačiau teismas vis tiek pridėjo dalį bausmės, paskirtos 2007-07-20. Nuteistojo teigimu, teismas, skirdamas bausmę, neteisingai nustatė bausmės vidurkį pagal 180 str. 1 d., kuris turėtų būti 2 metai 9 mėnesiai, ir neatsižvelgė į dvi lengvinančias aplinkybes, kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, dėl ko turėjo būti paskirta bausmė, mažesnė už vidurkį.

Be to, apeliantas skunde nurodo, kad teismas negalėjo remtis D. A., I. P., E. Č., M. Š., kaip tiesioginių liudytojų parodymais, nes jie tiesiogiai nematė, kaip viskas vyko, o tik girdėjo, ką visiems papasakojo nukentėjusysis S. A., todėl jų ir taip skirtingi parodymai negali būti laikomi įrodymais. Apelianto nuomone, nukentėjusiojo S. A. parodymai taip pat abejotini, nes pastarasis parodė apie penkis smūgius į veidą, o medicinos darbuotojai nustatė tik – du. Nuteistasis taip pat abejoja, kaip nukentėjusysis galėjo tiksliai nurodyti butą, kuriame, pasak jo, buvo jį užpuolęs vyras, jei tame bute pats nebuvo ir negirtavo. Be to, apeliantas teigia nesuprantąs, kuo teismas rėmėsi darydamas išvadą, kad jis sumušė nukentėjusįjį, jei pastarojo kūno sužalojimo ekspertizė atlikta nebuvo.

Nukentėjusioji D. A. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo nešvelninti, o griežtinti A. M. paskirtas bausmes, nes jokių lengvinančių aplinkybių nėra, A. M. teisme melavo ir jos neatsiprašė, neatgailavo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. M. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. M. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir teisingai nustatė, kad apeliantas, panaudodamas fizinį smurtą, apiplėšė S. A..

Nuteistasis iš esmės neneigia, jog mobiliojo ryšio telefoną iš nukentėjusiojo pagrobė jis, bet tuo pačiu apeliaciniame skunde deklaruoja abejones dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumo, nes, pasak A. M., teismas liudytojų parodymų laikyti įrodymais negalėjo, kadangi pastarieji tiesiogiai įvykio nematė, o nukentėjusiojo S. A. parodymai dėl sumušimo kelia abejonių.

Pirmiausia pažymėtina, jog išskirtinai teismas sprendžia, laikyti ar ne byloje esančius duomenis įrodymais, ir tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, vertina įrodymus (BPK 20 str.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus įrodymus, tame tarpe ir nuteistojo parodymus, kuriais grindė savo išvadas. Apeliantas savo skunde jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenurodė, neįvardijo jokių esminių duomenų, kurie nebūtų buvę tiriami.

Iš tikrųjų, kaip teisingai savo skunde nurodė apeliantas, liudytojais apklausti D. A., I. P., E. Č., M. Š. betarpiškai S. A. užpuolimo ir apiplėšimo įvykio nematė ir apie neteisėtos veikos aplinkybes sužinojo iš paties nukentėjusiojo. Tačiau tai nereiškia, kad dėl to, kas paminėta, jų parodymai negali būti laikomi įrodymais, kaip siūlo apeliantas. Konkrečiu atveju, kuomet pats nukentėjusysis mirė dar iki pradedant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme, netiesioginiai, išvestiniai įrodymai yra itin svarbūs ir reikšmingi, ir apylinkės teismas įvertino juos tinkamai, pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas.

Pirmosios instancijos teisme apeliantas buvo pateikęs savitą įvykių vertinimo versiją, o būtent, kad nukentėjusiojo S. A. paprašė duoti paskambinti, tačiau pastarasis nedavė, todėl jis užlaužė jam ranką ir paėmė telefoną jokių smūgių nesuduodamas (t. 2, b. l. 10-11). Apylinkės teismas įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus atmetė tokius apelianto teiginius ir nustatydamas A. M. atliktų nusikalstamų veiksmų apimtį pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kurie buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, neturintys esminių prieštaravimų ir patvirtinti objektyvia rašytine bylos medžiaga.

Nuteistasis pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad nei vieno smūgio S. A. nesudavė ir tuo pačiu nurodė, jog nepastebėjo, kad iki įvykio nukentėjusysis S. A. būtų buvęs sumuštas ar sužalotas. Tačiau įvykio dieną po įvykio nukentėjusįjį mačiusi jo motina D. A. aiškiai nurodė, jog sūnus buvo sumuštas, kraujavo antakis, buvo pamuštas paakys, ir jis (nukentėjusysis) pasakė, kad iš jo atėmė telefoną (t. 2, b. l. 11). Nors baudžiamojo proceso metu nebuvo atliktas akivaizdus S. A. padarytų sužalojimų tyrimas, tačiau iš medicininių dokumentų buvo nustatyta, kad po užpuolimo nukentėjusysis kreipėsi medicininės pagalbos į Mažeikių ligoninės priėmimo skyrių, kur jam buvo nustatyti sužalojimai veide, atitinkantys A. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykio aplinkybes ir laiką (t. 1, b. l. 33). Tai, kad specialisto išvadoje buvo konstatuota, jog S. A. nustatytiems sužalojimams padaryti reikėjo 2 smūgių, o ne 5, kaip ikiteisminio tyrimo metu nurodė dabar jau miręs nukentėjusysis (t. 1, b. l. 21-22), nėra pagrindas abejoti S. A. parodymais. Keliais smūgiais A. M. padarė sužalojimus nukentėjusiajam, nuteistojo veikos kvalifikacijai neturi. Faktas tas, kad S. A. iki A. M. užpuolimo buvo sveikas, o neužilgo po to nukentėjusiajam jau buvo nustatyti sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, kas pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu buvo inkriminuota apeliantui. Neginčijamas faktas yra ir tas, kad nukentėjusysis aiškiai nurodė butą, kuriame gali būti jį užpuolęs asmuo, nes tame bute ir buvo A. M., S. A. pastarąjį atpažino ir pas nuteistąjį buvo rastas pagrobtas mobilaus ryšio telefonas (t. 1, b. l. 17), kurį neabejodama atpažino nukentėjusioji D. A. (t. 1, b. l. 40-43). Visas aptartas aplinkybes patvirtino liudytojais apklausti policijos pareigūnai (E. Č., M. Š.) po įvykio betarpiškai bendravę su dabar jau mirusiu nukentėjusiuoju S. A. (t. 2, b. l. 22-24), todėl abejoti pastarojo ar liudytojų parodymais nėra pagrindo.

Taigi, aptarti ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai sudaro vieningą A. M. kaltės įrodomąją medžiagą dėl skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotų visų nusikaltimo padarymo aplinkybių, todėl pirmosios instancijos išvados dėl apelianto kaltės apimties yra pagrįstos.

Prašydamas sumažinti jam paskirtą bausmę nuteistasis apeliuoja į savo kaltės pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teigdamas, kad visa tai teismas turėjo pripažinti, kaip dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir tuo pagrindu sumažinti laisvės atėmimo bausmę skaičiuodamas nuo jos vidurkio, kuris, A. M. teigimu, yra 2 metai 9 mėnesiai.

Pažymėtina, kad kaltininko prisipažinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos nenustatomas pagal bendrus jo pareiškimus, ką jis deklaravo teisiamajame posėdyje ir apeliaciniame skunde. Nepakanka nustatyti vien tai, kad kaltininkas pripažino padaręs nusikalstamą veiką – būtina nustatyti, kad jis nuoširdžiai gailisi, o tai reiškia, kad kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. M. nepripažino padaryto nusikalstamo visų esminių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme ir aiškiai tai dar kartą patvirtino savo apeliaciniu skundu. Nuteistasis atkakliai teigė, kad jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Tokie A. M. teiginiai neabejotinai paneigti byloje ištirtų įrodymų visuma. Daryti išvadą, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi dėl savo nusikalstamo veikimo, kai to veikimo aplinkybių jis nepripažįsta, būtų nepagrįsta. Taigi, konkrečiu atveju, kolegija pritaria apylinkės teismo sprendimui nepripažinti A. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo dalinio kaltės pripažinimo dėl padaryto nusikaltimo.

Bausmė apeliantui paskirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą), nuteistojo asmenį apibūdinančius duomenis (nusikaltimą padarė būdamas teistas, neišnykus teistumui (t. 1, b. l. 67-70), turėdamas galiojančių administracinių nuobaudų (t. 1, b. l. 71-72), į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (nusikaltimą padarė būdamas girtas (t. 1, b. l. 106) ir kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, kas paminėta, apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad A. M. yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.) ir pagrįstai paskyrė griežčiausią iš Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių – laisvės atėmimą, kadangi recidyvistas yra asmuo, keliantis didesnį pavojų visuomenei (BK 56 str. 1 d.).

Neteisus apeliantas skunde teigdamas, kad Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 2 metai 9 mėnesiai. Nėra galimybės pasisakyti dėl tokio A. M. nurodyto bausmės vidurkio, nes dėl to pastarasis jokių argumentų nenurodė.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, paskyręs Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, nežymiai didesnį už Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), tinkamai ją individualizavo. Iš aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių akivaizdu, kad apelianto padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis neigiamas jo poelgis – tai dėsningas viso jo ankstesnio gyvenimo būdo padarinys, aiškus visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymas. Naują tyčinį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, A. M. padarė praėjus vos 2 dienoms po to, kai pasibaigė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 20 d. nuosprendį (t. 1, b. l. 92-93), kuriuo jis buvo nuteistas už kvalifikuotą vagystę (BK 178 str. 2 d.). Tokiu būdu daryti išvadą, kad A. M. paskirta bausmės yra aiškiai per griežta, nėra jokio teisinio pagrindo.

Kita vertus, kolegija nesutinka su apylinkės teismo sprendimu Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. pagrindu subendrinti bausmes, paskirtas skundžiamu ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 20 d. nuosprendžiu. Kaip jau buvo minėta, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 20 d. nuosprendžiu A. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas 2 metams. Bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio paskelbimo (t. y. nuo 2007-07-20), o ne nuo jo įsiteisėjimo dienos (,,Teismų praktika“, Nr. 5-6, p. 219). Apeliantas jam inkriminuotą nusikaltimą padarė – 2009-07-22, t. y. pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo terminui, todėl taikyti Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. bausmių bendrinimo nuostatų nebuvo teisinio pagrindo.

Tokiu būdu apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 64 str.), dėl ko skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 1 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. M. buvo laikinai sulaikytas 2009-07-22 22 val. 05 min. (t. 1, b. l. 94), o paleistas 2009-07-24 16 val. 55 min. (t. 1, b. l. 95). Apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodydamas į paskirtą bausmę įskaitomą laikino sulaikymo terminą aiškiai suklydo metus ir nurodė – nuo 2007-07-22 iki 2007-07-24. Kad šis ir skundžiamas nuosprendžiai būtų visiškai aiškūs, kolegija ištaiso apylinkės teismo padarytą klaidą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p. kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2007-07-20 Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-148-215/2007 paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausme, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 3 mėnesiams.

A. M. į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme nuo 2009-07-22 iki 2009-07-24 išbūtą laiką (vietoje nuosprendyje nurodyto nuo 2007-07-22 iki 2007-07-24).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Nijolė MatuzevičienėTeisėjai Vidmantas MylėZigmas Kavaliauskas