Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-07-04 · Administracinė byla Nr. I-4627-402/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-07-04
Bylos Nr.
I-4627-402/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00691-2019-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
D. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Administracinė byla Nr. I-4627-402/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00691-2019-2
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.5.1; 55.1.3(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 4 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. G. (toliau –ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose (b. l. 1-2).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio iki 2017 m. gruodžio 4 d. buvo apgyvendintas Marijampolės pataisos namuose 8 būrio 81 patalpoje, kur buvo pažeidinėjama gyvenamojo ploto norma, gyvenamųjų patalpų plotą mažino jose esantys baldai. Teigė, jog gyvenamojoje patalpoje neturėjo spintelės rūbams, patalynei, parfumerijai susidėti. Gyvenamojoje patalpoje langai buvo aukštai prie lubų, todėl nebuvo galimybės jų atidaryti, patalpoje buvo tvanku, prirūkyta, pažymėjo, jog veisėsi tarakonai, blakės. 8 būrio sanitariniame mazge buvo 3 klozetai ir 1 pisuaras, iš kurių vienas neveikė dėl to reikėdavo laukti eilėje, prausykloje buvo 5 kranai dėl per didelio skaičiaus būryje nuteistųjų tekdavo ilgai laukti eilėje prie prausyklos, dušo patalpoje buvo tik vienas dušas, kuris buvo neatitvertas, todėl jautėsi nepatogiai, dušo patalpoje ventiliacija veikė per stipriai. Į dušą buvo vedamas tik vieną kartą į savaitę. Nurodė, kad Marijampolės PN buvo suteiktos netinkamai medicininės paslaugos, kad kai jam buvo lūžusi ranka medicinos punkto seselė netinkamai suteikė medicinines paslaugas, neapžiūrėjo rankos, nedavė vaistų nuo skausmo. Netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė psichologinį stresą, dvasinius išgyvenimus, pasitikėjimo savimi sumažėjimą, baimę, apatiją, sveikatos sutrikimus. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN) atsiliepime (b. l. 6-11) nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. buvo apgyvendintas 8 būrio 1 -oje gyvenamojoje patalpoje. Marijampolės PN nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis diferencijuoto skirstymo schema, taip pat atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas išskirtines aplinkybes. Būriuose esančiose patalpose miegamųjų vietų skaičius įrengiamas taip, kad kiekvienam nuteistajam tektų 3,1 kv. m, o nuteistųjų skaičius priklauso nuo miegamųjų vietų įrengimo skaičiaus. Marijampolės PN tinkamai laikosi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo teiginys dėl per mažo ploto yra niekuo nepagrįstas, todėl atmestinas. Atkreipė dėmesį, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo redakcija, kuri nenumato sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, todėl pareiškėjo skundas dėl per mažo sanitariniame mazge esančių įrenginių skaičiaus nuo 2017 m. sausio 1 d. nepagrįstas. Nurodė, jog Marijampolės PN gyvenamosios patalpos yra įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“. Nurodė, kad nuteistieji į dušą vedami vieną kartą per savaitę pagal dienotvarkėje nustatytą laiką, kaip tai numato teisės aktai. Marijampolės PN vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamą oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę bei bendrą dirbtinę apšvietą, kadangi patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų. Pareiškė, kad parazitų naikinimas vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti, taip pat yra sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“. Pats pareiškėjas į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nėra kreipęsis. Pagal teismų praktiką ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė išraiška, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio iki 2017 m. gruodžio 4 d. patirtą neturtinę žalą gyvenant 8 būrio gyvenamosiose patalpose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. atliko bausmę 8 būryje 1-oje gyvenamojoje patalpoje (b. l. 22-23, 25), todėl byloje šis laikotarpis ir bus vertinamas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau- ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu Marijampolės PN 8 būrio gyvenamosiose patalpose.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš į bylą pateiktos Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus viršininko 2019 m. balandžio 9 d. pažymos Nr. 14/07-2323 nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. atliko bausmę 8 būryje 1-oje gyvenamojoje patalpoje, jos plotas 76,95 kv. m., minėtu laikotarpiu toje patalpoje gyveno iki 24 nuteistųjų, todėl teko ploto 3,20 kv. m (b. l. 25).

Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma (gyvenant 8 būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje), todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pareiškėjas teigė, kad trūko sanitarinių įrenginių. Nurodė, kad 8 būrio sanitariniame mazge buvo 3 klozetai ir 1 pisuaras, iš kurių vienas neveikė dėl to reikėdavo laukti eilėje, prausykloje buvo 5 kranai dėl per didelio skaičiaus būryje nuteistųjų tekdavo ilgai laukti eilėje prie prausyklos, dušo patalpoje buvo tik vienas dušas, kuris buvo neatitvertas, todėl jautėsi nepatogiai, dušo patalpoje ventiliacija veikė per stipriai. Į dušą buvo vedamas tik vieną kartą į savaitę.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, buvo nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pažymėtina, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius.

Teismas atkreipia dėmesį, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.) numatyta, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 8 būrio tualete buvo 3 klozetai ir 1 pisuaras, 5 kranai. Atsakovės atstovas nurodė, jog ginčo laikotarpiu būryje buvo nuo 46 iki 48 nuteistųjų (b. l. 25). Konstatuotina, jog sanitarinių įrenginių kiekis atitiko normose numatytus reikalavimus. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog vienas klozetas neveikė, teismas pažymi, jog bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl neveikiančių sanitarinių įrenginių. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs..

Pareiškėjo teigimu, tarp dušų neįrengtos pertvaros, netinkama ventiliacija.

Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą) matyti, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatyta, jog dušas atskirtas sienele, taip pat užsitraukia užuolaida (b. l. 15-16). Pagal bylos duomenis nėra pagrindo konstatuoti, jog dušinių įrengimas pažeidė galiojančius teisės aktus. Byloje esančiame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-432(23.22.4.14.4.12) nėra konstatuota, kad dušai neatitiko higienos normų reikalavimų (b. l. 28-30).

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad 8 būrio nuteistiesiems yra sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu kartą per savaitę (b. l. 39, 40), todėl atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nenustatyta.

Iš 8 būrio gyvenamųjų patalpų fotonuotraukų (b. l. 13-14) matyti, kad patalpos vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais, ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant langus. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad patalpose buvo prirūkyta, o jis pats yra nerūkantis.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas nesikreipė į administraciją prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose (žr. LVAT 2013-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, todėl, pagal minėtą reglamentavimą, atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šios aplinkybės nenustatyta.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų, kenkėjų veisimosi gyvenamosiose patalpose. Tuo tarpu atsakovo atstovas nurodo, kad Marijampolės pataisos namuose yra periodiškai atliekamas kenkėjų naikinimas ir pateikia duomenis, jog ginčo laikotarpiu tarp Marijampolės pataisos namų ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 33-38). Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Iš atsakovo atstovo į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamento 2016-11-14 patikrinimo akto matyti, kad patikrinimo metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų patalpose nepastebėta (b. l. 28-30). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo ar nepakankamo naikinimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo, o skundo argumentai dėl minėtų aplinkybių laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog 8-o būrio gyvenamosiose patalpose neturėjo spintelės rūbams, patalynei, parfumerijai susidėti. Pažymėtina, kad pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, pataisos namų bendrabučio gyvenamojoje patalpoje kiekvienam asmeniui turi būti skirta viena metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė ir/arba kėdė ir/arba suolai, gyvenamajai patalpai turi būti skirtas vienas stalas, šiukšlių dėžė, valymo inventoriaus komplektas, sieninė pakaba arba spinta (ne mažiau kaip po 2 kabliukus 1 asmeniui).

Iš atsakovės atstovo pateiktų foto nuotraukų nustatyta, kad prie kiekvienos miegamos vietos yra po spintelę (b. l. 14). Aprūpinimo normose nėra numatyta, jog pataisos namų bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti atskiros spintelės rūbams, patalynei, parfumerijai susidėti. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl spintelės, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog buvo kreipęsis į atsakovą su pretenzijomis dėl spintelės nebuvimo, tačiau atsakovas jo nusiskundimo / prašymo netenkino.

Pareiškėjas nurodė, kad kai jam buvo lūžusi ranka medicinos punkto seselė netinkamai suteikė medicinines paslaugas, neapžiūrėjo rankos, nedavė vaistų nuo skausmo.

Teismas pažymi, kad pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (24 str. 2 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, - per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 str. 8 d.). Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. T-110/2013 konstatavo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pataisos įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galimai netinkamai suteiktų medicinos paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 1 p.).

Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo nurodytų aplinkybių kada pažeidimai buvo padaryti, nesiejo aukščiau nurodytų pažeidimų su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Be to, į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl aukščiau nurodytų pažeidimų, o šis nesiėmė jokių veiksmų minėtų pažeidimų šalinimui, kad dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas ginčui aktualiu metu kreipėsi į Visuomenės sveikatos centro specialistus ar kitas kompetentingas institucijas. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendžia, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimus, todėl, kad jis buvo laikomas pažeidžiant higienos normų reikalavimus, pagrindo nėra.

Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2018 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. 55/04-364 (b. l. 26) nurodyta, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę Marijampolės PN ginčo laikotarpiu buvo konsultuotas vieną kartą gavus dėl jo suicidinio ir autoagresyvaus elgesio (būdamas kamerų tipo patalpose bandė kartis). Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013-02-11 nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Skundo dalį dėl pareiškėjui netinkamai suteiktų medicininių paslaugų palikti nenagrinėtą.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo D. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Natalja Zelionkienė