Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos G. Ž. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundas atmestas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės R. M. 2015 m. liepos 7 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjos G. Ž. pareiškimą dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 145 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje ir 294 straipsnio 1 dalyje.

Nesutikdama su prokurorės nutarimu, pareiškėja jį apskundė Panevėžio apylinkės teismui, tačiau skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. nutartimi pareiškėjos skundas buvo atmestas.

G. Ž. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį ir prašo ją bei prokurorės nutarimą panaikinti ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl R. S. ir A. P. galimai padarytų nusikalstamų veikų. Nesutinka su skundžiamuose sprendimuose padarytomis išvadomis, kad tarp jos, kaip namo bendrijos pirmininkės ir aukščiau paminėtų asmenų yra susiklostę civiliniai santykiai dėl minimų asmenų savavališko balkonų įstiklinimo, kas trukdo namo renovavimo darbams. Pareiškėja teigia, kad šie asmenys nevykdo namo savininkų Bendrijos visuotinių susirinkimų priimtų sprendimų ir nepašalina pretenzijoje nurodytų pažeidimų, bei geranoriškai nebendradarbiauja nei su ja nei su namo gyventojais, o grasina rašyti ir rašo nepagrįstus skundus į įvairias institucijas, kad nereikėtų vykdyti bendrijos sprendimų ir šalinti jų padarytų pažeidimų ir taip ją ir kitus namo gyventojus terorizuoja.

Be to, mano, kad R. S. ir A. P. veiksmuose yra požymių ir nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, nes jie, pasididinę balkono plotą šildymo sezono metu nemoka už atsiradusį papildomą šildymo plotą.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Skundas atmetamas.

BPK 166 straipsnis numato, jog ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 168 straipsnis numato, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tuomet, kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad pradėti ikiteisminį tyrimą atsisakyta pagrįstai, nes akivaizdu, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

BK 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiklą, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

BK 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas yra pavojinga BK uždrausta veika, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Be to, minimo kodekso 12 straipsnyje nurodyta, kad baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika, už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. Šios BK nuostatos reiškia, jog nusikalstama veika ne tik turi formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK straipsnyje, bet ir pavojingumo reikalavimą. Nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma. Veikos pavojingumas – tai veikos savybė padaryti žalą visuomeniniams žmonių santykiams, fiziniams ar juridiniams asmenims. Kartu tai ir kriterijus, pagal kurį įstatymų leidėjas diferencijuoja deliktus į nusikaltimus, administracinius ir drausminius nusižengimus bei civilinius teisinius santykius. Negali būti nusikaltimu visuomenei pavojinga veika, jeigu ji nenumatyta baudžiamajame įstatyme. Lygiai taip pat negali būti laikoma nusikaltimu veika, formaliai atitinkanti BK straipsnį, bet neturinti visuomenei pavojingo pobūdžio.

Pareiškėja R. S. ir A. P. veiksmuose įžvelgia nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje ir 294 straipsnio 1 dalyje požymių, nes jie nevykdo namo savininkų Bendrijos visuotinių susirinkimų priimtų sprendimų, nepašalina jiems pateiktose pretenzijoje nurodytų pažeidimų – neišardo savavališkai įstiklintų balkonų, terorizuoja namo gyventojus rašydami nepagrįstus skundus ir nemoka už dėl savavališkai įstiklintų balkonų atsiradusį papildomą šildymo plotą.

Pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsiranda asmeniui, kuris nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Šiuo atveju R. S. bei A. P. veiksmai – savavališkas balkonų praplėtimas, akivaizdžiai negali būti pripažįstami nusikalstamais BK 294 straipsnio 1 dalies prasme.

Pareiškėja skunde pati pripažįsta, kad tarp jos, kaip namo bendrijos pirmininkės ir R. S. bei A. P. vyksta ginčai dėl jų savavališkai įsistiklintų balkonų, kurie trukdo namo renovavimo darbams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 2K-P-267/2011 yra pasisakęs, jog nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Nagrinėjamu atveju, kaip jau nurodyta ir skundžiamoje nutartyje, ginčas tarp pareiškėjos ir R. S. bei A. P. kilęs dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, todėl akivaizdu, jog šalių konfliktas yra civilinio, ne baudžiamojo teisinio pobūdžio.

Taip pat pareiškėja skunde nurodo, kad R. S. bei A. P. terorizuoja ją ir kitus namo gyventojus rašydami nepagrįstus skundus norėdami išvengti bendrijos sprendimų vykdymo ir savavališko statybos padarinių šalinimo, todėl tokie jų veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje požymius.

Minimame straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą.

Šiuo atveju pareiškėja nenurodė nei vieno R. S. bei A. P. veiksmo, kuris atitiktų minimo straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus ir aptariamo nusikaltimo sudėtį. Jų atsakomieji veiksmai, nesutinkant su jiems pareikštais reikalavimais – skundų rašymas ar grasinimas juos rašyti, negali būti vertinami nusikalstamais. Pareiškėja savo skunde nenurodė ir R. S. bei A. P. rašomų skundų grasinamojo pobūdžio turinio.

Skunde pareiškėja taip pat nurodo, kad R. S. bei A. P. nemoka už dėl savavališkai įstiklintų balkonų atsiradusį papildomą šildymo plotą, tačiau komunalinių mokesčių nemokėjimas nėra nusikalstama veika, numatyta baudžiamajame kodekse, todėl ši aplinkybė negali būti pagrindu ikiteisminiam tyrimui pradėti.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu atsisakyta pagrįstai, kadangi akivaizdžiai nepadarytos veikos, turinčios pareiškėjos nurodomų nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.

Skundžiamas prokurorės nutarimas ir teismo nutartis yra motyvuoti, pagrįsti ir juos naikinti skunde nurodomais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

G. Ž. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.